Šiemet pirmajam lietuvių kosmonautui bandytojui Rimantui Antanui Stankevičiui (1944–1990) būtų sukakę 70 metų
Šį straipsnį knieti pradėti nuo mitinio Kretos salos herojaus Ikaro, pasiryžusio pasigaminti sparnus ir skrydyje pasiekti dangų. Tikriausiai būtų pasiekęs, jeigu ne saulė. Mat pakilus pernelyg aukštai pradėjo tirpti vaškas, kuriuo buvo sutvirtinti Ikaro sparnai. XVI a. Nyderlandų vėlyvojo renesanso dailininko Piterio Breigelio vyresniojo paveiksle Ikaro skrydis pavaizduotas visai ne herojiškai. Teisingiau būtų pasakius, ne pats skrydis, o Ikaro kritimas į jūrą momentas. Į kasdienius rūpesčius panirę Kretos gyventojai to skrydžio nė nepastebėjo: avis ganąs piemuo užsispoksojo į ore skraidančias varnas, artojas niūkė arklį ir toliau varė savo nesibaigiančią vagą, žvejui rūpėjo tik jo meškerė ir plūdė, o bures iškėlę laivai jūroje gaudė palankų vėjo gūsį. Net ir paveikslu susidomėjęs žiūrovas ne iškart pastebės Ikarą, nes jo tarsi ir nėra. Gerokai paieškojęs pamatai iš vandens kyšančią žmogaus koją ir pagalvoji: gal turškiasi nevykėlis plaukikas? Kūnas paniręs po vandeniu, o koja virš vandens, vadinasi, Ikaras gyvas, veikiausiai bando išplaukti. Tik kodėl niekas jo nemato, nepuola padėti, negelbsti Kretos amžiams išgarsinusio Ikaro?
Piteris Breigelis žinojo, ką tapė ir ką šiuo paveikslu norėjo pasakyti. Ne Ikaro kaltė, kad jis ryžosi neįmanomam žygdarbiui. Mitinis Ikaras visiems laikams žmonijos atmintyje išgarsino Kretą, bet pačių kretiečių tuo metu, kai ryžosi neįtikėtinam skrydžiui, tai tarsi nesujaudino. Gera pamoka visiems.
Tai štai kad neatsidurtume viskam abejingų kretiečių padėtyje, kad neprarastume atminties ir visada prisimintume to vertus, liepos 26 dieną Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pakvietė į tragiškai žuvusio lakūno ir kosmonauto bandytojo Rimanto Antano Stankevičiaus 70-osioms gimimo metinėms skirtą renginį, kurio metu atidaryta ir dokumentų paroda „Lietuviai žiūri į dangų“ (iš Henriko Kebeikio kolekcinių rinkinių). Neteko girdėti, kad Lietuvoje kaip nors garsiau būtų paminėtos mūsų pirmojo kosmonauto sukaktuvės. Gal užgožė euforija, kuri lydėjo pirmuosius šiais metais į kosmosą paleistus lietuviškus palydovus „LituanicaSAT-1“ ir „LitSat-1“. O štai Rusijos kosmonautai ir lakūnai bandytojai lietuvio sukaktuvių nepamiršo, keliose publikacijose savo bendražygį gražiai paminėjo.
Gal ne viskas prislopę ir mūsų padangėje. Prieš keletą metų H. Kebeikio paroda, skirta lietuvių kosmonautui, tiesa, su kitais eksponatais buvo atidaryta Marijampolės Rimanto Stankevičiaus gimnazijoje. O už renginį V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje turime būti dėkingi šios bibliotekos kultūros renginių organizatorei Daliai Poškienei. Renginys reikšmingas ir dėl to, kad 2015 m. Lietuvoje paskelbti Kosmoso metais.
Kaune R. A. Stankevičiaus 70-ųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo jo sesuo Janina ir brolis Vytautas, sūnūs Gintaras ir Algimantas, vaikaičiai, kiti artimieji ir šeimos nariai, pasidaliję savo prisiminimais iš lietuvio kosmonauto vaikystės, mokyklos laikų Marijampolėje, jam parvykus atostogų ir pan. Tie artimųjų pasakojimai ir asmenybės vertinimai kartais pasako daugiau už oficialių tarnybinių raštų glaustas eilutes, iš kurių matyti kopimo mokslo ar tarnybiniais laiptais etapai, bet labai sunku suprasti, koks tas žmogus buvo šeimos rate, darbe, artimųjų ir draugų apsuptyje. Dar geriau, kai dokumentuotą faktografinę medžiagą gauni palyginti su įvairiais kitais šaltiniais, tarp kurių ypatingos vertės įgyja artimųjų, vaikystės draugų ir bičiulių liudijimai. Tegu jie netaps aptariamos asmenybės oficialios biografijos dalimi (nors gyvenimas iškrečia išdaigų), bet asmenybės pažinimo kely nereikšmingų faktų nebūna.
2014 m. liepos 26 dieną Rimantui Antanui Stankevičiui būtų sukakę 70 metų, bet jo artimųjų ir pažinojusių žmonių atmintyje jis visados išliks toks, koks buvo Lietuvai tokiais svarbiais 1990 metais, kai Rimantui buvo 46. Jo gyvenimo laikrodis sustojo tų metų rugsėjo 9-ąją 17 val. 21 min. Italijoje, Trevizo provincijos Salgareda oro uoste. Aviacijos šventėje parodomojo skrydžio naikintuvu „Su-27“ metu darydamas mirties kilpą katastrofoje žuvo pirmasis ir vienintelis kosmonautas bandytojas, kurį išaugino Lietuvos žemė. Likimas jam taip ir nelėmė pažvelgti į Žemę iš kosmoso aukštybių. Nebent jo siela tą gali daryti dabar, kai tapo nepavaldi Žemės gravitacijai ir laiko tėkmei.
Į kosmosą galima kilti ir per pašto ženklus
Henrikas Kebeikis labai kruopščiai parengė parodos eksponatus. Nuotraukos, autografuoti vokai su portretais, žinoma, pašto ženklai. Visur išsamūs aprašymai. Visur jaučiamas dalykiškumas, tikslumas, atsakingumas už kiekvieną žodį. Ir nenuostabu, nes parodos autorius yra kelių statybos inžinierius. Jo per parodos atidarymą perskaitytas pranešimas apie lietuvį kosmonautą R. A. Stankevičių buvo prisotintas iškalbingų faktų. Nesvetimas Henrikui ir polėkis, interpretatoriaus savybės, antraip vargu ar būtų tapęs garsiu kolekcininku. Pašto ženklus pradėjo rinkti dar studijų metais Kauno politechnikos institute. Gali pasakyti net tikslią datą – 1961 m. balandžio 12-oji. Tai diena, kai Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Henrikui, kaip ir daugybei kitų mūsų planetos gyventojų, šis skrydis padarė didžiulį įspūdį ir paskatino rinkti kosmoso tematikos pašto ženklus. Šį pomėgį Henrikas išplėtojo iki profesionalumo. Skrydžių į kosmosą temai Henrikas atidavė daug pastangų, bet tuščiai leidęs laiko nesijaučia, o 70 parsivežtų medalių iš parodų JAV, Kanadoje, Anglijoje, Ispanijoje ir kitų šalių gali patvirtinti tokį teiginį. Henrikui suteiktas tarptautinis filatelisto vardas, jis yra Lietuvos filatelistų sąjungos valdybos narys. Žinoma, jis savo kaip kolekcininko ir filatelisto jėgas skiria ne vien kosmosui. Tą patvirtina ir jo surinkti vertingi istoriniai duomenys apie Lietuvos tiltus. Henriko surinkta ir teberenkama medžiaga, kartu ir su jo išleista knyga „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ jau šiandien sudaro ne tik technikos istorijos, bet ir vertingą lituanistikos klodą.
Iš H. Kebeikio surinktų eksponatų ir pateiktų žinių Rimantas Stankevičius iškyla kaip profesionaliausias aviatorius. Pirmiausia kaip karo lakūnas, kovų Egipto žemėje dalyvis. Vėliau išėjęs į atsargą tapo lakūnu bandytoju. Mūsų kraštietis buvo įvaldęs 57 tipų lėktuvus, turėjo daugiau kaip 4 tūkst. valandų savarankiškų skrydžių stažą, o skrisdamas beveik tris kartus didesniu greičiu už garsą buvo pakilęs į 22 km aukštį virš Žemės. Labai iškalbingi faktai. Kaip vienas profesionaliausių ir patikimiausių lakūnų bandytojų buvo pakviestas į specialią grupę rengtis skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“.
Pagal bendrą kosminės parengties programą nuo 1979 m. vasario 1 d. mokėsi Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre ir buvo įtrauktas į kosmonautų tyrėjų būrį. Išlaikius visus egzaminus ir gavus įskaitas 1982 m. vasario 12 d. R. Stankevičiui buvo suteikta kosmonauto bandytojo kvalifikacija, tad ši data laikytina istorine: nuo šiol Lietuva turėjo savo pirmąjį kosmonautą. Tik nieko apie tai nežinojo, nes didžiuma šalies gyveno visiško slaptumo sąlygomis. Sprendžiant iš prisiminimų apie R. Stankevičių, apie savo dalyvavimą tose įspūdingose programose jis net ir artimųjų aplinkoje ne itin daug kalbėdavo, visada jausdamas saiką.
Beliko įgytą aukščiausio lygio kvalifikaciją ir profesionalumą patvirtinti kosmoso sąlygomis, bet tai jau priklausė ne vien nuo paties Rimanto. Teisingiau – beveik visai nuo jo nepriklausė. Ne kartą buvo įtrauktas į įgulas, kurios buvo rengiamos skrydžiams į kosmosą. Buvo numatytos tikslios skrydžių datos, bet jam taip ir nepavyko įgyvendinti savo didžiosios svajonės – pasveikinti Lietuvos žmones iš kosmoso aukštybių ir padovanoti Lietuvai kosmoso šalies vardą.
Likimo pirštas Rimantui nebuvo palankus, nors jis viską darė, kad Likimą įveiktų. Tuo lietuvis panašus į mitinį herojų Ikarą, pasiryžusį pasiekti dangų.
Iš pomėgių gausos išsirinko aviaciją
Trejais metais už brolį Rimantą jaunesnė sesuo Janina Stankevičiūtė-Jakubauskienė, turinti ekonomistės specialybę ir gyvenanti Druskininkuose, pastebi, kad iki Rimanto giminėje nebuvo nė vieno lakūno, kaip ir nė vienos stiuardesės tarp mergaičių. Dangaus šauksmo dar nė vienas nebuvo pajutęs. O brolis gimė su užkoduotu lakūno genu, jeigu toks apskritai egzistuoja. Užtekdavo virš Marijampolės praskristi lėktuvui, kai mažasis Rimas atgydavo – taip jam patiko lėktuvai. Į kiemą išbėgęs degančiomis akimis ilgai lydėdavo skraiduolį, nepamiršdamas įtraukti ir sesers: „Žiūrėk, jį šlapiais šiaudais kūrena, matai kaip tie dūmai keistai sklaidosi“. Tokiomis „baikomis“, anot sesės, nuo pat vaikystės gyveno. Visi Rimo sąsiuviniai, kiekvienas laisvas lapelis buvo išmargintas lėktuvų piešiniais. Visokiausių tipų ir formų. Jis jais domėjosi kaip niekas kitas iš aplinkos, matyt, išties buvo gimęs aviacijai. Pomėgis virto profesija – laimingas atvejis, kai darbas, kurį darai, nesikerta su neįgyvendintais siekiais. Rimui siekiai nesikirto su tuo, kuo jam teko užsiimti nuo jaunumės, keliai į didžiąją svajonę vėrėsi ir tapo atviri, beliko ją įgyvendinti.
Jo gyvenime galima įžvelgti tam tikrą nuoseklumą, kuris ir vedė tikslo link. Svarbiausia, kad tikslas išryškėjo dar vaikystėje, o visa kita veikla buvo gera paspirtis siekti svarbiausiam tikslui. Tiesa, galima įžvelgti ir tam tikrą savęs ieškojimo, kaip ir kiekvieno paauglio ir jaunuolio gyvenime, kelią. Gal Rimanto sesuo Janina ar brolis Vytautas šių eilučių autorių pataisys, bet pradėjęs tikslingiau domėtis pirmojo „tikro“ lietuvių kosmonauto gyvenimu, aptikau ir tokių žinių apie jo mokyklos laikus, kurių neišgirdau jo artimųjų prisiminimuose V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje Kaune. Suprantu, kodėl. Viešoje vietoje prakalbintas, netikėtai užkluptas žmogus, tegu ir artimiausias, jaudinasi ir toli gražu ne viską, kas svarbiausia, spėja atskleisti. Kita vertus, rašytiniai liudijimai taip pat ne visada yra patikimas žinių šaltinis. Vienoje trumpoje Rusijoje skelbtoje R. Stankevičiaus biografijoje tvirtinama, kad jis gimęs Lietuvoje, „atokiame vienkiemyje“, nors Marijampolė vargu ar yra vienkiemis. Matyt, neaprėpiamos Rusijos skaitytojams iš tolybių visa Lietuva yra „otdalionnyj chutor“.
Tai štai apie Rimanto mokyklos metus rašoma, kad vaikinukas buvo gabus daug kam: mėgo plaukyti, šaudyti ir šokinėti parašiutu, grojo mokyklos estrados orkestre akordeonu, saksofonu ir klarnetu. Kaip prisiminė Rimanto bendramokslis vidurinėje mokykloje Henrikas Sambora, jau pensininkas, mokyklos estrados ansamblyje Rimantas grojo saksofonu, kaip įrodymą bendramokslis atnešė parodyti nuotrauką. Jie abu su kitais mokiniais grojo orkestre (H. Sambora mušė būgną). Mokyklos šokių vakarai be šio orkestro neapsieidavo, tekdavo groti ir kitomis progomis – buvo geriausi to meto muzikantai Marijampolėje. Rimanto jaunesnysis sūnus Algimantas tvirtino, kad jų namuose ligi šiol saugomas klarnetas, kuriuo tėvas pagrodavo sugrįžęs per savo trumpas atostogas. Rimanto Stankevičiaus vardu pavadintos buvusios Marijampolės 2-osios vidurinės mokyklos muziejui ta H. Samboros 1961 m. nuotrauka turėtų būti puikus autentiškas eksponatas. Žinoma, jeigu tokios muziejus neturi.
Sesers liudijimu, didelis moksliukas Rimantas nebuvo, matyt, pomėgių gausa kartais kirtosi su mokslais. Mama jaudinosi, kad baigtų bent vidurinę. Nuo mažens Rimas norėjo būti lakūnu. Kai tik pamokos baigdavosi, jis lėkdavo į netoliese buvusias kareivines, prie parašiutininkų rengimo bokšto. Ateidavo ir kiti bendraklasiai – visi berniukai norėjo išmokti šokinėti parašiutu. Karinė vadovybė nedraudė, gal net skatino būsimus tėvynės gynėjus. Teko skaityti, kad Rimantas net ir vadovavo tam mokinių parašiutininkų būreliui. Iš kariškių Rimantas įsigijo šiltą kailinę striukę, žiemą tik ją vilkėjo. Taigi nuo lėktuvų piešinių, šuolių su parašiutu ir lakūno striukės pratinosi prie lakūno gyvenimo. Ko stebėtis, kad 1962 m. baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą Rimantas pasirinko aviaciją.
Batus atsiųs tėtė, o uniformą – mama
Kadangi mokyklą baigė ne geriausiais pažymiais, tai be nuotykių neapsiėjo stodamas į aukštąją Černigovo karo aviacijos mokyklą. Priėmė 170 kursantų, bet Rimantas pagal surinktus balus buvo 171-as, todėl atsidūrė už borto. Tuo metu ketvirtame kurse, paskutinius metus toje aviacijos mokykloje mokėsi kraštietis Juozas Žilionis. Jis subūrė savo draugus, visi drauge kreipėsi į mokyklos vadovybę. Taip ir taip aiškina, Rimantą reikia priimti. Vadovai savo dėsto: galima priimti 170, iš kur gausime išlaikymą dar vienam – nėra iš kur net papildomos poros batų gauti. Rimantas užtikrino: batus atsiųs tėvas, Marijampolėje yra kareivinės – gaus batus. Na, bet uniformos negaus, o be jos koks kursantas. Rimas riečia savo: mamytė gaus uniformą, vis tiek atsiųs. Baigės tuo, kad Rimantą priėmė, bet tik kaip kandidatą. Ar prireikė jam siųsti batus ir uniformą renginyje neminėta, tad ir mes šio savaip egzotiško epizodo toliau neplėtosime.
Vėliau rašė laiške: „Žinai, sese, mieste dar nebuvau, bet visos balos aplink jau pilvu iššliaužiotos.“ Po metų jau niekas neabejojo, kad Rimantas yra tinkamas ne vien su varlėmis po balas šliaužioti, bet ir mokytis aviacijos mokykloje. Tapo pirmūnu ir tos vietos nebeužleido. Jeigu reikdavo atlikti pirmą skrydį, iš kursantų pirmas kandidatas buvo aiškus – Rimas.
Parvažiuodavo atostogų į namus, pasakodavo, bet visko suimti į galvą sesei būdavo sunku, tiesiog neįmanoma. Šiandien jau kitaip klausytųsi brolio pasakojimų, tikriausiai kiekvieną žodį gaudytų ir stengtųsi įsiminti. Rimanto susidomėjimas aviacija neatvėso. Už skraidymus buvo užsitarnavęs šimtus dienų atostogų, bent taip tvirtina sesė, bet tiek Rimantas niekada nebuvo gavęs. Gal ir nenorėdavo namuose ilgiau užsibūti – skrydžiai traukė kaip magnetas. Jau buvo vyras kaip reikiant, bet ir tada nepasikeitė: išgirs lėktuvą gaudžiant – Rimantas jau prie lango. A, tai JAK’as, TU ar dar kuris kitas. Iš garso apie kiekvieną lėktuvą galėjo paskaitą be popierėlio skaityti. Bet ilgiau kaip savaitę be skrydžių negalėdavo ištverti, tad atostogos baigdavosi vos prasidėjusios.
Kur ir kaip atsiranda Ikarai
Kas pasakys, kaip Sudūvos žemėje gimęs, lygumų peizažo išaugintas jaunuolis savo gyslose pajuto skrydžio geismą, nepasotinamą aukščio ir užburiančio dangaus trauką? Kokios jėgos traukė, skatino iš plokščio, dvimačio Žemės pasaulio veržtis į trimatę oro erdvę, o kaip pamatysim toliau, ir į daugiamatę neaprėpiamą kosmoso erdvę? Rimantui erdvės trauka, skrydžio jausmas reiškėsi kitaip negu poetui Jurgiui Baltrušaičiui, pirmajam iš lietuvių stipriai pajautusiam ryšį tarp žmogaus ir visatos, suvokusiam žemės ir dangaus tapatumą, vientisumo visaaprėpiančią pilnatvę. Poetas susiliejimo su visata pilnatvę išgyveno kaip tam tikrą žmogaus dvasios būseną, jos išraiška tapo jo kūryba. Ligi šiol ligi galo savo tautoje taip ir neapmąstytas, neatskleistas, neįsisavintas kaip lietuvio sieloje glūdinčio ryšio su dangumi, visata fenomenas. Šia prasme kitam erdvių klajūnui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui pasisekė labiau, nors taip pat per drąsu būtų teigti, kad savo genijaus gyvenimą ir kūrybą bent pakankamai esame perpratę. Gal bergždžios pastangos pažinti, kas nepažinu, kaip dvasinio kilimo į aukščiausios būties pažinimą vedančias pakopas. Amžina paslaptis, prieš kurią lieka tik nusilenkti. Ir vis dėlto dvasios Ikarais lemta tapti tik tiems, kurie siekia nepasiekiamo.
Man regis, kad Rimantas Stankevičius buvo panašios vidinės jausenos asmenybė. Panašu, kad ir Rimantu lygiai taip pat buvo sunku išsitekti vien Žemėje. Jam reikėjo dangaus ir to, kas virš jo, ir su neišpasakyta aistra Rimantas šio pažinimo teikiamos laimės siekė. Amžinas Ikaro kompleksas, kartais atgimstantis kai kuriuose žmonėse. Sunku pasakyti, ar tai iš aukščiau suteikta dovana, laimės ekvivalentas, o gal prakeiksmas. Tiesiog žmogaus savybė nesitenkinti vien tuo, kas duota. Anksčiau ar vėliau tenka palikti lopšį, net jei tai ir žmonijos lopšys Žemė.
Bandau suvokti Rimanto vidines jausenas, nors tikriausiai jis aukštomis frazėmis nesišvaistė. Gyvenimas skrydyje jį išmokė kliautis racionaliu mąstymu, nors ir intuicija svarbu. Technika ir žmogaus, savo paties galimybės – ir viena, ir kita reikėjo pažinti, perprasti, susitapatinti su mašina. Tam karo lakūno, tapusio lakūnu bandytoju, galop ir kosmonautu bandytoju profesija kaip retai kuri kita tiko. Tapęs savo srities aukščiausio lygmens profesionalu tikriausiai apie visa tai būtų galėjęs įdomiai papasakoti. Deja, per vėlu klausti, nebent iš artimųjų ir jį gerai pažinojusių žmonių pavyktų daugiau sužinoti.
Karo lakūnas smėlio debesyje
Pasekime tolesnį Rimanto Stankevičiaus gyvenimo kelią. 1966 m. sėkmingai baigė Černigovo aukštąją karo aviacijos mokyklą, tarnavo SSRS karinėse oro pajėgose. Iš pradžių Lenkijoje, vėliau teko dalyvauti karo veiksmuose Egipte, kur vyko Egipto-Izraelio karas. Šykščios karinės biografijos eilutės, iš kurių ne kažin ką daugiau galima sužinoti. Jau ne iš namiškių ir giminių, bet iš bendražygių, panašaus likimo lakūnų skelbtų prisiminimų aiškėja, kad prieš siunčiant į karštus Egipto įvykius, R. Stankevičiui su kitais būsimais kovų draugais teko dalyvauti labai sudėtingose treniruotėse dykumų sąlygomis.
Jos vyko Karinių oro pajėgų kovinio parengimo centre Marų mieste, Turkmėnijoje. Rimanto instruktoriumi buvo karo lakūnas Anatolijus Levčenka, abu juos likimas suves 1977 m. įsisavinant kosmonautų bandytojų rengimo programą. Iki tol dar turės nutekėti labai daug vandens, kurio tiek Turkmėnijoje, tiek Egipte buvo ne per daugiausia. Rimantas mokomuosius skrydžius dykumos sąlygomis atlikdavo antros kartos reaktyviniu daugiatiksliu naikintuvu „Mig-21“. Viršgarsiniu reaktyviniu naikintuvu pakildavo ir skrisdavo 30 m aukštyje. Sunku įsivaizduoti, bet keli metrai aukščiau ir būtų fiksuojama klaida, galinti kainuoti gyvybę. Vaizduotė piešia vaizdą, kaip iš smėlio debesies staiga išnyra toks viršgarsinis monstras ir dingsta palikęs smėlio uodegą! Rimantas ir kiti lakūnai privalėjo įsisavinti tokius skrydžius. Kiekvieną jų skrydį bandydavo aptikti užduotą aukštį kontroliuojantis radijo lokatorius, kuris fiksuodavo kiekvieną aukščiau kaip 30 m virš žemės paviršiaus pakilusį lėktuvą. Realiuose kovų veiksmuose tai reikštų, kad priešo priešlėktuvinės gynybos sistemos radarai lėktuvą pastebėjo ir jis bus numuštas. Taigi kovinėms operacijoms ore buvo rengiamasi labai atsakingai.
Po šių apmokymų R. Stankevičius su kitais karo lakūnais buvo išsiųstas į Egiptą, kur nuo 1971 m. kovo ligi 1972 m. balandžio dalyvavo viešai neskelbtuose kovinėse operacijose Egipto-Izraelio kare, atliko 25 kovines užduotis. Už šių užduočių įvykdymą Artimuosiuose Rytuose R. Stankevičius apdovanotas Kovinės Raudonosios Vėliavos ordinu.
Iš Egipto naujos patirties įgijęs R. Stankevičius buvo sugrąžintas atgal į Turkmėniją, kur buvo paskirtas instruktoriumi į Karinių oro pajėgų kovinio parengimo centrą gerai jam pažįstamame Marų mieste. Patirtį, kurią įgijo koviniuose veiksmuose nuo šiol perdavinėjo jauniems lakūnams.
1973 m. kaip majoras išėjo į atsargą iš Karinių oro pajėgų, bet aviacijos nepaliko Baigė lakūnų bandytojų mokyklą ir buvo priimtas į M. Gromovo skrydžių bandymų instituto Skrydžių bandymų centrą, nuo 1975 m. dirbo minėto centro lakūnu bandytoju. Ko gero, ten geriausiai atsiskleidė mūsų kraštiečio gabumai ir aviacijoje vertinamos savybės. Lietuviui tekdavo atlikti sudėtingiausius bandomuosius skrydžius, jis dalyvavo „Mig-29“ skrydžių bandymuose suktuko režime. Ten prasidėjo ir jo pasirengimas kosmonauto bandytojo veiklai.
Ambicingiausia Sovietų Sąjungos visų laikų programa
Veikiausiai visi girdėjo apie daugkartinio naudojimo kosminį laivą „Buran“, bet toli gražu ne daug kas bent apytikriai įsivaizduoja tikrąjį šio projekto mastą. 2013 m. sukako 25 metai nuo šio kosminio laivo pirmojo ir vienintelio skrydžio į kosmosą, tad gera proga prisiminti ne tik patį faktą, bet ir kitus su „Buran“ programa susijusius dalykus. Tuo labiau, kad betarpiškai siejasi ir su R. Stankevičiaus veikla.
1976 m. pradėtosios įgyvendinti ir ir ypač slaptos programos „Energija-Buran“ mastą geriausiai tiktų apibendrinimas: tai pats didžiausias ir ambicingiausias projektas, kurio per savo gyvavimo istoriją kada nors ėmėsi Tarybų Sąjunga. Nebent priešpastatytume komunizmo statybos programą, bet šįkart kalbame ne apie neįgyvendinamas utopijas. Rusijos internetinėje spaudoje teigta, kad įgyvendinant „Energija-Buran“ programą dalyvavo apie 15 milijonų žmonių (įvairiuose spaudiniuose minimi skirtingi skaičiai). Matyt, ne prasčiausių valstybės protų, kadangi projektas niekam neprilygo ir pagal imlumą mokslui. Kuriant šią grandioziško užmojo kosminę transporto sistemą dalyvavo 70 ministerijų ir žinybų, 1 600 įmonių, 1,6 mln. inžinierių, konstruktorių, technologų ir mokslininkų, buvo pasitelkti didžiausi materialiniai valstybės ištekliai.
Pagrindinis visos programos vadovas buvo specialiai sukurtas Mokslinis gamybinis susivienijimas „Molnija“, kurio generaliniu konstruktoriumi buvo paskirtas vienas žymiausių tarybinės aviacinės ir kosminės technikos kūrėjų Glebas Lozino-Lozinskis. Tai jis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje vadovavo įspūdingam dvipakopio aerokosminio naikintuvo-bombonečio „Spiralė“ (rus. „Спираль“) kūrimo projektui, kuriam buvo išeikvota net 75 mln. tuometinių rublių (laikais, kai litras benzino kainavo 8 kapeikas, o duonos kepaliukas 13 kapeikų). 1965–1971 m. vykdytas projektas ne dėl konstruktoriaus kaltės taip ir liko neįgyvendintas, bet daug svarbių konstrukcinių sprendinių iš „Spiralės“ projekto vėliau buvo pritaikyta „Burano“ programoje. Visai neatsitiktinai ant vyriausiojo konstruktoriaus kapo Naujojo Dono kapinėse Maskvoje antkapio iškaltas iškalbingas užrašas: „Kosminio laivo „Buran“ kūrėjas“.
Nėra reikalo pabrėžti, kad daugkartinės kosminės transporto sistemos „Buran“ programa visų pirma turėjo karinę reikšmę, siekiant įsisavinti kosminę erdvę ir įgyvendinti Tarybų Sąjungos strateginius toli siekiančius planus pasaulyje, arba kaip patys tos šalies ideologai teigė, įtvirtinti paritetą supervalstybių lenktynėse. Faktiškai visas kompleksas buvo kuriamas kaip karinė kosminė sistema. Kita vertus, tai buvo atsakas į tokios pat amerikiečių daugkartinės kosminės sistemos „Space Shuttle“ 1972 m. pradėtus kūrimo darbus. Ambicingosios Sovietų Sąjungos programos „Energija-Buran“ užsakovas buvo SSRS gynybos ministerija, o pagrindinis vykdytojas – Bendrosios mašinų gamybos ministerija. Žodžiu, šaltojo karo sąlygomis tarp supervalstybių buvo daromi neviešinami ir milžiniški darbai, įsisavinant kariniams tikslams kosminę erdvę.
Planai vis dar didėjo
Būtų pravartu panagrinėti Lietuvos mokslo institucijų, įmonių, mokslininkų, inžinierių, konstruktorių, įvairių sričių auksarankių indėlį į amžiaus programą „Energija-Buran“, bet tai būtų atskira ir nelengvai narpliojama tema. Šį kartą susitelksime į vieno lietuvio – lakūno ir kosmonauto bandytojo Rimanto Stankevičiaus – dalyvavimą tos programos kai kuriuose darbuose, o pakeliui būtina priminti kai kuriuos kitus svarbius dalykus.
Buvo numatyta pagaminti šešis realaus dydžio laivus bandymams ir tris skrydžiams skirtus kosminius laivus„Buran“. 1983 m. buvo užsakyti dar du kosminiams skrydžiams skirti šio tipo laivai, tačiau šis užsakymas taip ir liko neįgyvendintas, jei neskaitysime pagamintų atskirų agregatų. Planuota raketomis nešėjomis „Energija“ į kosmosą paleisti dešimt „Buranų“. Pirmieji skrydžiai turėjo būti bepiločiai, o likusieji turėjo būti pilotuojami. Tam tikslui turėjo būti pasitelkti ir atitinkamai parengti aukščiausios klasės lakūnai bandytojai iš TSRS Aviacijos pramonės ir Gynybos ministerijų. Rinkti geriausi iš geriausių, nuo 1977 iki 1989 m. M. Gromovo Skrydžių tyrimų institute iš talentingiausių lakūnų bandytojų buvo atrinktos kelios grupės kandidatų. Jie buvo treniruojami ir rengiami atlikti atmosferinius ir kosminius skrydžius pagal „Burano“ programą. Tarp pirmųjų 1977 m. atrinktų kandidatų pateko ir Rimantas Stankevičius, kuris tuo metu buvo Skrydžių tyrimų instituto lakūnas bandytojas. Šis institutas buvo svarbiausias (vedantysis) Aviacijos pramonės ministerijoje, į lakūnus bandytojus buvo pasitelkiami aukščiausio meistriškumo pasiekę pilotai. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi vienodai tiko į „Burano“ programos pilotus. Būta ir kitų priežasčių, dėl kurių iš pirmųjų pasitelktųjų liko tik pusė.
Lietuvis – „Burano“ gvardijos narys
Į pirmąją „Burano“ pilotų grupę buvo pasitelkti aštuoni lakūnai bandytojai, bet kol buvo forminami jų dokumentai dviejų kandidatūrų nebeliko. 1977 m. gegužės 22 d. nuo avarijoje patirtų nudegimų mirė Viktoras Bukrejevas, o birželio 3 d. bandomojo skrydžio metu žuvo Aleksandras Lysenka. Šių pavardžių nerasime tų metų birželio 12 d. Skrydžių tyrimų instituto viršininko įsakyme Nr. 630, kuriame liko šešios pavardės: Igorio Volko, Olego Kononenkos, Anatolijaus Levčenkos, Nikolajaus Sadovnikovo, Rimanto Antano Stankevičiaus ir Aleksandro Ščiukino. 1977 m. pabaigoje liko penki, nes N. Sadovnikovas buvo pakviestas lakūnu bandytoju į P. Suchojaus konstruktorių biurą. 1978 m. baigiantis šio penketo, pavadinto komplekso „A“ lakūnų bandytoju būrio Nr. 1, vadovu paskirtas Igoris Volkas. Tų pačių metų gruodį ši penkių lakūnų bandytojų grupė buvo pristatyta Valstybinei tarpžinybinei komisijai, kuri juos rekomendavo paskirti į kosmonautų pareigas. Bet kol į tas pareigas bus paskirti prabėgs daugiau kaip treji sunkių treniruočių metai.
Regis, R. Stankevičius tuo metu vienintelis iš penkiukės dar nebuvo gavęs Vyriausiosios medicinos komisijos teigiamos išvados, ją gavo tik 1979 m. sausio 19 dieną. Vasario 1 d. visi penki lakūnai bandytojai buvo įtraukti į Skrydžių tyrimų instituto pagrindinę grupę rengtis pagal temą 11Ф35 („Buran“). Tai reiškė, kad paskirti rengtis skrydžiams pagal šio kosminio laivo kosmonautų programą. Kadangi Skrydžių tyrimų institutas neturėjo savo kosmonautų būrio, tai ir atitinkamo įsakymo instituto viršininkas pasirašyti negalėjo – pasirašė Aviacijos pramonės ministras. Balandžio mėnesį lakūnai bandytojai, kartu ir R. Stankevičius, Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre pradėjo pasirengimą pagal bendrą kosmonautų parengties programą. Kartu tęsė savo tiesioginį lakūnų bandytojų darbą institute, kadangi privalėjo nuolat palaikyti ir įtvirtinti įgytuosius įgūdžius. Visą kosmonautų bandytojų programą turėjo įsisavinti be atotrūkio nuo savo tiesioginių pareigų Skrydžių tyrimų institute. Šiems penkiems vyrams buvo pritaikyta ligi tol kosmonautų rengimui nenaudota mokomųjų stovyklų (rus. сборы) sistema. Tai buvo paribys tarp aviacijos ir kosmonautikos, ko gero, sudėtingiausių užduočių vykdymo sritis, kurią yra tekę atlikti tiek lakūnams bandytojams, tiek ir kosmonautams. Neveltui tuo metu pradėti ruošti visiškai naujos kokybės specialistai, kuriems prigijo lakūno bandytojo ir kosmonauto bandytojo vardas. Verta įsiklausyti į TSRS nusipelniusio šturmano bandytojo, Rusijos didvyrio Leonido Popovo žodžius, kuris teigia: „Tikriausiai ilgai bus nepralenkti tie vyrai pagal jiems tekusią vykdyti ambicingiausią XX amžiaus mokslo ir technikos programą“. L. Popovo autoritetu mes dar pasiremsime, pasinaudodami jo ypač vertingais prisiminimais apie R. Stankevičių, mat, judviejų šeimos 17 metų gyveno tame pačiame daugiabutyje Žukovskio mieste Pamaskvėje. O prieš tai prisiminsime kitus pirmųjų „Burano“ tramdytojų žingsnius.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas