Pirmoji darbo diena redakcijoje. Pirmieji susitikimai su „Mokslo Lietuvos“ redakcijos aktyvu, autoriais ir su skaitytojais, užsukusiais pasiimti naujo, ką tik išleisto numerio. Netikėta ir todėl dar labiau maloni profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio dovana – naujoji jo knyga „Greimas arti ir toli“. Užplūsta įspūdžiai iš susitikimų su iškiliais akademinės visuomenės atstovais Mokslininkų rūmuose Atgimimo metais, o vėliau – tiek Lietuvoje, tiek ir už Atlanto vykusiuose Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose bei lietuviško laikraščio, pasiekusio daugiau kaip dešimtį valstybių, redakcijoje. Darbas – ir pažįstamas, nes teko ir dabar tenka redaguoti įvairius leidinius, tačiau ir naujas, nes situacija mokslo pasaulyje – visiškai pasikeitusi. Būtina nagrinėti aktualiausias šiandienines Lietuvos mokslininkų problemas, gyventi jų rūpesčiais, aptarti perspektyvas ir sunkumus, kuriuos reikia įveikti. Lavina klausimų, į kuriuos nebus lengva atsakyti. Ieškosime jų kartu su Jumis, mielieji Lietuvos mokslininkų sąjungos laikraščio bičiuliai.
Daugelį darbų dažnai vertiname skirtingai. Gana prieštaringi ir dabartinio mokslininkų laikraščio vertinimai: nuo santūrių pagyrimų iki vos ne viską neigiančios, bet dažnai nieko naujo nesiūlančios kritikos. Todėl pirmiausia norėčiau labai nuoširdžiai padėkoti tiems, kurių kūrybiško triūso dėka „Mokslo Lietuva“ leidžiama jau trečias dešimtmetis. Teko prisidėti rengiant pirmuosius šio laikraščio numerius, kai dar tik ryškėjo atgimstančios Lietuvos valstybės vizija, bet iki Kovo 11-osios buvo likę beveik metai. Gerai suprantama, koks milžiniškas darbas padarytas parengiant 525 numerius. Gal kas nors, viena akimi žvilgterėjęs į „Mokslo Lietuvos“ kelią, ims priekaištauti, esą buvo galima daugiau ir geriau padaryti. Vis dėlto netenka abejoti, kad kultūros tyrėjai ir po daugelio metų atidžiai studijuos laikraščio archyvą, nustebindami ateities kartas netikėtais atradimais.
1989 m. spalio 7-osios rytas. Perpildyta Profsąjungos rūmų didžioji salė. Susirinko per tūkstantį akademinės visuomenės atstovų. Dauguma labai gerai suvokė Steigiamojo suvažiavimo svarbą, ypatingą mokslininkų susitelkimo į savo organizaciją reikšmę. Kai sąjungas kūrė rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, tuometinių valdymo struktūrų atstovai, aišku, buvo nepatenkinti, bet per daug nesijaudino. Kaip atsainiai „metė“ ne vienas to meto funkcionierius, „vis tiek jie kurs tai, ką mes užsakysime, nes tik už tai jiems užmokame“. Bet kai sąjungą ėmė kurti mokslininkai, valdžios šulų nuotaika gerokai pasikeitė. Apsimestą abejingumą pakeitė nebeslepiamas susierzinimas. Kolaborantai ir jų šeimininkai suprato, kad susivieniję mokslininkai tampa ypatingą galią įgyjančia jėga, telkiančia visuomenę valstybės atkūrimo idėjai įgyvendinti. Mokslininkų sąjungos kūrimo Organizacinio komiteto nariai tai patyrė ne kartą.
Gal ir ne visos viltys, vertinant šių dienų akimis, išsipildė, tačiau tie, kurie sutelkė mokslininkus ir padėjo jiems pajusti akademinės visuomenės galią, verti didžiausios pagarbos. Norėčiau priminti vieną pavyzdį. Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vaikaitis, taip pat Antanas Smetona, pianistas, parodė kuklų albumą, išleistą 1928 metais, pažymint Pirmosios Respublikos gyvavimo dešimtmetį. Jame įamžinti visuomenės veikėjai, mokslininkai ir menininkai, labiausiai prisidėję, kad Lietuva sugrįžtų į laisvų valstybių bendriją. O kaip elgiamės mes? Gyvename jau trečią taikaus šalies vystymosi dešimtmetį, tačiau ar pakankamai ir nuoširdžiai pagerbiame kuriančius šių dienų Lietuvą, ar pasirūpinome, kad apie juos žinotų mūsų besimokantis jaunimas, studentija, doktorantai ir neseniai diplomus gavę daktarai, miestų ir užmiesčių inteligentija, bendruomenių aktyvas?
Neseniai keliuose Lietuvos universitetuose apklausėme baigiamųjų kursų studentus – bakalaurantus ir magistrantus, prašydami įvardinti žymiausius Lietuvos įvairių sričių mokslininkus ir įvertinti jų indėlį į pasaulio mokslo lobyną. Tokie klausimai sukėlė nemažą sąmyšį. Pasigirdo jau savotiškus užkeikimus primenantys pasisakymai, esą „nieko gero toje Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo“. Kai kurie nepatenkinti teiravosi, o kodėl apskritai verta tai žinoti. Esą užtenka domėtis tik mokslo faktais, o ne juos atskleidusiomis asmenybėmis. Dar kiti prašė atidėti apklausą bent porai dienų, nes galės „paguglinti“ (čia toks jau gerai žinomas, neva lietuviškas naujadaras) ir susirinkti informaciją.
Tiek ši apklausa, tiek ir kiti akademinio jaunimo išprusimo tyrimai rodo, kad net baigiantieji universitetus nepajėgia įvardyti, kurie mokslo žurnalai, atitinkantys pasirinktą profesiją, leidžiami jų Alma Mater, kokie mokslo renginiai organizuojami. Gana nemaža dalis studijuojančių labai sutrinka, paklausti apie jų darbo vadovo mokslinių interesų sritis ir publikacijas. Dar daugiau jų su nuostaba sutinka to paties darbo vadovo prašymą papasakoti apie savo baigiamuosiuose darbuose nagrinėjamas problemas studentų mokslo darbų konferencijoje arba pristatyti tyrimo rezultatus institucijoje (įmonėje, savivaldybės padalinyje, vietos bendruomenėje ir pan.), kurioje šis tyrimas buvo atliktas. O juk viešas gautų išvadų svarstymas padėtų ne tik pasirengti galutiniam baigiamojo darbo gynimui, bet ir supažindintų visuomenę su nauja moksline informacija.
„Mokslo Lietuvos“ laukia sudėtingi uždaviniai. Akademinė visuomenė turi aktyviau prisidėti tobulinant dabartinę mokslininkų veiklos vertinimo kriterijų sistemą, skatinti žymiai glaudesnę mokslo ir verslo integraciją. Būtina skatinti universitetų ir mokslo centrų bendradarbiavimą, tarpuniversitetinių (Lietuvos mokslo institucijų) tyrėjų grupių kūrimą. Puiku, kad išmokome bendradarbiauti su užsienio partneriais, tačiau ar gebame patys susitarti tarpusavyje? Jokia užsienio valstybės mokslo institucija mūsų specifinių problemų neišspręs. Tai turime padaryti patys, kartais net mažiau dairydamiesi, ką „kiti apie mus pagalvos“.
„Mokslo Lietuvos“ aktyvą reikia išplėsti ir sustiprinti. Taip, jį reikia ir atjauninti. Čia kalbame ne apie vyresniųjų darbų neigimą, o apie tai, kad bendrus sprendimus turi rasti skirtingoms kartoms atstovaujantys mokslininkai, kad būtina įveikti niekam nereikalingą jų susvetimėjimą. Tikrai nereikia aiškinti, kad „vieni kitų nebesuprasime“. Laukia didžiulis darbas organizuojant mokslininkų ekspedicijas ir kitus renginius, kurių tikslas – supažindinti Lietuvos visuomenę su naujausiais mokslo atradimais, skatinti vis didesnės visuomenės dalies domėjimąsi mokslu ir siekį dalyvauti tyrimuose. Turime rašyti apie naujas laboratorijas ir kitus padalinius, nors šiandien dar ir negalinčius pasigirti pasaulinės reikšmės laimėjimais. Būtina kalbėti apie mokslininko teisę suklysti ir daugybę kartų ieškoti naujo sprendimo.
Tokius uždavinius pajėgi įveikti tik susitelkusi akademinė bendrija. Nemaža mūsų bendrijos dalis yra daug kuo nusivylusi arba perdėm užsidariusi savo laboratorijose. Nemaža mūsų esame įvelti į absurdiškas „krepšelizacijos“ varžytines, kai tikrai pažangai net laiko nedaug belieka. Reikia prisidėti prie darnios visų Lietuvos regionų socioekonominės plėtros strategijų kūrimo ir geriau suvokti visą valstybės raidos viziją, atsikratyti niekur nevedančio vienos automagistralės (Vilnius-Kaunas-Klaipėda) erdvės plėtojimo, didžiajai Lietuvos teritorijos daliai priskyrus tariamą „neperspektyvių zonų“ statusą. Gerai žinome, kad ne tik „gamta nemėgsta tuštumos“. Šių teritorijų tuštėjimą, žmogiškųjų išteklių, ypač jaunimo, praradimą, t. y. „balsavimą kojomis“, būtina stabdyti jau dabar.
Per keletą pastarųjų metų ne kartą apklausėme kelių universitetų studentus, prašydami papasakoti, kokius objektus jie rodytų svečiui, pirmą kartą atvykusiam į Lietuvą. Studentai minėjo Trakų ir Gedimino pilis, Vilniaus ir Kėdainių senamiestį, Kuršių neriją ir panašiai. Bet kai primename, kad Estijos studentai tokiam svečiui parodytų „Skype“ centrą ir naujausius gamtos pažinimo maršrutus, paaiškėja, kad ir mes Lietuvoje turime ką parodyti. Tai gal keiskime požiūrį pirmiausia į save?
Dr. Jonas Jasaitis
Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus agrarinės ekonomikos ir kaimo sociologijos sekcijos narys
Latvijos žemės ūkio ir miškų mokslų akademijos užsienio skyriaus narys