Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kurią kasmet minime gegužės 7-ąją, primena ir vieną tiesą, tapusią kone aksioma: kuo labiau lietuvį spausi, engsi ir bandysi sugniuždyti, tuo didesnio pasipriešinimo sulauksi, o kartais ir išties didžiavyriškų poelgių. Ką turi iš anksto duota, lietuvis mažai vertina, nepastebi, net ir laisvės skonis jam didelio įspūdžio nedaro, ir tik netekęs jis pajunta visą jos saldumą, dėl kurio gali galvą guldyti. Tauta, kuri likimo išbandymuose tarsi nuolat ieškotų savojo tapatumo, bet dažniausiai ieškojimais viskas ir baigiasi. Kartais baigiasi dar ir neprasidėjus paieškoms. Paradoksų tauta, nes tik tokia ir galėjo išlikti jai lemtais paradoksų laikais. O gal paradoksai ir yra mūsų lemtis?
Argi ne paradoksas, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima gegužės 7-ąją, kai 1904 m. Rusijos imperatorius Nikolajus II panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Taigi lietuviškos spaudos atgavimas sietinas ir su šiuo vardu. Nepaisant imperatoriaus asmeninių savybių, vis dėlto būtų pernelyg didelė garbė carą vadinti lietuvių tautos geradariu. Nebent jaustume krikščioniško atlaidumo diktuojamą pareigą pagerbti Rusijos valdovo ir jo šeimos atminimą, prisimindami bolševikų, praradusių žmonišką pavidalą, susidorojimą su paskutiniaisiais Romanovų dinastijos atstovais, kurie dėl ištikusio tragiško likimo XX a. pabaigoje Rusijos stačiatikių Bažnyčios paskelbti šventaisiais.
Grįžkime prie Spaudos dienos, nuo kurios ir pradėjome. Yra žmonių, kurie skaičiuose mato įrodymus ir tam tikrus prasmingumus. Jiems keletas datų ir skaičių: nuo lietuvių raštijos vygės iki uždraudimo 1864 m. lietuviškų knygų buvo išspausdinta pusaštunto šimto. Nuo draudimo pradžios iki „Aušros“ gimimo 1883 m. išspausdintos dar 484 knygos. Per 20 metų daugiau negu pusė tiek, kiek per visus 300 metų iki draudimo. Ir tai dar ne viskas. Per kitus 20 metų, nuo 1883-ųjų iki 1903-ųjų metų buvo išspausdinta 1372 knygos ir tai neskaitant laikraščių. Ką rodo skaičiai? Lietuviui retežiai gali būti įkvėpimo šaltinis dideliems darbams. Šį privalumą reikėtų turėti mintyje nusivylimo ar kartais apninkančio silp-numo akimirkomis. Juk ir represijos po dviejų XIX a. sukilimų parodė, kad tautą galima prilenkti fiziškai, bet tai ne galutinė pergalė.
Dvasiškai palaužta tauta nebūtų atsitiesusi ir 1918 m. atkūrusi bei apgynusi Lietuvos valstybės. Net jei kūnas silpnas, dvasinės jėgos ir tikėjimas, iš to kylanti vienybė gali padaryti stebuk-lus. Lietuviai tą įrodė darbais, todėl Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena sudaro lietuvių gyvybės triadą, kitoms tautoms gal ne tiek aktualią, kitų gal visai neišgyventą, neišjaustą. O gaila, antraip kitataučiai politiniai demagogai nesikėsintų į lietuvišką abėcėlę ir raštą, kuriuos jaučiasi turį teisę koreguoti, reikalauti keisti pagal savosios tautos kalbinius poreikius.
Svarbiau ir už Žalgirio mūšį
Šioje publikacijoje pasidalysime įspūdžiais iš lietuviškam žodžiui skirto renginio, vykusio Signatarų namuose Vilniuje (Pilies g. 26), kuriuose gegužės 7 d. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija organizavo vienuoliktuosius Spaudos pusryčius. Ši tradicija užgimė 2004-aisiais metais, kai buvo minimas Lietuviškosios spaudos atgavimo 100-metis. Nuo tada spaudos darbuotojai, politikai, kultūros vagas ariantys ir akėjantys kūrėjai kviečiami susirinkti draugėn, prisiminti tautos nueitą kelią ir vieną kitą meškerę užmesti į ateitį. Tą dieną paskelbiamas ir metų Kalbos premijos laureatas arba keli. Verta priminti, kad Kalbos premijos idėją iškėlė Dalia Teišerskytė, o premijos skyrimo kriterijus suformulavo Andrius Vaišnys.
Nesunku suskaičiuoti, kad šiemet sukako 110 metų, kai tauta atgavo legalią lietuvišką spaudą, lietuviško žodžio teises viešajame gyvenime, o tai reiškia, jog įgijo teisę kurti lietuviškas mokyk-las ir draugijas, formuoti savarankišką lietuvišką politiką. Nejučia pakartojau Seimo Pirmininko pavaduotojos, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės mintį, kurią ji išsakė per Spaudos pusryčius. Mintis prasminga, persmelkianti, tad bemat tampa ne vien autorės nuosavybe, bet ir mūsų mąstymo ir vertinimo tam tikra atrama.
Juk išties, ką reiškė tautai atgauti savo spaudą, savąjį lietuvišką žodį? Tauta įgijo teisę mąstyti ir reikštis lietuviškoje gyvenimo erdvėje ir siekiuose. Pirmiausia dar reikėjo tą lietuvišką erdvę sukurti, daugeliui to meto inteligentų susivokti lietuviais esant. Vadinasi, pradėti mąstyti ir veikti lietuviškai – bažnyčiose, pradėtose kurti draugijose, moksleivių organizacijose, lietuviškuose laikraščiuose ir dar kukliose, bet tokiose reikšmingose žmonių savivokai knygelėse. Naują postūmį, nors gali atrodyti paradoksalu, suteikė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. spalio 1 d. Panevėžyje atidaryta pirmoji Lietuvos švietimo istorijoje lietuviška gimnazija, kuriai tada prigijo „Panevėžio respublikos“ vardas. Dabar tai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. 1915 m. spalio 9 d. įkurta pirma lietuviška gimnazija Vilniuje, pavadinta Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos. Istorijos virsmuose vadinta įvairiais vardais, o 2005 m. rugsėjo 1 d. reorganizuota į Antano Vienuolio pagrindinę mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnaziją. Abi šios gimnazijos išugdė ištisą žvaigždyną Lietuvos inteligentų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos mokslo, kultūros ir įvairių kitų gyvenimo sričių.
Apibendrindami galėtume pasakyti, kad lietuviškos spaudos atgavimas tiesiu keliu vedė ir į Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą 1918 metais. Atsirado sąlygų kurtis lietuvių kultūrinėms ir politinėms organizacijoms. Spaudos draudimo metais sukaupta nelegalios kovos už lietuvišką žodį patirtis per knygnešius ir pirmos kartos nuo žagrės inteligentus atvedė į Didįjį Vilniaus Seimą, 1917 m. rugsėjo 18–23 d. J. Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje – į Lietuvos Tarybos išrinkimą, o 1918 m. vasario 16 d. šios Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. O viskas prasidėjo nuo spaudos atgavimo. Štai kodėl Juozas Tumas-Vaižgantas lietuviškos spaudos atgavimą įvardijo kaip lietuvių tautos įvykį svarbesnį net už Žalgirio mūšį.
Tiltas į lietuvių kalbos ateitį
Likimo padiktuotų įvykių tautos gyvenime būta ne vieno, neatsitiktinai ir Spaudos pusryčiai prasidėjo nuo Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ištraukos. Tai liuteronų kunigas Donalitius Prūsijos valstybėje į lietuvių tautos lūpas įdėjo lietuvišką žodį, kuris savo prasmingumu, vaizdingumu ir šiandien nėra pralenktas. Tiesa, tautai dar reikėjo priaugti iki to žodžio svarbos suvokimo. Galimas dalykas, ir pats Donelaitis ne visai įsivaizdavo, kokį gimtosios kalbos tiltą į ateitį jis tiesia. Šie metai be Donelaičio neįsivaizduojami, o prabilus apie lietuvišką žodį ir neįmanomi. Paradoksalu, bet pats poetas taip ir neišvydo išspausdintos savo poemos „Metai“, lygiai kaip ir savo pasakėčių. Gal nė nelaikė savęs poetu. Lietuviškas Donelaičio žodis kone 40 metų Prūsijoje buvo įkalintas nežinomybėje, užmarštyje, nors ir ligi tol niekad nebuvo išėjęs į bent kiek platesnį ir viešą, už Tolminkiemio bažnyčios sienų gyvenimą. Panašiai kaip lietuviškas žodis spaudos draudymečiu Rusijos carų valdomoje Lietuvoje.
Kad K. Donelaičio žodis virstų spausdintine vertybe, po būrų dainiaus turėjo gimti kitas Ožiaragis – kuršininkas Liudvikas Rėza (1776 m. sausio 9 d.–1840 m. rugpjūčio 30 d.). Aukštesnės jėgos, matyt, nebuvo suinteresuotos, kad jis suvaidintų bent kiek ryškesnį vaidmenį lietuvininkų ir prūsų lietuvių gyvenime, antraip ar būtų siuntusios šiam Karvaičių kaimo pajūrio sargo Kuršių nerijoje sūnui vieną smūgį po kito. Šešerių tapo našlaičiu, globotas giminaičių, vėliau atiduotas į beturčių namus Karaliaučiuje. Ar ne per daug išbandymų? Bet Prūsijos karalystėje tai nebuvo tik smukimas žemyn. 1797 m. neliko ir Karvaičių kaimo, kurį užpustė Kuršių nerijos vėjo pustomas smėlis. Ar ne panašiai užmiršimo dulkės buvo nusėdę ir ant Tolminkiemio liuteronų bažnyčios klebono K. Donelaičio kūrybos puslapių? Jei ne tas vargo patyręs vaikinukas iš Karvaičių kaimo, tai gal ir apie Donelaitį šiandien ne kažin ką žinotume.
Šlovė XVIII a. pabaigos Prūsijos karalystės švietimo sistemai, kuri neleido pražūti, amžinybėje išnykti talentingam vaikinukui L. Rėzai. Beturtis, bet turėjo galimybę mokytis lotyniškoje Lebenichto mokykloje, o ją pabaigęs įstoti į Karaliaučiaus universitetą, kur jam dėstė pats Imanuelis Kantas, lietuvininko šaknų turintis filosofas, kaip ir Liudvikas Rėza. Veikiausiai lemtingą įtaką L. Rėzai padarė Rytų kalbų prof. Johano Gotfrydo Hasės (Johann Gottfried Hasse, 1759–1806) nuostatos domėtis gimtuoju kraštu. Ar ne iš čia tas L. Rėzos dėmesys ir gimtiesiems, po smėliu palaidotiems Karvaičiams, vėliau paaiškės, kad ir panašaus nebūties smėlio pustomiems K. Donelaičio darbams, lietuvininkų liaudies dainoms ir tautosakai? O dėmesys lietuvių kalbai, kurio išraiška tapo jau Karaliaučiaus universiteto profesoriumi tapusio L. Rėzos vedamas lietuvių kalbos seminaras? Visa tai siejasi su lietuviško žodžio svarbos suvokimu, o to susidomėjimo viršūnė – į vokiečių kalbą išverstieji ir 1818 m. išleisti atskira knyga K. Donelaičio „Metai“. Jos įvadiniame straipsnyje L. Rėza skaitytojui pristato Donelaitį, aptaria jo garbingą gyvenimą ir iškilią asmenybę. L. Rėza buvo tas, kuris 1824 m. prie Ezopo pasakėčių leidimo pridėjo ir šešias išverstas į vokiečių kalbą Donelaičio pasakėčias. Tos dvi knygos suteikė stiprų postūmį plačiam K. Donelaičio kūrybos žygiui pasaulio literatūroje, ir pirmiausia per L. Rėzos atliktus tos kūrybos vertimus į vokiečių kalbą.
Kaip savo pašaukimą vykdantis dieviškas instrumentas
Štai kodėl Spaudos pusryčiai prasidėjo „Metų“ ištrauka. 2010 m. Seimo nutarimu 2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais, o Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija parengė K. Donelaičio metų minėjimo programą. Spaudos pusryčių programą toliau pratęsė Vilniaus universiteto prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, kurios pranešimas „Protestantiškoji etika K. Donelaičio „Metuose“: maisto ir valgymo reikšmės“ galėjo atrodyti kiek netikėtas, tuo pačiu atskleidęs ir toli gražu neišsemtus šio mūsų tautos literatūros didžiūno pastabumo ir išminties klodus. Pridursime, kad D. Pociūtė-Abukevičienė buvo dar 2007 m. sudarytos darbo grupės, rengusios Valstybinę K. Donelaičio 300-ųjų sukakties metinių minėjimo programą, narė.
Profesorė kalbėjo apie maisto ir valgymo vertes K. Donelaičio „Metuose“, o tai jau ne vien pilvo sotinimo aktas. Poetas suteikė vertybių prioritetus aptariamiems dalykams, iškart iš buities lygmens pakylėdamas į gilaus apmąstymo plotmę. Kasdienis gyvenimas Donelaičio kūryboje, panašiai kaip antikos autorių kūriniuose, įgyja tam tikro visuotinumo prasmę. Įvyksta tarsi savotiškas stebuklas, paprasti daiktai, kasdieniai neįmantrūs dalykai, į kuriuos daugelis juk neatkreiptume dėmesio, staiga įgyja daug gilesnių prasmių, negu gal buvo sumanęs ir pats autorius. Kodėl taip įvyksta ir apskritai kodėl vyksta?
Klausytojui kyla klausimas, o atsakymas aiškėja toliau klausantis pranešimo. Donelaičio pasaulyje, o tai mūsų visų pasaulis, net jei ir nesijaučiame esą būrai, visi gyvenimo elementai tarpusavyje susiję ir yra tam tikroje darnoje. Į valgymą ir maistą žmogaus gyvenime galima žvelgti kaip į tam tikrą paradigmą, ir bene pagrindinę. Visi Donelaičio tekstai, taip pat ir jo gyvenimo būdas rodo jį buvus įsitikinusiu liuteronu, ne vien Karaliaučiaus universitete įgyto išsilavinimo, bet ir pasaulėjautos ir pasaulėžiūros prasme. Pats metas, kai Donelaitis teologiją studijavo universitete, buvo pietizmo plitimo Prūsijos ir Vokietijos bažnyčiose metas. Tų pietizmo ženklų galima atpažinti ir „Metuose“, ir į juos dėmesį kreipė D. Pociūtė-Abukevičienė. Ji pastebėjo, kad pietizmas nekeitė liuteronų dogmatikos ir nesikėsino į jos pagrindinius XVI a. susiformavusius principus, bet ugdė su kasdiene morale, etika susietas bendruomeninę ir individualaus pamaldumo formas. Tiek XVI a., tiek XVIII a. Prūsų Lietuvoje, pagrindinės liuteronizmo mokymo ir pasaulėžiūros tiesos bei vertybės buvo tos pačios. Pagrindinė iš jų, kad žmogus buvo suvokiamas kaip savo pašaukimą vykdantis dieviškas instrumentas. Darbas suvoktas kaip religinė vertybė, žemiškojo išrinktumo pabrėžimas, pašaukimas, o ne varginanti pareiga. Štai kodėl „Metų“ personažai tarsi padalyti į dvi kategorijas – viežlybuosius ir nedorėlius. Šis dualistinis pasaulis ir sudarė liuteroniškojo pasaulio tvarką. Vieni vykdo savąsias priedermes, o kitų laukia peklos pragaištis. Iš šių pozicijų Tolminkiemio liuteronų bažnyčios klebonas, tarsi iš sakyklos mato ir vertina visa, kas vyksta jo akiplotyje: visa žmogų supanti aplinka yra protingas Dievo kūrinys, o kiekviena to kūrinio dalis vykdo jam priskirtas prievoles. Žmogus, patyręs prigimtinę nuodėmę, darbu liudija apie savo pašaukimą ir laukia Aukščiausiojo teismo.
Vis dėlto liuteronai pripažįsta gyvuojančią ir nuolat pasireiškiančią šėtono pramanų jėgą, todėl gyvenime
gėris ir blogis pasireiškia kaip dvi realaus gyvenimo priešpriešos, veikiančios drauge. Vertintojas iš šalies pasakytų, kad tų priešingų pradų sąveikoje ir gimsta gyvenimo įvairovė su plačiausia pasirinkimo laisve.
Pateikėme gal ir kiek savaip suvoktą D. Pociūtės-Abukevičienės pranešimo išeities turinį, bent jau stengdamiesi nenukrypti nuo esmės. Įdomiausi pranešimo dalykai buvo atskleisti per Donelaičio „Metų“ konkrečius valgių pavyzdžius ir valgytojų paveikslus, bet norėdami išlaikyti intrigą viso to neplėtosime. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet tik dėl to, kad labai nutoltume nuo Spaudos pusryčiams skirtos publikacijos rėmų, privalėtume veržtis į visai kito užmojo studiją. Žingeidūs skaitytojai gali rasti būdą, kaip prisivilioti profesorę labai intriguojančio pašnekesio ar diskusijos – tebus tai nekalta reklama mokslo ir besidominčiųjų mokslu labui.
Prisimintas ir pirmasis Kalbos premijos laureatas
Su lietuvių literatūros didžiavyriu K. Donelaičiu išsiskirsime neilgam, nes Tarptautiniai K. Donelaičio metai tęsiasi, bet laikas prisiminti ir lietuvių kultūros didmoterę. Proga kaip reta prasminga, nes Spaudos pusryčiuose buvo numatyta atlikti labai svarbią užduotį – paskelbti 2014 metų Felicijos Bortkevičienės Kalbos premijos laureatus. Didelė garbė tapti šios premijos, dar vadinamos tiesiog Felicijos premija, laureatu. Neblogai žinome XX a. pradžioje kelią į nepriklausomą Lietuvą tiesusius jaunus Lietuvos inteligentus, kone visus kilusius iš valstiečių, todėl ir vadinamus pirmos kartos nuo žag-rės inteligentais. Žinomos ir iš bajorų kilusios to meto Lietuvos šviesiausios inteligentės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, savaime suprantama, Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė. Tik ne visi žino, kad viena nuostabiausių to meto Lietuvos moterų visuomenininkių buvo Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite juodvi 1926 m. net buvo siūlomos kandidatėmis į Lietuvos prezidentus, varžėsi dėl šio posto su A. Smetona ir K. Griniumi. Precedento neturintis atvejis to meto Europos politikoje, nes didžiumoje šalių moterys neturėjo net rinkimų teisės. Tokiomis iškiliomis inteligentėmis ir šiandien galėtų didžiuotis bet kuri valstybė. Gal per mažai pagarsėjusios už Lietuvos ribų, bet už jas kalba atlikti darbai. Tik reikia, kad jie būtų plačiai žinomi, garsinami. To labai stinga.
Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. And-rius Vaišnys, prieš paskelbiant 2014 m.
Kalbos premijoslaureatų pavardes, priminė ir kovo mėnesio netektį – savo 89-ojo gimtadienio išvakarėse mirė 2004 m. pirmasis Kalbos premijos laureatas lituanistas knygos istorikas Vilniaus universiteto profesorius emeritas Vladas Žukas. Savo parašytais veikalais jis iš užmaršties prikėlė daug žymių XX a. lietuvių kultūros asmenybių, nemažai vietos skyrė ir Felicijai Bortkevičienei. Profesoriaus atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija skiriama nuo 2004 metų už neatlygintinai padarytus lituanistikos darbus, Lietuvos kultūrai reikšmingus lituanistikos tyrimus. Atrodo, kad laikui bėgant po truputį kinta tų darbų vertinimo bent jau retorika (o gal tai šių eilučių autoriaus pastebėjimas, kuris nebūtinai turi būti teisingas), kadangi ir per šių metų Spaudos pusryčius prabilta apie šiuolaikinės lietuvių kalbos puoselėjimą, taikant šiuolaikines informacines technologijas, arba lituanistinius darbus, kurie bent iš dalies padaromi labdaringai. Gyvenimas įneša savų reikalavimų ir su jais negalima nesitaikstyti. Laureato vardas skelbiamas gegužės 7-ąją, o premija šiemet bus įteikta gruodžio 9-ąją, kai vyks baigiamasis Kristijono Donelaičio metų minėjimas, taip pat ir Kalbos premijos laureatų pagerbimas.
Įkvepiantis gyvenimo pavyzdys
Priminsime moterį, kurios vardas suteiktas garbingai premijai ir kuri verta minėti ne vien per Spaudos dieną.
Felicija Bortkevičienė (1873 m. rugsėjo 1 d.–1945 m. spalio 21 d.) – stebėtinos energijos ir visuomeniškumo moteris Lietuvos istorijoje. Gimė Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Tėvas Juozas Povickis studijavo teisę, tuo tarsi sekdamas savo tėvo advokato profesija, bet silpna sveikata mokslų tęsti jam neleido. Vertėsi dvarų nuoma, buvo antstoliu, banko tarnautoju. Motina Antanina Ona Liudkevičiūtė buvo dvarininkaitė be dvaro, kadangi tėvų dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfiskuotas, o Felicijos senelis daktaras Hilaris Feliksas Liudkevičius ištremtas į Simbirsko guberniją.
Felicija mokslus pradėjo gimnazijoje Kaune, bet pašalinta už atsisakymą melstis cerkvėje, o tai rodo, kad šeimoje puoselėjamos vertybės jai buvo ne tuščias garsas. Mergina reiškėsi slaptoje moksleivių šalpos draugijoje „Žiburėlis“, matyt, ir ten ugdė charakterio tvirtumą. Ne be vargo pavyko įstoti į Vilniaus mergaičių gimnaziją, ją baigė 1890 metas. Istoriją, prancūzų kalbą ir literatūrą studijavo slaptuose Z. Moravskos moterų kursuose Varšuvoje, bet kursus uždarius teko grįžti į Lietuvą, kur likimas suvedė su visuomenininku inžinieriumi Jonu Bortkevičiumi. Juodu sukūrė šeimą, o J. Bortkevičius sugebėjo patraukti Feliciją į sąmoningą lietuvybės veiklą. Jų butas Vilniuje tapo lietuvių inteligentų, užsimezgusio moterų judėjimo rinkimosi vieta. Bortkevičiai buvo „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ kuopos ir Varpininkų komiteto nariai, svarbios Vilniaus lietuvių telkimo asmenybės. 1902 m. įkūrus Lietuvos demokratų partiją Jonas ir Felicija Bortkevičiai išrinkti į šios partijos Centro komitetą. Kaip šios partijos viena iš įtakingų narių 1905 m. Felicija tapo Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto nare. Dirbo visus organizacinius darbus, jos visur buvo pilna, palaikė tvarką posėdžių metu, nes buvo kas tą tvarką sąmoningai ardė, nesitenkindami trypimu, švilpimu, bet ir iškeltų virš galvos kėdžių mojavimu. Felicija tarėsi su įvairių partijų įtakingais veikėjais, buvo viena iš pozityviųjų veiksnių Seimo veikloje. Ko jau ko, bet narsumo ir energingumo jai tikrai nestigo. Pakako ir diplomatinių sugebėjimų.
F. Bortkevičienė išrinkta „Žiburėlio“ draugijos pirmininke, „Lietuvos ūkininko“, o 1909 m. ir „Lietuvos žinių“ leidėja. Rėmė politinius kalinius, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tapo įvairių komitetų ir draugijų nukentėjusiems nuo karo šelpti nare. Vykdydama tų organizacijų užduotis apvažiavo Sibirą, Rytų Rusiją, o Prūsų lietuvių reikalais buvo nukakusi į Stokholmą ir Daniją, kur atstovavo Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui. 1915 m. įstojo į Vilniaus masonų ložę (Lietuva/Litwa), tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje.
1917 m. Rusijos lietuvių Seime Petrapilyje buvo balsuojama už Lietuvos autonomiją Rusijos sudėtyje, tą padarė ir F. Bortkevičienė. Suprato klaidą, tad nevykdė Seimo nutarimų, už tai pašalinta iš liaudininkų partijos, pasitraukė ir iš Rusijos lietuvių partijos. Lietuvos reikalai jai buvo svarbiau už partinius interesus. Ypač pasižymėjo kovoje už lygias moterų ir vyrų teises, buvo
moterų globos organizacijų narė. 1919 m. bolševikų suimta, kalinta, kartu su iškiliomis Lietuvos asmenybėmis – Mečislovu Reiniu, Juozu Vailokaičiu, Liudu Gira, Povilu Dogeliu ir kitais iš Lukiškių kalėjimo buvo išvaryta pėsčiomis į Maišiagalą ir išvežta į Smolenską. Įkalintieji buvo iškeisti į Lietuvoje kalintus komunistus. Surašyta F. Bortkevičienės aktyvi veikla netilptų į jaučio odą, ši didmoterė buvo aštuonis kartus kalinta, daugybę kartų areštuota, o jos namuose darytų kratų skaičiaus ir ji pati tvirtino nesuskaičiuojanti.
1921 m. sausio 22 d. G. Petkevičaitei atsisakius Steigiamojo Seimo nario mandato, F. Bortkevičienė tapo Steigiamojo Seimo nare. Dalyvavo rengiant Lietuvos universiteto statutą ir Ligonių kasų įstatymus. Kaip minėta, 1926 m. kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite Felicija Bortkevičienė buvo siūlomos kandidatėmis į Lietuvos prezidentus. Gavusi slaptos informacijos apie artėjantį 1926 m. perversmą, jį F. Bortkevičienė pavadino piktavaliu „žaidimu“ valstybės likimu, kuriuo pasinaudojusi Vokietija užimtų Klaipėdos kraštą, o Lenkija grasintų visai Lietuvai. Perversmas įvyko, ir tai buvo smūgis demokratijai. Savo leidžiamose „Lietuvos žiniose“ F. Bortkevičienė cenzūros leidžiamomis, kartais nelegaliomis priemonėmis kritikuodavo Smetonos režimą. Dėl to mokėjo baudas, buvo areštuojama. Nepasidavė ji ir kultūrbolševizmo vilionėms, kurios patraukė nemažą dalį Lietuvos kultūrinės inteligentijos, kuri džiaugėsi „Stalino saulės“ atvežimu į Lietuvą. F. Bortkevičienė nesiblaškė, visada išliko tvirtų moralinių pažiūrų, kurių laikėsi tiek politinėje, tiek visuomeninėje veikloje.
Jų darbas verta pasigėrėjimo
Šiemet F. Bortkevičienės Kalbos premija skirta partizaninio karo met-raštininkui Romui Kauniečiui, Lietuvos laisvės kovų dalyvių lituanistinio garso ir vaizdo archyvo kūrėjui, ir LRT radijo žurnalistei Janinai Mateikienei už išskirtinį dėmesį taisyklingos kalbos vartojimui žiniasklaidos pranešimuose ir savanorystės veiklą tarp neįgaliųjų.
Pristatyti Romą Kaunietį buvo pakviestas jo kandidatūros Kalbos premijai gauti teikėjas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas archeologas Vykintas Vaitkevičius. Jis į šią asmenybę sakosi dėmesį atkreipęs per jo sudarytas įspūdingas knygas, skirtas laisvės kovotojų prisiminimams. 2014 m. pasirodė jau dešimtoji šios serijos knyga, spaudai rengiama vienuoliktoji. Imtis tokio grandiozinio ir nepaprastos išliekamosios vertės darbo galėjo tik ypatinga asmenybė. Tai šių eilučių autoriaus vertinimas, o V. Vaitkevičius kalba dalykiškai, metaforomis ar įspūdingais palyginimais nesišvaisto, bet dėl to jo vertinimas netampa mažiau svarus. Gal priešingai. Bet pagiriamajam žodžiui tai pati geriausia proga, kuria sunku nepasinaudoti. Vykintas pabrėžia šių knygų sudarytojo nepaprastą drąsą, ir šiam vertinimui nepritarti, vadinasi, pamiršti, kokioje santvarkoje gyvenome. XX a. aštuntasis, devintasis dešimt-mečiai. Ar daug kas drįso kalbinti ir užrašinėti lietuvių partizanų prisiminimus, pagaliau ar kalbinamieji būtų noriai atviravę? Juk patys buvo nuolat stebimi, tam tikrų tarnybų akiratyje. Romas Kaunietis savo užsibrėžtą darbą darė tikėdamas, kad dirba ateičiai, tautos istorijai. Sugebėjo prakalbinti žmogų, saugiai įrašyti ir išsaugoti kalbinamųjų prisiminimus, kurie juk galėjo pakenkti daugeliui žmonių. Pristatydamas šių metų kalbos premijos laureato pasiryžimą ir drąsą, jo profesinius gebėjimus V. Vaitkevičius neįstengė sutramdyti jaudulio.
Antrąją laureatę Janiną Mateikienę pristatė Lietuvos radijo programų direktorė Goda Litvaitienė. J. Mateikienė yra Lietuvos radijo korespondentė Seime, kiekvieną dieną pranešinėja klausytojams ne tik apie įvykius svarbiausioje šalies institucijoje, ne vien apie politikų gyvenimą, bet ir apie kultūrą, kalbą. Anot G. Litvaitienės, maždaug ketvirtadalis ar penktadalis visų Lietuvos radijo stočių klausytojų, o tai 200–300 tūkst. žmonių auditorija, klausosi taisyklingos, pavyzdingos Janinos lietuvių kalbos. Vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias jos nuopelnas – tai 1991 m. Lietuvos įvykių radijo įrašai, kuriuos Janina sugebėjo išsaugoti. Tai nepaprastai svarbu, nes įrašai iki 1991 m. sausio įvykių išnyko, okupantams užgrobus LRT pastatą. Janina buvo tas žmogus, kuris daug ką išsaugojo ir atidavė į LRT ir LR Seimo archyvus.
Pagal nusistovėjusią tvarką patiems laureatams žodis nebuvo suteiktas, jie savo prakalbai galės rengtis dar gerą pusmetį, kai gruodžio mėnesį iškilmingoje aplinkoje jiems bus įteikta Kalbos premija. Paminėsime, kad Spaudos pusryčių renginį muzikine programa svariai praturtino Viktorija Miškūnaitė (sopranas) ir Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), atlikusios lietuvių kompozitorių kūrinius.
Gediminas Zemlickas