Pradžia Nr. 12
Su Lietuvos edukologijos universiteto lektoriumi, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju humanitarinių mokslų daktaru Valdu SELENIU toliau nagrinėjame istoriko Adolfo Šapokos (1906-1961) gyvenimo ir veiklos anapus Atlanto peripetijas. V. Selenis yra vienas iš 2013-2014 m. Lietuvos mokslo tarybos remiamo Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programos projekto „Beieškant lietuvių Lietuvos istorijoje: Adolfo Šapokos korespondencija“ vykdytojų, o šio projekto materializuota išraiška dar šiais metais turėtų įgyti A. Šapokos raštų ketvirtojo tomo pavidalą. Tad šį pašnekesį sąlyginai galėtume įvardyti ir kaip savotiškas A. Šapokos raštų tomo pasitiktuves.
Iš vis dėlto tolyn nuo istorijos
Mokslo Lietuva. Adolfo Šapokos kaip laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redaktoriaus pareigos, visuomeninė veikla tarp Kanados lietuvių, siekiant burti ir taip jau gerokai dėl politinių ir religinių priežasčių susiskaldžiusius tautiečius vedė vis dėlto tolyn nuo Lietuvos istorijos tyrinėjimų, o gal ne visai? Kokias išvadas padarytumėte susipažinęs su A. Šapokos laiškais savo kolegoms istorikams ir kultūros žmonėms, taip pat ne savo valia atsidūrusiems Vakarų Vokietijoje, Vatikane ar JAV?
Valdas Selenis. Manau, kad išeivijoje A. Šapokos kelias vedė vis tolyn nuo Lietuvos istorijos tyrinėjimų. Jis įsijautė į Kanados lietuvių bendruomenės, taip pat ir į išeivijos visuomenės gyvenimą. Buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, išrinktas Kanados lietuvių katalikų federacijos pirmininku, tapo Kanados lietuvių katalikų kultūros draugijos nariu, Ateitininkų federacijos tarybos nariu. Kaip visuomeninio laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redaktoriui jam teko domėtis Lietuvos gyvenimu, jos įvykius komentuoti, suprantama, kad ypač jį domino ir jaudino Lietuvoje skelbiamos istorikų publikacijos. Tačiau atsidėti vien istoriko darbui nebuvo nei laiko, nei galimybių.
ML. O kaip su dar Lietuvoje pradėtąja rašyti „Vilniaus istorija“?
V. Selenis. „Vilniaus istorijos“ rankraštį A. Šapoka toliau bandė pildyti, kadangi turėjo karo metais Vilniaus universitete skaitytų paskaitų užrašus. 1956 m. rankraštis buvo baigtas, tačiau knyga pavadinimu „Senasis Vilnius“ Simo Sužiedelio redaguota išėjo jau tik po Šapokos mirties 1963 metais. Jis taip pat rašė apžvalginius straipsnius, pvz., „Lietuvos žydų istorijos bruožai“. Rankraštis prasideda nuo žydų atsikraustymo į Lietuvą, bet pasibaigia XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. „Sionizmas ir socializmas buvo pagrindiniai veiksniai Lietuvos žydų gyvenime,“ – paskutinis šios apžvalgos sakinys, sustojus ties 1905 metais. Bandė nagrinėti Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją.
ML. O kokiais šaltiniais rėmėsi? Jau kalbėjome, kad to meto Kanados bibliotekos šaltinių gausa istoriniams tyrinėjimams nepasižymėjo.
V. Selenis. Gal šiokios tokios literatūros turėjo. Kanados lietuvių archyve ir fonde saugomos išlikusios knygos, kuriomis naudojosi A. Šapoka. Buvo bendraujantis žmogus, tad tikriausiai sau rūpimų knygų parsisiųsdindavo. Čikagoje veikė Lietuvių istorikų draugija, mėginta istorikus vienyti, nors ne visada pavykdavo. Šapoka buvo net pasitraukęs iš draugijos. Lituanistikos studijų tyrimo centro archyve Čikagoje pavyko rasti Šapokos laišką, kuriame jis aiškina, kodėl „Tėviškės žiburiuose“ jis nemini „Tautos praeities“ žurnalo. Šapoka išvardija savo užimtumą, jį užgulusius redagavimo darbus ir kitas priežastis, bet išsako ir svarbiausią priežastį: „bet visgi Jūsų žurnale per mažai mokslo“. Nebent daug publicistikos, romantizmo… Šapoka prikišo draugijos pirmininkui kunigui Kazimierui Matulaičiui MIC, kuris atkakliai plėtojo teoriją apie lietuvių kilmę iš etruskų. Pateikė straipsnį žurnalui „Tautos praeitis“, o Šapoka buvo prieš to straipsnio spausdinimą. Z. Ivinskis nusileido – kad nesubyrėtų draugija tegu bus pateikta kaip diskusinė publikacija.
ML. Jonas Basanavičius rašė apie lietuvių kilmę iš trakų ir frygų, tai kodėl Matulaitis negali mūsų protėvių susieti su etruskais? Pagaliau juk visi esame Adomo ir Ievos palikuonys.
V. Selenis. Tegu bus frygai, trakai ar etruskai, bet mokslui visų pirma reikia įrodymų, antraip tai ne mokslas. Savo laiku kritikos susilaukė ir Basanavičius. Ta proga labai nuotaikingą knygelę pamfleto forma 1903 m. parašė Augustinas Janulaitis – „Kur lietuvių senovėje gyventa?“. Iš J. Basanavičiaus ir kai kurių aušrininkų (Andriaus Vištelio-Višteliausko, Viliaus Bruožio, Vinco Pietario, Juozo Žilinsko ir kt.) išsišaipyta kaip reikalas. Nei iki Janulaičio, nei po jo niekas taip aštriai nebuvo kritikavęs Basanavičiaus priešistorės tyrinėjimų. Tačiau Basanavičiaus jubiliejaus proga Lietuvos mokslo draugijos narys A. Janulaitis parašė jam laišką, kuriame parašė ir tokius žodžius (cituoju iš atminties): „tekdavo mums širdingai įsiširdyti, bet nepyk, tave kritikavo viskas, kas gyvas“. Mintyje turėjo Kazimierą Būgą, kun. Joną Totoraitį ir kitus.
ML. Dionizo Poškos domėjimąsi savo krašto praeitimi, istorija pirmieji puolė kritikuoti Vilniaus šubravcai, kurie savo laikraštyje „Grindinio žinios“ negailestingai išjuokdavo pirmojo Lietuvos muziejaus autorių, Baublių Bijotuose kūrėją. Bet kuriam kūrėjui ar neordinarių poelgių autoriui labai nelengva buvo imtis Lietuvos praeities tyrinėjimų, tuo labiau proistorės.
V. Selenis. To kritiko šubravco pavardę galime atskleisti: tai Mykolas Balinskis, pasivadinęs Aušlaviu. Toje kritikoje galima įžvelgti ir pozityvų dalyką, nes tai buvo puikiausia reklama kritikuotam darbui. Visi pradėjo važiuoti tų Baublių ir juose sukauptų eksponatų žiūrėti. Tarp jų buvo ir Adomas Mickevičius, įamžinęs Baublio vardą savo nemirtingoje poemoje „Ponas Tadas“.
ML. Ne mažiau prisimintinas ir Vilniaus universiteto istorikas prof. Ivanas Loboika, kuris labai palankiai įvertino Dionizo Poškos pastangas, jį palaikė ir skatino.
V. Selenis. Kaip kad gyvenime ir būna: vieni norėdami sumenkinti kritikavo, pašiepdavo, o kiti iškeldavo, paviešindavo.
ML. Lygiai taip ir šiais laikais: gera knyga guli lentynose, jeigu joje nėra skandalo. Bet grįžkime prie Šapokos ir Janulaičio. Kas juos erzino: tai, kad rašydami apie lietuvių proistorę autoriai neturėjo pakankamai šaltinių? Ar tai, kad nuo istorijos mokslo akivaizdžiai nukrypdavo į paramokslą?
V. Selenis. Kalbant apie A. Janulaitį reiktų pasakyti, kad jis visados ir visais laikais reikšdavo savo šakotą nuomonę, net ir sovietinės okupacijos laikais nuo 1944 metų. Nors buvo profesorius, dėstė Vilniaus universitete, bet drąsiai sakydavo, kad rusai savo revoliuciją padarė sulig savo kultūra. Visa tai buvo užfiksuota MGB (KGB pirmtakės) bylose ir A. Janulaičiui turėjo baigtis tremtimi iš Lietuvos. Jei neklystu, išgelbėjo Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas. A. Janulaičio neištrėmė tik todėl, kad profesorius jau sirgo paskutine vėžio stadija.
Prof. A. Janulaitį prisiminėme neatsitiktinai, kadangi A. Šapoka jį pirmąjį vadino savo mokytoju, ir būtent A. Janulaičiui išliko daugiausia Šapokos laiškų. Jie saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Tas susirašinėjimas prasidėjo 1931 m., kai pirmuosius žingsnius žengė pirmieji jaunieji Lietuvos istorikai. A. Šapoka tuo metu pradėjo studijas Prahoje ir kone apie kiekvieną savo studijų žingsnį jis pranešdavo profesoriui. Intensyvus susirašinėjimas tęsėsi maždaug dvejus metus. Paskui vadovavimą Šapokai perėmė I. Jonynas. O A. Janulaitis kaip labai įdomi asmenybė Šapokos gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį.
Laiškai atspindi autorių interesus ir charakterį
ML. Kokie nauji Šapokos būdo ar asmens bruožai išryškėjo Jums studijuojant jo korespondenciją? Man kad ir iš šio pašnekesio nauja jo visuomeniškumas, sugebėjimas vengti kraštutinumų santykiuose su kitamaniais, kitokių politinių nuostatų oponentais.
V. Selenis. Sugebėjimas ieškoti ir rasti kompromisą įvairiose aplinkybėse, ko gero, man padarė bene didžiausią įspūdį.
ML. Rašydamas Vilniaus miesto, žydų atsiradimo Lietuvoje istoriją jis neišvengiamai susidūrė su tautinių santykių problematika. Kaip Šapoka vertino lietuvių santykius su lenkais, žydais, gudais ir kitų tautų atstovais? Ką apie tai pasakytumėte?
V. Selenis. Šapoka, visai suprantama, daugiausia dėmesio kreipė į tautiečius, kuriems jis ir siekė parodyti, kad jie turėjo savo istoriją. Toli gražu ne visi tą matė (kaip ir dabar, turbūt ne visi mato). Tokia buvo Šapokos kaip istoriko sau kelta užduotis. Toliau jau domėjosi ir lietuvių santykiais su kitų tautų atstovais. Turime dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Šapokos rašytų istorikui Antanui Vasiliauskui laiškų (jie bus pateikti būsimame rinkinyje) ir pastarojo atsakymų. A. Vasiliauskas, Amerikoje tapęs Antanu Vasiu, buvo vienas pirmųjų diplomatikos specialistų Lietuvoje, Vytauto kanceliarijos raštų tyrinėtojas. Prieš karą Vytauto Didžiojo universitete dėstė pagalbinėms istorijos mokslų disciplinoms skirtą kursą. Visuomenei jis mažiau žinomas už Ivinskį ar Šapoką, bet tai vienas iš tos pačios istorikų kartos atstovų. Disertaciją apsigynė Vienoje, buvo senų diplomatijos dokumentų, šaltinių, privilegijų žinovas. Tai štai į Antaną Vasiliauską, kaip ir į Konstantiną Jablonskį Šapoka kreipdavosi įvairiais subtilesniais šių istorijos sričių klausimais. Vienas tokių: kada Lietuvoje buvo išduota pirma privilegija žydams? A. Vasiliauskas savo atsakymą pagrindžia, nepamiršęs paminėti, kad Janulaitis knygelėje „Žydai Lietuvoje“ (1923 m.) kai ką pripainiojęs… Vis dėlto tai buvo vienintelė žydų istoriją Lietuvoje aprėpianti knyga, nors ir ne visai originali knyga, tiesa, pridėta medžiagos iš Peterburgo archyvų. Žodžiu, Vasiliauskas kai ką tiksliau nurodė ir pateikė, kas dar buvo nežinoma.
Mums įdomu, kad jau tada, 1935–1936 m., Šapoka domėjosi ir kitomis tautomis. Parašė straipsnį „Iš kur Lietuvoje atsirado rusų“, jame aiškino, kad tai daugiausia carinės imperijos laikais atkelti kolonistai. Užsiminė, kad yra ir sentikių, atvykusių senesniais laikais, bet didžioji dalis atvyko XIX amžiuje. Minėjo, kad visose šalyse yra kitataučių, ir tai normalu, o Lietuvoje žydų gyvenama kone kiekviename miestelyje, o vokiečių – pasienyje su Mažąja Lietuva ir Vokietija.
Tautiniai santykiai Šapokai nebuvo pagrindinis tyrimų dalykas, daugiau šiais klausimais kaip socialdemokratas domėjosi A. Janulaitis, kuris į skirtingų tautų atstovus žiūrėjo kaip į socialinių sluoksnių ar klasių atstovus. Lietuviai – tai valstiečiai, toliau eina bajorai ir dvarininkai, o žydai – tai miestiečiai, miestelių amatininkai. Taigi pagal tokius socialinius sluoksnius tyrinėjo ir vertino skirtingų tautų atstovus.
O kur Lietuvos lenkų vieta Lietuvos istorijoje
ML. O kur būtų Lietuvos lenkų vieta?
V. Selenis. Lenkų istoriografija turėjo ir turi senesnes, gilesnes tradicijas. Krokuvos istorikų mokykla gyvavo jau XIX a. Austrijos ir Vengrijos imperijos sudėtyje. Ši imperija buvo daug tolerantiškesnė savo politikoje įvairių tautų atžvilgiu, tad 1869 m. Krokuvos universitete leido įkurti net Lenkijos istorijos katedrą. Taigi radosi ir Lenkijos istorijos mokykla, tuo pačiu ir Lvovo universitete. Rusijos imperijos sudėtyje buvusioje Varšuvoje buvo sunkesnės sąlygos, bet ir ten keletas istorikų – Vladislovas Smolenskis (Władysław Smoleński), Tadeušas Korzonas (Tadeusz Korzon) – dirbo. Taigi lenkų istorikų jau buvo nemažai nuveikta iki pradėjus dirbti Šapokai. Todėl Šapokos siekis rasti lietuvius Lietuvos istorijoje po Liublino unijos buvo labai aktualus pirminis uždavinys, o tam reikėjo ir tinkamų pajėgų. Multikultūriškai žvelgti, kaip kad dabar, tada buvo sunkiai įsivaizduojama. Tame pačiame straipsnyje jis sakė, kad rasti vietą tarp kitų tautų, pasaulinės istorijos pynėje, tai jau tolimesnis spręstinas uždavinys. Ligi šiol poliublijinės Lietuvos problema yra labai nelengvai sprendžiama, bandant atsakyti – mūsų ar ne mūsų tai valstybė. Kitokia buvo ta valstybė, kiti laikai ir visai kita epocha, luominė visuomenės sankloda, dar nebuvo modernaus nacionalizmo, bet buvo sava kalba, raštas, skirtingas nuo slaviško kanceliarinio.
ML. Paminėjote kanceliarinę LDK kalbą. Mes ligi šiol nerandame teisingo santykio su gudais, dabartiniais baltarusiais, aiškinantis kad ir dėl LDK oficialiai vartotos kanceliarinės rašto kalbos.
V. Selenis. Baltarusių veiksnys Šapokos laikais dar nebuvo iškilęs. Jam aktualesni buvo santykiai su lenkais, vokiečiais, rusais. Tik nereikėtų pamiršti, kad vienas Šapokos mokytojų buvo žymus istorikas Ivanas Lapo, gudų bajorų palikuonis. Jis pagrindė visą LDK savarankiškumo teoriją, ir tai buvo labai paranku Lietuvos valstybei. I. Lapo buvo pakviestas į Kauną ir 1933 m. rusų kalba jau skaitė Vytauto Didžiojo universitete teisės istorijos kursą. Z. Ivinskis vienoje recenzijoje pastebėjo, kad ligi tol I. Lapo skelbė buvus Lietuvos-Rusios valstybę (Litovsko Russkoje gosudarstvo), o dabar profesorius to nebedarąs.
Beje, ir Rusijos istorikas Matvejus Liubavskis LDK įvardijo kaip Kijevo Rusios tęsinį. M. Liubavskis emigracijoje neatsidūrė, bet su Ignu Jonynu palaikė draugiškus santykius ir toliau. Baltoji emigracija galėjo permąstyti savo santykį ir su kai kuriomis istorijos traktuotėmis, nebuvo aklai įsikibę panslavizmo koncepcijos. Dar nuo Rusijos imperijos laikų istorikai ir LDK istorijos interpretatoriai turėjo laikytis XIX a. istoriko Nikolajaus Ustrialovo suformuluotos koncepcijos.
ML. Pateisindamas naujų kraštų ir valstybių prijungimą prie Rusijos imperijos, teigdamas tokių žingsnių teisėtumą Ustrialovas LDK prijungimą prie Rusijos apibendrino žodžiais: „Lietuvos istorija turi nutilti“. Ir beveik buvo nutildyta.
Baltarusiai tą panslavišką mūsų valstybės pavadinimą modifikavo į Lietuvos-Baltarusijos valstybę, nors pats žodis baltarusis pradėtas vartoti tik XIX amžiuje.
V. Selenis. Dalį argumentacijos galima suprasti. Lietuvos Statutai, svarbiausias Lietuvos savarankiškumo įrodymas, juk rašyti senrusių kalba. Kunigaikščiai Radvilos su didikais Sapiegomis taip pat ta kalba susirašinėjo, nors Radvilos rėmė ir lietuvių kalba spausdintas knygas. Sapiegoms ta senrusių kalba ir buvo jų prigimtoji – „mūsų kalba“. Didelė multikultūrinė valstybė, kuri tuo ir įdomi, daugeliui tautų reikšminga.
ML. Bet pripažinkite, kad mums vis nesiseka rasti savo teisingo istorinio santykio su ta valstybe, teisingo natūralaus tapatumo. Mūsų savivoka vis dar atsilieka mėgindama LDK paveldą įsisavinti, absorbuoti, bet ne visada sėkmingai. Nesugebame eiti kad ir Šapokos keliu. Priimkite kaip priekaištą istorikams ir visiems apie tuos dalykus mąstantiesiems.
V. Selenis. Stepono Batoro universiteto teisės istorikas, LDK istorijos ir teisės tyrinėtojas Janas Adamusas (Jan Józef Adamus, 1896–1962) yra parašęs recenziją Šapokos studijai „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1938 m.), kurioje mūsų istorikui įgėlė: a, Radvilos buvo lietuviai? Ir tie lietuviai, kurie lietuviškai kalbėt nemokėjo?..
ML. Prastas pagrindas ironijai: toli gražu ne visi škotai ar airiai kalba savo senosiomis kalbomis, bet pavadinę juos anglais padėkos nesusilauktume.
V. Selenis. Panašiai sorbai ar senųjų prūsų suvokietėję palikuonys Vokietijoje. Viename straipsnyje Šapoka, bandydamas atremti J. Adamuso pašaipą, pripažino, kad etninės kalbos vartojimas (tiksliau, nevartojimas) valstybėje įneša tam tikros painiavos. Tačiau nors ir nekalbėdami lietuvių kalba, tie asmenys jautė savo priklausomybę valstybei, gyvenamajai teritorijai ir savo luomui. Ir mes tuos žmones turime priimti, kokiais jie patys save laikė.
ML. Buvo valstybinio mąstymo ir jausenos atstovai, nes pagal tautinius požymius niekas žmonių neskirstė, pradės skirstyti formuojantis modernioms tautoms XIX amžiuje. Į tas kalbos pinkles įkliūdavo ir Šapoka?
V. Selenis. Reikėjo savo teikiamiems argumentams rasti paaiškinimą, o tai ne toks paprastas galvosūkis. Jis ir savo tautiečiams stengėsi išaiškinti, kad jie neatstumtų tų LDK piliečių, kurie nekalbėjo lietuviškai, dirbo Lietuvos labui ir jautėsi lietuviais. Teko klausytis iš Gdansko universiteto atvykusio vieno doktoranto pranešimo apie Konstanciją Skirmuntaitę, apie kurią knygą yra parašęs paminėto universiteto dėstytojas Dariušas Špoperis (Dariusz Szpoper). Tai štai tuos kalbos klausimus nagrinėdamas pranešėjas drąsiai teigė, kad Adomas Mickevičius tikrai nei trupučio nesupratęs lietuviškai.
ML. Drąsus teiginys. Kaip tada su trijų lietuvių liaudies dainų fragmentais, kurie poeto įrašyti popieriaus lape ir saugomi Adomo Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje? Juk A. Mickevičiaus užrašyta lietuviškai. Kalbininkai Zigmas Zinkevičius ir Aleksas Girdenis net atliko eksperimentą, kuris buvo skirtas nustatyti, ar A. Mickevičius galėjo mokėti lietuviškai. Apie tai 1984 m. Lietuvoje net buvo sukurtas režisieriaus Aleksandro Digimo dokumentinis filmas „Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai?“
V. Selenis. Būtent. A. Mickevičius veikiausiai laisvai lietuviškai nekalbėjo, bet suprato. Bet lenkai apie tai mažai arba ir nieko nežino, gal nelabai ir nori žinoti, nors šiuo klausimu domėjosi ir žymusis lituanistas kalbininkas Jerzy Otrębskis.
Miestai keičias greičiau už savo istoriją
ML. Pakomentuokite kitus Adolfo Šapokos darbus, parašytus jam gyvenant Monrealyje ir Toronte.
V. Selenis. Svarbiausią darbą jau minėjome – „Senasis Vilnius“. 2013 m. vasarą šią knygą, parengtą prof. Aivo Ragausko ir išleistą su komentarais jau turime. Spaudoje pasirodė pirmieji jos komentarai ir straipsniai Vilniaus miesto tematika.
ML. Kiek tai nauja, lyginant, kad ir su J. Jurginio, V. Merkio ir A. Tautavičiaus 1968 m. išleistąja „Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos“?
V. Selenis. Tai nėra naujo požiūrio į Vilniaus miesto istoriją pavyzdys, kadangi A. Šapoka šią knygą parašė anksčiau, 1956 metais.
ML. Bet kiek nauja mūsų skaitytojui, jeigu lyginsime kad ir su paminėtos trijulės 1968 m. Lietuvoje išleistąja knyga? Juk kone prieš šešis dešimtmečius parašytoji Šapokos „Vilniaus istorija“ tik dabar tapo prieinama Lietuvos skaitytojams.
V. Selenis. Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į A. Ragausko parengtus komentarus. Juose pažymėta, kur A. Šapoka buvo pirmasis su kai kuriomis savo įžvalgomis ir kurios ligi tol nebuvo pastebėtos kitų šiuolaikinių istorikų. Net po 1990 m. kai kurių taiklių pastebėjimų į tai nebuvo atkreiptas dėmesys. Išryškinta, kur A. Šapoka buvo, išsitarkime, aplenkęs laiką, o kur jis klydo. Mat istorijos mokslas, kaip ir bet koks kitas nestovi vietoje. Skaitydami Šapokos „Vilniaus istoriją“ kartu su A. Ragausko komentarais turime naujausią Vilniaus miesto istorijos pateikimą. Tačiau išties visapusiškos Vilniaus istorijos sintezės, kuri atitiktų mūsų šių laikų požiūrį, ligi šiol dar nėra parašyta.
ML. Po pastarųjų dešimtmečių Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinių tyrinėjimų ir naujausių atradimų Vilniaus miesto istorija turėtų būti gerokai papildyta.
V. Selenis. Atradimų padaryta tyrinėjant įvairias Vilniaus miesto dalis, kad ir vadinamo slaviškojo kvartalo. Nemenkų atradimų yra padaryta Verkiuose ir kitose miesto teritorijose. Suprantama, kad naujų dalykų toje Vilniaus miesto istorijoje būtų. Istorikams reiktų organizuotis į tokią tyrimų grupę ir tokią miesto istoriją pradėti rengti. Lietuvos trylikatomę istoriją turime, reikia sostinės naujausios istorijos, atitinkančios naujausių tyrinėjimų rezultatus. Latviai turi kelias savo sostinės Rygos istorijos sintezes.
ML. Kaimynai baltarusiai spėjo parašyti ir išleisti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos“ keturtomį. Nejau lauksime, kada parašys ir„Vilniaus miesto istoriją“?
V. Selenis. Tada teks daugelį dalykų aiškintis ne tik su lenkais, bet ir su baltarusiais. Vilnius – daugiakultūris miestas. Beje, XVII a. Vilnius turbūt buvo multikultūriškesnis ir už Amsterdamą, kurį šia prasme įsivaizduojame nepralenktu.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas