(Pamąstymai prof. Jono Palionio 90-ojo gimtadienio proga)
Arnoldas Piročkinas
Jau kuris laikas, gal metai, o gal ir daugiau, knieti mintis ir kaupiasi ryžtas rašyti straipsnį, skirtą iškilaus mūsų kalbininko Jono Palionio nepaprastai 90 metų sukakčiai. Ir vis nepalieka abejonė, ar pavyks trumpu rašiniu deramai apibūdinti ir įvertinti jo, savo Mokytojo, nueitą kelią ir nuveiktus darbus. Tada ypač skaudžiai suvoki, jog tau trūksta Juozo Tumo-Vaižganto talento, leidusio jam ypač vaizdingai ir nuoširdžiai kalbėti apie savo amžininkus. Tačiau apgailestauk neapgailestavęs, o pasveikinti Jubiliatą ir priminti visuomenei bent kelis ryškiausius jo, mokslininko ir žmogaus, bruožus – būtina.
Taigi, Jonas Palionis yra gimęs 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse, kaimelyje prie Nemuno, vos už 2–3 km nuo padavimais išgarsintos Punios. Tikriausiai mokykloje gana anksti Jonukas susipažino su Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą“, o gal skaitė ir ne ypač populiarią Maironio baladę „Ant Punės kalno ties Nemunu“. Ne be šios istorinės vietovės poveikio Jonas Palionis 1942 m. Vilniaus universitete buvo ketinęs studijuoti archeologiją.
Vargu ar valstiečiai tėvai, kaip rašo Jonas Palionis savo atsiminimuos, „paprasti vargo pelės, nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro plušdavę savo žemės sklypeliuose ir mažai tematydavę šviesesnių ir linksmesnių dienų“, galėjo kurstyti savo sūnaus ambicijas kopti į didžiojo mokslo aukštumas. 1931 m., kai Jonukas pradėjo mokslus Nemajūnų pradžios mokykloje, jau veikė privalomojo pradinio ket-verių metų mokslo įstatymas. Tėvai jam be prieštaravimo pakluso. Tačiau 1935 m. baigusiam penketukais pradinę mokyklą Palioniukui ne iš karto atsivėrė Prienų gimnazijos durys: trūko lėšų. Vis dėlto būta kažkokios traukos mokytis toliau. Taip susiklostė aplinkybės, kad netolimame kaime susibūrė grupelė vaikų, kuriuos buvęs klierikas ruošė stoti į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Jonas Palionis toje grupėje mokėsi dvejus metus ir įstengė išlaikyti egzaminus į gimnazijos 5-ąją klasę! Taigi, nelankęs I–IV klasių, sutaupė nemaža lėšų ir dvejus metus.
Privatūs kursai paliko spragų, ir gimnazijoje kurį laiką reikėjo daug stengtis, kad joje išsilaikytų. Visa reikalavo valios ir atsidėjimo: formavosi tie charakterio bruožai, kurie labai pravertė po 1940 metų, kai Lietuvą užgriuvo negandos. Bent pusantro dešimtmečio gyvenimas buvo ypač siaubingas, ir daugybė žmonių dingo šios klaikumos verpetuose. Atsilaikė tik labai stiprūs. Tarp jų ir Jonas Palionis.
Frontui sparčiai nusiritus į rytus, Lietuvoje, likusioje toli nuo karo veiksmų, gyvenimas ėmė „normalėti“, jei nepaisytume įsisiautėjusio žydų žudymo, visokių ekonominių ir kultūrinių suvaržymų, miestuose ir miesteliuose maisto stokos, sutrikusio aprūpinimo pramoninėmis prekėmis. Lietuviai inteligentai rūpinosi išlaikyti lietuvišką švietimą. Jų pastangomis pradėjo atsikurti aukštosios mokyklos. Paskelbtas studentų priėmimas į Vilniaus universitetą ir dvimetį pedagoginį institutą. Tad Jonas Palionis, praleidęs vasaros mėnesius tėviškėje, šiaip ne taip pasiekęs Vilnių, rugsėjo pradžioje įstojo į pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir istorijos.
Prasidėjo tiesioginis kelias į mokslo aukštumas. Ketveri to kelio metai buvo išskirtinai sunkūs ir net pavojingi. Per tuos metus būta visko: ir studijų Vilniuje, ir slapstymosi tėviškėje nuo vokiečių okupantų, ir mokytojavimo Paliepių pradžios mokykloje, ir direktoriavimo Butrimonių progimnazijoje. Būta įtemptų svarstymų, ką rinktis: trauktis nuo artėjančių „išvaduotojų“, su kuriais teko susipažinti 1940–1941 m., ar likti Lietuvoje. Čia vėl pasirinkimas: ar stoti kelių artimų draugų pavyzdžiu į partizanų gretas, ar, suvokiant, kad tai tolygu garbingai savižudybei, mėginti, giliai širdyje paslėpus jausmus, intuityviai vadovautis politika, kurią vėliau, po karo, eilėraštyje „Politika“ nusakys 1944 m. į Vakarus pasitraukęs ir 1949 m. JAV apsigyvenęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas: „…politika yra ne mirti, bet išlikti ir gyventi“ (Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija. Antologija. T. 1. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 483). Jonas Palionis laimingai apsisprendė – išlikti ir gyventi. Garbingai ir prasmingai gyventi Lietuvoje Lietuvai.
1945 m. pavasarį „išvaduotoje“ Lietuvoje, Butrimonyse, pajutęs, kad gresia neišvengiamas susidūrimas su beatodairiškai siautusiais saugumiečiais-enkavedistais, Jonas Palionis visai slapta, niekam nieko nesakęs, bėga iš miestelio, palikęs likimo valiai Butrimonių progimnaziją. Kurį laiką šen bei ten pasibastęs, galiausiai apsisprendžia ieškoti prieglobsčio Vilniuje. Čia iš pradžių susiranda tarnybėlę, o paskui sumano universitete tęsti studijas. Priimamas į lietuvių kalbos ir literatūros specialybės trečiąjį kursą: užskaityta pedagoginio instituto nemaža dalykų. Po kurio laiko gauna ir oficialų Alytaus apskrities švietimo skyriaus atleidimą iš Butrimonių progimnazijos direktoriaus pareigų. Derindamas studijas su darbu, Jonas Palionis 1948 m. baigia Vilniaus universitetą. Reikia manyti, tolesniam mokslui, o paskui ir mokslinei veiklai labai svarbus buvo diplominis darbas „Varpo“ kalba. Mokslinis vadovas buvo tuometis lietuvių kalbos katedros vedėjas Jonas Kruopas.
Tuo diplominiu darbu Jonas Palionis įžengė į iki tol palyginti mažokai eksploatuotą, bet labai platų ir sudėtingą lietuvių raštų kalbos tyrimo barą. Ir štai sėkmingai studijas baigusiam jaunuoliui, be kita ko, turinčiam dar pedagoginio darbo patirties, katedros vedėjas J. Kruopas visai pagrįstai pasiūlė tęsti mokslą trejų metų aspirantūroje. Aspirantūra baigiama nemažos apimties moksliniu darbu – mokslų kandidato disertacija (dabar – mokslų daktaro). Katedroje apsvarsčius, kokią temą siūlyti disertacijai, nutarta vengiant galimų ideologinių priekabių atsisakyti tęsti „Varpo“ kalbos tyrimą. Sakyčiau, labai įžvalgiai parenkama problema „Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje (1880-1901)“. Tai dideles galimybes ateities tyrimams atverianti tema. Kartu ji leidžia aptartį „Aušros“ ir „Varpo“ vaidmenį bendrinės kalbos (tada ji imta vadinti literatūrine kalba) raidoje.
1953 m. gegužės 26 d. Jonas Palionis apgina disertaciją, išskirtinai didelį mokslo veikalą. Reikia apgailestauti, kad šis darbas liko nepublikuotas: lietuvių bendrinės kalbos tyrimas neteko daug impulsų. Tačiau Jonas Palionis turėjo progos susipažinti su Jono Jab-lonskio veikla. Ši pažintis paskatino jauną mokslininką populiarinti didžiojo bendrinės kalbos tvarkytojo palikimą. 1955 m. jam pavyksta išleisti nedidelę knygutę „Įžymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis“ (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, – 35 p.). Ji iš esmės priminė visuomenei 25-ąsias J. Jablonskio mirties metines. Tais pačiais metais dar išspausdinti keturi Jono Palionio straipsniai apie J. Jablonskį. Galiu pasigirti, kad, vadovaujamas jaunojo dėstytojo, 1955 m. pavasarį apgyniau diplominį darbą „1922 m. J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika“. Taigi Jono Palionio pastangomis, oficialiai neafišuojant, buvo pažymėta J. Jablonskio prasmingo gyvenimo baigtis.
Tikriausiai tais sukakties metais Jono Palionio jau intensyviai darbuotasi prie J. Jablonskio raštų – rūpintasi šiaip ar taip išleisti jų rinktinę. Bolševikinės ideologijos intensyvaus diegimo sąlygomis nebuvo lengva tai įgyvendinti. Vis dėlto tikslą pasiekti pavyko: 1957 m. iš skelbto 20 000 tiražo puse tiražo išėjo Jono Jablonskio „Rinktinių raštų“ pirmasis tomas (637 p.), kuriame sudėti keturi epochiniai kalbininko veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Leidinį ir apskritai lietuvių kalbotyrą praturtino sudarytojo išsamus įvadinis straipsnis-studija „J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai“ (p. 7–61). Po dvejų metų pasirodė kiek mažesnės apimties (553 p.) ant-rasis tomas, apėmęs dalį 1904 m. ir 1910–1930 m. spausdintų kalbininko straipsnių. Šis tomas prasideda taip pat sudarytojo įvadu „J. Jablonskio kalbiniai taisymai“ (p. 5–54).
Tokį leidinį parengti, įtraukti į leidyklos planą, pravairuoti pro visas sciles ir charibdes, kurių visavaldė partija buvo sukūrusi ištisą sistemą, kad ji tarsi senovės graikų daugiaakis Argas visur įžvelgtų kėslus prieš komunizmo idėjas ir tarybinę santvarką, tada buvo tikras žygdarbis. Kaip partija greitai susidorodavo su bent kiek įtariamais žmonėmis, matyti iš Lietuvių kalbos katedros dėstytojų Juozo Senkaus ir Jono Kruopo ne paties liūdniausio likimo. Abu 1951 m. atleidžiami iš Lietuvių kalbos katedros ir šiaip taip prisiglaudžia Lietuvių kalbos institute. Jono Palionio „Atsiminimų nuotrupose“ teigiama, kad dėl J. Kruopo įdarbinimo Lietuvių kalbos ir literatūros institute akademikas Borisas Larinas net ėjęs į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą (p. 162). Šių „smetoninių“ lietuvių kalbos specialistų atleidimas aiškiai rodė, kad nė Vilniuje nėra saugu nuo partijos savivalės. Butrimonyse nemalonę galėjai užsitraukti dėl to, kad su saugumiečiais nenorėjai maukti „samagono“ (o kartu ir šiaip ar taip bendradarbiauti). Vilniuje, universitete,
partijos rūstybės motyvai buvo „kilnesni“: praeities nuodėmės, buožinė kilmė, neatsargiai leptelėtas žodis, abejingumas socializmo statybai ir dievai žino dar kokios įtarimą keliančios darbuotojo biografijos dėmės.
Atleidus J. Kruopą iš katedros, vedėjo pareigos trumpai pavedamos prof. Juozui Balčikoniui, paskui metams jos tenka Kaziui Ulvydui, po jo katedrai vadovauja Julija Žukauskaitė. Tačiau visi šie vadovai buvo laikini. Atrodo, kad universiteto ir fakulteto vadovybės lūkuriavo, kol, baigęs aspirantūrą ir apgynęs disertaciją, galės jai vadovauti perspektyvus Jonas Palionis. Ir štai 1953 m. jis tampa Lietuvių kalbos katedros vedėju, šias pareigas jam teko eiti iki 1959 m. Porą metų, nuo 1957 m., jas derino su vadovavimu Istorijos ir filologijos fakultetui – iki 1961 m. buvo jo dekanas. Antrukart dekanu (šį kartą atsiskyrusio Filologijos fakulteto) jam teko būti 1970–1973 m.
Administracija Jonas Palionis nesižavėjo. Jį labiau traukė dėstymas ir mokslinis darbas. Abi veiklos atmainos glaudžiai siejosi. Žinių teikimas studentams davė daug paskatų gilintis į lietuvių kalbos problemas. Naujai gautų faktų kaupimas gyvino paskaitas, seminarus. Matyt, toks derinys kiek lėmė tai, kad pirmajame dešimt-metyje po karo baigę universitetą talentingieji kalbininkai, likę dėstyti, veikiai kai kuriose kalbos mokslo srityse iškilo kaip autoritetingi specialistai. Pavyzdžiui, tuoj po studijų baigimo 1950 m. paliktas lietuvių kalbos katedroje dėstyti Zigmas Zinkevičius sėkmingai darbavosi istorinės gramatikos ir dialektologijos srityse. Kartu su Z. Zinkevičiumi baigusi studijas Adelė Laigonaitė laikytina karo metais ir po jo nutrūkusios akcentologijos atgaivintoja. 1951 metais baigė du žymūs lituanistai kalbininkai. Juozas Pikčilingis sukūrė savarankišką lietuvių kalbos mokslo šaką – lingvistinę stilistiką, apie kurią iki 1940 m. nė negalvota. Vincas Urbutis į naują aukštumą pakėlė lietuvių žodžių darybą ir sėkmingai plėtojo etimologiją. O Jonas Palionis, išėjus iš katedros J. Kruopui, pasidarė kone vieninteliu Lietuvoje lietuvių raštų kalbos istorijos darbininku. Visi šie Vilniaus universiteto Lietuvių katedroje susibūrę kalbininkai, prisidėjus dar 1955 m. iš Maskvos po aspirantūros grįžusiam Vytautui Mažiuliui, išugdė labai pajėgų mokslininkų kolektyvą, kuris, intensyviai dirbdamas mokslo darbą, tapo pagrindiniu aukščiausios kvalifikacijos kalbos specialistų rengėju Lietuvos aukštosioms mokykloms. Katedros veikla ypač įsibėgėjo, kai 1953–1959 m. jai vadovavo Jonas Palionis ir iš jo vadovavimą perėmęs J. Pikčilingis.
Jonas Palionis, nesigviešdamas administracinių postų, aspirantūros metais radęs savitą mokslinės veiklos sritį, atsidėjo lietuvių raštų kalbos tyrimui. Per 60 su viršum metų jis buvo nepavytas ir nepralenktas šios lietuvių kalbos mokslo šakos darbininkas. Kas be ko, aukštosios mokyk-los dėstytojui neišvengiamai tenka pasidarbuoti ir visuomeninės veiklos sferose, ir šalia savo pagrindinio dalyko gauna skaityti kitokių kursų. Negali išvengti gyvenimo įvairovės. Antai 1984–1988 m. jis vadovavo Lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos mokslų akademijos, 1990–1993 m. jis žurnalo „Gimtoji kalba“ redakcijos kolegijos pirmininkas.
Taip pat Jono Palionio mokslinių darbų diapazonas kur kas platesnis negu lietuvių raštų kalbos istorija. Nuo jos dažnai nukrypta , pavyzdžiui, į kalbos kultūrą, pagaliau pasidarbuota ir onomastikoje. Nuo 1949 m., kai buvo išspausdintas pirmasis rašinys, iki 2010 m., „Darbų bibliografinės rodyklės“ (žr. „Atsiminimų nuotrupos“, p. 192–252) duomenimis, Jubiliato plunksnai priklauso 394 spausdinti darbai (knygos ir straipsniai), 9 stambesnieji neišspausdinti rankraščiai, 16 sudarytų ir redaguotų darbų ir vertimų. Rodyklėje nurodytos 6 vadovautos disertacijos, 23 oponuotos disertacijos ir 67 vadovauti diplominiai darbai. Tad ar įmanoma proginiame straipsnyje apžvelgti tokią darbų gausą ir įvairovę? Belieka apsiriboti keliais kapitaliniais ar, vadinkime, fundamentaliais veikalais.
Neabejotinai pats žymiausias Jono Palionio veikalas yra studija „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.“ (Vilnius: Mintis, 1967. – 333 p.), apginta po metų kaip filologijos mokslų daktaro disertacija (dabar habilituoto daktaro laipsnis), o 1972 m. įvertinta Lietuvos TSS valstybine premija. Studija sulaukė labai palankaus Lietuvos ir užsienio lituanistų ir baltistų dėmesio, ši monografija išsamiai nušviečia lietuvių raštų atsiradimą ir jų kalbos raidą nuo ikimažvydinių rankraštinių tekstų, skirtingą plėtojimąsi Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Atskiruose skyriuose išnagrinėta šių dviejų amžių lietuviškų spaudinių raidynai ir rašybos principai, tarmės ir su jomis susijusios fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės. Apibend-
rindamas skirtybes, autorius padarė išvadą, kad tada formavosi dvi raštų kalbos atšakos – vidurietiškoji ir rytietiškoji. Monografijoje visi teiginiai grindžiami didžiai gausia ir patikima medžiaga, surinkta iš tų amžių raštų.
Smarkiai nusijota ir atitinkamai pritaikyta didaktiniu požiūriu monografijos-disertacijos medžiaga ir išvados vėliau buvo panaudotos Jono Palionio parengtam literatūrinės kalbos, kaip tada sakyta, istorijos vadovėliui – jo pirmiesiems skyriams. Vadovėlio išėjo kiek skirtingais pavadinimais du leidimai: „Lietuvių literatūrinės kalbos istorija“ (Vilnius: Mokslas, 1979. – 317 p.) ir „Lietuvių rašomosios kalbos istorija“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. – 335 p.). Du trečdaliai vadovėlio atskleidžia lietuvių raštų kalbos būklę nuo XVIII a. iki XX a. pabaigos. Taigi jis apima ir XIX a. pabaigoje su „Aušra“ prasidėjusią mūsų bendrinę kalbą, kuri įgauna ne tik rašomosios, bet ir šnekamosios (garsinės) kalbos pobūdį. Abiejuose leidimuose apie antrąją atmainą nekalbama. Kadangi ne tik iki 1990 m., bet ir šiandien bendrinės kalbos šnekamajai atmainai mūsų kalbotyroje skiriama gana mažai vietos ir dėmesio, tai vadovėliuose jos lyg ir nepasigendi. Šiandien, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo vadovėlio antrojo leidimo, kyla poreikis įvertinti šiame laikotarpyje išryškėjusius bendrinės kalbos poslinkius. Tačiau kas įstengtų profesoriaus lygiu tai padaryti?
Su Jono Palionio pedagogine veikla aukštojoje mokykloje glaudžiai susiję dar du jo leidiniai. Vienas iš jų – tai vertimas: Milka Ivič. Lingvistikos kryptys (Vilnius: Mintis, 1973. – 332 p.). Šis populiarus, į daugelį kalbų verstas kalbotyros darbas patraukė Jubiliato dėmesį tuo, kad jame, atsižvelgus į didaktinius aukštosios mokyklos reikalavimus, aprašyta lingvistikos istorija, įskaitant ir pačias moderniąsias teorijas, kurios tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo smerkiamos kaip antimarksistinės. Profesorius, nemokėdamas jo vadinamos serbų-chorvatų kalbos (iš tikrųjų tai XIX a. terminas: šiandien tos kalbos, kad ir labai artimos, yra atskiros), ryžosi pateikti šią knygą lietuvių jaunuomenei, kad galėtų gilinti savo lingvistinį išprusimą.
Profesorės M. Ivič knyga nebuvo suderinta su einamu Lietuvos aukštosiose mokyklose kalbotyros įvado kursu. Jubiliatas 1979 m. jį ėmė dėstyti universiteto užsienio kalbų katedrų studentams ir iš karto pajuto vadovėlio poreikį. Vadovėlio neturėjo nė lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai. Tad, dar paragintas kolegų, Jonas Palionis ryžosi jį parašyti. 1985 m. toks vadovėlis, pavadintas „Kalbos mokslo pradmenys“ (Vilnius: Mokslas, 1935. – 311 p.), išvydo dienos šviesą. Po 14 metų jis išleidžiamas antru leidimu (Kalbos mokslo pradmenys. 2-asis pataisytas bei papildytas leidimas. – Vilnius: Jandrija, 1999. –310 p.).
Bent keliais žodžiais ir vienu kitu pavyzdžiu būtina paminėti kelis Jubiliato ypač reikšmingus sudarytus senųjų raštų leidinius. 1983 m. jis kartu su doc. Julija Žukauskaite parengė ir išleido Jono Bretkūno „Rinktinius raštus“ (Vilnius: Mokslas, 1983. – 402 p.). Čia, be įvadinio straipsnio „Jonas Bretkūnas (Gyvenimas ir raštai)“, pagalbinių komentarų, žodynėlio ir J. Bretkūno bibliografijos, išspausdinti keli J. Bretkūno „Prūsų krašto kronikos“ fragmentai (versti iš lotynų kalbos), devynios vadinamosios knygos iš Biblijos Senojo Testamento ir keturiolika lotyniškai ir vokiškai rašytų įvairiems asmenims laiškų vertimų. J. Bretkūno „Rinktiniai raštai“ sulaukė ypač didelio atgarsio tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse – Vokietijoje, JAV ir kt. Beje, kadaise man Tauragėje savo džiaugsmą dėl šio leidinio išreiškė Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas(1914–1995).
Be J. Bretkūno, daug dėmesio skirta Mikalojui Daukšai, jo dviejų žymiausių darbų pakartotiniam leidimui. Minint jo Katekizmo 500-ąsias metines, Jono Palionio pastangomis išėjo pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leidimas su faksimilėmis, parengtas kartu su V. Jakštiene: Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas = Katechismus von Mikalojus Daukša vom Jahre 1596 (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. – 743 p.). Dar įspūdingesnis yra antros M. Daukšos knygos leidinys: Mikalojaus Daukšos 1599 metų „Postilė“ ir jos šaltiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2000. – 1331 p.).
Stambių senosios lietuvių raštijos spaudinių ir ypač rankraščių leidimas nėra toks paprastas ir lengvas dalykas, kaip gali kartais tai kam ne kam pasirodyti. Šie darbai verti atidaus nagrinėjimo, kuriam čia, deja, negalime skirti deramo dėmesio.
Tačiau norime atkreipti skaitytojų akis į minėtus leidinius, pasirodžiusius po 1993 m., kurie Jubiliatui buvo gana skausmingi. Tais metais universitete prasidėjo kampanija riboti dėstytojų darbo amžių. Nors dar nemaža jų buvo pajėgių, bet sukakusius 65-erių metų dėstytojus be didelių ceremonijų išleisdavo „į užtarnautą poilsį“. Tokia darbo baigtis ne vienam „persenusiam“ dėstytojui sukėlė daug skausmo. Kai kas iš nevilties, likęs be ilgamečio įprasto darbo, ėmė drožti šaukštus, kad rastų šiokio tokio nusiraminimo…
Jonas Palionis šaukštų drožti nepuolė: ir toliau sėdėjo prie rašomojo stalo, vaikščiojo į bibliotekas ir rankraštynus, o vasaromis važinėjo į savo sodybą Mišiškėse prie Nemuno, kur jo laukė bičių aviliai. Žinoma, čia vežėsi ir rašomojo popieriaus… Taip palengva, nepasiduodant depresijai, po 1993 m. radosi ne tik minėtos knygos, bet ir kelios kitos, žinoma, kaip ir ankstesniais metais, dar pluoštas visokių straipsnių.
Štai, apsilankęs Punios bažnyčioje, patyrė, kad joje esama senų metrikų knygų. Kilo mintis jas patyrinėti. Ėmus tyrinėti, kaupėsi medžiaga, kuri sugulė į knygą XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. – 203 p.). Kitais metais išeina, ko gero, Vilniaus bute parašytas stambus darbas XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas (apie 10 000 žodžių) (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. – 572 p.). Tokį žodyną sudaryti gal net sunkiau negu paprastą, neatrankinį. Lietuvių žodynų istorijoje jis tikriausiai toks pirmas. Po kurio laiko Jonas Palionis vėl grįžo prie Punios: išleidžia pirmosios knygos tęsinį – XVII a. pabaigos – XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. – 327 p.).
Pati naujausia knyga nėra mokslinė, tai autoriaus memuarai Atsiminimų nuotrupos (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. – 264 p.). Atsiminimai išryškina ir patvirtina tuos Jubiliato charakterio bruožus, kuriuos galima suvokti iš jo mokslinių darbų ir nuoširdaus bendravimo epizodų.
Nebandant piešti viso gana sudėtingo Profesoriaus būdo, čia norėtųsi iškelti vieną bruožą – jį įvardytume kaip nenorą veržte veržtis į aukščiausias, reprezentacines pozicijas ir tenkintis lėtu, nuosekliu darbu. Tas ne- pretenzingumas iškyla atsiminimų pabaigoje: „…gimnazijoje nesvajojau apie lituanistiką ir kad pavyks šį tą nuveikti gimtosios kalbos tyrinėjimo ir jos kultūros baruose […]. Baigęs šią specialybę, taip pat nesitikėjau dirbti aukštojoje mokykloje (maniau mokytojausiąs kurioje nors vidurinėje mokykloje, nes jau turėjau šiek tiek tokio darbo patirties). Tačiau įvyko taip, kaip įvyko, ir baigdamas savo gyvenimo kelią nesigailiu dėl to, kad tokiu buvo pasukta ne vien tik nuo manęs paties priklausiusių aplinkybių“ (p. 184–185).
Kuklumas puošia žmogų. Ir vis dėlto, kai iš šalies pagalvoji, tas neveržlumas, atrodo, sukliudė Jubiliatui gauti tai, kas jam, žymiausiam lietuvių raštų kalbos istorijos tyrėjui, natūraliai priklausytų. Niekam nekilo mintis, kad Jonas Palionis vertas Lietuvos mokslų akademijos nario vardo. Tuo metu, kai Jonas Palionis gana atsainiai buvo siunčiamas į pensiją, dar nebuvo įvestas profesoriaus emerito statusas. O vėliau vėl nepasirūpinta. Jubiliatas dėl tokio abejingumo netūžo, nesirūstino – jis dirbo, ėjo jam likimo skirtu keliu taip sėkmingai, jog iš paskos einantiems neliko vilties nei jį pavyti, nei juo labiau pralenkti.
„Psalmyne“ (Šventojo Rašto knyga), kurio pradininkas buvęs Izraelio karalius Dovydas (XI–X a. pr. m. e.), 90-ojoje psalmėje, yra eilutės: „Gyvename septynias dešimtis metų, / o jei tvirtesni – galbūt aštuonias.“ Per tuos tris tūkstančius metų mūsų gyvenimo trukmės ribos kiek pakito. 80 metų pasiekia net ir ne ypač tvirti, o 90 m. amžius darosi gana dažnas. Išskirtinai tvirti žmonės švenčia ir 100 metų sukaktis. Jubiliatas Jonas Palionis sulaukė 90 metų būdamas toks pajėgus, jog turime vilties, kad likimas jam atseikės dar bent dešimt darbingų ir sveikatingų metų. Iš lietuvių filologų šimtmečio ribą yra peržengęs bene tik vienas mažlietuvis Jonas Užpurvis (1891–1992). Tad iš visos širdies linkėkime ir Jonui Palioniui, Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „Pasiekti prieš naktį / Dar vieną viršūnę.“