Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms
Pradžia Nr. 7.
Įspūdžiai iš kovo 28 d. kelionės į Tauragę, kurB. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms skirtas renginys, dalyvaujant svečiams iš Vilniaus, Kauno ir Karaliaučiaus (Kaliningrado). Mes savo publikacijoje sustojome ties 1979 metais, kai tapo aišku, kad Tolminkiemyje yra išlikęs autentiškas K. Donelaičio laikų klebonijos pastatas, maža to, paties klebono statytas. Šiame pastate poeto gyventa su žmona Ana Regina, ten kurti „Metai“ ir pasakėčios. Ir vis dėlto viešai džiaugtis radiniu neskubėta, pirma nutarta iš Vilniaus į baigiamą atstatyti Tolminkiemyje bažnyčią grąžinti poeto palaikus, atidaryti K. Donelaičio muziejų, o tada paskelbti visuomenei žinią apie naują radinį.
Kartais pravartu pramokti ir valdininkų kalbos
Taip ar kitaip tuo metu mąstė K. Korsakas, sunku pasakyti, bet veikė būtent tokios logikos vedamas. Atidarius Tolminkiemyje K. Donelaičio muziejų, pasidžiaugus dar vienu socialistinės kultūros laimėjimu ir nuščiuvus šurmuliui galima žengti ir kitą žingsnį: girdi, naujausi mūsų mokslininkų tyrinėjimai atvedė prie naujo atradimo – Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) aptiktas autentiškas Donelaičio laikų statinys, poeto rankomis statytas klebonijos pastatas, kuriame pats poetas su žmona Ana Regina gyveno ir kūrė.
Suveikta būtent pagal šią schemą, nors gyvenimas skatino greitinti apsukas. Mat „Pergalę“ skaitantys inteligentai nepamiršo straipsnio, kuriame rašyta apie identifikuotą klebonijos pastatą. Į Tolminkiemį vykstančios gausios ekskursijos iš Lietuvos (juk jokių vizų nereikėjo) pradėjo vis dažniau domėtis vieninteliu autentišku, gerokai nugyventu klebonijos pastatu. Mat po karo jame gyveno šešios šeimos, ilgainiui liko tik viena ir tą pačią iškeldinti nebūtų buvę sunku. O kad statinį būtina restauruoti, didesnių abejonių nekilo.
K. Donelaičio muziejus atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje atidarytas 1979 m. spalio 11 d., bet štai kas įdomu. Atidaryme dalyvavo aukšti komunistų partijos šulai, su LKP sekretoriumi Lionginu Šepečiu ir Kaliningrado srities komunistų partijos sekretoriumi K. Ščiokinu priešakyje, Lietuvos TSR kultūros ministru Jonu Bieliniu, įvairaus rango Lietuvos ir Kaliningrado srities partiniais ir kultūros veikėjais. Tačiau patys Tolminkiemio bažnyčios atstatytojai Donelaičio muziejaus kūrėjai, tarp jų ir N. Kitkauskas, pakviesti nebuvo. Štai šitaip vyko pirmoje pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybėje.
1980 m. rengtasi paminėti K. Donelaičio 200-ąsias mirties metines, Lietuvos televizija ta proga nuvyko į Tolminkiemį rengti reportažo ir sužinojo nerimą keliančią žinią. Norima griauti aptriušusį pastatą, gadinantį prieigas prie atstatytosios bažnyčios. Gyventojai iš jo jau buvo iškelti, o kažkoks veteranas vienišius jau spėjo pastate ir gaisrą sukelti. Lietuvos kultūros ministerija į žinią reagavo operatyviai, raštas apie norimo griauti pastato istorinę ir kultūrinę vertę buvo išsiųstas į Kaliningrado srities Nesterovo rajono Vykdomąjį komitetą. Prasidėjo susirašinėjimas. Pastebėsime, kad tuose raštuose niekur neminimas žodis klebonija, bet visur pabrėžiama, kad šį pastatą statė ir jame gyveno K. Donelaitis. Su valdininkais ir funkcionieriais pravartu kalbėti jų kalba ir terminais.
restauracijos projektinės užduoties rengimui ir vadovauti vienintelio autentiško, donelaitianai itin reikšmingo statinio atnaujinimo darbų.
Tautos bendrauja, kai bendrauja kultūros
Tolminkiemio bažnyčią atstatinėjo statybininkai iš Kauno ir kitų Lietuvos vietų, o ši vietovė po karo pervadinta į Čistyje Prudy buvo pasienio zonoje, iki Lenkijos sienos mažiau negu 12 kilometrų. Napaliui Kitkauskui tai kėlė papildomos įtampos, kadangi represuotasis buvusioje santvarkoje, nors ir reabilituotas, buvo ir liko įtartinas. Į komandiruotę atvykę statybininkai, darbininkai sau daugiau leisdavo, po darbo ir laisvadieniais galėdavo išlenkti taurelę kitą, kai kurie net užmezgė romanus su vietos nuotakomis – rūstusis moralistas Donelaitis būtų galėjęs gerokai praturtinti savo „Metus“ iš lietuvių išdaigų XX a. lietuvininkų žemėse. Ne viskas nugrimzdo į nebūtį, išliko Napalio skrupulingai pildytame dienoraštyje, tikriausiai vartydamas ir dabar pasijuokia. O jam pačiam teko gyventi ir dirbti nuolatinio budrumo sąlygomis, jautėsi labai pažeidžiamas. Tolminkiemyje stengėsi su niekuo iš pašalinių neužmegzti bereikalingų kontaktų, nesidomėti tuo, kas neįėjo į jo tiesioginius darbinius reikalus. Vengė suteikti pagrindo bet kokiems įtarinėjimams ar provokacijoms. Buvo šaudytas kiškis, laikęsis principo niekur nesikišti. Ir tai nebuvo bailumas, nes jautė ir žinojo, kad atstatoma Donelaičio bažnyčia verta ir didesnės aukos. Atvažiuodavo, padarydavo, kas priklauso ir atgal. Ši taktika pasiteisino, buvęs lagerio kalinys niekam neužkliuvo.
Verčiant į rusų kalbą su žmona Laimute parašytąją knygą „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, Napalys buvo truputį sunerimęs, ar nepakenks knygos leidimui kai kurie jo biografijos faktai? Kaimynas nenuspėjamas, gyvenantis pagal savo taisyk-les. Lyg ir nepakenkė. Kartą Borisas Bartfeldas paklausė Napalio, ar tikrai jis buvo represuotas? Šis papasakojo savo teistumo istoriją. Kaliningrade S. A. Snegovo bibliotekoje vasario 27 d. pristatant išverstąją į rusų kalbą Laimutės ir Napalio Kitkauskų knygą ,,Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ B. Bartfeldas Napalį pristatė kaip Stalino represijų auką ir K. Donelaičio memorialo kūrėją. Viskas teisingai.
B. Bartfeldas labai geranoriškai šefuoja N. Kitkauską pristatant minėtą knygą ir įvairių susitikimų Kaliningrado srityje metu. Napaliui yra tekę net nakvoti svetinguose Bartfeldų namuose. Kitą dieną, vasario 28-ąją, šios knygos pristatymas turėjo vykti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, tad savo automobiliu B. Bartfeldas Napalį iš Karaliaučiaus vežė į Klaipėdą. Bendrauja žmonės – bendrauja tautos ir kultūros, nepaisant į visas kliūtis. Ar tik ne tada Rusijos pasieniečiai šiuos kūrėjus, savo tautų reprezentantus, išlaikė prie sienos pustrečios valandos? Mes taip greitai priprantame prie gero, kad nė nebepastebime, priimame kaip savaime suprantamą dalyką, pamirštame, kad yra kitaip gyvenančių pasaulių.
Likimas jaunų žmonių rankose. Jei jų dar yra…
Vertinti Kaliningrado srityje vykstančius pokyčius nėra paprasta, lygiai kaip ir atsakyti į klausimą, kas yra šio krašto gyventojai. Esame įpratę šią sritį matyti kaip teritoriją, Rusijos karinį anklavą, keliantį nuolatinę grėsmę kaimynams ir Europai. Jei toks vertinimas ir nenutolsta nuo akivaizdžios tiesos, vis dėlto neturėtų būti vienintelis ir vienareikšmis, nes remiasi nors ir gyvenimo patirtimi, bet kartu ir mąstymo stereotipais. Jų sunku išvengti, bet laikas nestovi vietoje, net jei kai kurioms jėgoms labai norėtųsi jį sustabdyti, įtvirtinti kaip vieną kartą visiems laikams duotą ideologinę paradigmą. Keičiasi ir šio krašto žmonės, patiriantys vis daugiau sąlyčio su išoriniu pasauliu. Formuojasi nauja karta, gyvenanti kitomis vertybėmis, atviresnė išoriniam pasauliui. Ši karta save laiko kaliningradiečiais, kai kas kionigsbergiečiais, netapatina savęs su maskvėnais, lygiai kaip ir su kitų Rusijos miestų gyventojais, nes išaugo kitoje istorinėje, kultūrinio paveldo ir gamtinėje aplinkoje. Viso to negalima nematyti, aišku, jeigu norime matyti ir suprasti. Žinoma, mums sunku pamiršti, kas šiame krašte vyko ir paliko neužgydomų žaizdų. Neįmanoma pamiršti, kad 1948 m. iš šio krašto deportuojant vokiečius, to paties likimo susilaukė ir šio krašto autochtonai, Mažosios Lietuvos lietuvininkai. Nugalėtojams jie visi buvo to paties raugo „fašistai“, nelabai gilintasi į šios sąvokos prasmę ir kiekvieno atskiro individo vietą istorijos mėsmalėje. Kalti buvo visi, kas nebuvo nugalėtojai.
Kitas dalykas, kiek nuo naujosios kartos priklauso srities dabartis ir kiek priklausys ateitis. Jeigu šį turtingos istorijos ir kultūros kraštą bus norima išlaikyti kaip milžinišką raketomis ginkluotą karinę bazę ir toliau kelsiančią pavojų kaimynams, tai vienas dalykas. Ir visai kitas, jei srities žmonės, suvokdami savo krašto savitumą ir tam tikrą gyvensenos išskirtinumą, sieks atrasti savąjį tapatumą naujos Europos dabartyje ir joje norės rasti savo vietą. To neįmanoma pasiekti neatsivėrus pasauliui, neperėmus
europinio bendrabūvio vertybių, kartu išsaugant ir savąjį tapatumą. O tai ne politikos, bet kultūros veikimo erdvė.
Kiek savita šio krašto praeitis padės kurti savitą ateities modelį, o gal bus nuolatinio nevisavertiškumo komplekso ir įtampų priežastis? Klausimas, į kurį būtų pravartu rasti atsakymą. Tą nuolatinį Rusijos kompleksą bandoma įveikti, nuolat ieškant istorijoje kaltųjų ir dabartyje kliuvinių, neva trukdančių normaliai šalies raiškai, taip ir neišsiugdant savikritiško žvilgsnio į praeities klaidas. Imperinę prigimtį įprasta dangstyti ideologinėmis klišėmis, bet tai pasenę ir tik laikinai veikiantys metodai, kai praeitį siekiama pateisinti, bet ne kritiškai suprasti ir vertinti. Rusijos istorijoje būta drąsių mąstytojų, gerceniškos, čaadajeviškos, sacharoviškos tautos sąžinės pavyzdžių. Tokio matmens asmenybių dabartinė Rusija neišugdo, arba mes jų tiesiog nežinome.
Kaliningrado srityje netoli pasienio su Lenkija yra Čaadajevo gyvenvietė, taip pavadinta 1946 m., kai masiškai pakeisti kone visi Mažosios Lietuvos vietovardžiai ir kas pasaulyje negirdėta – net upių, hidronimų nuo amžių amžinųjų gyvavę vardai. Prūsiškos kilmės Bartos žemėje Brolosto kaimas, kuris vokiečių buvo vadinamas Gut Brolost, tapo Čaadajevu. Abejotina, ar su tuo būtų sutikęs XIX a. rusų filosofas Piotras Čaadajevas, caro Nikolajaus I paskelbtas pamišėliu už savo „Filosofinius laiškus“, bet jau vėlu buvo jo klausti, o ir niekam nerūpėtų tą daryti. Užtat nevėlu priminti, kaip kartą su maištingais inteligentais, tarp kurių buvo ir Visarionas Belinskis, buvo karštai diskutuojama dėl jaunų žmonių Rusijoje padėties ir likimo. Ilgai rymojęs Čaadajevas paklausė: „Nejau jūs manote, kad Rusijoje dar liko jaunų žmonių?“
Klausimas, į kurį laukiama atsakymo ligi šiol, nuo jo priklausys ir Karaliaučiaus krašto ateitis.
Keistuoliai puošia pasaulį
Donelaičiui pasisekė, kad jis gimė prieš 300 metų, kai mokykloje, vėliau Karaliaučiaus Knypuvos katedros mokykloje mokėsi lotynų ir graikų kalbų, mintinai išmoko beveik visą romėnų poeto Vergilijaus epinę poemą „Eneidą“ ir Homero „Iliadą“. Šį antikinės poezijos turtą Donelaitis nešiojo savyje, o kai baigė Karaliaučiaus universitetą ir buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu, tai vaikščiodamas po savo sodintą sodą ir laukus, žiūrėdamas, kaip būrai dirba savo nepabaigiamus darbus, tikriausiai pats sau lotyniškai ir graikiškai kartojo šių poemų hegzametru parašytus posmus. Matyt, hegzametras geriausiai atliepė Donelaičio ir jo būrų gyvenimo ir darbų ciklą, tad ilgainiui ir pats poetas pradėjo mąstyti hegzametru, lygindamas klasikinę poeziją su savo meto gyvenimo ir kasdienių darbų ritmu. Tuo įsitikinęs Napalys, tvirtindamas, kad jei ne tas eilėraščių ir ištisų poemų mokymasis mintinai, tai nieko poetiško ir pats Donelaitis nebūtų sukūręs, šiandien neturėtume jo poemos „Metai“ ir pasakėčių.
Šiandienėje Lietuvos mokykloje eilėraščių mintinai mokytis nereikia, nebent kas pats norėtų, mat aklai sekant kitų šalių mokymo sistemas literatūros ir kalbos mokoma pagal kitus principus. Ar dėl to turime daugiau poetų, tegu atsako skaitytojas, bet kad turime pakankamai eiliakalių ir grafomanų tikriausiai mažai kas ginčysis.
Napalys įsitikinęs, nes remiasi savo paties patirtimi, kad visa, ką su savimi ar savyje nešioji, gyvenime praverčia. Remdamasis vienu Janinos Degutytės eilėraščiu daro išvadą: jeigu žmogus savyje neturi poetinių metaforų bagažo, kultūros įvaizdžių lobyno, koks vienišas ir skurdus jis yra. Poezija suteikia svajonių kodą, atveria žmogaus sielą, daro ją turtingesnę, gal truputį ir donkichotišką. Man ši Napalio lūpomis perteikta J. Degutytės mintis atrodo labai teisinga ir patraukli. Gausūs mūsų dienomis matomi geri ir visuomeniškai naudingi darbai nesunkiai įtikina, kad dažniausiai jie padaryti ne iš tarnybinės pareigos, prievolės, bet dažniausiai iš žmogų užvaldžiusios idėjos, išsiveržiančios darbais, kitam gal atrodančiais keistai, bet tie žmonės tuo ir skiriasi iš aplinkos. Keistuoliai puošia ir turtina pasaulį.
Lageryje Napalys radęs šiek tiek laisvo laiko jį užpildydavo skaitymu, poezija, nes gimnazijoje išmoko pamilti ir vertinti knygą. Laimei, jį supo ne vien sargybiniai ir rutinos vergai, tegu ir su žvaigždutėmis antpečiuose, supo ir aukštos dvasinės prabos Lietuvos inteligentai, kurių vienintelė kaltė, kad jie buvo savo valstybės ir Tėvynės patriotai, tokie išliko ir lageryje. Grįžęs į laisvę, baigęs mokslus, Napalys visą sielą atidavė architektūros paminklų restauravimui ir visai kito pobūdžio literatūrai, skirtai architektūrai ir kultūros paveldui, tad poezijai nelikdavo laiko. Napalio balse galiu išskirti vieną kitą apgailestavimo gaidelę, bet argi jo restauruoti ar atstatyti paminklai mažiau verti už sukurtą puikiausią poemą? Justinas Marcinkevičius sukūrė savo poetinę Katedrą (ir ne vieną), pasinaudojęs lietuvių kalbos galiomis, o Napalys Vilniaus katedros mūrus tyrinėjo ir tvirtino išdegtomis molio plytomis, bet ir viena, ir kita Katedra stovės amžiais, tiek, kiek bus brangios ainiams. Kiekvienas savaip tiesė kultūros tiltą į ateitį.
Apie lietuviškumo ateitį Karaliaučiaus krašte
Geopolitiniai išmąstymai yra protinės veiklos rezultatas, o konkrečių žmonių likimai pirmiausia sužadina emocijas, veikia jausmus. Gal tai ir yra tie In ir Jang (yin yang), kuriems Rytų metafizika ir filosofija teikia priešingų ir vienas kitą papildančių pradų prasmę, kurių sąveika ir sudaro visa, kas gyva, juda ir keičiasi. Būtinos dermės kultūrai, taip pat ir gyvybei egzistuoti sąlyga, nes vienas pradas yra kito dalis ir atvirkščiai. Nuo visumos dabar pereikime prie konkretybės.
Sigito Šamborskio iniciatyvos ir darbai lietuvybės labui Donelaičio krašte galėtų papuošti bet kurio žmogaus biografiją. Iš kur tiek energijos duota vienam žmogui, reikalingos ne tik sau pačiam, bet ir kitiems patraukti, uždegti? 1987 m. baigęs Vilkaviškio vidurinę mokyklą įstojo ne į kurią nors Vilniaus ar Kauno aukštąją mokyklą, bet į Sovetsko (Tilžės) kinematografijos technikumą. Netrukus savyje pajuto visuomenininko gyslelę, įsitraukė į Karaliaučiaus krašto lietuvių veiklą. Nuo 1988 m. pradėjo Karaliaučiaus krašte su bendraminčiais rengti lietuviškas vakarones, tų pačių metų rudenį su kitais Sovetsko kinematografijos technikumo studentais įsteigė Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupę, dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio pirmajame suvažiavime Vilniuje. Rinko parašus dėl leidimo steigti Vydūno lietuvių kultūros centrą Tilžėje, 1989 m. surengė įspūdingą Vydūno šventę. Jos metu prie namo, kuriame yra gyvenęs Vydūnas, buvo atidengtas jo bareljefas.
Šiandien gali atrodyti tarsi ištrauka iš fantastinio kino filmo, bet jau nuo 1989 m. rudens Karaliaučiaus krašto lietuviai pradėjo steigti prie rusiškų bendrojo lavinimo mokyklų lietuvių kalbos būrelius, nuo to meto kasmet rengė vaikų ir jaunimo stovyklas, į draugijas būrė vietos lietuvius. Išleido ir pirmuosius atsišaukimus, vadintinus gal ir laikraščiais – „Lietuviškas prielaiškas“, „Naujasis varpas“, pavymui ir mokytojos Vandos Vasiliauskienės redaguota „Naujoji aušra“.
Sigitas Šamborskis, tada dvidešimties metų jaunuolis, tapo pirmosios pokario lietuvių organizacijos –
Sovetsko (Tilžės) Vydūno lietuvių kultūros draugijos pirmininku, įkūrė Nemano (Ragainės) lietuvių draugiją, padėjo suburti ir įteisinti Nesterovo (Stalupėnų), Gusevo (Gumbinės), Krasnoznamensko (Lazdynų), Gvardeisko (Tapiavos), Slavsko (Gastų) lietuvių draugijas, krašto lietuvių jaunimo sąjungą, sporto klubą „Pilkalnis“ ir krašto tremtinių bei politinių kalinių sąjungą, buvo pirmasis ir paskutinis (iki prievartinio išregistravimo 2004 m.
Rusijos spec. tarnybų teikimu) Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių bendruomenės pirmininkas, lietuvių mokyklėlių ir ansamblių veiklos talkininkas.
Lietuvių tautos dvasinio pakilimo metas, kurį įprasmino Lietuvos sąjūdis, paliko ryškių pėdsakų ir kaimyniniame Karaliaučiaus krašte, ir visų pirma tokių jaunų žmonių kaip Sigitas dėka. Jų buvo daug, ir būtų puiku, jei kam kiltų mintis žinias apie tų žmonių veiklą surankioti, pagerbti jų darbus, tą nepasikartojantį metą ir lietuvių tautos kelią įprasminančioje knygoje. Tokio paminklo bent knygos pavidalu tie žmonės nusipelno. Jų siekis buvo humaniškas ir visai nesavanaudiškas – šviesti ir šviestis, šlietis prie tautos kamieno, prie tėvų ir senelių kalbos telkti tuos, kuriems tas lietuvininkų ir lietuvių paveldas buvo brangus, kaip ir spėjusius nutausti, gyvenusius mišriose šeimose. Jiems teko aiškinti abėcėlines tiesas, bet ta švietėjiška veikla buvo būtina kaip ir kiekviena kilni misija skirta skleisti šviesą. Tuo šios pastangos skyrėsi nuo veiklos senųjų laikų tikėjimo ar kitokio plauko fanatikų, paminančių žmogų idėjos vardan.
Ar tas S.Šamborskio akmens ridenimas į kalną neprimena Sizifo arba artelės „Veltui darbas“ pastangų (prisimenant nemariajamame I. Ilfo ir J. Petrovo romane „Aukso veršis“ minimą artelę „Напрасный труд“)? Štai keli skaičiai pasitelkti iš S. Šamborskio pranešimo, skaityto Kaune. 1960 m. Karaliaučiaus krašte gyveno 60 tūkst. lietuvių, 1989 m. – 19,6 tūkst., o 2002 m. suskaičiuota jau vos 14 tūkst. lietuvių. Per 40 metų srityje lietuvių „ištirpo“ puspenkto karto. Ko gero, tik Mažosios Lietuvos žinovas A. Matulevičius galėtų pasakyti, kada dar istorijoje būta tokio kataklizmo. Ir tai vyko jau gyvuojant atsikūrusiai Lietuvos valstybei. Vadinasi, sąlygos lietuvybei skleistis Karaliaučiaus krašte nėra bent jau patenkinamos.
Kokios minėto tirpimo priežastys? Mišriose šeimose vyksta sparti asimiliacija, kuriai atsispirti galėtų padėti tik lietuviškos mokyklos, bet nė vienos Kaliningrado srityje įsteigti taip ir nepavyko, nors pastangų būta. Tiesa, krašte yra galimybė mokytis lietuvių kalbos, tuo naudojasi apie tūkstantis vaikų, bent jau tokį skaičių byloja kasmet Sigito iš rėmėjų parūpinamų kalėdinių dovanėlių kiekis vaikams. Kiek ši statistika patikima šiuo atveju nesigilinsime. Malonu, kad Karaliaučiaus kraštą Lietuvos dainų ir šokių šventėje garsino vaikų ansambliai „Nadruvėlė“, „Gintarėlis“, „Šešupė“, „Beržynėlis“, „Liepona“, „Malūnėlis“, juos tikriausiai Vilniuje išvysime ir 2014 m. vasarą.
Nesant krašte lietuviškų mokyklų arčiau sienos su Lietuva gyvenančių lietuvių šeimų vaikai lankė Kybartų K. Donelaičio, Panemunės ir Pagėgių mokyklas. Tenka pritarti Sigito minčiai, kad su šiais, buvusiais, lietuviškų mokyklų mokiniais galima sieti pratęsto lietuviškumo ateitį. Klausimas kur – Karaliaučiaus krašte ar Lietuvoje?
Mokytoja Algaudė
Aukšto polėkio idealistų, donkichotiško sukirpimo žmonių Karšuvos žemėje galima sutikti ne vieną. Tauragėje atvykusius į susitikimą su vietos skaitytojais ir K. Donelaičio gerbėjais globojo mokytoja Emilija Algaudė Bukontienė, tikroji ir šioje publikacijoje aprašomo viso K. Donelaičiui skirto renginio iniciatorė. Savo straipsnius spaudoje, taip pat ir „Mokslo Lietuvoje“, ji pasirašinėja Algaudės vardu, taip ją ir vadinsime. Stebėtina asmenybė. Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos diplomą pagal specialybę dirbo Šilalės rajone, o Tauragėje gyvena nuo 1967 metų. Mokytojavo rajono mokyklose, 17 metų buvo Tauragės rajono savivaldybės Švietimo skyriau profesinio orientavimo kabineto metodininkė, vėliau – vedėja. Dešimt metų lietuvių kalbos mokė rusakalbės mokyk-los mokinius, bet iš Lietuvos pasitraukus Rusijos kariuomenės daliniams neliko ir tų mokinių.
Nepriklausomybės metais Algaudė virto tik-ra keliautoja, mat tapo Karaliaučiaus krašto Nemano rajono Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos mokytoja. Lietuvių kalbos ligi šiol moko 25 mokinius, daugiausia iš mišrių šeimų. Beje, pasakymas, kad moko lietuvių kalbos, mažai ką pasako ir nepaaiškina, kodėl mokiniai mokytojos Algaudės laukia lyg šventės. Atsakymas galėtų būti paprastas: su ja įdomu, nėra kada nuobodžiauti. Reikia ypatingo talento, profesinio pašaukimo, kad per mokymo programoje numatytose pamokose ir po pamokų rengiamuose užsiėmimuose įstengtum vaikus sudominti, patraukti lietuvių etnine kultūra, svarbiausiais Lietuvos istorijos momentais, įžymiais lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjais, tautinėmis ir valstybinėmis šventėmis. O kur dar ekskursijos, lankymas su mokiniais lietuviškųjų Karaliaučiaus krašto, taip pat svarbių lietuvių raštijai, kultūrai ir senovės prūsų kovų su kryžiuočių riteriais vietų. Ir visa tai perteikti ne kaip mokymosi rutiną, bet patraukliai, linksmai, žaismingai – tam reikia ypatingos rūšies talento, vidinės mokytojo ugnies. Man regis, mokytoja Algaudė visu tuo pasižymi, o jei reiktų keliais žodžiais išreikšti jos pašaukimo esmę, drįsčiau išsitarti: meilė savo mokytiniams, dėstomam dalykui ir pasirinktajai mokytojo profesijai. Tai svarbiausias šios mokytojos bruožas, visa kita tampa išvestiniais dalykais.
Kilnūs siekiai reikalauja pastangų, kurios ir išskiria dirbančius savo darbą iš pašaukimo nuo tiesiog atliekančiųjų pareigą. Kitaip tie pašauktieji ir nesugebėtų, jaustųsi nelaimingi. Didelė laimė dirbti kitų labui, matyti džiaugsmą savo mokinių akyse, bet šią lyg ir paprastą tiesą suprasti ne visiems duota. Tuo žmonės ir skiriasi. Galima ir toliau šią temą plėtoti, bet geriau bus, jei pateiksime mokytojos Algaudės du kartus kas savaitę įveikiamą maršrutą į savo darbo vietą. Keliasi pusę keturių ryto, su kita mokytoja Aldona Bursteikiene skuba prie Tauragės pilies, kur turi atvažiuoti iš vakaro sutartas pakeleivingas automobilis, kuriuo abi mokytojos bus pavežėtos iki Panemunės. Pėsčiomis pereis Karalienės Luizos tiltą, bus patikrintos Lietuvos ir Rusijos pasieniečių bei muitininkų. Kirtusios sieną sės į Tilžės (Sovetsko) maršrutinį autobusą, kuris veš į autobusų stotį, iš kurios 6:30 išvažiuos autobusas į Uljanovą (Kraupišką). Kelionė užtruks dar valandą, ir prieš aštuonias mokytoja Algaudė pasieks savo mokyklą.
Dabar įsivaizduokime, kad visa tai vyksta vėlyvą rudenį pliaupiant lietui ar viduržiemį spaudžiant šalčiui. Ir ne visada prie Tauragės pilies privažiuos ir mokytojas maloniai iki Panemunės pavėžės automobilis. Teks kliautis savo išgalėmis, neapšviestomis gatvėmis pėdinti iki kelio, vedančio Panemunės link, ir balsuoti, kol koks automobilis sustos, pavėžės. O juk tenka keliauti ne tuščiomis, bet vežtis mokiniams knygų ar švenčių progomis parūpintų dovanėlių. Juk Tauragės pagyvenusių žmonių asociacija „Subuvimas“ Kraupiško lietuvaičiams švenčių proga numezga pirštinių, kojinių, Šv. Velykoms išmargina margučių. O kas nuveš – mokytoja.
Kelyje atgal balsuojant dažniausiai ir tenka keliauti, nes autobusai jau būna nuvažiavę. Štai kodėl mokytoją Algaudę ir pavadinau keliauninke, o Lietuvos keliautojų klubams gal reikėtų įtraukti mokytoją į savo garbingų keliautojų sąrašus, jei tokie išvis yra. Tai vis rutininiai dalykai, nepatenkantys į žmogaus biografiją, papildomų privilegijų neteikiantys, nors jie ir sudaro mokytojos kelionių į mokyklą didžią dalį sunkumų. Apie bent kiek patrauklesnį darbo užmokestį gal geriau nekalbėkime, nes atrodys, kad norime įgelti į skaudžią vietą tiems, kurie tais materialiais dalykais ir turėtų pasirūpinti. Apskritai Lietuvos mokytojų padėtis Karaliaučiaus krašte – tai išskirtinė tema, kuriai būtina skirti ypatingą dėmesį, jeigu mums rūpi lietuviškumo ateitis tame krašte. Algaudę įkvepia Kristijono Donelaičio ir kitų Mažosios Lietuvos didžiųjų užkrečiantys pavyzdžiai. Tik nereikia pamiršti, kad žmogus ne iš geležies nukaltas, o ir metalas išlaiko ne bet kokias perkrovas.
Gegužės mėnesį Algaudei Bukontienei sukaks garbingas jubiliejus. Tikriausiai mokytoja bus deramai pagerbta kolegų ir bendraminčių Tauragėje ir Karaliaučiaus krašte, kurio mokiniams atiduota tiek žinių ir širdies šilumos. Būtų gerai, kad apie šią mokytoją būtų plačiai žinoma ir visoje Lietuvoje.
Donelaičio prireikdavo lemčių metais
Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje nestokojama įdomių renginių ir susitikimų, o K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės pažymėtos renginiu „Jau saulelė vėl…“ Renginį pradėjo bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Meilutė Parnarauskienė, poeto poemos „Metai“ ištrauką lietuvių ir rusų kalbomis skaitė bibliotekininkas ir paveldosaugininkas Eugenijus Šaltis ir Aleksandra Archarova. Tarp renginio viešnių buvo ir poemos „Metai“ vertėja į rusų kalbą, buvusi tauragiškė, jau daug metų Karaliaučiuje gyvenanti mokytoja, poetė ir vertėja Rūta Daujotaitė-Leonova. Taigi atėjusieji į renginį galėjo išgirsti naują ir ligi šiol negirdėtą poemos vertimą, atliktą savo kraštietės.
Gali susidaryti įspūdis, kad rusų tautai Donelaitis tapdavo aktualus tik karų metu. 1916-aisiais, t. y. Pirmojo pasaulinio karo metais, „Metų“ frag-mentus pirmasis į rusų kalbą išvertė Viačeslavas Ivanovas. Didžiojo Tėvynės karo metais (taip Antrasis pasaulinis karas vadintas Sovietų Sąjungoje ir vadinamas Rusijoje) Donelaičio poemą ėmėsi versti Davidas Brodskis. Lietuvių kalbos nemokėjo, „Metus“ eiliavo pagal pažodinį vertimą į rusų kalbą. Atliko visos poemos vertimą, knyga išėjo 1946 m. Maskvoje, Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje pavadinimu Времена года. Knyga buvo iliust-ruota dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno medžio raižiniais, o viršelį kūrė dailininkas I. Nikolajevcevas. Knyga užbaigta istoriko Juozo Žiugždos ir poeto, rašytojo, literatūros istoriko Vinco Mykolaičio-Putino straipsniais. D. Brodskis vėliau daug kartų tobulino savo vertimą, kuris pakartotinai buvo leidžiamas 1951, 1955, 1960, 1964, 1984, 1990 ir 2005 metais, regis, ir vėliau, nes minimos devynios laidos. Nuo 1951 m. pradėtos spausdinti ir D. Brodskio išverstos kai kurios K. Donelaičio pasakėčios.
2011 m. Kaliningrado PEN centro leidykloje 500 egz. tiražu išspausdinta klaipėdiečio poeto Sergejaus Isajevo išversta K. Donelaičio poema pavadinimu Времена. Atkreipsime dėmesį, kad Isajevas nesinaudojo nei pažodiniu, nei D. Brodskio vertimu, bet vertė iš originalo. Taigi vertėjas reprezentuoja naują lietuvių poeto vertimų tendenciją. 238 puslapių knygoje spausdinami ir kiti Donelaičio tekstai – pasakėčios, eilėraščiai, laiškai.
Kaip atsitiko, kad Donelaičio „Metus“ į rusų kalbą ėmėsi versti Rūta Daujotaitė-Leonova? Įvykiai Ukrainoje ir anapus jos rytinių sienų nerodo, kad atėjo ramūs laikai. Daug metų dirbdama mokytoja įsitikino, kad Donelaitis nelengvai mokiniams dėstomas poetas. D. Brodskio „Metų“ vertimas lyriškas, sklandus, bet lietuviško teksto kai kurių eilučių neatitinka, nors mintis perteikta teisingai. Mokytojai tai jau nebuvo privalumas, todėl savo vertime siekė didesnio tikslumo. Įsitikino, kokios sudėtingos užduoties ėmėsi. D. Brodskis su visais tobulinimais Donelaitį vertė kone 20 metų, per tą laiką spėjo lietuvių kalbos pramokti. Rūta nors lietuvė, bet pradėjusi versti turėjo šį darbą atidėti į šalį ir tik po trijų mėnesių vėl sugrįžo. Beje, versti ėmėsi ne nuo „Pavasario linksmybių“, bet nuo „Žiemos rūpesčių“. Po truputį įsivažiavo. Triūsė prie kiekvieno žodžio kaip tas gerasis būras prie savo kasdienių darbų. Kelias eilutes išverčia ir skaito. Kartą kitą – ne, netinka. Išbraukia ir pradeda iš naujo. Net ir gerai išverstos eilutės kelintą kartą skaitant ima ir sustreikuoja – visiškai ne Donelaitis. Vėl iš naujo tarsi pabjurusio rudens purvą minkytų, nors dirbo prie skambančios kietos žiemos eilučių.
Poemą išvertė per tris mėnesius, taigi bent vertimo spartumu aplenkė D. Brodskį. Tada labai gerai suprato ir Brodskį tykojusius pavojus. Kartą trinktelėjo kumščiu į stalą ir pati sau pasakė: niekada visiems neįtiksi, nes ir pats galvosi, kad ne viską padarei, kaip reikėtų. Kas bus, tas bus…
Dabar Rūta laukia išeisiančios knygos. Laukia su neslepiamu viltingu džiaugsmu, o kartu pasirengusi priimti ir nuosprendį už savo atliktą darbą. Aišku viena: knyga bus labai graži, iliustruota dailininkės Martos Stirbytės-bValaikienės. Tauragės krašto žmogus, kilusi iš Gaurės valsčiaus Stirbaičių kaimo, tad jai pažįstami Donelaičio epiškai apdainuoti žmonių vasaros darbai, žiemos rūpesčiai, pavasario laukimo išgyvenimai. 2012 m. vasarą Tauragės B. Baltrušaitytės bibliotekoje vyko M. Stirbytės-Valaikienės karikatūrų paroda, kartu ir jos autobiografinio dvidešimties apsakymų rinkinio „Baltu vieškeliu“ pristatymas. Vertas įsiminti kūrybingos menininkės credo: „Jei supykai ant kokio politiko, tai nupiešk jo karikatūrą ir pykčio kaip nebūta“.
Viskas parengta pirmosios lietuvės į rusų kalbą išverstųjų K. Donelaičio „Metų“ leidybai, šiuo metu nepailstantis Sigitas Šamborskis parengė projektą knygos leidybai, juo siekia, kad knyga būtų verta būrų poeto talento, bet ne būriškai išleista.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas