Dr. Aldona Vasiliauskienė
Prieš 10 metų – 2004 m. balandžio 3 d. – Vilniuje, Antakalnio g. 6, buvusiuose Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ namuose ši draugija atkurta. Pirmininku išrinktas ilgametis Marijampolio vidurinės mokyklos mokytojas (nuo 1960 m. rugpjūčio 25 d.) ir direktorius (1961–2003) Algimantas Masaitis šias pareigas sėkmingai eina ir šiandien.
Tarp svarbiausių pastarųjų metų darbų, skirtų „Ryto“ draugijai – šimtmečio minėjimas, pradėtas 2013 m. sausio 31 d. ir trukęs metus. Minėjimas įprasmintas moksline konferencija, paroda, mokslo straipsnių rinkinio išleidimu ir pristatymu („Ryto“ draugijai skirti straipsniai periodikoje išaugo iki mokslinių straipsnių, perskaityti pranešimai konferencijoje – iki solidaus mokslo straipsnių leidinio „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“). Be to, šimt-mečio sukakčiai priskirtini meniniai „Ryto“ įamžinimai: memorialinės lentos prof. kun. Petrui Kraujaliui Vilniuje ir paminklinio akmens kun. Alfonsui Petruliui Maišiagaloje atidengimas ir pašventinimas.
Paminklinis akmuo kun. Alfonsui Petruliui
2013 m. rugsėjo 12 d. Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos kieme atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo Vasario 16-osios Akto signatarui kun. Alfonsui Petruliui (1873 08 04–1928 06 28). Kun. A. Petrulis trejus metus (1904–1907) dirbo Maišiagaloje. Už „litvomaniją“ iš Maišiagalos perkeltas į kitą parapiją – Nalibokus (Gudiją).
Kovotojo dėl lietuvybės kun. A. Petrulio pagerbimas pradėtas Šv. Mišiomis Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kurias aukojo ir pamokslą pasakė JE vysk. Arūnas Poniškaitis. Po Šv. Mišių prie mokyklos paminklinį akmenį atidengė kunigo giminaitis dr. Kęstutis Petrulis, pašventino vysk. A. Poniškaitis.
Tad, pasak A. Masaičio, kun. A. Petrulis yra vienas iš „Ryto“ signatarų. Iš Vilniaus atvežtame žmogaus dydžio akmenyje iškalti Gedimino stulpai su įrašu: „Vasario 16 Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui atminti“. Projekto autorius skulptorius Kristupas Vilutis.
Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir „Ryto“ draugija
Šv. Mišias Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje aukojo Visų Šventųjų parapijos klebonas Vytautas Rapalis ir Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras dr. kun. Mindaugas Ragaišis. Ši koplyčia buvo pasirinkta ne atsitiktinai: po arkivyskupo Mečislovo Reinio bareljefu įmūryta žemių sauja iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto kapinių, kuriose ilsisi M. Reinio palaikai. 2013 m. lapkričio 8 d. minėjome 60-ąsias M. Reinio mirties metines. Arkivyskupas šiame rašinyje paminėtas neatsitiktinai – du kartus buvo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas: 1915 m. lapkričio 8 d.– 1916 m. gruodžio 13 m. ir 1918 m. rugpjūčio 30 d.–1922 m. birželio 19 d.
Memorialinė lenta prof. kun. Petrui Kraujaliui
Tilto gatvėje prie namo, pažymėto 12 numeriu (tai buvęs kunigų namas, čia gyveno ir M. Reinys) giminaitis Rimantas Kraujalis atidengė pamink-linę lentą (skulptorius Kristupas Vilutis) prof. kun. Petrui Kraujaliui (1882 07 08–1933 08 14), kurią pašventino kun. V. Rapalis.
1922 m. birželio 19 d.–1933 m. rugpjūčio 14 d. (iki mirties) buvusio „Ryto“ draugijos pirmininko kun. P. Kraujalio atminimui pamink-linę lentą įtvirtinti prie kunigų namo sumanė dabartinis „Ryto“ draugijos pirmininkas A. Masaitis. Jo iniciatyva ir pastangomis surasti dokumentai, patvirtinę kun. P. Kraujalio gyventą vietą (Tilto g. Nr. 12) ir laiką (nuo 1915 m. vasario 19 d. iki mirties). Turint šiuos dokumentus, tereikėjo dabartinių namo gyventojų raštiško sutikimo prie namo sienos pakabinti atminimo lentą.
Straipsnių rinkinio „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pristatymas
Renginys pratęstas knygos – mokslinių straipsnių rinkinio „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pristatymu Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Renginį moderavo dr. Aldona Vasiliauskienė, kun. Vytautas Rapalis ir „Ryto“ pirmininkas Algimantas Masaitis.
A. Masaitis aptarė 2013 m. vykusius renginius, pradėtus sausio 31 d. moksline konferencija ir paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Svarbiausias šių renginių atgarsis – mokslinių straipsnių rinkinys.
Prie knygos atsiradimo itin prisidėjo Lietuvos edukologijos universitete dirbantys mokslininkai: iš devynių
autorių – doc. dr. Vida Pukienė, doc. dr. Romualdas Juzefovičius ir prof. dr. Libertas Klimka; iš trijų recenzentų – Visuotinės istorijos katedros vedėjas prof. dr. Juozas Skirius ir Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros lektorius dr. kun. M. Ragaišis. Konferencijos rengimo komitete iš šešių net keturi LEU atstovai: L. Klimka, V. Pukienė, kun. M. Ragaišis ir J. Skirius. Savotiškai knyga tarsi tampa LEU leidinys.
Pristatydamas knygą J. Skirius priminė, kad 1912 m. lapkričio 29-ąją Rusijos vidaus reikalų ministerija davė leidimą veikti „Ryto“ draugijai ir pacitavo pirmojo draugijos pirmininko dr. kun. Jono Steponavičiaus atsišaukimą į visuomenę: „Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ patvirtinta.“
Ryto draugija aktuali ir šiandien. Tiesiog unikalus reiškinys – Pietryčių Lietuvos, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorijoje vargsta lietuviškas švietimas. Lietuvybės padėtis kaip prieškario Lenkijos okupacijos metais.
Tai turėtų būti dar didesnis stimulas istorikams ir neabejingiems tam kraštui žmonėms kaupti informaciją apie lietuvybės padėtį šiame sudėtingame regione, atskleisti ir parodyti priešiškų jėgų veikimą ir padarinius.
Leidinys „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“prisotintas ne tik išties informatyviais straipsniais, paremtais pirminiais šaltiniais, autentiška dokumentine medžiaga. Gerą įspūdį daro gausios iliustracijos, ypač to meto nuotraukos – įvairių Rytų Lietuvos mokyklėlių mokiniai, jų mokytojai, „Ryto“ draugijos vadovai, pastatai susieti su „Ryto“ draugija ir kt.
LEU Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros lektorius, Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras dr. kun. M. Ragaišis akcentavo kruopštų knygos parengimą, profesionalų apipavidalinimą. Į „Ryto“ draugiją žvelgiant kaip į Lietuvos katalikų bažnyčios istorijos dalį, pabrėžtina, kad „Rytas“ nebuvo klerikalinė organizacija, besirūpinanti vien tik Bažnyčios įtakos plėtimu ir užtikrinimu, tikėjimo doktrinos perteikimu. Jai rūpėjo Vilnijos krašto lietuvių švietimas bendrąja prasme. Nemenkas dėmesys kreiptas ir į kultūrinę veiklą. „Dauguma draugijos pirmininkų buvo kunigai, – teigė M. Ragaišis. – Vienam iš kunigų, vėliau tapusiam vyskupu ir arkivyskupu – Mečislovui Reiniui yra užvesta Beatifikacijos byla. Taigi galima sakyti iškilus draugijos narys susilaukė aukščiausio Bažnyčios įvertinimo“.
Paskiruose leidinio straipsniuose pristatyta „Ryto“ draugijos istorija atrodo kaip nuoseklios ir kryptingos veiklos pavyzdys. Pirmajame plane čia visuomet buvo darbas, aukojimasis dėl bendro reikalo ir nesuinteresuota tarnystė. Tais neramiais laikais reikėjo žadinti tautinį sąmoningumą ir organizuoti švietimą lietuvių kalba. Draugijos nariai, nesitikėdami jokio atlygio, aiškiai suvokdami apie galimus priešiškumus, rinko lėšas, rengė mokytojus, steigė mokyklas, rūpinosi jų išlaikymu… Toks entuziazmas, gal kiek kituose dalykuose, galėtų būti įkvėpiančiu pavyzdžiu ir mūsų laikams.
Vilnietis verslininkas, inžinierius, fizikas lazerininkas, Nacionalinės pažangos premijos laureatas R. Kraujalis aptarė sąsajas, vienijančias žmones. Prof. kun. P. Kraujalis kilęs iš Žagarų kaimo (Molėtų r.) netoli Labanoro. Tėvas mirė, kai Petrui buvo 12 metų, tačiau motina labai stengėsi išmokslinti vaikus. Tverečiaus klebonas Jonas Burba surado Karolį Baužį (1860–1935) ir prisikalbino dirbti zakristijonu. Jis buvo ne tik zakristijonas, bet ir daraktorius, mokęs ir Petrą Kraujalį… Kraujalių giminėje net šeši kunigai, o pusbroliai Adolfas ir Petras Kraujaliai buvo 1917 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai. Juos siejo šviesa: noras būti šviesuliais ir šviesti kitus.
K. Baužio vaikaitė Nijolė Baužytė praplėtė pasakojimą apie K. Baužio ir jo žmonos Karolinos Meidutės veiklą – abu tapo knygnešiais ir nė karto nepateko žandarams. Karolina buvo pasisiuvusi sijonus su gausiomis kišenėmis pasijoniuose, kur ir slėpdavo knygas, o caro žandarai, kaip pasakojo N. Baužytė „moterų už kojų negraibydavo“. Baužių šeimoje gimė 16 vaikų, tačiau 8 jų per pirmąją karo savaitę mirė. Išaugo keturios dukros ir keturi sūnus, iš kurių du tapo kunigais. Vienas jų – Zenonas, nukankintas Magadane, nes bažnyčios rūsyje slėpė partizanus. Kernavėje jam pastatytas kenotafas.
Prof. dr. Kęstutis Makariūnaspriminė, kad P. Kraujalio veikla „Ryte“ – pirmininkavimas ne tik ilgiausias, bet ir sudėtingiausias – esant lenkų okupacijai. Jis sulaukė ir „Ryto“ pakilimo, ir žlugdymo iš Lenkijos valdžios. P. Kraujalis rašė, kad būtų patenkinti Vilnijos krašto poreikiai, reikėtų apie 800 pradžios mokyklų, tačiau vienu metu jų buvo vos 150 ir tų pačių veiklą lenkų administracija trukdė. Lenkai troško suformuoti vieną, lenkiškai kalbančią tautą, vieningos lenkų tautos žmones. P. Kraujalis siekė, kad mokykla kaimo vaikui būtų lengvai pasiekiama (iki 3 km). Jis išsiaiškino, kiek kaimuose lietuviškai kalbančių šeimų ir pagal tuos skaičiavimus pateikė 800 mokyklų skaičių.
„Ryto“ pirmininkas A. Masaitis ragino pedagogus, atvažiavusius nuo Pabradės iki Šalčininkų dirbti prie dvasinių vertybių, kad jaunimas žinotų, jog yra lietuvių tauta, turinti savo kalbą, tradicijas, papročius, istoriją, kultūrą. Mokyklose turi būti sukurta puiki aplinka, liudijanti lietuvybę. Itin sunki padėtis Pietryčių Lietuvoje – todėl reikalingas kiekvieno pasiaukojimas. Atvykusieji raginti savo kolegoms priminti, kad Lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“ buvo pasiaukojančiųjų, ir sekti jų pavyzdžiu.
Tolesni „Ryto“ draugijos istorijos tyrinėjimai
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmečio sukakties minėjimas užbaigtas Lietuvos nacionalinio muziejaus išleisto gausiai iliustruoto mokslinių straipsnių rinkinio „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pristatymu. Tačiau džiugu, kad šios draugijos veiklos tyrimas nenutrūko – tą liudija kruopščiai parengtas Gintauto Eremino pranešimas „Mokymo priemonės „Ryto“ draugijos gimnazijose“, perskaitytas mokslo istorikų konferencijoje. 2014 m. kovo 27–28 d. Lietuvos kultūros tyrimų institute vyko Lietuvos mokslo istorijai ir filosofijai skirta konferencija „Scientia et Historia – 2014“. Tarp istorijos sričiai skirtų 18 pranešimų ir jau minėtas G. Eremino pranešimas, parengtas remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne, „Ryto“ draugijos 67 fonde saugomais Švenčionių gimnazijos dokumentais (signatūra VVMAB RS F.67 B.357 D.1-5).
Dokumentuose, kaip teigė pranešėjas, išvardytos mokymo priemonės, kurios buvo naudojamos gimnazijoje, nurodyta, iš kur jos įsigytos, pateikti gautų knygų pavadinimai, jų skaičius. Tad žinios apie Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ vėl buvo prasmingai paskleistos.