(Pabaiga. Pradžia Nr. 14).
Mokytojo kompetencija (-os) yra potencialūs mokytojo sugebėjimai. Taigi tai yra profesinės kompetencijos, bet ne „profesijos kompetencijos“: šis pavadinimas kartojasi ir gerokai painioja santykių reikšmes. Taigi pirmoji ištrauka pažeidžiama dėl terminų ir terminuotų frazių vartojimo.
Bet pagrindinis klausimas ir priekaištas būtų dėl temos, miglotų ryšių joje ir dėl sprendimo, t. y. dėl tyrinėjimo objekto. Tiksliai pasakius, pirmosios ištraukos tema susijusi su mokytojo profesinėmis kompetencijomis ir jų įtaka mokytojo dorinėms nuostatoms. Tema šitaip aiškiai nesuformuluota. Bet svarbiausia tai, kad tyrinėjimo objektu pasirenkamas ne minėtas sąlygotumas, o „būsimųjų užsienio kalbų mokytojų požiūris į mokytojo profesijos kompetencijas (pabraukta MLD) ir šio požiūrio galimą įtaką jų dorinių nuostatų plėtotei universitete“. Tai yra labai keistai pasirinktas tyrinėjimo objektas. Jeigu straipsnyje aptariamos profesinės kompetencijos „kaip vienas iš galimų dorinių nuostatų ugdymo veiksnių“, tai reikėjo ir tyrinėti kompetencijas kaip veiksnį. Kitaip tariant, autorei reikėjo pasirinkti senus mokytojus, sužinoti jų profesines kompetencijas, išsilavinimą, stebėti jų elgesį su studentais, kolegomis ir platesniuose socialiniuose kontekstuose ir aprašyti tuos pastebėjimus. Tokiu atveju būtų buvusi tikimybė pamatyti, koks griežtas ar nuolaidus dėl mokslo ir elgesio, koks nuoseklus ir pastovus savo elgesiu yra senas mokytojas. Galima dar buvo pastebėti, kaip to mokytojo elgesys ir kompetentingumas atsispindėjo jo mokinių elgesyje ir kaip suformavo tų mokinių žinias. Šalia reikėjo pasirinkti nors vieną ar daugiau jaunų mokytojų ir dar studentų ir juos stebėti remiantis analogiškais kriterijais. Palyginus duomenis, būtų buvę galima nustatyti, kaip mokytojų kompetencijos apibrėždavo jų elgesį ir nuostatas, ir kaip tų mokytojo kompetencijos ir elgesys bei nuostatos įtakojo jų mokinius. Tada būtų buvę galima gana tikroviškai pasakyti, kad mokytojas su puikiomis kompetencijomis turi ir atitinkamai griežtas (arba liberalias) dorovines nuostatas, kurios labai (nelabai) daro įtaką jo mokiniams. Vadinasi, tyrinėjimas, kuriuo pagrįstas pirmoje ištraukoje pristatomas straipsnis, turėjo turėti visai kitus principus ir kriterijus ir galėjo turėti, jeigu klausimas (problema) būtų buvęs teisingai suformuluotas. Deja, teisingos klausimo formuluotės ir požiūrio bei terminų aiškumo pirmojoje ištraukoje nerandame. Ši ištrauka atspindi tipiškai miglotas sąvokas ir problemą, tipiškai supainiotos kalbos straipsnio santrauką ir patį tyrinėjimą, kokių yra nemažai Lietuvos mokytojų publikacijų tarpe.
Suprantama, kad situacija, kurią stengiamasi pateikti kaip humanitarinių mokslų išsivystymą Respublikoje, jo neliudija, ir tą situaciją gali pataisyti tik gana ryžtingi pakeitimai, kuriuos turėtų atlikti kvalifikuočiausi humanitarai. Mokytojų publikacijų būtų protinga atsisakyti, – jų vis tiek „niekas neskaito“. Tai jaunesniosios kartos, dabarties potencialiausių žmonių, įvertinimas, kuriuo galima patikėti. Publikuotis turėtų humanitarai turintys mokslinius laipsnius ir jų darbai turėtų būti aptarinėjami universitetuose ir mokyklose ir pritaikomi, jeigu yra pritaikytini, akademiniame darbe. Fundamentalūs tyrinėjimai gali ir nebūti pritaikomi, ir tai nėra jokia nuodėmė ar nelaimė. Trumpas šios minties patvirtinimas būtų amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Linkolno K. Barneto (Lincoln K. Barnett) samprata apie tai, kad „greitas taikomojo mokslo derlius yra naudinga praktika, vaistai, mašina. Kuklus grynojo mokslo vaisius yra supratimas“. Iš tikrųjų, jeigu mokslininkai galėtų susikaupti savo darbe, savi humanitarai pateiktų naujų idėjų, jų darbai galėtų būti svarstomi, skatintų kūrybiniam darbui ir tobulėjimui. Tada būtų galima cituoti savus autorius užuot kiekvieną teorinę sampratą ar metodinę naujovę nusirašius nuo užsieniečių darbų. Aš neminiu išlaidų grynajame moksle klausimo iš seno humanitaro garbės. Reikėtų tik pasirūpinti, kad oficialiai nefinansuojamo grynojo humanitarinio mokslo kūrinius kas nors malonėtų išspausdinti, pavyzdžiui, padovanojant vienos publikacijos kainą iš lituanistikos fondų du mokslinius laipsnius įgijusiam užsienio kalbų specialistui.
O mokytojai galėtų garbingai ir kitaip įsiprasminti. Pavyzdžiui, kiekvienas mokytojas galėtų pasirinkti jam įdomią auditorinio darbo tyrinėjimo (classroom research) temą, prieš tai gerai apsiskaitęs arba pasiskaitęs ir pasitaręs su patyrusiais srities specialistais auditorinio tyrinėjimo klausimais. Auditorinis tyrinėjimas yra integruotas kasdieniame darbe ir intelektualus žmogus jį gali atlikti be ypatingo sunkumo. Tokio darbo rezultatas galėtų būti trumputis apibendrinimas su konkrečiais pastebėjimais ir rekomendacijomis, pavyzdžiui, du-trys kompiuterio teksto puslapiai. Atsiskaitydamas atestacijos proga, tas mokytojas galėtų pristatyti savo pastebėjimus ir rekomendacijas tokia forma, kad jie tiktų praktiniam darbui, o savo tris puslapius įsegtų savo asmeniniame arba vadovo „portfelyje“. Po dvejų ar daugiau metų, kitos atestacijos proga, autorius turėtų pats dar kartą perskaityti ką parašęs prieš trejetą metų ir paskelbti savo darbo įvertinimą. Jeigu žmogus būtų savo darbu patenkintas ir įsitikinęs, kad darbas pritaikytinas auditoriniame mokyme, suredaguotų bei pateiktų jį gražia ir tikslia literatūrine kalba, rekomenduotų kitiems, šis darbelis galėtų tapti publikacija. Tokioms praktinėms publikacijoms tektų skirti arba specialų, arba tokį leidinį, kaip „Gimtasis žodis“, arba kurio nors pedagoginės krypties universiteto leidinį su specialiu tokiam reikalui paskirtu skyriumi.
Visiškai mokslu nesidominčius mokytojus nuo publikacijų galima visiškai atleisti, o ypatingai besidomintiems parengti respublikinį projektą, kuriame tilptų nemažai mokytojų tyrinėtojų. Ši besidominčių tyrinėtojų grupė turėtų dirbti susijusiose srityse, kad darbų rezultatai kauptųsi kaip tikrai vertingas derlius, galbūt būtų tokie reikšmingi, kad galima būtų pasiūlyti net užsienio leidiniams. Toks projektas turėtų būti parengtas pasiūlius pagrįstą problemą, suplanavus tikslus ir numačius rezultatus. (Šis darbo modelis pasiskolintas iš matematiko Šarūno Chomentausko (www.exacaster.com); seniau humanitarai dirbo pagal modelį „problema, medžiaga, metodas“, bet jis kažkaip ištirpo ir ilgainiui disciplinuojančio modelio neliko visiškai. Kvalifikuotai pateiktas projektas turėtų būti giliai išanalizuotas ir apsvarstytas, suteikiant galimybę projekto tema pasisakyti žmonėms, ketinantiems jame dirbti, ir tik tada priimtas, surinkti atlikėjai ir vykdomas. Žmonės, besiimantys tokio tyrinėjimo, turėtų pasiruošti dideliam darbui, reikalaujančiam pasiaukojimo ir ištvermės. Nereikėtų manyti, kad išmetus habilituoto daktaro laipsnį, bet kokios publikacijos gali šį laipsnį atitikti. Habilituoto daktaro laipsnis buvo svarbi kokybinė pakopa moksle, ir jos negalima pakeisti kiekybiniais rodikliais.
Moksliniu darbu nesidomintys mokytojai galėtų būti kolegų švietėjai, pristatydami perskaitytas grožinės literatūros knygas su savo rekomendacijomis ir pagrįstomis nuomonėmis (t. y. su humanitaro išsilavinimo įrodymu). Siektinas pavyzdys galėtų būti prancūzų filologijos specialistas ir vertėjas Vytautas Bikulčius, kuris kasmet paskelbia komentuotus geriausiųjų dabarties prancūzų rašytojų kūrinius ir premijas. Gaila, kad anglistai neturi panašaus literato. O daug skaitantis mokytojas galėtų ne tik pakalbėti kolegoms, bet ir publikuoti savo pagrįstus įvertinimus, jeigu ryžtųsi juos pateikti raštu. Galima prisiminti, kad grožinės literatūros knygų recenzavimas dabar Respublikoje – merdinti sritis.
Šios grupės mokytojai galėtų būti kolegų švietėjai ir metodikų srityje. Tiesa, naujausia žinia yra tokia, kad „metodai mirė, liko tik „pritaikymai“ (approaches) (Theodore S. Rodgers, 2013; Jack C. Richards and Theodore S. Rodgers, 2012). (Profesorius Teodoras S. Rodžersas (Theodore S. Rodgers), kuris dirba Manoa Havajų universitete, JAV, yra prasitaręs, kad pakviestas su malonumu atvažiuotų supažindinti su savo atrastomis naujovėmis ir nuotaikingais mokymo būdais.)
Tai, kas pasakyta, nereikalauja jokių reformų. Humanitarai profesionalai turėtų pasitarti, susitarti ir pareigomis pasidalyti, o mokytojai turėtų pasirinkti pagal savo polinkius, išsilavinimą ir ištvermę, kokio darbo imsis. Paskui prasmingai ir tiksliai tą darbą suplanuoti ir jį atlikti. Svarbus humanitarinio darbo aspektas yra žmogaus kalba, kuri nebuvo pakankamai akcentuota šiame straipsnyje, o be kalbos humanitariniai mokslai neįsivaizduojami. Visi humanitarai profesionalai ir mokytojai turėtų įsipareigoti kalbėti tik gražia literatūrine kalba ir tartimi, tokia kalba, kad mokiniai suklustų išgirdę mokytojo balsą ir jaustų trauką kalbėti panašiai. Dar didesnis kalbos vaidmuo rašant ir pateikiant rašto darbus publikacijai. Visi humanitarai tai turėtų gerai suprasti ir savo kalbos tobulinimu neformaliai užsiimti visą gyvenimą, ypač jei ta kalba yra užsienio kalba. Taigi humanitarinių mokslų padėties pagerinimui Respublikoje labiausiai padėtų sąmoningas ir ryžtingas profesionalų įsipareigojimas atsakingai ir garbingai dirbti ir kalbėti bei rašyti pavyzdine kalba. Tada palaipsniui būtų sukurta dvasinga aplinka, kuri, pridėjus humanitarų žinias, ir būtų humanitarinė kultūra. Juk menų sričių pedagogai pasirodo kaip atlikėjai. Jie viešumoje, todėl kultūra visada pirmiausia siejama su menais. Humanitarai tarytum neturi kuo pasirodyti, bet kalba – tai irgi atlikimas, tik mažiau matomas, universalesnis ir nemažiau svarbus, todėl turi būti ypatingai ženklus. Kitados taip buvo. Ir dabar toks siekis man atrodo reali galimybė.
Marija Liudvika Drazdauskienė