Pradžia Nr. 6
Sukanka 200 metų, kai gimė vienas iš modernios ukrainiečių tautos idėjinių vedlių, laisvės šauklys Tarasas Ševčenka (1814–1861). Poetas ir dailininkas, kurio talento būtų užtekę keliems literatūros ir meno milžinams. 2014-uosius UNESCO paskelbė Taraso Ševčenkos metais, vargu ar kas tikėjosi, kad šie metai taps ir brutalios agresijos prieš Ukrainos valstybę metais, pareikalaus tiek daug aukų. Ir toliau reikalauja iš ukrainiečių begalinio tikėjimo savo tautos siekių teisumu, ryžto ir pasiaukojimo kovoje dėl laisvės. Taraso Ševčenkos išgyventos, puoselėtos ir keltos idėjos neįveikiamos, nes nėra jėgos, galinčios parklupdyti pakilusią tautą, jaučiančią atsakomybę už savo ateitį, suvokusią savo vietą istorijoje. Tarasas buvo ir lieka ukrainiečių tautos vedliu, jo kūryba šiandien beldžiasi ir į pasaulio tautų sąžinę.
Vilniaus laikotarpis (1829 m. ruduo–1831 m. gegužė, anot A. Nepokupno) Taraso Ševčenkos biografijoje užima gal net išskirtinę vietą. Šių eilučių autorius tai ne sykį girdėjo iš kalbininko ir rašytojo profesoriaus Anatolijaus Nepokupno lūpų, o Venclovų muziejuje minint didžiojo ukrainiečio 200-ąsias gimimo metines, tai pabrėžė ir Ukrainos ambasadorius Valerijus Žovtenka.
Suprantama, kad į istorijos analus negalėjo patekti paauglio kazokėlio Taraso kūrybinės asmenybės tapsmas, todėl labai svarbu tegu ir netiesioginiai duomenys: gyventoji aplinka, jo ponai Engelhartai, kurių valioje buvo Tarasas, jų namus lankę asmenys, priklausę to meto Vilniaus elitui, ir mieste buvojantys svečiai, dažniausiai meninės garsenybės – muzikai, dainininkai, dailininkai. Būtent šia logika vadovavosi A. Nepokupnas, kuriam žmogų supanti aplinka atrodė labai iškalbinga, todėl jis taip brangino kiekvieną kad ir menkiausią faktą, susijusį su Engelhartų namais Vilniuje.
Prisiminkime tuos gyvenamuosius namus, įdomius ne vien mūro sienomis ir architektūra Vilniaus senamiestyje. Juose gyveno Pavlo Engelharto šeima, o kartu ir savo ponui patarnaujantis kazokėlis Tarasas. Pirmiausia tai Pilies g. 10, kur dabar įsikūręs restoranas, o ant namo sienos galima pamatyti tą faktą įprasminančią atminimo lentą. Joje užrašas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis: „Šiame name (1829–1830) gyveno ukrainiečių dailininkas ir poetas Tarasas Ševčenka.“ Užrašą kiek papildysime: būsimasis poetas ir dailininkas čia gyveno nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo 19 dienos. Atminimo lenta atidengta 2004 m. kovo mėn., kad ji atsirastų daug pastangų įdėjo ir A. Nepokupnas.
Nuo šio namo iki Generalgubernatūros rūmų (dabar Prezidentūra) einant Skapo gatvele susidaro apie 300 metrų, taigi penkios minutės kelio. Žinoma, jeigu eidami nepradėsime žvalgytis į šalis ir nepateksime į atsiveriančių vis naujų architektūrinių akcentų priklausomybę. Pirmiausia iš Pilies g. į Skapo g. patenkame pro arką, remiančią dviejų Pilies g. namų sienas. Einame pro aklinas namų sienas, būdingas XVI ir ankstesnių amžių Vilniui, tik gaila, kad tie senesnių amžių pėdsakai palaidoti po vėlesnių perstatymų mūrais. Vilnių siaubę gaisrai ir nuolatiniai perstatymai nuolat atnaujindavo pastatų ir gatvių vaizdą, vertė sekti naujų madų vėjus architektūroje, bet Skapo gatvė yra viena tų, leidžiančių pasinerti į senus laikus, labiausiai ir dominančius atvykėlį, norintį pajusti miesto architektūrinę dvasią. O ji Skapo gatvėje dar plazdena. Lieka pasakyti, kad Stanislavas Jokūbas Skapas buvo karališkasis sekretorius XVI a. pradžioje, turėjo šioje vietoje posesiją, žemės su pastatais valdą, įsigytą iš vienuolių pranciškonų.
Galima įsivaizduoti, kad Skapo gatve į tarnybą generalgubernatūroje kaukšėjo ir pulkininko P. Engelharto batai. Galbūt jį lydėdavo kazokėlis Tarasas, bent jau norisi tikėti – vis naujas štrichas į vaizduotės albumą. Fotografams Skapo gatvelė tikras radinys, nes saulėtą dieną nors saulė čionai neįsiveržia, suteikia šešėlių ir šviesotamsos žaismą, kartu ir kaskart naujų akį traukiančių įspūdžių. Siauriausioje vietoje gatvelė siekia vos du metrus pločio, todėl miesto gidai ją vadina siauriausia Vilniaus gatve, bet tą dar reikėtų patikrinti, nes Senamiestis slepia įvairių staigmenų.
Einant toliau už Skapo g. vingio atsiveria prakilnios De Reusų (Šuazelių) rūmų kolonos, į kurias užsižiūrėjus galima nepastebėti, kad iš kairės einame pro Vilniaus universiteto architektūriniam ansambliui priklausančius pastatus. Restauruoti kiemeliai laukia lankytojų, bet į juos galima patekti iš S. Daukanto aikštės arba Universiteto gatvės. Prieš tai pasigrožėsime Sulistrovskių, dabar dažniau vadinamais Lopacinskių rūmais (Skapo g. 4). Tai jau klasicizmo laikų statinys, projektuotas architekto Martyno Knakfuso. Brangus litvakams ir visiems vilniečiams, kurie žino, kad XX a. pradžioje šiame pastate veikusioje muzikos mokykloje mokėsi būsimasis smuiko virtuozas Jaša Heifecas (Jascha, Joseph Heifetz). Dabar Lopacinskių rūmuose įsikūręs Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas.
Štai ir S. Daukanto aikštė, kurios pavadinimų kaita amžių bėgyje kaip reta atspindėjo visus politinius Vilniaus istorijos virsmus. XIV a. čia stovėjo didikų Goštautų rezidencija, XVI a. – Vyskupų rūmai, XIX a. pr. buvo įsikūręs Vilniaus generalgubernatorius Michailas Kutūzovas, o 1812 m. žygio į Maskvą metu kone tris savaites buvo apsistojęs Napoleonas Bonapartas. Deja, iš čia valdė ir 1863 m. sukilimo malšintojas Michailas Muravjovas, pramintas koriku. Atitinkamais istorijos tarpsniais jų vardais vadinta ir aikštė. Rūmai įgavo vėlyvojo klasicizmo architektūros vaizdą, kai 1824–1832 m. buvo perstatyti pagal Peterburgo architekto Vasilijaus Stasovo projektą.
Ar teko savo poną P. Engelhartą į šiuos rūmus lydėti kazokėliui Tarasui vargu ar kada sužinosime, bet visa tai (išskyrus XIX a. antros pusės ir vėlesnius įvykius) buvo ir Taraso laikų Vilnius. Aišku viena: tuo metu, kai čia pareigas ėjo P. Engelhartas, rūmų perstatymas tęsėsi visa jėga.
Paradoksalu: šiandien ir patį P. Engelhartą Vilniuje prisimename ne dėl jo paties išskirtinių nuopelnų, bet dėl sąsajos su Tarasu Ševčenka, buvusiu jo baudžiauninku ir kazokėliu, kurį talentas, kūryba ir palankios aplinkybės iškėlė į didžių asmenybių gretas. Nenuspėjamos laiko ir istorijos užgaidos.
Architektūra, kasdien glosčiusi Taraso akis
Antras namas, susijęs su didžiuoju poetu – Didžiosios g. Nr. 23, kuriame dabar veikia Lenkijos institutas, o kitoje namo dalyje įsitaisiusi madingų drabužių parduotuvė. Tai 207 buvusios posesijos pastatas priešais Rotušę, mums rūpimu metu ten veikė miesto teatras. Kad jį lankė Engelhartai, kaip ir kiti to meto elito atstovai, nekyla abejonių, bet ar teko buvoti Tarasui – klausimas. Būtinai reikėtų pro vartus įeiti ir į Didžiosios g. 23 pastato kiemą, atkreipti dėmesį į išlakų gluosnį. Vargu ar jo kamieną buvo prisilietęs Tarasas, nes gluosniai gyvena šimtą ir kiek daugiau metų. Nebent dabar auga Taraso laikų gluosnio palikuonis. Pastatas Didžiosios g. 23 tikrai nusipelno atminimo lentos, galinčios kiekvienam vilniečiui ir sostinės svečiui priminti čia gyvenusį T. Ševčenką, kaip primena pirmąjį Vilniaus knygų spaustuvininką Pranciškų Skoriną meniška atminimo lenta su bareljefu ant netoliese esančio pastato Didžioji g. 19. Arba skulptorių Marką (Morduchą) Antokolskį (1840–1902) primena šalia esančio gyvenamojo namo Didžioji g. 25 tarpuvartėje esanti atminimo lenta. Pastebėsime, kad iš neturtingos žydų šeimos kilęs M. Antokolskis generalgubernatoriaus Nazimovo žmonos labdaringos veiklos dėka gavo galimybę, kaip anksčiau T. Ševčenka, 1862–1868 m. studijuoti Sankt Peterburgo menų akademijoje. Abiem šiems kūrėjams Peterburge buvo suteiktas meno akademiko vardas, o Vilnius abu pagerbė pavadindamas jų vardais miesto gatves.
Atkreipsime dėmesį į Rotušės aikštės vaizdą, atsiveriantį pro Didžiosios g. 23 pastato langus: pirmosios barokinės Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčios fasadas ir didžiausiu Vilniuje kupolu, kurį puošia Lietuvos didžiojo kunigaikščio paauksuota karūna, o aikštėje klasicistinė architekto Lauryno Gucevičiaus perstatytoji Vilniaus rotušė. Cariniais laikais panaikinus miesto savivaldą nuo 1811 m. buvusioje Rotušėje veikė „Mažasis“ teatras, kol 1845 m. buvo pertvarkytas į nuolatinį miesto teatrą ir veikė iki 1922 metų. Nors Rotušės aikštė turėjo kiek kitokį vaizdą, negu mūsų dienomis, bet šie svarbiausi architektūriniai tūriai ir aikštę supę pastatai, tarp kurių buvo Vilniaus Didžiosios gildijos (Didžioji g. 26, neišlikęs) ir Mažosios gildijos (Didžioji g. 24) pastatai, kone kas dieną buvo T. Ševčenkos dažniausiai matoma Vilniaus architektūrinė aplinka.
Vilnius dar buvo atviras menams
Kai kurie A. Nepokupno atskleisti XIX a. pirmos pusės Vilniaus kultūrinio gyvenimo faktai, susiję su Engelhartais, taigi buvę ir jaunuolio T. Ševčenkos akiratyje, turėtų ypač dominti Lietuvos sostinės muzikos istorijos tyrinėtojus. Engelhartai Vilniuje artimai bendravo su Vilniaus universitete muziką dėsčiusiu vokiečiu Frydrichu Atce (Atze), kilusiu iš Silezijos. Asmeninės pažinties su žymiu vokiečių kompozitoriumi Karlu Marija fon Vėberiu (Carl Maria von Weber, 1786–1826) dėka, gavęs pastarojo rekomendaciją, F. Atcė buvo pakviestas į Ukrainą, iš kurios atsidūrė Vilniuje, o vėliau persikėlė į Peterburgą. F. Atcė koncertavo Vilniuje, parašė vertingų gedulingos muzikos kūrinių, kurie buvo gerai vertinami žinovų, taip pat ir garsiojo vokiečių kompozitoriaus Roberto Šumano (Robert Schumann). A. Nepokupnui evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų knygose pavyko aptikti, kad P. Engelhartas Vilniuje tapo F. Atcės dukters krikštatėviu. Krikštynos įvyko 1831 m. sausio mėn., o vasarį P. Engelhartas išvyko į Peterburgą. Ši jo krikštaduktė vėliau gyveno Peterburge, ištekėjo už Imperatoriškųjų rūmų muzikanto pianisto, kuris tapo rusų garsenybės kompozitoriaus Modesto Musorgskio mokytoju. A. Nepokupnas per Vilniuje gyvenusį Frydrichą Atcę matė mūsų krašte muzikinės kultūros sąsajas ir vertino bendrame europinės kultūros fone, kurio dalis yra ir tokios pavardės kaip K. M. Vėberis, R. Šumanas, M. Musorgskis ir daugelis kitų įžymybių.
Kaip čia nepriminti, kad 1830 m., taigi mus ypač dominusiu laiku, iš Varšuvos į Vilnių atvyko italų kilmės Austrijos dailininkas Francas Ksaveras Lampis (Franz Xaver Ferdinand von Lampi, 1782–1852). Niekur šaltiniuose neteko aptikti, bet A. Nepokupnas tvirtino, kad be kitų šis dailininkas nutapė ir Sofijos Engelhart portretą, profesorius teigė nustatęs šį autentišką dailininko kūrinį. Ar tai tas S. Engelhart portretas, kurį spausdinome pirmoje šios publikacijos dalyje (Mokslo Lietuva, 2014 m. Nr. 6, P. 2), šių eilučių autorius nesiima teigti. Tuo metu su profesoriumi išsamiau pasiaiškinti nebuvo progos, gal nepakako ir reikiamo užsispyrimo, o šiandien jau per vėlu apgailestauti. Be abejonės, A. Nepokupno archyve galima rasti atsakymus į šį ir daugelį kitų klausimų.
Priminsime, kad F. K. Lampis buvo pagarsėjusių dailininkų, paradinio portreto meistro Johano Baptisto Lampio Vyresniojo (1751–1830) sūnus ir Johano Baptisto Lampio Jaunesniojo (1775–1837) brolis. Vilniuje F. K. Lampis sukūrė efektingų portretų, iš kurių išskirsime Celinos Radvilienės iš Sulistrovskių portretą, o Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai Vilniuje nutapė paveikslą „Kristus, laiminantis vaikus“. Tapė mitologinių, religinių siužetų paveikslus, nesibodėjo peizažais.
Kaip šiandien prisimenu nepamirštamojo profesoriaus Anatolijaus Nepokupno balso intonacijas, kai jis jaudinančiai pasakojo apie garsius Sofijos ir Pavlo Engelhartų aplinkos, taigi tam tikra prasme ir Taraso Ševčenkos aplinkos, asmenis. Jie lankėsi Vilniuje, ilgiau ar trumpiau šiame mieste apsistodavo, dalyvaudavo saloniniuose pokalbiuose ir koncertuose. Vilnius nebuvo Europos užkampis, nes ir kelias į imperijos sostinę Sankt Peterburgą juk vedė per Vilnių. Profesorių tai nepaprastai jaudino, savo pasakojimą tarsi priedainiu jis permušdavo nuolat kartojamais susižavėjimo šūktelėjimais: „Dieve mano! Dieve mano!..“ Taip gyvai, emocingai išgyveno tuos įspūdžius, kuriais juk galėjo sotintis tas berniūkštis Tarasas Engelhartų namuose. Kitas dalykas, kiek pasisotino, ar tokį poreikį tada jautė? (Ir ar mes visada jaučiame?) Atrodė, jog tai jo paties, Nepokupno, vykę susitikimai ir patirti išgyvenimai. Stebėtinas sugebėjimas įsikūnyti į kitą epochą, kitus asmenis, dramatiškai jausti nesugražinamai tekantį laiką.
Ne vien elitas žadino jausmus
Šiais pavyzdžiais ir keliomis prisimintomis asmenybėmis norėjome pabrėžti, ką ir siekė įteigti A. Nepokup-nas, kad per saloninę elito kultūrą Vilnių 1831 m. sukilimo prieangyje galima buvo vertinti kaip to meto europinį miestą. Kiek visa tai veikė, turėjo įtakos šešiolikmečiui T. Ševčenkai? Vargu ar rasime atsakymą, bet pamąstyti yra apie ką. Pastabiai akiai (juk augo ir brendo kaip dvaro dailininkas) ir jaut-riai bręstančio poeto sielai Engelhartų namų lankytojai, saloniniai pokalbiai, koncertai turėjo palikti pėdsaką.
Beje, ne vien aukštuomenės elitas darė poveikį jaunajam Tarasui. Vilniuje jis susipažino su Jadvyga Gusikovska, jauna siuvėjėle. Jaunatviškas susižavėjimas peraugo į stiprų jausmą. Ar tai buvo pirmoji būsimo poeto ir dailininko meilė? Vilniečiams tikriausiai būtų malonu, kad būtų būtent taip. Bet jei tai buvo ir antroji jaunuolio meilė, nuo to Vilniaus miestas ir vilniečiai nieko neprarastų. Bent jau pačiam Tarasui Vilnius išliko kaip romantiškas, bet ir pakankamai dramatiškas miestas. Gal tai jau Adomo Mickevičiaus kūrybos įtaka, kuri juk buvo žinoma Tarasui.
Atrodytų, kas tie pusantrų metų praleistų Vilniuje ir dar einant kazokėlio pareigas iš 47-erių pragyventų metų, kuriuos Kobzariui atseikėjo Praamžius? Bet tai buvo asmenybės brendimas, jaunystės įspūdžiai ilgainiui susidėliojo į spalvingą drobę, kuri daug metų praėjus virto jaunystę šiame mieste įprasminančiais poetiškais žodžiais: „Vilniuje, šlovingame mieste…“ Trys žodžiai, bet kokie talpūs. Iki jų reikėjo priaugti, subręsti kaip asmenybei. Tam reikėjo laiko. Tremtyje pabudo Vilniaus prisiminimai.
Praeis beveik dvidešimt metų, ištremtas Tarasas Ševčenka Kos-Arale 1848 m. prisimins Vilnių kaip šviesią savo gyvenimo tarpstotę ir parašys poemą, prasidedančią būtent šiais žodžiais. Poemoje rasime minint Aušros vartus, universitetą, Nerį ir Vingio mišką – tai tarsi Vilnių išskiriantys semantiniai ženklai, kuriuos išlaikė poeto ir dailininko atmintis, ir kurie tolimoje tremtyje sugrąžindavo į jaunystę. Bent mintyse ir neblėstančiuose prisiminimuose.
Pirmą kartą T. Ševčenka prabilo lietuviškai
Grįžkime į Vilniaus memorialinių muziejųdirekcijos Venclovų namų-muziejų, kur improvizuotame vakare vasario 27 d. paminėtos T. Ševčenkos gimimo sukakties 200-osios metinės, kartu išreikštas solidarumas ir dėl laisvės bei Ukrainos teritorijos vientisumo kovojančiai ukrainiečių tautai. Muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Justina Juozėnaitė prisipažino prieš renginį panaršiusi Tomo Venclovos knygą „Vilniaus vardai“, iš kurios kai ką naujo sužinojusi ir apie T. Ševčenkos eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą. Kad ir tokia žinia: pirmą kartą 36 puslapių rinkinukas „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“ lietuvių kalba buvo išleistas 1912 m. Seinuose, taigi kone šimtui metų praėjus nuo poeto gimimo. Jo eilėraščius vertė ir knygelei įžangą parūpino Liudas Gira. Savaip įdomus įžanginis žodis knygelei: „Didžiosioms baudžiavos panaikinimo sukaktuvėms paminėti tas baudžiauninko poetos eiles raudas lietuvių kalbon išvertęs skiria baudžiauninkų tautos sūnus, Vilnius, vasario 19 diena 1911 m.“
Kad lenkai bent jau poezijos vertimo baruose gerokai lenkė lietuvius primena ir Vladislovo Sirokomlės pavyzdys. Jis T. Ševčenkos rinktinę „Kobzarius“ į lenkų kalbą išvertė 1861 m., t. y. praėjus 20 metų nuo knygos pasirodymo. Bet malonu, kad tą darbą atliko lenkiškai rašęs Lietuvos poetas. Pirmasis į lietuvių kalbą T. Ševčenką vertė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas; 1885 m. „Aušroje“, 1886 m. „Nemuno sarge“, 1887 m. „Lietuviškajame balse“ buvo spausdinamas T. Ševčenka lietuviškai. Tarybmečiu T. Ševčenkos poeziją vertė jau minėtas Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis, Aleksys Churginas ir kiti.
Sutapimai turi savo vyksmų logiką
Profesorius Tomas Venclova tvirtina keistų sutapimų dėka kartais atsiduriąs laimingose aplinkybėse, kaip kad nutiko ir tą renginio dieną. Vilniuje lankosi tik keletą kartų per metus, o šiemet teko būti kaip tik lemtingu ukrainiečių tautai metu, kai Maidano barikadose sprendėsi šalies likimas. Prasmingas sutapimas, kad tuo metu pagal senąjį Julijaus kalendorių vasario 25 d. buvo minimos T. Ševčenkos gimimo 200-osios metinės, o vasario 26 d. – mirties diena. (Pagal naująjį Grigaliaus kalendorių atitiktų kovo 9 ir 10 dienas, kaip paprastai ir minima.) Štai kodėl tas minėjimas Venclovų muziejuje buvo kartu ir solidarumo su ukrainiečiais vakaras. Tylos minute pagerbtas Maidano gynyboje žuvusiųjų atminimas. Tomo Venclovos lūpomis išsakyta tai, kas buvo kiekvieno to vakaro dalyvio širdyje: mes visi jautėmės esą kartu su ukrainiečių kovotojais, su ukrainiečių tauta, su kuria lietuvius sieja bendras istorinis likimas ir siekis užtikrinti saugią savo tautų ir valstybių ateitį. Visi matome vis didėjančią ukrainiečių tautos brandą ir tai teikia optimizmo. Optimizmo netrūko tiek Ukrainos ambasadoriaus V. Žovtenkos, tiek T. Venclovos įžanginiuose žodžiuose, nors T. Venclovos prakalboje nuskambėjo ir viena abejonė: „Pasikeitimai Ukrainoje vyksta į gerąją pusę, nors šiandien dar sunku būti pranašu.“ Tiesa, vėliau jis pasakė dėl Ukrainos likimo esąs optimistas.
Pagerbė ukrainiečių laisvės šauklio 200-ąsias gimimo metines Vilniaus miesto savivaldybės meras Artūras Zuokas, pasidžiaugęs, kad visi drauge galime solidarizuotis su laisvę mylinčia ukrainiečių tauta ir Ukraina.
Poezija susieja žmones ir tautas
Regis, niekam iš to vakaro dalyvių nekilo abejonės, kad T. Ševčenka yra ne vien Ukrainos, bet ir pasaulinė įžymybė. J. Juozėnaitė tvirtina T. Ševčenkos kūryboje randanti sąsajų su anglų poeto ir dailininko Viljamo Bleiko (William Blake, 1757–1827), taip pat vokiečių kalba rašiusio Rainerio Marija Rilkės (Rainer Maria Rilke, 1875–1926) kūryba, juos jaudinusias temas. Tai tam tikro universumo siekę kūrėjai, neišsitekę vienai tautai rūpimų temų rėmuose. Tą patį galėtume pasakyti ir apie T. Ševčenkos kūrybą.
Pasak T. Venclovos, T. Ševčenkos vaidmuo ukrainiečiams galėtų būti lyginamas su A. Mickevičiaus vaidmeniu lenkams, K. Donelaičio ir Maironio kartu sudėjus – lietuviams. Lietuviškai T. Ševčenka pirmą kartą prabilo iš kuklios, visai nedidelės minkštais viršeliais knygelės, kuri pasirodė Liudo Giros dėka. XX a. pradžioje lietuviai T. Ševčenką lygino su Antanu Strazdu, taip bandydami tarsi prisijaukinti, padaryti savesniu. To reikėjo, nes tik aštuoneri metai buvo praėję, kai Rusijoje atšauktas lietuviškos spaudos draudimas, baigėsi nežmoniška dvasinio ir kultūros gyvenimo represija, tamsi debesiu Lietuvą užklojusi ištisus 40 metų. Tai kaina, sumokėta už tautos dalyvavimą 1863 m. sukilime ir laisvės troškimą.
Kaip tų dviejų poetų palyginimą vertintume šiandien? T. Venclova jo nekritikuoja, nes tiek Strazdas, tiek Ševčenka yra liaudiški poetai, tad su tiesa lyg ir neprasilenkiama. Tačiau mastai skirtingi: Strazdas paliko jau tikrai žinomų 14 eilėraščių, o iš Ševčenkos poetinės kūrybos, ne vien eilėraščių, bet ir prozos, nesunkiai susidarytų bent keli tomai. Taigi nevienodas šių poetų našumas, taip pat kūrybinis kalibras, net jei apeitume ukrainiečių kobzariaus kaip dailininko kūrybą, kuri taip pat labai reikšminga.
Poezija T. Ševčenką susiejo su rašytoju Jonu Biliūnu, gal teisingiau – susiejo poetinis testamentas. Bene stipriausias, geriausiai žinomas eilėraštis, kuris nuskambėjo ir renginio metu Ukrainos ambasadoriaus V. Žovtenkos lūpomis ukrainietiškai, o T. Venclovos perskaitytas lietuviškai. Beje, tai jo tėvo Antano Venclovos į lietuvių kalbą išverstas eilėraštis „Testamentas“ (Zapovit), padaręs didelę įtaką daugeliui poetų ir rašytojų įvairiose šalyse. Žinome, kad Sankt Peterburge 1861 m. miręs T. Ševčenka palaidotas šio miesto Smolensko stačiatikių kapinėse. Praėjus 58 dienoms, vykdant jo eilėraštyje išsakytą paskutinę valią, poeto palaikai buvo pervežti į Ukrainą ir perlaidoti netoli Kanevo ant Dnepro kranto. Panašiai pasielgė lietuviai: Zakopanėje mirusio ir ten palaidoto Jono Biliūno palaikai Antano Vienuolio rūpesčiu 1953 m. buvo perkelti į Lietuvą ir perlaidoti ant Liudiškių piliakalnio šalia Anykščių – taip kaip išsakyta jo poetiniame testamente. Ten pastatytas 14 m aukščio antkapinis paminklas, simbolizuojantis Laimės žiburį.
Įdomus dalykas, T. Ševčenkos „Testamentas“ rašytas prieš pusantro šimtmečio, bet skamba labai aktualiai, o gegužės mėnesio prieangyje jis vėl tarsi prisodrintas naujausios istorinės pastarųjų mėnesių patirties, kai sprendžiamas Ukrainos, o gal ir gerokai platesnio Europos regiono likimas. Tikra kūryba nesensta, paties gyvenimo kaskart pripildoma vis naujų prasmių.
Oficialų poetą minėti neoficialiai draudžiama
Jau sovietmečiu egzistavo oficialus T. Ševčenkos kultas, bet štai kas įdomu, nors ir labai keista, ir į ką atkreipė dėmesį T. Venclova: už neoficialų oficialiojo poeto minėjimą toje santvarkoje buvo galima smarkiai nukentėti ir net atsidurti belangėje. T. Venclova priminė net ir pavardes. Tokie modernios Ukrainos kūrėjai ir „tėvai“ kaip Viačeslavas Čornovilas (Чорновіл), Ivanas Dziuba ir kai kurie kiti nukentėjo ir dėl neoficialių Ševčenkos minėjimų. Anot T. Venclovos, Lietuvoje buvo panašiai, buvo oficialus Donelaičio kultas ir netgi Maironio kultas. Kadangi Donelaitis gyveno seniai ir dar Prūsijoje, tai dėl jo didesnių nemalonumų nekildavo, ko negalima pasakyti apie Maironį. Oficialiai (suprantama, budriai akiai prižiūrint) minėti buvo galima, bet savavališki mininėjimai galėdavo bliūdnai baigtis. Kolektyvinėje santvarkoje režimas nepripažino asmens laisvės bet kuria forma.
Kiek nukrypdami nuo T. Venclovos išsakytų minčių, pasakysime, kad Ševčenkos kūrybos ir asmens fenomenas pasižymi tuo, kad viena ir kita vienodai įtiko ir internacionalistams, ir nacionalistams. Matyt, vieniems ir kitiems reikėjo idėjinių atsparų, istorijos pagimdytų autoritetų, atramos pečių. Ne fizinių pečių, nes Taraso antropologiniai duomenys toli gražu nebuvo įspūdingi, nors daugelyje matytų jo paminklų visų pirma į akis krinta monumentalumas, net majestotiškumas. Tokie buvo epochos, kai tie paminklai statyti, kanonai.
Įspūdinga buvo T. Ševčenkos vieta ukrainiečių tautos savivokoje. Tai svarbus klausimas nagrinėjant nacijos formavimąsi, mes šios publikacijos rėmuose turime apsiriboti kuklesne užduotimi. Jeigu T. Ševčenkos eilės atliepė to meto ukrainiečių tautos jausmams, mintims ir dvasiniams siekiams, vadinasi, jo kūryba išreiškė tai, kas tautai tuo metu buvo svarbiausia. Bet štai kas įdomu: šiose savo tautą keliančiose eilėse ir kitos tautos, net praėjus pusantro šimto metų, randa joms aktualių idėjų, o tai jau tam tikro visuotinumo, bendražmogiškų siekių rodiklis.
Perskaitytas poeto priesako lietuviškas vertimas T. Venclovą paakino prisiminimams apie savo su tėvu Antanu Venclova kelionę į Ukrainą. Pačiam Tomui tada gal buvo mažiau metų negu Tarasui, kai jis kazokėlio vaidmenyje atvyko į Vilnių. Galėjo būti 13 ar 14 metų. Lankydamiesi Kijeve matė žymius ukrainiečių rašytojus Pavlo Tyčyną ir Mikolą Bažaną. Kelios dienos prieš šį T. Ševčenkai skirtą renginį T. Venclova Varšuvoje turėjo progos susitikti su lenkų poetu ir vertėju Adamu Pomorskiu, kuris rengia XX a. ukrainiečių poezijos antologiją lenkų kalba. Tai štai sudarytojas pats negali atsistebėti, koks tai buvo stiprus poezijos potencialas to meto Ukrainoje. Dauguma tų poetų buvo sušaudyti ketvirtajame dešimtmetyje, tas istorijos tarpsnis Ukrainoje taip ir vadinasi – „sušaudytas atgimimas“. Staliniečių Ukrainos kultūroje palikimas, nors karo metais savo ranką pridėjo ir hitlerininkai. P. Tyčyna ir M. Bažanas priklausė to „sušaudyto atgimimo“ kartai, jiems teko „persiauklėti“, tapti konformistais, bet jų jaunystės kūryba labai vertinama. T. Venclova ir šiandien didžiuojasi, kad paauglystėje jam teko ne tik matytis su šiais poetais, bet ir kalbėtis.
Dar pridursime, kad T. Venclovos mama gimė Ukrainos žemėje, Besarabijoje, o tėvas Antanas Venclova yra vertęs T. Ševčenkos kūrybą, parašė eilėraštį „Tarasas Ševčenka Vilniuje“. Vis dėlto sūnus pasirinko kitą eilėraštį, skirtą Kijevui, kurio dalį kiek patetiškai (bet Kijevas to vertas) perskaitė. Eilėraštyje minimas ir Tarasas.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas