Pabaiga, pradžia Nr. 5 ir 7
Bendrovės „Brolis Semiconductors“ komercijos direktorius Augustinas Vizbaras, pademonstravęs stebėtiną ištvermę pašnekesyje su laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiuoju redaktoriumi, tęsia pasakojimą apie bendrovės kūrimo darbą ir pirmuosius sėkmės žingsnius. Išsakytos mintys gali būti gera paskata tiems mūsų laikraščio skaitytojams, kurie pasiryžę rinktis panašų mokslo ir verslo sąsajos kelią. Pokalbio metu apie įterptines sistemas prabilsime ne iškart, bet iš esmės tai pašnekesys apie šių sistemų kūrėjų veiklą.
Mokslas kuriamas ne iš betono
Mokslo Lietuva. Daugelis investicijų į mokslą ir technologijas, neišskiriant nė garsiosios slėnių programos, prasideda nuo naujų pastatų statybos. Bendrovė „Brolis Semiconductors“ naujais pastatais neapsistatė, bet išsinuomavo iš bendrovės „Arginta“.
Augustinas Vizbaras. Per pusantrų metų įsirengėme švarius kambarius, gamybinę liniją, žodžiu, visas savo investicijas – apie 20 mln. litų – galėjome investuoti į naujausias technologijas. Nieko iš gamybinių pastatų faktiškai nestatėme, į betoną ir stiklą beveik nieko neinvestavome. Stengėmės nekartoti prastos patirties, kai iš europinių 160 mln. litų naujo architektūrinio paminklo statymui panaudota 120 mln., o naujoms technologijoms liko vos 40 mln. Iš betono mokslo nepadarysi. Mes pinigus taupėme ir rinkomės visai kitą viziją, mums buvo svarbiausia įdiegti konkurencingas rinkoje technologijas.
ML. Ar pakako praktinės patirties renkantis technologijas? O gal nebuvo reikalo rinktis?
Vizbaras. Vis dėlto tai jau buvo mūsų patirties rezultatas. Miuncheno technikos universitete mudviejų su broliu Kristijonu praleisti penkeri metai nedingo veltui – technologijas neblogai įsisavinome ir išmanome. Tai, kas šiandien šiose patalpose pastatyta ir veikia, yra tos įgytos patirties rezultatas. Aišku, kur reikėjo, rėmėmės ir vokiečių patarimais, jie ir toliau mus konsultuoja dėl komercijos, kai tokia būtinybė iškyla. Yra mūsų patarėjų taryba, joje yra ir prof. Markusas-Kristianas Amanas (Markur-Christian Amann), ir Ralfas Majeris (Ralf Meyer), taigi turime į ką remtis.
ML. Norite pasakyti, kad iš idėjos niekas nekonsultuoja, viskas daroma dėl komercijos?
Vizbaras. Prašyti ką nors daryti už dyką – ydinga praktika. Kaip idėją palaikyčiau socialinius projektus ar paramos teikimą, bet ne daugiau. Komercinis pamatas visada daugiau motyvuoja ir įpareigoja.
Kaip kuriate naujas puslaidininkines medžiagas
ML. Kas jums buvo sunkiausia pradėjus savo verslą? Vien tai, kad tai trijų brolių, turinčių skirtingos patirties, projektas, aišku, didelis privalumas.
Vizbaras. Reikėjo greitai visą užpirktą technologinę įrangą paleisti, įsisavinti, o tam reikėjo kvalifikuotų darbuotojų. Štai ir sunkumas. Vilniaus universitetas rengia fizikus, bet tai nėra puslaidininkių specializacijos inžinieriai. Priėmę jauną darbuotoją pirmiausia jį turėjome apmokyti, o tai jam tarsi antrą universitetą baigti. Jauni darbuotojai ateina turėdami universitetinį bendrų žinių bagažą, gal tai ir gabūs žmonės, bet praeina mažiausiai pusė metų, kol pradės nešti naudą įmonei. Mums patiems juos teko apmokyti. Stengėmės taikyti tą pačią sistemą, kurios pramokome Miuncheno technikos universitete. Manau, tai labai efektyvi ir produktyvi sistema, leidžianti jaunam žmogui greitai tobulėti. Už tai jaučiu didelę pagarbą vokiečiams ir pirmiausia mudviejų su Kristijonu prof. Markusui-Kristianui Amanui, kurio darbo su mumis patirtį dabar mes stengiamės perduoti savo mokiniams.
ML. Kokias naujas technologijas naudojate, ką apie ją išsamiau galite pasakyti?
Vizbaras. Dabar mūsų veiklos širdis yra molekulinių pluoštelių epitaksijos reaktorius. Tai JAV pagamintas įspūdingo dydžio įrenginys, pasaulyje tokių šiuo metu tėra kiek daugiau kaip 30. Vieną iš jų mes ir naudojame. O su tokiomis medžiagomis, iš kurių mes gaminame kristalus, pasaulyje dirba tik du, įskaitant mūsiškį, reaktoriai. Tai visai nauja medžiagų platforma, o mūsų stiprybė ta, kad mes šiandien tas medžiagas sintetiname bene geriausiai pasaulyje. Sugebame tai padaryti.
ML. Ne per drąsiai pasakyta?
Vizbaras. Realiai vertinant pasakyta. Pasaulyje nebent vokiečiai sukuria neprastesnes puslaidininkių medžiagas. Mes paleidome reaktorių ir pradėjome dirbti 2013 m. sausį. Ligi tol turėjome penkias ar šešias konkurentiškas įmones, o svarbiausia konkurentė buvo vokiečių įmonė, kuri apie 10 metų rinko ir tobulino savo gaminamus diodus. Jų galia buvo 1 vatas per vieną emiterį ir gal kiek daugiau, efektyvumas buvo šiek tiek viršijo 30 proc. Tai buvo naujausi vokiečių laimėjimai. Mums tą patį efektyvumą pasiekti pavyko per devynis mėnesius. Vadinasi, turime žinių ir reikiamos patirties. Darome ir šiek tiek kitaip, mūsų stiprybė – medžiagų sintezė. Patys esame atsakingi už visą procesą, nuo skaičiavimo, gamybos iki galutinio užsibrėžto rezultato, svarbiausių principų įgyvendinimo. Nors mūsų įmonė maža, bet mes sukame visą technologinį gamybos ratą.
ML. Atliekate programavimo, naujų kuriamų puslaidininkių modeliavimo darbus? Jei taip, tai kiek gauti rezultatai skiriasi nuo numatytų?
Vizbaras. Kartais skiriasi, esmė, kaip gerai skaičiuoji. Šiandien sugebame neblogai apskaičiuoti tai, ką norime gauname eksperimentiškai, vadinasi, pakankamai gerai esame susipažinę su savo medžiagomis.
ML. Ar tai reiškia, kad pirma siekiamą rezultatą sukuriate galvoje, perkeliate į kompiuterį, o jame programuojate užduotį epitaksiniam reaktoriui?
Vizbaras. Ne visai taip. Pirmiausia kyla idėja, kurią perkeliame į kompiuterio programą ir sumodeliuojame, kaip veiks būsimas prietaisas, jeigu pavyks pagaminti. Reaktorius – statinė, kuri garina medžiagas, o statinė nesupranta, ko reikia medžiagų gamintojui. Aišku, yra ir tarpinių modeliavimo etapų. Kai suskaičiuojame visus tuos sluoksnius, žinome, kokio įsikišimo reikia. Operatoriaus rūpestis suvaldyti reaktoriuje vykstančius procesus, organizuoti tokias kompozicijas, sandaras, kad būtų pagaminta norima puslaidininkinė medžiaga. Štai čia ir prasideda įdomiausia kūrybos dalis: kaip idėją paversti medžiagomis, kurios mums reikalingos. Tai pats kruopščiausias ir atsakingiausias darbas, kurio pasaulyje beveik niekas ir nepadaro. To proceso reguliavimas – tai ištisa kalibravimų aibė, srautų, atomų inkorporavimai ir t. t. Tame procese daug fizikos, nes reikia suvokti, kaip ten iš tikro tie atomai dėliojasi ir kodėl nepavyksta vienas ar kitas darinys. Tenka ieškoti būdų, kuriais pavyktų atomus sudėlioti mums reikalinga tvarka.
ML. Ar būna daug broko?
Vizbaras. Svarbiausia nustatyti, dėl ko brokas atsiranda, kartais jo būna ir dėl technologinių priežasčių. Gal įvyko aušinimo vandens temperatūrinė fluktuacija, lėmusi nuokrypį, o gal kitos priežastys. Gamyboje daugybė problemų ir tai normalu. Reaktorius sudėtingas, ne taip paprasta suprasti, kaip jame vyksta įvairūs procesai. Prie reaktoriaus šiuo metu dirba du darbuotojai – brolis Kristijonas ir inžinierius, kuriam dar reiks įgyti didesnės patirties. Naujam darbuotojui reikia perduoti mąstymo būdą, kurį mes perėmėme iš prof. M.-K. Amano ir jo bendradarbių. Juk kas yra geriausias ekspertas? Tas, kuris dirbdamas susidūrė su visomis problemomis, patyrė avarijas, praėjo ugnį ir geležį. O žaliam specialistui visa tai priešakyje. Mums studijos ir darbas Vokietijoje buvo naudingas, įgijome daug praktinės patirties, patyrėme aibę problemų, bet jas ir išsprendėme. Labai vertinu galimybę reikalui iškilus nuskristi į Miuncheną ir ten pasikonsultuoti su tų reikalų žinovais. Mes ne viską žinome, bet yra žmonių, kurie su panašiais sunkumais buvo susidūrę ir moka tas problemas spręsti.
Specialiam taikymui reikia specialių parametrų
ML. Jūsų svarbiausias darbas – išauginti reikalingų savybių kristalą ir jį paruošti pritaikymui? Ar pats kristalų auginimas, o gal būtent pritaikymas, rinkos paieškos ir kelia daugiausia rūpesčių?
Vizbaras. Šiai dienai pritaikymo rūpesčių neturime, klientūros pakanka. Svarbiausias uždavinys – sukurti produktą. Kai kuriems užsakovams užtenka tik kristalo, bet ne visiems, kitiems reikia išbaigto prietaiso, vykdančio griežtai apibrėžtas funkcijas. Tie nuokrypiai turi būti griežtose ribose, tad mes ir siekiame pagaminti tokį baigtinį gaminį. Šiandien tai gali būti lazeriukas, o kitose naujose įmonės patalpose atsiras robotai, kurie padės mums prie lazerio pridėti nedidelę lęšių sistemą – atsiras modulis, galintis atlikti dar daugiau funkcijų. Toks mažas prietaisas galės būti daug plačiau taikomas. Įsivaizduokime, kad mažytis lazeris yra suderintas tam tikroms bangoms ir gali atlikti jutiklio funkciją elektronikos reikmėms ir pan. Bet jeigu prireikia daugiau galios, tarkime, reikia kažką pjauti, jau teks tvarkyti visą spinduliuotės pluoštą, tvarkyti kaupinimą, galios tankį ir t. t. Specialiam taikymui reikia specialių parametrų.
ML. Bet kaupinimo įtaisus juk ne jūs gaminate?
Vizbaras. Iki šiol ne mes, bet po metų kitų gaminsimės patys. To siekiame, nors mūsų gaminio širdis yra kristalas, o jau lęšius mes išmoksime pagaminti ir patikimai uždėti. Kas kitas gali geriau mokėti dirbti su mūsų lazeriais, jei ne mes patys.
ML. Nes jaučiate savo sukurto lazerio širdies plakimą.
Vizbaras. Būtent, nes mes galime greičiausiai adaptuotis, surasti naujus sprendimus ir pritaikymus savo lazeriui.
ML. Reikia ir kitiems duoti uždirbti.
Vizbaras. Šiandien duodame, bet, kai išmoksime, patys pradėsime iš to uždirbti. Tokie yra verslo ugdymo principai.
Puslaidininkiniai lazeriai ventiliavimo sistemose
ML. Kur daugiausia savo gaminamus lazerius panaudojate?
Vizbaras. Šiandien daugiausia dujų spektroskopijai, nes tame bangų ruože, kuriame švyti mūsų lazeriai, yra beveik visų dujinių molekulių fundamentinė sugertis. Įvairiose naftos ir dujų pramonės srityse įvairių procesų metu išsiskiria dujos – angliavandeniliai, azoto ar anglies oksidai. Svarbu tas išsiskiriančias dujas analizuoti, bet dujų spektroskopija pritaikoma ir gamybos procesų optimizavimui, kad ir rafinavimo proceso. Taip galima sutaupyti didžiulį kiekį lėšų ir energijos. Štai kodėl dabartinėje pasaulio rinkoje didžiulę paklausą įgyja dujų spektroskopijai taikomos priemonės. Nuo įprastų ventiliacijos sistemų iki gerokai sudėtingesnių taikymų.
ML. Kur ventiliacijos sistemose jūsų gaminami lazeriai taikomi?
Vizbaras. Kuo grindžiama ventiliacijos sistemos veikla? Patalpose, kuriose dirba žmonės, turi būti higienos normas atitinkantis anglies monoksido ar dioksido lygis. Darbo valandomis ventiliacijos sistemos tų patalpų orą valo, bet yra patalpų, kur žmonės nedirba, tad nėra reikalo eikvoti energiją ir nuolat tas patalpas vėdinti. „Siemens“ bendrovės specialistai paskaičiavo, kad įrengus protingą lazerinių daviklių monitoringą smalkių ar anglies dioksido lygio matavimui, galima sutaupyti iki 30 proc. sunaudojamos energijos. Įsivaizduokime, kad tai didžiulės sporto arenos, gamybiniai pastatai ir panašūs objektai, kuriuose sunaudojami milžiniški energijos kiekiai. Turėkime galvoje, kad šiandien ventiliacijos sistemos naudojamos daugumoje gamybinių, visuomeninės paskirties patalpų ir įstaigų, o ateityje dar daugiau bus naudojamos.
ML. Kuo aukštesnio civilizacinio ir kultūrinio išsivystymo valstybė, tuo daugiau šiems procesams energijos vartoja, vadinasi, daugiau galėtų ir sutaupyti. Šia prasme jūsų bendrovės produkcija turės paklausą, kol neišaugs konkurentai, kurių produkcija bus dar tobulesnė ir pigesnė.
Vizbaras. Be jokios abejonės. Mes niekad negalim atspėti, kada technologija keisis į visiškai kitokią, bet tai, ką darome šiandien, pasaulyje yra nauja ir turi didelę paklausą. Ką matome per šiuos pusantrų metų, kai šią savo produkciją tiekiame? Vis platesnės rinkos žaidėjai domisi mūsų pasiūla. Mūsų lūkesčiai pasiteisino ir yra viršyti. Rinkai esame įdomūs.
ML. Štai mes kalbamės, mūsų leidiniui skiriate dėmesio ir už tai dėkoju, bet nematau, kad bendrovės duris būtų apgulę interesantai.
Vizbaras. Čia ne parduotuvė, dirbame su stambios pramonės klientais ir jie ne Lietuvoje. Šiandien bendravimas su klientais kitoks, užsakymai ne telefonu priimami. Bendraujame parodų metu, suderiname komercines sąlygas, o tada susitinkame čia. Pirma turime interesantą, o tada atsiranda gaminys. Laiko tuščiai negaištame. Nematote ir mūsų darbuotojų, kurie dirba laboratorijoje.
ML. Ar kiekvienam klientui pagal jo konkretų pageidavimą galite pagaminti norimų parametrų gaminį?
Vizbaras. Tai diskusijų objektas, bet dažniausiai taip. Darome nestandartinius dalykus. Kartais kuriame ir visiškai naujus prietaisus. Šiai dienai dar nesame masinės gamybos įmonė, tad dažniausiai imamės nestandartinių sprendimų.
Įterptinių sistemų kūrimo ir taikymo ateitis
ML. Esate nestandartinių mokslinių sprendimų įmonė?
Vizbaras. Iki šios dienos – taip, uždirbame iš savo turimų žinių ir gebėjimų jas pritaikyti kurdami naujus gaminius. Mes kuriame ne vien lazerius, bet ir kitokius elektroninius prietaisus, kurie pagaminti pagal mūsų medžiagas. Tai diodai, šviestukai, lauko tranzistoriai, galvanomagnetiniai jutikliai, kurie pagrįsti dvidimensinių elektroninių dujų veikimo elektromagnetiniame lauke principu ir pan. Nors mus vadina lazerių įmone, bet iš tiesų esame puslaidininkių įmonė. Mūsų turimos žinios leidžia mums kurti ištisą modernios elektronikos prietaisų spektrą. Tie atskiri prietaisai toliau gali būti taikomi kaip atskiros įterptinės sistemos. Juk kas yra tas mūsų lazeris? Tai irgi lustas, integruota sistema, kurią galima vadinti taip pat įterptine. Mūsų klientai gali sudėti kelis tokius elementus į vientisą sistemą, kuri atlieka būtent įterptinėms sistemoms būdingas funkcijas. Jei norite, galite ir kitiems mūsų gaminiams taikyti lustų sąvoką, nes jie atitinka visus lustų apibrėžimus. Faktiškai mūsų lazeris gali būti vertinamas ir kaip sudėtinga elektrooptinė mikroschema, sudėtingas lustas, nuo derinimo, kontaktų ir kelių sekcijų komplikuoto įtaiso.
ML. Kur link veda tokio pobūdžio mokslinių-gamybinių įmonių veiklos kryptis? Kokią savo įmonės ateitį matote? O gal dar ne laikas į tolį žvelgti?
Vizbaras. Jeigu viskas klostysis sėkmingai, neišvengiamai turėtume tapti didele gamybos įmone. Puslaidininkiai tam sukurti, puslaidininkių technologijos tarsi iš principo pritaikytos masinei gamybai. Tai šios srities prigimtis ir tam ji turi būti taikoma tuose technologiniuose sprendimuose, kurie neišvengiamai turi ateiti pas kiekvieną žmogų. Visa tai taps masinio taikymo sritimi. Puslaidininkių technologija yra bene vienintelė, kuri leidžia gamybos kaštus esmingai sumažinti. Mažytėje plokštelėje gamybos metu galime realizuoti tūkstančius lustų, todėl mūsų gamybos kaštai labai smarkiai sumažinami. Tai ir yra mūsų ateitis.
ML. Kartu įterptinių sistemų kūrimo ir taikymo ateitis. Vizija aiški, bet kaip tą viziją paversite tikrove? Juk neišsiversite be profesionalių inžinierių, lygiai kaip ir be puslaidininkių fizikos krypties fizikų. Reikės mokslinės nuovokos, žinių ir technologinių įgūdžių.
Vizbaras. To neįgyvendinsime per vienerius ar dvejus metus. Pagal galimybes, stengiamės šviesti jaunus iš universitetų atėjusius žmones. Mūsų įmonė pakankamai išviešinta, žinoma, tad turime galimybę darbuotojus rinktis iš geriausiųjų. Pirmas kriterijus – studijų pažymiai. Tegu tai ne absoliutus vertinimo kriterijus, bet jei turiu reikalų su jaunikaičiu, kuris tvirtina, kad jo šešetukai yra tos pačios vertės kaip kito dešimtukai, tai klausiu: „Tai kodėl esi įvertintas šešetais?“ Jeigu geri pažymiai yra nusirašinėjimo rezultatas, tai per pirmus dvejus mėnesius išryškėja ir su tokiu žmogumi tenka atsisveikinti. Su dviem per metus jau atsisveikinome. Tai penktadalis pretendentų, su kuriais turėjome reikalų. Iki šios dienos bendrovėje turime vienuolika darbuotojų.
ML. Pastebėsiu iš savo patirties: teko stebėti, kaip trejetukininkai (penkiabalėje vertinimo sistemoje), bet auksinių rankų vyrukai, eksperimentą, bandymą padarydavo greičiau už penketukininkus.
Vizbaras. Tą patį matome ir mes, todėl pažymių neabsoliutiname. Nebent pokalbio pradžiai pažymys gali būti svarbus. Turėjome darbuotoją su labai gerais pažymiais, jo skaičiavimo aparatas buvo geras, bet užduoties iki galo jis nesugebėdavo atlikti. Matyt, trūko kai kurių kitų savybių, įgūdžių, trukdančių susitelkti į problemos sprendimą. Tokio pobūdžio įmonei kaip mūsų toks darbuotojas netinka. Mums reikia visokio pobūdžio darbuotojų ir jų randame, bet ne kiekvieną renkamės. Bet jei šiandien reikėtų įdarbinti dešimt naujų žmonių, bijau, kiltų sunkumų. Galėtų būti, kad nelabai iš ko būtų rinktis.
ML. Jeigu patys sau neparengsite specialistų, tai jų ir trūks.
Vizbaras. Mes manome, kad tam yra Lietuvos universitetai, kurie būtent į tai ir turėtų kreipti dėmesį. Pagaliau taip pasakysiu: nebūtinai kitas mūsų plėtros etapas turi vykti Lietuvoje. Verslas yra tarptautinis reiškinys, savo prasme labai pragmatiškas.
ML. Pigiau būtų kitur?
Vizbaras. Kas yra pigiau? Jei nėra specialistų, tai darosi labai brangu. Dirbame Europos Sąjungoje, kur darbo jėgos judėjimas yra laisvas. Mes gaunam pasiūlymus norinčiųjų dirbti iš Ispanijos, Italijos, t. y. šalių, kurių ekonominė situacija nėra ideali, bet minėtos šalys elektronikos inžinierius tikrai ruošia ir labai daug, nes ten ir gyventojų gerokai daugiau. Nematau problemos samdyti žmogų ir iš tų šalių. Būtina panaudoti visus Europos Sąjungos privalumus. O tie mūsų žmonės, kurie nori ir sugeba dirbti, niekur nedings. Kitam gal net labai sveika išvažiuoti ir pamatyti, kaip dirbama kitur, kaip kad ir mums teko išvažiuoti. Pamatėm, pasimokėm, parsivežėm visiškai naujos patirties, be kurios šiandien nežinia ką veiktume. Ne visi grįžta, bet dalis tikrai grįš, jeigu matys poreikį ir galimybes kažką daryti. Tarptautinę patirtį atvežti į Lietuvą gyvybiškai svarbu, nes baisiausia nuolat virti savo pačių sultyse. Matau, kad mūsų daugelis universitetų būtent ir yra tokios būklės, nors jie patys to nenori pripažinti.
ML. Matau, kad Jūsų brolis Kristijonas nekantriai trypčioja kojomis, skubina vykti, kur esate įsipareigoję. Privalome bent trumpai apibendrinti pokalbį.
Vizbaras. Lietuva turėjo labai neblogus laimėjimus elektronikoje, bet pastarųjų dviejų dešimtmečių pokyčiai, kurių nenagrinėsime, atnešė supratimą, kad naują moderniąją elektroniką privalu sieti su visiškai naujomis šios krypties mokslo ir gamybos pajėgomis. Mokslas ir gamyba vystosi toli gražu ne tiesia kreive. Mūsų bendrovė juda sparčiai pirmyn, nesitenkiname vien tuo, kad identifikuotume problemas, bet jas sprendžiame. Su broliu Kristijonu įsteigėme stipendijas gabiems studentams, skatiname šioje srityje norinčiųjų dirbti pajėgas. Esame suinteresuoti, kad Lietuvoje būtų jaunų žmonių, norinčių reikštis elektronikos srityje. Kai kurių iš jų tikimės sulaukti ir savo įmonėje.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas