Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms
Pradžia Nr. 7 ir 8.
Dalydamiesi įspūdžiais iš Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos renginio „Jau saulelė vėl…“, skirto K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, nemažai spėjome pasakyti apie svarbiausius šių Poeto paminėtuvių veikėjus – architektą inžinierių statybininką dr. Napaleoną Kitkauską, istoriką enciklopedininką dr. Algirdą Matulevičių, nepailstantį Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininką Sigitą Šamborskį ir, žinoma, tauragiškę Emiliją Algaudę Bukontienę, Nemano rajono Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos Karaliaučiaus krašte dirbančią atsidavusią lietuvių kalbos mokytoją, be kurios nebūtų ir šio renginio. Tad pats laikas malonų skaitytoją išsamiau supažindinti su kitais trimis renginio svečiais iš Karaliaučiaus, o svarbiausia – apie jų lituanistikai labai svarbią veiklą, nors apie šiuos asmenis spėjome jau nemažai pasakyti.
Inteligentija išsaugojo K. Donelaičio memorialą
Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, visuomenės veikėjas, poetas Borisas Bartfeldas Tauragėje – gan dažnas svečias, bet dėl to ne mažiau laukiamas ir brangus. Ypač po to, kai pirmiausia dėl Karaliaučiaus krašto inteligentijos Tolminkiemyje (dabar Čistyje Prudai) pavyko išsaugoti Kristijono Donelaičio memorialą, kurio širdis – lietuvių atstatytoje Tolminkiemio liuteronų bažnyčioje. Nedaug trūko, kad bažnyčia būtų paversta stačiatikių cerkve, mat Čistyje Prudų gyventojai neturį kur melstis, o čia pat šimtamečių medžių apsuptyje stovi puikus statinys, tinkamiausia vieta skleistis stačiatikių popo dievobaimingam žodžiui.
Būtent Boriso Bartfeldo sutelkti Kaliningrado šviesuoliai inteligentai gelbėjo K. Donelaičio memorialą Tolminkiemyje nuo stačiatikybės invazijos, kartu gelbėjo ir šiuolaikinės Rusijos prestižą, kuris neabejotinai būtų smarkiai pakirstas tarptautiniu mastu, jei minėtasis sumanymas būtų įgyvendintas. Galima tik stebėtis, kaip sumaniai pasinaudota Rusijos įstatymo dėl valstybės nuosavybe esančių religinės paskirties objektų neatlygintino perdavimo Rusijos stačiatikių bažnyčiai projektu, į šių objektų sąrašą buvo įtrauktas ir Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemyje kartu su palaidotuoju poetu, nors Lietuvos restauratorių atstatytoji Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia Rusijos stačiatikių bažnyčiai ar kuriai nors religinei bendruomenei niekada nepriklausė. Tas peripetijas dar bus proga aptarti pokalbyje su Borisu Bartfeldu, labai įdomia asmenybe, o šiame rašinyje remsimės įspūdžiais iš Tauragės bibliotekoje vykusio renginio.
- Bartfeldas apgailestavo, kad nemoka lietuvių kalbos, ne viską suprato, ką kalbėjo K. Donelaičio laikus menančios bažnyčios atstatymo projekto autorius Napalys Kitkauskas ir emocingasis istorikas Algirdas Matulevičius. Spėjo, kad nuo pastarojo galėjo kliūti Karaliaučiaus universiteto profesoriui Liudvikui Rėzai už tai, kad, versdamas Donelaičio „Metus“ į vokiečių kalbą, poemą kone trečdaliu sutrumpino ir kiek įmanoma sušvelnino lietuvininkų kalbos šiurkštybes, kurių Donelaitis nevengė, o Rėza vengė įžeisti išprususio vokiečių skaitytojo subtilų literatūrinį skonį.
Kas geriau pažįsta A. Matulevičių, pasakys, kad jis niekad kritiško žodžio nėra pasakęs L. Rėzai, o savo straipsniuose nepamiršta išvardyti iš Karvaičių kaimo netoli Pervalkos kilusio profesoriaus visos vardų pynės – Liudvikas Martynas Gediminas Rėza, tuo dar labiau priartindamas šį kuršių palikuonį prie lietuvininkų ir lietuvių. Priminsime, kad Martynas buvo Rėzos krikšto vardas. Tačiau kaip paaiškinti tą faktą, kad ne krikšto vardas Martynas, bet Rėzos pasirinktas Gediminas atsirado ant jo knygų viršelių? Literatūros tyrinėtoja Liucija Citavičiūtė tvirtina, kad Gedimino vardas tapo Rėzos literatūriniu pseudonimu. Bet kodėl būtent šis vardas? Vargu ar tai atsitiktinumas. Rėza užaugo ir subrendo trikalbėje aplinkoje – lietuvių, vokiečių ir kuršininkų, tvirtino kilęs „iš lietuviškos giminės“. Esama tvirtinimų, kad Rėza buvo įsitikinęs, matyt, rėmėsi ir tam tikrais šaltiniais, kad Lietuvos valdovas, daugelio Rusų žemių karalius (toks buvo jo titulas) Gediminas savo kilme buvo susijęs su kuršiais. Kaip buvo iš tikro dabar nesigilinsime, bet Rėzai ir to pakako, kad prie savo turėtų vardų jis pridėtų ir Gedimino vardą. Jau vien šio fakto pakanka suvokti, kaip svarbu būtų giliau patyrinėti Lietuvos valdovų ir jų aplinkos istorinės ir kultūrinės savivokos sąsajas.
Genijaus sparnais kyla į tiesos ir grožio karalystę
Beje, pats Rėza tvirtino, kad sutrumpino tik šeštadalį Donelaičio poemos. Reiktų pagalvoti ir apie tai, kad Rėzai buvo svarbu vokiečių akyse nepažeminti lietuvininkų: vienas dalykas, kai evangelikų liuteronų kunigas Donelaitis iš geriausių paskatų protina savo parapijiečius būrus, ir visai kitas, kai apie tai Donelaičio hegzametruose skaito literatūros prašalaitis.
Įvadiniame straipsnyje K. Donelaičio „Metų“ pirmajam leidimui 1818 m. L. Rėza cituoja paties Donelaičio vienam bičiuliui Įsrutyje laiške parašytas įsimintinas eilutes, kurios puikiai atskleidžia paties poeto santykį su savo tautiečiais: ,,Aš prašau, kad kiekvienas, kuris ateityje nori Lietuvoje tarnauti bažnyčiai ar dirbti teisme, tvirtai įsisąmonintų, jog lietuvių skonis iš tikrųjų yra ne prastas ir kad jie menkiausią konstrukcijos ar kirčiavimo ydą arba palyginimų netinkamumą tuojau pajunta, kuo aš daug kartų galėjau įsitikinti.“ Galima sakyti, kad Rėza garbingai ir tiksliai vykdo didžio lietuvininko nurodymą. Jis iškart suvokė jo poemos didybę, bet nebuvo tikras, kad ją taip pat suvoks ir būsimieji skaitytojai, todėl Rėza – atsargus ir įvade rašo: „Jei ir negalima šio poetinio lietuvių mūzos kūrinio lyginti su Homero, Vergilijaus ir Horacijaus šedevrais, turėjusiais poveikio pasaulio kultūrai, tai jį drąsiai galima priskirti prie neklasikinės literatūros paminklų – slavų, germanų, keltų tautų originalių kūrinių, turinčių pastovios reikšmės toms tautoms.“ Tam tikrą L. Rėzos vertinimo neužtikrintumą galima suprasti: nežinomo autoriaus negirdėtą kūrinį įvesti į literatūros apyvartą nėra paprasta, būtinas parengiamasis darbas. Tam ir skirtas įvadinis straipsnis. Donelaičio kūrinio stiprybę Rėza mato lietuviškoje jo išraiškoje, kuri gryna, liaudiška ir klasikinė. Poetas kilęs iš liaudies, jo kalba vaizdinga, labai sodri. Gramatikams ir leksikografams jo sukurtas kūrinys taps nesenstančiu kalbos paminklu, nes yra visiškai originalus („O mūsų lietuvis yra pats sau originalas“). Donelaičio kūryboje vaizduojamas objektas – valstietis baudžiauninkas, kurį poetas norėjęs perteikti kaip individualybę, savo tautos reprezentantą. Todėl tiek dėmesio poetas skyrė jo pamokymams, paprotinimams, nuolatiniam kreipimui į tikėjimo ir dorybių kelią.
Poetinė Rėzos nuovoka ir išsilavinimas nepakišo jam kojos, mes ir šiandien taip pat suvokiame „Metų“ poemos išliekamąją vertę, nors suprantame, kad kiekvienos kartos skaitytojams skirtingos poemos vietos gali kelti savas asociacijas. Vis dėlto sunku susilaikyti nepacitavus paties Rėzos poemos „Metai“ vertinimo: „Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nuotaikos, kurios jame vyrauja, – kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taiklūs; žodžiu, visas veikalas iš karto sukurtas tomis įkvėpimo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę.“ Vargu ar taikliau galėtume apibūdinti. Vokietijoje Donelaičio vardo išgarsinimui labai svarbus buvo J. V. Gėtės nuopelnas, iškart labai palankiai poemą įvertino ir Adomas Mickevičius.
Lieka priminti, kad Rėza Donelaičio poemą pavadino „Metų“ („Das Jahr“) vardu, pats kūrėjas to pavadinimo nebuvo davęs, pasitenkino keturiems metų laikams suteiktais apibūdinimais.
Poetas gyvas, kol skaitomas
Grįžkime prie B. Bartfeldo įspūdžių ir įžvalgų. Tauragės bibliotekoje tvirtino pasijutęs labai jaukiai, tarsi dar labiau priartėjęs prie Donelaičio – taip jį nuteikė renginyje išgirsta visiškai nauja ir negirdėta „Metų“ ištrauka, kurią rusų kalba skaitė Aleksandra Archarova. Tai ne Davido Brodskio, ne Viačeslavo Ivanovo ir net ne klaipėdiškio Sergejejaus Isajevo vertimas, tad B. Bartfeldas tvirtino pasijutęs truputį tarsi išmuštas iš vėžių. Nustebo sužinojęs, kad tai jo bendrakeleivės Rūtos Daujotaitės-Leonovos, Karaliaučiaus krašto mokytojos ir poetės, atliktas visai naujas Donelaičio „Metų“ vertimas. Atradimai gali tykoti kiekviename žingsnyje, o gal artistiškasis Bartfeldas tiesiog įtikinamai suvaidino savo nuostabą; jei ir taip, tai mizanscena pavyko, buvo vietoje ir laiku.
Būtų puiku, kad Rūtos Leonovos atliktas K. Donelaičio „Metų“ vertimas į rusų kalbą pasirodytų šiais metais – dar vienas skambus Poeto metų įprasminimo akordas. Kaip visada kyla daug problemų, kurių svarbiausioji – lėšų leidybai stygius. Vargu ar galima tikėtis veiksmingesnės paramos iš kaimyninės srities, tuo labiau kad 2011 m. Karaliaučiuje pasirodęs S. Isajevo „Metų“ vertimas kad ir kukliu tiražu šiek tiek užpildė šią lietuvių literatūros klasiko leidimų į rusų kalbą properšą, o kultūros valdininkams bus pretekstas neskubėti su naujais leidimais. Pagaliau tai lemia ir paklausa.
Susitikimas, kuris neįvyko
- Bartfeldas prabilo apie K. Donelaičio gyvenimą skirtingose kalbose, ne vien lietuvių kalboje. Prisiminė, kaip 2013-aisiais jo namuose Karaliaučiuje buvo apsistoję iš Italijos atvykę vertėjai, kurie į italų kalbą vertė K. Donelaičio „Metus“, o dėl to ryžosi pakvėpuoti Karaliaučiaus oru, tuo pačiu, kuriuo studijuodamas universitete kvėpavo Donelaitis. Prieš tai, 2012-aisiais, Karaliaučiuje buvo pristatomas S. Isajevo atliktas „Metų“ vertimas. Vienas po kito vis vyksta naujas donelaitianos įvykis, tarsi apie Donelaitį nuolat suktųsi įvykių verpetas, būtų kuriamos naujos legendos. Tiesa, dalis senų legendų miršta natūralia mirtimi. Viena iš tokių Bartfeldo primintų – kur K. Donelaitis galėjęs susitikti su I. Kantu. Manyta, kad jaunystėje, 1747–1750 m. I. Kantas buvo namų mokytojas Jučiuose (vok. Judtschen, 1938–1946 m. – Kanthausen, dabar – Весёловка), tuo metu bažnytkaimyje 100 km į rytus nuo Kaliningrado netoli Gumbinės (Gusevas). Išliko apverktinos būklės klebonijos namas, kuriame gyveno I. Kantas, čia mokęs lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, taip pat klebono Danielio Ernsto Anderšo (Daniel Ernst Andersch, 1701–1771) ir kitus vietinius vaikus. Pasak Bartfeldo, per Jučius susieti Kantą ir Donelaitį nepavyko, paaiškėjus, kad D. E. Andersas (ar Anderšas) buvęs ne liuteronų, bet „kalvinų pastorius“. Ar tai pakankamas argumentas, dabar nesigilinsime, kadangi yra kitų jaudinančių dalykų.
2014 m. pradžioje Austrijos laikraštyje Der Standard korespondentas sielojasi, kad Veselevkos kaime prarandamas dar vienas su I. Kantu susijęs paminklinis objektas: stogas prakiuręs, plytos byra, aplink šiukšlės, mėtosi statybinės liekanos. Evangelikų reformatų bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo nuniokota, o 1985 m. sovietinių kareivių susprogdinta, akmenys panaudoti kelių statyboms. 1990 m. buvo likę vos trečdalis senų pastatų. Vertingiausias buvusios klebonijos pastatas, statytas XVII a. pabaigoje, perstatytas XVIII a. viduryje reformatų klebono D. E. Anderšo. Dabar pastatas visiškai nugyventas ir apleistas. Kadais čia gyveno Kantas, dabar glaudžiasi benamiai. Nors buvusios klebonijos pastatas įtrauktas į saugotinų paveldo objektų sąrašą, bet priklauso privačiam asmeniui, o kokiam austrų korespondentui taip niekas ir neįstengė paaiškinti. „Kanto namo“ pasižiūrėti atvažiuoja dažniausiai vokiečių ekskursantai, galima įsivaizduoti, su kokia nuotaika apleidžia linksmai pavadintą Veselovkos kaimą
Vis dėlto Bartfeldas kiek pataisė tauragiškių ir kitų renginio dalyvių nuotaiką, pranešęs, kad Kanto namas perkamas valstybės, jį restauravus bus įkurtas I. Kanto muziejus.
Šiai knygai lemtas turiningas gyvenimas
Taigi vienos legendos gimsta, kitos prislopsta ar net miršta, tokia jų prigimtis. Daug tvaresnė yra knygos gyvavimo prasmė. Taip B. Bartfeldas įvertino K. Donelaičio 300-osioms gimimo sukaktuvėms pasirodžiusios Napalio ir Laimutės Kitkauskų knygos „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ vertimą į rusų kalbą (vertė Rūta Leonova, dalyvaujant Glebui Surotkinui). Lietuviškai knyga pasirodė 2002 m., antrasis leidimas – 2013 m. Jos rusiškas leidimas skynėsi kelią gan sunkiai, ir jei ne jubiliejiniai Donelaičio metai, dar nežinia, ar būtų šiemet pasirodžiusi. Visos naujovės paprastai sunkiai skinasi kelią, o tokio fundamentalaus leidinio, kaip Kitkauskų knyga, rusų kalba ligi šiol nebuvo išleista ir vargu ar ko nors panašaus vėl greitai sulauksime.
Leidybos projektą rėmė Kaliningrado srities Kultūros ministerija, įgyvendinant srities priemonių planą (2012–2014) rengiantis 300-osioms K. Donelaičio gimimo metinėms, Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejus, prisidedant Kultūros rėmimo fondui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Kiek pasikeitė knygos pavadinimas, ji pavadinta ,,Kristijono Donelaičio memorialas Čistyje Prudy. Sukūrimo istorija“. Viršelyje nenurodyti autoriai, matyt, knygos dailininkas (knygoje nenurodytas) daugiau vietos siekė palikti Tolminkiemio bažnyčios vaizdui ir atstatymo brėžiniams. Knygos metrikoje pristatytas autorių kolektyvas – N. Kitkauskas, L. Kitkauskienė ir B. Bartfeldas, kuris parašė skyrių „Takas, vedantis pas Poetą“. Knygą išleido Kaliningrado leidykla „Aksios“, spausdino „Standartų spaustuvė“ Vilniuje, tiražas 2100 egz.
Skirtingai nuo lietuviškojo leidinio rusų kalba išleistoji knyga praturtinta spalvotomis nuotraukomis, kurios įdėtos po turinio kaip neįvardytas atskiras priedas. Nuotraukos įneša tam tikro įvairių metų įvykių dvelksmo, gyvenamojo laiko nuotaikos, nes jose užfiksuoti įvairūs kultūriniai įvykiai, oficialūs vizitai, literatūros ir kultūros įžymybių viešnagės Tolminkiemyje ir Kaliningrade. Matome, kaip 2001 m. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus K. Donelaičio muziejaus direktorei Liudmilai Silovai įteikia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną, 2003 m. Lietuvos Ministrų Tarybos Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Kaliningrado srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas lanko K. Donelaičio muziejų, pateikiamos nuotraukos iš Kaliningrado srities literatūros dienų ir t. t.
Beje, V. Putino nuotraukos knygoje nėra, nors jis ne kartą lankėsi Kaliningrade. Įsiminė vizitas 2005 m. liepos mėnesį, kai Kaliningradas šventė 750-ąsias įkūrimo metines. Matyt, knygos sudarytojai nemanė, kad šis kaimyninės šalies lyderis bent kiek daugiau nusipelnė lituanistikai ar donelaitianai. Karaliaučiaus jubiliejaus proga buvo atidengtas Liudviko Rėzos paminklas ir jo vardu pavadintas skveras – Lietuvos dovana Karaliaučiui. Atkreipkime dėmesį, kad Kaliningrado įkūrimas minėtas remiantis XIII a. Teutonų ordino pastatyta pilimi sugriautos senųjų prūsų pilies Tvankstyje (Twangste), vietoje, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui (vok. Königsberg). Galėtų būti reikšmingas pastebėjimas, nes vargu ar prieš kelis dešimtmečius tai būtų įmanoma, kai šiame krašte dauguma datų buvo skaičiuojamos, pradedant nuo pergalingų 1945-ųjų.
Jubiliejų įvykiai, susitikimai ir iškilmės ilgainiui nublanksta žmonių atmintyje, bet ilgiausiai išlieka įvykių liudytoja – knyga, toks bus ir mūsų minimos knygos likimas. Pasak B. Bartfeldo, ši knyga ir daugeliui metų praėjus bus svarbiausia knyga rusų kalba, kuri ateities skaitytojus pasieks iš XXI a. pradžios, kai buvo pagerbtas didis XVIII a. lietuvių poetas Donelaitis. Didis ne vien lietuviams, bet ir daugeliui kitų tautų. Juk ne tik per kalbą, bet ir poetų lūpomis tauta pasisako kas esanti. Šią knygą galima skaityti įvairiai: kaip architekto ar inžinieriaus statybininko, sudarančio architektūrinį atstatomos bažnyčios projektą ir vadovaujančio atstatymo darbams, įžvalgas, kaip N. Kitkausko rašytą dienoraštį, kuriame gali labai daug suprasti apie ėjimą į išvystyto socializmo epochą per kuriančio ir statančio žmogaus prizmę. Taupūs, dalykiški žodžiai, nesuvedinėjant sąskaitų su kitaip maniusiais ar dariusiais, bet visur išryškinant esmę, ieškant pozityvaus vertinimo. Nes jau vien tai, kad socializmo statybos privalumus sugebėta panaudoti Tolminkiemio liuteronų bažnyčios atstatymui ir K. Donelaičio memorialo Rusijos Federacijos teritorijoje sukūrimui, daug ką pasako. Ko gero, pirmas toks objektas apskritai to meto Tarybų Sąjungoje. Vargu ar šiandien panašaus masto kultūros užmojį lengvai pavyktų įgyvendinti.
Tebešviečia atkopusi Donelaičio saulė
Lietuvos spaudoje prieštaringai vertinama, kiek kaimyninės Kaliningrado srities atitinkamos valstybinės institucijos dėmesingos šio krašto istorijos ir kultūros paveldui ir visų pirma lituanistiniam paveldui. Vis dėlto turėtume pritarti B. Bartfeldo minčiai, kad po Lietuvos būtent Karaliaučiaus kraštas yra ta vieta, kur Donelaičio kūryba kone geriausiai žinoma. Neabejotinas Lietuvos literatų ir kultūros žmonių indėlis, prie kurio daug prisideda ir Karaliaučiaus krašto inteligentija. Malonu pridurti, kad renginio Tauragėje svečiai B. Bartfeldas ir Kaliningrado srities K. Donelaičio kraštiečių klubo prezidentė Olga Dubovaja yra labai aktyvūs šios ne tik veiklos dalyviai, bet ir įvairių iniciatyvų autoriai. Artėjančiai K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių sukakčiai jie pradėjo ruoštis prieš trejus metus, o juos pradėjo įspūdingu renginiu, kai ta pati Donelaičio „Metų“ ištrauka buvo skaitoma net vienuolika kalbų – švediškai, japoniškai, armėniškai, vokiškai, rusiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai, savaime suprantama, ir lietuviškai. Skambėjo jaudinančiai, Donelaitis sutelkė ne tik kaimynines, bet ir toliausiai viena nuo kitos gyvenančias tautas. Pačiam Donelaičiui nebuvo lemta persikelti per Nemuną, lankytis Didžiojoje Lietuvoje, nes gyveno kitoje valstybėje, Mažąja Lietuva vadinamoje karališkosios Prūsijos dalyje. Užtat savo poetinio žodžio jėga jis išgarsino lietuvių literatūrą labiau nei bet kuris kitas lietuvių poetas per visą lietuvių literatūros istoriją. Neišpasakyta poetinio žodžio galia ir nenuspėjamas likimas. Buvo laikai, kai Donelaitis buvo senųjų prūsų palikuonių ir vokiečių kraštietis, dabar jį savo kraštiečiu vadina Karaliaučiaus krašte gyvenantys rusai. Svarbu, kad vadintų savu, neatstumtų kaip svetimo ir nereikalingo.
Per tuos trejus metus kelyje į Donelaitį Karaliaučiaus krašte įvyko daugybė renginių, pradedant nuo mokyklų ir baigiant Kaliningrado I. Kanto universitetu, kur vyko Donelaičiui skirtos parodos, piešinių ir poeto kūrinių skaitymo konkursai. 2013 m. Tolminkiemyje (Čistyje Prudai) buvo surengta muziejų naktis, kur pats Donelaitis pasitiko Kaliningrado srities gubernatorių, vyriausybės narius ir kitus garbingus svečius. Dalyvavo ir atlikėjai iš Lietuvos, skambėjo lietuviška daina ir poetinis žodis. Vyko eilėraščių skaitymo konkursas, kuriame dalyvavo ir Rūta Leonova.
Iš linksmosios dalies paminėtina žuvienė, kuria buvo vaišinami visi tos įsimintinos muziejaus nakties dalyviai. Linksmumo pridėjo diskusija, kurią sukėlė organizatorių patiekta pagal Donelaičio receptą išvirta žuvienė. Kadangi rusai ją vadina ucha, tai gubernatorius suabejojo, ar Donelaitis galėjo tokį receptą žinoti. Išeitį rado Olga Dubovaja: jeigu Donelaitis ir nežinojo žodžio ucha, tai nereiškia, kad nevirė žuvienės (rus. rybnyj sup). Šiam argumentui visi pritarė.
Neakivaizdžiai įsitraukdami į kilusią diskusiją galėtume išsakyti prielaidą, kad Donelaitis vieną kitą rusišką žodį galėjo suprasti, bent jau turėjo girdėti. Vykstant Septynerių metų karui (1756–1763 m.) Rusijos kariuomenė buvo užėmusi Prūsijos karalystę, Donelaičio biografijoje tas metas pažymėtas štai kokiu faktu. Donelaitis su žmona ir savo įbaugintais parapijiečiais buvo pasitraukęs į Romintos girią, ten kurį laiką ir gyveno. Giria atstojo jiems bažnyčią, Donelaitis ir toliau vykdė kunigo pareigas: tuokė jaunavedžių poras, krikštijo vaikus ir pan. Per tuos septynerius metus galėjo ne tik paragauti, bet ir išmokti virti pagal rusišką receptą žuvienę. Bet tai mūsų spėjimas, hipotezė, kurią visai nebūtina įtraukti į chrestomatijas kaip patikrintą faktą.
Donelaičiui duoto žodžio galia
Minint muziejų dieną ir Tolminkiemyje ragaujant pagal Donelaičio receptą išvirtą žuvienę ir kilo mintis drauge paminėti poeto 300-ąjį gimtadienį, vėl visiems susiburti Donelaičio namuose. Tik ar maža ką žmogus gali prisižadėti ragaudamas žuvienę? Nelabai kas tikėjosi, kad visa tai labai rimta, bet įvyko – tokia Donelaičiui duoto žodžio galia. Nedidelė grupė bendraminčių – B. Bartfeldas, O. Dubovaja, R. Leonova, L. Silova ir kiti karščiausi Donelaičio propaguotojai –sutarė Naujuosius Metus ir K. Donelaičio 300-ąjį gimtadienį pasitikti Tolminkiemyje, Donelaičio klebonijoje. Prieš vidurnaktį atsirakino Tolminkiemio bažnyčią, nusileido į rūsį, kur įrengtas mauzoliejus ir palaidoti poeto ir kunigo palaikai. Mažas berniukas, pasirodo, buvo Rūtos Leonovos vaikaitis, uždegė žvakutę ir pastatė ant poeto kapą dengiančios marmuro plokštės. Paskui visi pakilo, susėdo bažnyčioje ir tyloje klausėsi, ar nepasigirs Donelaičio žingsniai… Buvo skaitomi eilėraščiai, o žvaigždėtas dangus klausėsi kartu su Poeto 300-ojo gimtadienio šventės dalyviais.
Naujieji Metai buvo sutikti kaip ir dera, su šampanu ir fejerverkais. O 2014 m. sausio 1 dieną 14 val. visų didžiai nuostabai į Donelaičio kleboniją sugužėjo daugybė svečių, nepamiršo Donelaičiui duoto žodžio. Buvo atvykėlių ne tik iš Kaliningrado, Ozersko, bet ir iš Vilniaus, Marijampolės – visus sukvietė Donelaitis. Buvo uždegta 300 žvakių, į dangų paleista 300 Lietuvos ir Rusijos vėliavų spalvų oro balionų. Vietiniai medžiotojai tai progai nušovė šerną, kurį lietuvininkai vadina girine kiaule, buvo ir tokių vaišių dalyvių, kurie pirmą sykį šios žvėrienos ragavo – per Donelaičio gimtadienį. Buvo ir lietuviškų patiekalų, Rūta Leonova paruošė lietuviškų salotų, Olga Dubovaja virė lietuvišką šiupinį. Buvo pasirūpinta ir namine užpiltine, kuriai tarp kai kurių vaišių dalyvių bemat prilipo gal ir ne visai subtilus donelaikos pavadinimas. Geriau būtų lotyniškiau – Donalicijaus užpiltinė ar panašiai. Beje, Rūtos Leonovos tvirtinimu, atidesni Donelaičio skaitytojai naminei, kurios taip pat šiek tiek atsirado, suteikė dar taiklesnį pavadinimą – blėberinė, nuo „Metų“ vieno iš personažų – Blėberio. Jei panagrinėtume visą Donelaičio gimtadienio puotos meniu, įsitikintume, kad jis buvo labai panašus į „Metuose“ minimus lietuvininkų patiekalus.
Taip paminėtas išskirtinis poeto gimtadienis. Būta rimties ir deramo susikaupimo, užteko ir dūksmo, kuriam tokia proga tikriausiai nebūtų pasipriešinęs ir rūstusis būrų pamokslininkas Donelaitis. Įdomu, kaip būtų reagavęs poetas į donelaitiškos tematikos, bet pagal rusišką madą sukurtas dažnutes (častuškas), kurios taip pat tą dieną skambėjo.
Olgos Jevgenjevnos pastangomis į priekį pasistūmėjo K. Donelaičio pastatytų Tolminkiemyje našlių namų atstatymo reikalai. Kaip žinome, tuose namuose po Donelaičio mirties 15 metų gyveno jo našlė Ana Regina ir kitų vėlesnių šios parapijos klebonų našlės. Našlių namai neišliko, kaip nebuvo išlikusi ir bažnyčia, bet juos atstačius K. Donelaičio memorialas Tolminkiemyje įgytų autentiškesnį vaizdą ir naujų ekspozicijos erdvių. Atgytų Leipcigo universiteto profesoriaus Franco Tecnerio (Franz Tetzner) 1896 m. piešinyje užfiksuotas Tolminkiemio vaizdas, kuriame matyti Donelaičio perstatytoji bažnyčia ir klebonija, darbščiojo klebono pastatytieji našlių namai.
Norisi baigti Tauragės bibliotekos skyriaus vedėjos Meilutės Pernarauskienės žodžiais: „Švęskime Donelaitį, švęskime jį prisimindami, skaitydami ir mokydamiesi gyvenimo išminties.“
Gediminas Zemlickas