Tą pačią Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną vilniečiai ir kauniečiai mini savaip. Vilniuje gegužės 7-ąją paprastai rengiami Spaudos pusryčiai, per kuriuos paskelbiami Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos laureatai, o premija jiems įteikiama metų pabaigoje. Kauniečiai šią šventę pagerbia Spaudos baliumi, jau pačiu pavadinimu nukeliančiu į tarpukario laikus, kai ant kojų stojanti Lietuva modernizavosi ir europėjo, o Kaunas buvo to europėjimo vedlys, kaip ir derėjo laikinajai sostinei. Nuo tada – XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, ketvirtojo pradžios – Kaune užgimė Spaudos balių tradicija, neabejotinai mėgdžiojanti Berlyno ir Paryžiaus papročius bei madas. Bent jau lietuviški žodžiai pokylis ar puota neatsilaikė prieš prancūzišką bal, kilusį iš lotyniško ballo, reiškusio šoku. Be šokių nėra baliaus.
Kaunas spėriai taikėsi prie vakarietiškų standartų įvairiose gyvenimo srityse. Tai tapo įmanoma sustiprėjus spaudos baro artojams, gimtinės plūgą iškeitusiems į plunksną, gal ir į naujovišką parkerį, pamažu išsikristalizavo ir spaudos darbuotojus jungianti organizacija. 1922 m. Kaune įkurtoji Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga 1929 m. skilo, jungtuvės iširo – Lietuvos žurnalistų sąjunga tapo savarankiška organizacija. Taigi šiemet minimos Lietuvos žurnalistų sąjungos 85-osios gyvavimo metinės. Reikėjo savo prestižą visuomenėje tvirtinti ne tik spaudiniais, bet ir įvairiais pramanais, tarp kurių maždaug tuo metu prasidėjusiems Spaudos baliams teko ypatinga vieta visuomenės gyvenime. Jie įgijo didelį populiarumą, buvo suvokiami kaip spaudos žmonių pradėta ir gan greitai įsitvirtinusi tradicija, tapusi laikinosios sostinės kultūros dalimi.
Šių eilučių autorius negalėtų pasidalyti autentiška tų balių lankytojo patirtimi, nes tuo metu dar nebuvo gimęs, todėl pasirems kitų pateiktomis žiniomis, tarp jų – spausdintomis, taip pat ir žurnale „Restoranų verslas“.Bilietas į žurnalistų balių „Metropolio“ restorane buvo bene brangiausias visame Kaune, tad dalyvavimas jau savaime asmeniui teikė prestižo, pasipuikavimo galimybę. Rinkdavosi į tuos balius ne vien žurnalistai, bet ir laikinosios sostinės grietinėlė, dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai su pirmąja valstybės ponia, ministerijų pareigūnams, įvairių laipsnių karininkams, verslo tūzams, suprantama, meno, literatūros, artistų pasaulio įžymybėms. Ponios galėdavo pademonstruoti pagal naujausią madą iškilmingam pokyliui pasiūdintus drabužius, vyrai ateidavo su katiliukais, baltais šalikais ir pirštinėmis, kaip reikalavo etiketas ir gero skonio supratimas. Poniai, kuri sekė madas ir norėdavo būti pastebėta, spaudoje aprašyta, toks pobūvis galėdavo atsieiti iki 500 litų, ponui – apie 180 litų. Į tą kainą įskaičiuota medžiagos naujai suknelei kaina, atlygis siuvėjai, nauji bateliai, šilkinės kojinės, pirštinaitės ir keletas papuošalų, aprėdų ir ponios grožiui išryškinti. Geras vyriškas kostiumas kainuodavo ne pigiau už suknelę, bet su juo nebuvo gėda apsilankyti ir keliuose kituose pobūviuose, kas būtų neatleistina poniai. Ateiti su ta pačia suknele į kitą balių buvo rizikinga – geras pagrindas apkalboms, gal ir spaudos kronikos aštrialiežuviams. Ponui brangiau tekdavo suploti už vakarienę, išlaidų reikalavo vakaro pratęsimas su bičiuliais kitame restorane, kuklios dovanėlės viršininko žmonai, jeigu kartu dalyvaudavo, taksi išlaidos, bet vis vien dosnaus džentelmeno bendros išlaidos buvo mažesnės už save gerbiančios ir visą mėnesį būsimam baliui besiruošiančios damos.
Jei su visomis šiomis neišvengiamomis išlaidomis ir rūpesčiais susitaikėme, tai pats laikas žengti į „Met-ropolio“ pokylio salę. Dalyviai buvo sodinami griežtai pagal rangą, garbingiausiems svečiams buvo skirta atskira salė, mažiau reikšmingi būriuodavosi didžiojoje šokių salėje. Grodavo orkestras, teatro artistai atlikdavo meninę programa, buvo siekiama palaikyti visų gerą nuotaiką. Šokiai neretai tęsdavosi iki paryčių.
Gal kai kam tie spaudos baliai atrodys panašūs į kitus visuomenės grietinėlės pasibuvimus, bet sprendžiant iš to meto spaudos kronikos, turėdavo kur pasireikšti ir plunksnos broliai. Savo talentus atskleisti pakako progų – skaitant eilėraščius ar humoreskas, dalyvaujant spektakliuke ar improvizacijose, vaidinant kad ir niekad nieko laiku nespėjančios redakcijos darbo kasdienybę. 1938 m.
spaudos pokylis vyko naujajame Lietuvos karininkų ramovės pastate su didžiausia to meto Kauno sale, susirinko apie tūkstantis dalyvių. Grojant trims orkestrams pokylis tęsėsi iki 7 val. ryto. Surinkta 10 tūkst. litų gryno pelno. Pokylį aprašęs žurnalistas nekonkretizavo, ar iš tos sumos dalis lėšų buvo atskaityta labdarai, ar tiek liko rengėjams atskaičius visas sąnaudas. Būtų svarbu žinoti, kadangi prieškario balių ir pokylių prasmė neapsiribodavo savęs parodymu ar ponių aprėdų įvertinimu, bet turėjo svarbią visuomeninę funkciją – per pobūvius surinkta lėšų dalis buvo skiriama labdarai. Gali būti, kad būtent nuo to ir reikėjo pradėti šį trumpą tarpukario spaudos balių aprašymą.
Istorija ir profesija įpareigoja
Pati istorija ir profesija Kauno žurnalistus įpareigoja jausti atsakomybę už atmintį, ir jie šį įpareigojimą pateisina. Spaudos baliaus šventę kauniečiai atgaivino 1993 metais, tad šiemet ji vyko dvidešimt antrą kartą kaip atkurtoji žurnalistų ir spaudos darbuotojų šventė. Kad žurnalistų kraujuje nuo seno gyvas skirstymosi ir skaidymosi virusas, primena ne tik 1929 m. įkurta savarankiška Lietuvos žurnalistų sąjunga, bet ir netolimi 1991-ieji, kai buvo įkurta atskira Lietuvos žurnalistų draugija, kurios dauguma narių prieš tai priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. Laimei, šiandien apie kokią nors konfrontaciją netenka girdėti, kartu sąjungos ir draugijos nariai dalyvauja ir Spaudos baliuose. Šiemet dalyvavo Kauno ir Vilniaus merai – Andrius Kupčinskas ir Artūras Zuokas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Petrošienė, taip pat verslo atstovai ir kiti garbingi svečiai, kas tik sustiprino įvykio svarbą. Daugumą sudarė žurnalistai, kurių buvo apie 150.
Nė vienas iš jų neatėjo su katiliuku ar baltu šaliku, nepastebėjau nė vienos šinšiluotos ar snieginio leopardo kailiu pasipuošusios redaktorės (kai kurioms pritiktų pagal charakterį). Nepastebėjau nė aukų dėžutės labdaros tikslams, o ir bilietų į Spaudos balių nebuvo. Kiti laikai, kiti papročiai, kaip ir mados. Šiandien ne žurnalistai teikia labdarą, bet nemažos dalies leidinių redakcijoms ir žurnalistams net labai praverstų labdara. Tai nereiškia, kad dabartiniai Spaudos baliai gyvuoja be jokio reglamento ar taisyklių. Jie rengiami kasmet pirmąjį šeštadienį po Motinos dienos (oficialiai ši diena Lietuvoje nuo 1928 m. minima pirmąjį gegužės sekmadienį). Šiemet Spaudos balius vyko gegužės 10-ąją ir buvo skirtas ne tik Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, bet ir Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimo 85-mečiui. Veiksmo vieta koordinačių nekeičia – lauko kavinė „Vasaros olimpas“ šalia Kauno žurnalistų namų Vlado Putvinskio gatvėje.
Jei per ankstesnes žurnalistų šventes saulė nešykštėdavo spindulių, tai šiemet dalyvius šventino lietus, nors geros nuotaikos nesugadino. Organizacinio parako nepristigo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, be kurio gebėjimų ir pastangų vargu ar tokios šventės būtų įmanomos. Akivaizdu, kad kauniečiai žurnalistai moka užmegzti ryšius su verslo įmonėmis, o šios savo ruožtu supranta bendradarbiavimo su spauda naudą. Gal tokia brolybė ir kelia tam tikrą pavojų, žinant, kad ranka ranką ne vien spaudžia, bet gali ir plauti… Gyvename prieštaringų interesų sankirtoje, bet tai nereiškia, kad reikia būti perdėtai įtariems, visur regėti tik pilkąją gyvenimo pusę. Jeigu Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai šiemet skyrė 4500 litų skatinti Kauno ir Marijampolės regionų žurnalistams – ar tai blogai? Sveikintina. Kai žinomas verslininkas pasiūlo Spaudos baliuje degustuoti jo įmonių grupės produkciją, ar tai ne mecenatystės tradicijos gaivinimas? Juk verslininkas prašo tik vieno: kad žurnalistai būtų sąžiningi, objektyvūs ir teisingi. Visai natūralus noras, nes kiekvienam iš mūsų, ne tik verslininkui, bet ir mokslininkui, mokytojui ar žurnalistui nieko nėra svarbiau už objektyvumą ir teisingumą ir jų pačių atžvilgiu. Išsaugoti tą patį teisingumo jausmą kitų atžvilgiu – tai asmenybės išbandymas, nuo čia ir prasideda gyvenimo principų patikra. Profesinė žurnalistų šventė nuteikia ne vien linksmybėms, bet teikia paskatą pamąstyti apie esmingus dalykus.
Kauno ir Vilniaus merai – Andrius Kupčinskas ir Artūras Zuokas – vienas kitą švelniai traukė per dantį, kaip ir dera pretendentams į būsimo Vilniaus–Kauno dipolio vadovo postą. Dipoliui pakaks vieno mero, tad neoficiali rinkimų kompanija, net jei ir neskelbta, prasidėjo jau Spaudos baliuje. Gal A. Zuoko šansus sustiprins tai, kad jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys? Vidas Mačiulis prisiminė, kaip 1991 m. jis rengė interviu su Vilniaus universitete žurnalistiką antrame kurse studijavusiu Artūru Zuoku, tik ką grįžusiu iš Irako. Karo korespondento pareigos Irake, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje ir Osetijoje (duomenys iš Vikipedijos) gerokai pratęsė A. Zuoko studijų laiką, nes universitetą jis baigė tik 1998 metais. V. Mačiulis A. Zuokui padovanojo, nors ir su skaudama širdimi, istorinį vaizdo diskelį su minėtu interviu. Matyt, pasikliaudamas ne vien savo kaip karo korespondento nuopelnais A. Zuokas kolegai A. Kupčinskui pasiūlė nuo kitų metų padvigubinti Vinco Kudirkos premijos vertę iki 10 tūkst. litų, Vilniui ir Kaunui įnešant po 5 tūkst. litų. Žurnalistams, ypač dar negavusiems šios premijos, pasiūlymas patiko.
Probleminį istorijos nervą palietęs
Apdovanoti „Gintarinio parkerio“, „Aštriausios plunksnos“, „Dėkingumo plunksnos“, spaudos rėmėjų ir kitais garbingais apdovanojimais pagerbti kolegos ir rėmėjai susijaudinę teisinosi ligi šiol rašę ne itin gerai, rėmę ne itin dosniai, bet ateityje rašysią dar geriau, remsią dar dosniau… O gal taip pasigirdo neprigirdinčiam šių eilučių autoriui, kuriam pobūvyje per barzdą varvėjo.
Vis dėlto būtina išskirti kelių reikšmingiausių premijų laureatus. Pirmiausia pradėsime nuo Vinco Kudirkos – svarbiausios Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos premijos. Kažkas iš kolegų ją pavadino savotišku Pulicerio premijos lietuvišku analogu, tikriausiai mintyje turėdamas ne piniginį premijos nominalą. Premijos dydis, bet ne vertė, 5 tūkst. litų, skiriama kasmet už praėjusių metų kūrybinę veiklą. 2013 m. Vinco Kudirkos premijai buvo pristatyta Antano Andrijono monografija „Gelgaudiškis“ (I ir II dalys), taip pat jo straipsniai monografijoje „Sintautai“, Vilmos Jankienės radijo laidų ciklas „Skriskime“, Virginijaus Savukyno televizijos laidų ciklas „Istorijos detektyvai“, VidmantoValiušaičio knyga „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“ ir jo knyga „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ bei šio autoriaus sukurtas dokumentinis filmas „Sielų daktaras“, skirtas gydytojui Petrui Kisieliui atminti.
Vieningu komisijos sprendimu Vinco Kudirkos premija paskirta kauniečiui Vidmantui Valiušaičiui. Pirmosios įvardytos knygos turinys perteiktas pačiame pavadinime. Tai tragiškas Lietuvos gyvavimo periodas, atnešęs neišpasakytas fizinio ir dvasinio tautos naikinimo pasekmes. Knygoje – penki skyriai ir priedas. Pirmasis skyrius – tai įvadas į 1940–1941 m. įvykius, antrasis skirtas to meto įvykių liudijimams, o trečiasis – išryškinti Juozo Brazaičio asmenybės bruožus. Ligi šiol nepakankamai įvertinta asmenybė, per mažai žinoma, ir dėl to ypač pasistengė tie, kurie Lietuvai nejaučia didelės simpatijos. Labai gerai yra pasakęs verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas: „J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. <…> Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams.“
O ar galima nepacituoti garbiojo diplomato, teisininko Vytauto Antano Dambravos? Štai jo žodžiai: „Visais istoriniais tarpsniais, net ir pačiais sunkiausiais, Lietuva turėjo garbingų, sugebančių, sakyčiau, genialių žmonių. Jie atliko svarbius, istoriškai reikšmingus darbus. Ir Lietuva išliko. Nors ir pasitaikydavo menkystų ir niekšų. Lietuva yra talentų tauta. Tikiu, kad jie pasirodys.“
Tiksliau nepasakysi. Blogiausia, kad pasiduodame pučiamoms neprieteliškoms migloms. Juk net ir
J. Brazaičio pelenų perlaidojimo peripetijos sukėlė diskusijas, iš kurių kyla įtikinama išvada: savo valstybės ir tautos istoriją turime vertinti ne iš kaimynų, ne iš kieno nors, bet iš tvirtos Lietuvos valstybės pozicijos. Bet pirmiausia tą poziciją reikia turėti. Tam savo jėgas ir talentą skiria Vidmantas Valiušaitis, kuris per Spaudos pokylį buvo apdovanotas garbingąja Vinco Kudirkos premija. 36-asis šios premijos laureatas, kuriam sėkmę lėmė profesionalumas, darbštumas ir kruopštumas.
Keli žodžiai apie laureatą. Baigė Kauno politechnikos institutą ir Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redaktoriumi, Laisvosios Europos radijo korespondentu. Dėstė reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Parengė ir išleido 12 knygų. Domisi valstybės ir demokratinės visuomenės raida, tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pokario lietuvių išeivijos visuomeniniais, politiniais, kultūriniais procesais. Viešoje erdvėje komentuoja kultūros, švietimo, politikos įvykius ir procesus.
Šventėje iš paties laureato sužinojome, kad jo gyslose teka ir kažkiek Kudirkų giminės kraujo. V. Valiušaičio prosenelė Antanina Kudirkaitė-Bacevičienė, gimusi 1879 m., buvo Izidoriaus Kudirkos duktė. Jis buvo Suvalkijos ūkininkas, kaimo seniūnas, rinkdavo mokesčius nuo dūmo ir veždavo į Šakius. Užklydęs į Naumiestį, pagal šeimos legendą, apsistodavo pas pusbrolį Kudirką. Taigi šiais metais teikiant V. Kudirkos premiją visai netikėtai kartu buvo pagerbti ir Kudirkų giminės protėviai, iš kurių kilo ir Vincas Kudirka.
Aukščiausiai kelia dvasios sparnai
Vytauto Gedgaudo premija įteikta Vilmai Jankienei už Žinių radijo laidų ciklą „Skriskime“ (tekstai ir įrašai). Ši premija nuo 1997 m. kasmet teikiama už turiniu ir forma išskirtinius spaudos, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus už praėjusius metus. Premija įsteigta Vytauto ir Stefos Gedgaudų lėšomis. V. Jankienė yra nuo 2002 m. balandžio 12 d. leidžiamo žurnalo „Aviacijos pasaulis“, vienintelio Baltijos šalyse žurnalo apie aviaciją, vyriausioji redaktorė, daugelio straipsnių apie aviaciją ir aviatorius autorė. Pagal kai kuriuos straipsnius „Žinių radijui“ kuria laidas ciklui „Skriskime“. Įdomu, kad V. Gedgaudo premija įvertinta būtent už laidas radijui, o ne už svarbiausius ir daug daugiau kūrybinių pastangų reikalaujančius straipsnius – ne už tai, ką rašė, bet už tai, ką kalbėjo.
Keli žodžiai apie žurnalistą išeivijos lietuvių laikraščio „Dirva“ redaktorių Vytautą Gedgaudą (1912–1999). Anot Domo Šniuko, V. Gedgaudas buvo žurnalistikos džentelmenas, ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje. Jis į „Dirvą“ atnešė prancūziškos žurnalistikos ir politikos kultūrą, todėl laikraštis būrė išeiviją ir tapo geriausiu išeivijos laikraščiu. Jame dirbo ir redaktoriaus žmona, didžiausia pagalbininkė Stefa Gedgaudienė. Pasak Dainiaus Radzevičiaus, vienas svarbiausių V. Gedgaudo norų – kad Lietuvos žurnalistai būtų solidarūs. Stefa Gedgaudienė dėl ligos nespėjo grįžti iš JAV, bet D. Radzevičiaus lūpomis perdavė pageidavimą, kad mūsų žurnalistai būtų vieningi.
O naujoji Vytauto Gedgaudo premijos laureatė priminė, kad kitąmet minėsime Lietuvos aviacijos šimtmetį, o Kaunas yra Lietuvos aviacijos lopšys. Laureatė visus pakvietė skristi, tam visi pajėgūs, nes svarbiausi – dvasios sparnai.
Džentelmenas lietuviškoje dirvoje
Kauno mero Andriaus Kupčinsko potvarkiu Burmistro Jono Vileišio pasidabruoti medaliai įteikti žurnalistui, aštuonis kartus Lietuvos šachmatų čempionui, 2007 m. pasaulio senjorų šachmatų čempionato nugalėtojui Algimantui Butnoriui ir žurnalo „Santara“ steigėjui, vyriausiajam redaktoriui Romualdui Norkui. Burmistro Jono Vileišio medalis teikiamas asmenims už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, už pilietinių iniciatyvų įgyvendinimą bei miesto įvaizdžio stiprinimą.
Šių eilučių autoriui geriau pažįstamas R. Norkus, tad keli žodžiai apie jį. Ženklų pėdsaką 1973–1989 m. ėjęs „Nemuno“ žurnale atsakingojo sekretoriaus ir meno skyriaus vedėjo pareigas. R. Norkus gyvena sostinėje, nuo 1989 m. leidžia turiningą, gražaus dizaino žurnalą „Santara“, kurio šimtasis numeris išėjo 2013 m. pabaigoje. Paėmęs į rankas bet kurį šio žurnalo numerį, iškart pasakysi, kad jo redaktorius yra meniškos sielos žmogus, labai atidus dabarties Lietuvos meno ir kultūros įvykiams bei reiškiniams, o svarbiausia – kūrėjui. Kaskart pagalvoju, kad tai – aukštų dvasinių polėkių asmenybė, idealistas gražiausia prasme, bet kartu galbūt ir nelabai šiuolaikiškas žmogus. Na, ar gali šiuolaikinis lietuvis susitikęs pasakyti gerą žodį iš širdies, pasidžiaugti kadaise „Mokslo Lietuvoje“ spausdintu vienu kitu darbu ir dar pagirti. Tai visai neįprasta, nelietuviška, todėl reikės pasidomėti, koks kraujas teka Romualdo gyslose. Skirtingai nuo Vytauto Gedgaudo, paryžiuose negyvenęs, tai iš kur tas geranoriškumas, džentelmeniškas elgesys su kolegomis ir visais kitais?
Kai solidžioms institucijoms Lietuvą reikia deramai pristatyti užsienyje, labai dažnai kreipiamasi į Romualdą Norkų, ir šis visada parūpina „Santaros“ žurnalo numerių, kuriuos galima įteikti garbingiems asmenims kiekviename svarbiame renginyje, kuo pasinaudoja ir Lietuvos ambasados užsienyje. Penki specialūs „Santaros“ žurnalai, kuriuose pristatomi reikšmingi Lietuvos kultūros reiškiniai, išėjo rusų kalba. Gyvendamas Vilniuje, R. Norkus nepamiršta kauniečių meno ir kultūros kūrėjų, kone kiekviename „Santaros“ numeryje yra jiems skirtų publikacijų. Bet kad žurnalas klestėtų, nejaustų stokos – neteko išgirsti. Kaip ir dauguma išties vertingų leidinių vos suduria galą su galu. Gal tai ir yra dabarties lemtis, duoklė už laisvę, kūrybinių inteligentų nuolatinio būvio išraiška? Jei taip, tai pernelyg ilgai užsitęsęs eksperimentas. Gėrio dinozaurai išmiršta, jei neturi atramos. Gerai, kad nors pasidabruotas medalis retsykiais praskaidrina kūrybos horizontą.
Susirinkusiems į profesinę šventę kolegoms R. Norkus perdavė žurnalo „Santara“ konsultacinės kolegijos nario Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo žodžius.
Asmenybė ir laikas
Petro Babicko premija ir simbolinis mikrofonas teko ilgamečiui LRT radijo diktoriui, spaudos apžvalgininkui Juozui Šalkauskui, be kurio sodraus balso sunkiai įsivaizduojame daugelį kultūros renginių. Birželio 12 d. Lietuvos radijui sukanka 88-eri, iš jų 44 metus radijui atidavė J. Šalkauskas. Tapo LRT „Kalbos grynuoliu“, tautoje pelnė „Lietuvos balso“ vardą, o joniškiečiai jį išsirinko savo miesto garbės piliečiu. Nuo 1988 m. kas rytą J. Šalkauskas keldavosi 3 val. ryto, kad jau 5 val. radijo klausytojai išgirstų spaudos apžvalgą. Spaudos šventėje galėjome pasidžiaugti J. Šalkausko perskaitytu Bernardo Brazdžionio eilėraščiu „Lietuviškam žodžiui“.
Petras Babickas (1903–1991) – Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas. Sunku rasti sritį, kuri jo nebūtų traukusi. Jis – fotografas, vertėjas, rašytojas, diplomatas, keliautojas. Simboliška, kad J. Šalkauskas apdovanotas Petro Babicko premija, nes su pirmtaku Lietuvos radijuje jį sieja labai panašūs pomėgiai, panaši kelionių ir fotografavimo aistra.
Ypatingas šventės svečias buvo profesorius emeritas Kęstutis Skrupskelis, dėstęs filosofiją Pietų Karolinos (JAV) ir Vytauto Didžiojo universitete. Išvakarėse Vilniaus žurnalistų namuose jis pristatė savo naują knygą „Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis“. Tai knyga apie profesoriaus tėvą žurnalistą Igną Skrupskelį (1903–1943), taip pat ateitininką, labai įdomią asmenybę. Knygoje daug rašoma apie tarpukario Kauną, to meto žurnalistus, tarp kitų – ir apie Petrą Babicką. Pavyzdžiui, kai 1939 m. rudenį Lietuvos kariuomenė įžengė į Lenkijos okupuotą vadinamąjį Vilniaus kraštą, P. Babickas pirmasis perlaužė demarkacijos liniją žymintį ženklą, o I. Skrupskelis tą Vilniaus sugrįžimo Lietuvai įvykį aprašė ir apibūdino per Kauno radiją. I. Skrupskelis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, sąjungos valdybos vicepirmininkas, kartu su Justu Paleckiu rengė šios sąjungos įstatus, siekė, kad sąjunga būtų profesionali. Buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, metus studijavo germanistiką Karaliaučiaus universitete, Vienos universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. Buvo žurnalo „Židinys“ redaktorius, dienraščio „XX amžius“ redakcijos narys, 1930–1940 m. paskutinis šio dienraščio vyriausiasis redaktorius. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, veiklus ateitininkas, garsiosios deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrimą“ signataras. Iš tos pačios intelektualų grupės kilo „Naujoji Romuva“, „XX amžius“, „Židinys“.
K. Skrupskelis pats stebisi, kad parašė net 416 puslapių knygą apie žmogų, savo tėvą, kuris nesulaukė nė 40 metų. Bolševikų suimtas 1940 m., nuteistas 8 metus kalėti, o 1941 m. balandžio 12 d. atvežtas į Komijos autonominės respublikos Intos rajoną netoli Vorkutos, į vakarus nuo Uralo kalnų. Ištvėrė ne visus dvejus metus, mirė 1943 m. sausio 29 dieną. Anot V. Kudirkos premijos laureato Vidmanto Valiušaičio, Lietuvos žurnalistikos istorijoje tai bene pirmoji kruvinojo Molocho auka. Igno Skrupskelio veikla – labai reikšmingas Lietuvos žurnalistų sąjungos ir mūsų žurnalistikos istorijos puslapis, kurį svarbu žinoti ne tik plunksnos broliams ir sesėms, bet ir kiekvienam sąmoningam lietuviui.
Gediminas Zemlickas