IR ŽMONĖS, IR KNYGOS TURI SAVO LIKIMUS

Arnoldas Piročkinas

Kai prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis padovanojo man savo sudarytą knygą „Greimas arti ir toli / Greimas Closse and Far“ (Kaunas: „Naujasis lankas“, 2014. – 120 p.) su tolimus studijų laikus primenančiu įrašu, pirmiausia visu ryškumu iškilo 1952–1954 metų Vilniaus universi­teto studentą liaudies dainų ir šokių ansamblis, jo dalyviai – vadovai ir studentai. Labai įvairiai susiklostė ją likimai. Ne visiems buvo lemta gyvenimo kelyje pakilti į mokslo, meno ar visuomeninės veiklos aukštu­mas. Tarp tų, kuriems likimas buvo palankus, – neužmirštami lituanistai: žymiausias mūsą kartos lietuvią literatūros kūrėjas Justinas Marcinkevi­čius, prof. habil. dr. Juozas Stonys (abu jau amžiną atilsį), tautosa­kininkas akad. prof. habil. dr. Leonardas Sauka, poetas ir vertėjas Jonas Jakštas. Iš medikų minėtini prof. habil. dr. Viktoras Baltaitis, il­gus metus vadovavęs Vilniaus III (dabar Mykolo Marcinkevičiaus) ligoninei, Leonas Didžiulis (abu taip pat mirę), doc. dr. Algimantas Valinskas ir chirurgas Tadas Kardas.

Ansamblyje dalyvavo studentų iš visų fakultetų, ir šiandien išvardyti iškiliausius sunku. Tačiau dviejų Ekonomikos fakulteto (tada būta tik vieno) studentą jokiu būdu nepraleisi. Šią dviejų ansambliečių kelias į intelektualinės veiklos viršūnes ypatingas: baigę savo specialybės studijas universitete, iš karto stojo į Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Taip padarė vėliau išgarsinusio Lietuvą etnografinio ansamblio (po kiek laiko tapęs Lietuvos folkloro teatru) kūrėjas, puoselėtojas, pagrindinis režisierius, taip pat darbavęsis kaip chorvedys, pedagogas ir publicistas Povilas Mataitis, už savo kūrybinę veiklą kartu su žmona Dalia Mataitiene 2010 m. gavęs Lietuvos nacionalinę premiją. Chronologiškai pirmasis iš ekonomikos į muziką „emigravo“ mūsą minėtos knygos sudarytojas Karolis Rimtautas Kašponis, kuris 1962 m. baigė Lietuvos konservatorijoje dirigavimo klasę. Kas šiandien pasakys, kiek šiems dviem ansambliečiams atsidėti muzikai įtakos turėjo dalyvavimas Vilniaus universiteto studentą lieudies dainą ir šokit ansamblyje?

R. Kašponis neišsiteko nė muzikoje. Be praktinio vadovavimo chorams, ansambliams bei orkestrams ir dėstymo muzikos mokyklose, taip pat toje pačioje akademijoje, jam užteko jėgų ir ryžto intensyviai dirbti mokslo tiriamąjį darbą – ėmė gilintis į lietuvią chorinės muzikos problemas. Pirmasis šių tyrimų etapas baigtas studija „Lietuvių tarybinė chorinė muzika a capella“ (1979). Tyrinėjant chorinės muzikos problemas, ko gero, K. R. Kašponiui bus kilusi mintis nustatyti ryšį tarp melodikos ir lietuvių kalbos. Ši idėja kaip Ariadnės siūlas, matyt, nuvedė jį prie bene žymiausio XX amžiaus antrosios pusės tarptautinio masto / kalbininko, vieno iš naujos humanitarinią mokslą šakos kūrėjų – Algirdo Juliaus Greimo (1917–1592) darbų. Kuo daugiau gilinosi į šio mokslininko teorijas, tuo labiau ėmė žavėtis ne tik semiotika, bet ir jos kūrėjo asmenybe.

Tačiau kol kas palikime mokslininko asmenybę ir bent keliais bruožais apibūdinkime semiotiką – naują mokslą, susiformavusį, galima sakyti, po Antrojo pasaulinio karo. Koks tai naujas mokslas, spręstina iš to, kad mums, lituanistams, studijavusiems 1950–1955 m. Universitete, apie semiotiką nebuvo net užsiminta jokiame kurse. Prie to prisidėjo, žinoma, ir bolševikų ideologų primetama neigiama pažiūra į ją kaip į „buržuazinį“ mokslą. Tada buvo kiek kalbama tik apie semantiką, kuri buvo lietuviško žodžio „reikšmė“ pakaitalas. Taigi, mano kartos studentų absoliuti dauguma nė semantikos netraktavo kaip kalbotyros šakos, turinčios savo objektą, teorinius principus ir terminų sistemą.

Ir semantika, ir semiotika (ir vis rečiau vartojama semasiologija) turi daug bendrų bruožų, sąlyčio taškų ar net sąlyčio linijų, šių mokslų genetinę giminystę įrodo tai, kad jų pavadinimus sudaro ta pati šen. graikų kalbos žodžio sèma „ženklas“ šaknis. Lingvistikoje ir atskirai vartojamas žodis semà, reiškiantis mažiausią reikšmės vienetą. Tad tiek semantika, tiek semiotika – mokslai, tiriantys reikšmę, prasmę.

Reikšmės tyrimo pradininkai buvo kalbininkai, visų pirma leksikologai. Semantikos terminą pirmasis pavartojo prancūzų kalbininkas Mišelis Brealis (Breal) 1897 m. išleistoje knygoje „Essai de Semantique“ (Semantikos studija, arba Semantikos apybraiža). Semiotikos mokslui atsirasti impulsą davė prancūzų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (de Saussure) 1906–1912 m. skaitytos kalbotyros paskaitos, kurios jo mokinių pastangomis 1916 m., po profesoriaus mirties, buvo išleistos knyga „Cours de linguistie genorale“ (Bendrosios kalbotyros kursas). O semiotikos pradininku laikomas amerikietis logikas ir matematikas Čarlsas Sandersas Pirsas (Ch. b. Peirce).

Semantikos ir semiotikos mokslai nepaprastai sparčiai plito, kūrėsi jų įvairios kryptys. Kito taip pat semantikos ir semiotikos santykio suvokimas. Šiuo metu, atrodo, dominuoja pažiūra, kad semantika – siauresnė, tik kalbotyrai priklausanti šaka, o Ferdinando de Sosiūro semiotika apskritai tiria reiškinius, kurie susiję su prasmingumu. Jos idėjos taikomos ne vien kalbai, bet ir mitologijai (pvz., paties A. J. Greimo darbai), ir muzikai, ir psichologijai, ir teologijai, ir ekonomikai, ir istorijai, ir filosofijai, apskritai daugeliui sričių. Tad neatsitiktinai K. R. Kašponis gilinosi į semiotiką, į jos kūrėjo veikalus, nes semiotika stengiasi „apibrėžti bendrosios humanitarinių ir socialinių mokslų pažinimo teorijos ir metodologijos pagrindus“ (žr. K. Rimtautas Kašponis. Algirdas Julius Greimas ir jo semiotika. – Kaunas: „Naujasis lankas“, 2009). Be K. R. Kašponio, lietuvių kultūros įvairias sritis analizuoja literatūrologai prof. habil. dr. K. Nastopka ir Saulius Žukas, muzikologas doc. dr. D. Kučinskas, doc. H. Misiukevicius ir kt. Dauguma Lietuvos semiotikų yra susibūrę 1992 m. Vilniaus universitete įsikūrusiame A. J. Greimo semiotinių studijų centre.

Per beveik šimtą raidos metų semiotika išsišakojo į labai sudėtingą mokslo discipliną, susiskaidžiusią, kaip ir kiti mokslai, į savitas mokyklas: prancūzų, italų, Tartu (Estija), Maskvos ir kt. Daugumas lietuvių semiotikų šliejasi prie prancūzų mokyklos, kurios vienas svarbiausių (o gal ir svarbiausias) kūrėjų yra A. J. Greimas. Tą jo išskirtinę svarbą labai gražiai rodo K. R. Kašponio knyga „Greimas arti ir toli“. Nuostabiausia, kad tai padaryta ne dėstant semiotikos teorijas, kurios daugeliui skaitytojų būtų nė nepatrauklios, bet nupasakojant 2003 m. rugsėjo 5–21 d. Lietuvos muzikos akademijoje K. R. Kašponio surengtos Greimų šeimos ikonografinės medžiagos ekspozicijos išaugimą į parodą „Algirdo Greimo vaikystę“ ir pateikiant aprašymą, kaip ši paroda su didžiausiu pasisekimu buvo eksponuojama ne tik Vilniuje (4 kartus), Kaune (2 kartus), Druskininkuose, Kupiškyje, Marijampolėje, Kunigiškiuose (Anykščių raj.), Šiauliuose ir Prienuose, bet ir užsienyje – Paryžiuje (dviejose vietose), Imatroje (Suomija), Helsinkyje, Maskvoje ir galiausiai Nankine (Kinija).

O viskas prasidėjo nuo to, kad 2001 m. birželio 7–10 d. Imatroje (Suomija) vykusiame 7-ajame tarptautiniame muzikų kongrese po K. R. Kašponio perskaityto pranešimo „M. K. Čiurlionio kūryba ir menų struktūriniai ryšiai“ į užuominą, kad pranešėjas mokęsis toje pačioje gimnazijoje, kurioje mokėsi ir A. J. Greimas, iš karto reagavo Helsinkio profe sorius Ero Tarastis. Gerbiamam suomių profesoriui pasirodė būsią įdomu ir prasminga išryškinti A. J. Greimo vaikystės Kupiškyje gyvenimo metus (1919–1927). Ne kiekvieno mokslininko vaikystė patraukia dėmesį! Prie šio pasiūlymo prisidėjo kitas autoritetingas mokslininkas – Estetikos ir meno mokslo instituto Sorbonoje
(t. y. Paryžiaus universitetas) vadovas kompozitorius, muzikologas ir semio-tikos profesorius Kostinas Mierianu (Costin Miereanu). Iš šios paskatos ir išaugo gana greitai paroda „Algirdo Greimo vaikystė“.

Čia pristatoma K. R. Kašponio knyga nėra tik parodos medžiagos reprodukavimas ir atgarsių referavimas. Jos turinys kur kas platesnis. Jeigu imtume iš eilės skaityti ar bent vartyti knygą, tai pirmiausia, kaip įprasta, joje rastume K.R. Kašponio pasirašytą „Pratarmę“, paskui trumpą apybraižėlę „Algirdas Julius Greimas“. Toliau eina nemažas skyrius „Ekspozicijos“ Algirdo Greimo veikalė? Taip, nuo vaikystės katalogas“ (p. 3–40), atspindintis parodos turinį ir struktūrą. Ekspozicija buvo pradedama tema ar stendu „Algirdas Julius Greimas (1917–1992)“*. Po jo pateikiama medžiaga temomis „Lietuva Pabaltijyje“, „Kupiškio kraštas“, „Kupiškis“, „Greimai Užnemunėje“, Julius Greimas (Ijo–l942)“, „Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė (2013, „Gražina.Greimaitė-Tupčiauskienė (1911–). Romualdas Greimas (1923-)“,„Algirdas Julius Greimas (1917-+ 1992)“. Po šių biografinių temų parodoje eksponuotos septynios chronologinės padalos nuo 1917 iki 1927 m., kuriuos būsimasis semiotikas praleido Tūloje, Kunigiškiuose (Anykščių raj.) ir Kupiškyje (1919–1920, 1921–1922, 1923–1924, 19; 1926 ir 1927) . Tas didysis skyrius knygoje baigiamas dviem mažais skyreliais: „Pabaigos mintys“ ir „Apie autorių“ (jame pristatomas ekspozicijos suda-rytojas K. R. Kašponis).

Antrasis didelis knygos skyrius, apimantis net 75 jos puslapius „Ekspozicijos „Algirdo Greimo vaikystė“ keliai“ (turinyje „Ekspozicijos keliai“). Jo pradžioje trumpas poskyris „A.J. Greimo idėjų šviesoje”, turintis dvi temas: „7-asis tarptautinis muzikos reikšmės kongresas Suomijos Imatroje 2001 m. birželio 7–10 d.“ ir „Helsinkio universitetas“. Juose apibūdinamas minėtų dviejų kitataučių mokslininkų paskatinimas ir jo realizavimo pradžia. Štai 2004 sausio 27–vasario 1 d. vykusiame tarptautiniame semiotikos studijų seminare K. R. Kašponis skaitė pranešimą „Algirdo Greimo vaikystė“, kuriame išdėstė „intelektualiųjų ir estetinių ženklų genezės prielaidas Greimo biografijoje“ (p. 43). Seminaro dalyviai, teigiamai įvertinę pranešimą, siūlę išplėsti jį. Tai paskatinę imti rengti ekspoziciją „Algirdo Greimo vaikystė” lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Toliau knygoje eina šio skyriaus antrasis poskyris „Parodos“, kuriame aprašomos iš eilės rengtos šios parodos Lietuvoje ir užsienyje. Vietovės išvardytos šiame straipsnyje kiek anksčiau. Poskyris baigiam dviem padalomis, kurios nėra susijusios su paroda: „Įamžinti vardai“.

Referuojama, kad A.J. Greimas įrašytas leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ ir paminkle „Vienybės medis“. O padaloje „Spauda apie ekspedicijos kelius ir kita literatūra“ pateikiama parinktos lietuvių literatūros apie A. J. Greimą bibliografija. Negalėdami čia apžvelgti visų vietovių, kur buvo eksponuota paroda, tenkinamės paskutinės jos buvimo vietos tolimojoje Kinijoje referavimu. Tomis dienomis Kankino pedagoginio universiteto Užsienio kalbų ir kultūras mokykloje posėdžiavo Tarptautinės studijų asociacijos 11-asis pasaulio kongresas „Globalioji semiotika: tiltas tarp skirtingų civilizacijų“. Jame dalyvavo gausus lietuvių semiotikų būrys, sudaręs Sričių skyriuje atskirą padalinį, kuris vadinosi „Greimas ir semiotika Lietuvoje“. Be septynių lietuvių pranešimų, padalinio posėdyje tema „Greimas vėl Greimas: jo vieta globalinėje semiotikoje“ referavo ir minėtas suomis prof. E. Tarastis. Šiaip ar taip, Karolio Rimtauto Kašponio knyga „Greimas arti ir toli“sėkmingai atskleidžia A. J. Greimo tuo neabejotinai iškilią vietą tarp XX amžiaus antrosios pusės mąstytojų, o kartu ji žadina prielaidą, kad Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblis buvo tramplynas jos autoriui į mokslo platumas ir aukštumas.