Susitikimai su Maironio amžininkais Baltijos kely
(Lietuvai laisvėjant 1987–1990 metais)
Vytautas Kaltenis, Vilnius
ai 1989-aisiais vėl lankiausi Bernotuose, Maironio tėviškėje, švietė šviežiai nutašytas kryžius. Jis buvo pašventintas rugsėjo pradžioje. Iškilmėse dalyvavo Poeto sesers Kotrynos duktė Danutė Lipciūtė-Augienė, atvažiavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Pavasarį čia buvo susiėję giminės iš Lietuvos.
Tais metais pakeliui į Lietuvą mirė Jackus Sondeckis-Sonda, artimai pažinojęs Maironį – buvęs Šiaulių miesto burmistras, visuomenės veikėjas, po karo populiarus išeivijos žurnalistas. Duktė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoja Danguolė Gurauskienė pasakojo apie ankstesnes tėvo viešnages Lietuvoje. Lankėsi kiek suspėdamas visuose Atgimimo mitinguose, kituose renginiuose, džiaugėsi sulaukęs tokių dienų. Bet didžiausią įspūdį paliko Maironio gimimo 125-ųjų metinių minėjimas sostinės Akademiniame dramos teatre (1987).
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas, dirbęs JAV, rašė apie tų metų Jaunimo teatro gastroles Niujorke. Baigiasi spektaklis, tuoj prasideda dainavimas, liejasi Maironis iš scenos per visą salę. Rodės, Atlanto krantai suartėjo. Ir niekas neslėpė ašarų, plaunančių sielą, palaikančių ryžtą.
Bernotų ekspozicijoj dar nebuvo pasakojimo apie tai, kaip mes, vaikščioję Maironio taku (Bernotai–Pasandravys), pasiekėm Baltijos kelią (Vilnius–Talinas). Bet jau treti metai rugpjūčio 23-oji mus vienijo Maironio žodžiais. 1987 metų mitinge prie Šv. Onos bažnyčios jeigu ne „Lietuva brangi“, jeigu ne „Marija, Marija“ – nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Mačiau, kaip keli žaliūkai kabinėjosi: „Kur čia tasai komjaunuolis, kurio tėvas mano tėvui padėjo į vagoną įlipti?“ Galvojau, kas sulaikys verpetą, kuriame kunkuliuoja asmeninės skriaudos ir nuoskaudos. Trėmimų metais buvau dar vaikas, o šie jaunuoliai dabar man būtų tikę į sūnus. Taigi, jie – trečia karta, kodėl kerštauja?
1988 metų rugpjūčio 23 dieną Sąjūdis pakvietė Lietuvos žmones į šimtatūkstantinį mitingą, o 1989-aisiais jau milijonas susikabinome rankomis Baltijos kelyje.
Važiuojant į raseiniškiams skirtą ruožą, kai kolona sustojo autostradoje Dubysos slėnyje šalia Kalnujų, užsimezgė pokalbis su Pikčiūnų devynmetės mokyklos mokytoja Valerija Rimkiene. Su ja buvau pažįstamas nuo Mairionio jubiliejinių metų, kai ji man padėjo rinkti medžiagą spaudai. Ji kilusi iš Sangailių kaimo netoli Mačiulių tėviškės, jos tėvas Vincentas Baškys ir senelis, taip pat Vincentas, buvo gimę muzikantai, mėgo dainas pagal Maironio žodžius. Valerija su mokiniais buvo surinkusi atsiminimų apie Poetą.
– Suradot laiko važiuot? Juk dabar kaime pats darbymetis.
– Neatsimenu, kad kada nors mano tėvai būtų šventą dieną dirbę! O visus darbus nudirbdavo šventadienius švęsdami ir visus atlaidus atbūdavo namų neapleidę.
- Rimkienės tėvai pradėjo gyvent ant plikos žemės, pasistatė pastatus. Kai kolūkis nusavino jų klojimą, bent porą dešimtmečių tilpdavo iš visų laukų suvežti javai. O tėvams to klojimo nebuvo gana! Dar šalia į kūgį šiaudus sukraudavo.
Kai jos sūnus nutarė atgauti tėviškę, kiti jį ėmė atkalbinėti, sakydami: „Ką tu galvoji, imdamas šitą žemę?“ Čia dabar ganyklos, vadinasi, prasta žemė. O, būdavo, žmonės stebėjosi, kad tokia sodyba, tokie derliai…
Raseinių bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Griganavičius šventindamas Baltijos kelio 265-ojo kilometro atminimo paminklą – kryžių (Baltijos kelio dieną Lietuvoje šalia kelio, kuris jungia Vilnių su Talinu, buvo pastatyta ar ne 50 tokių paminklų), pabrėžė, kad visą pusamžį Lietuva buvo po kryžiumi, kad kryžius – tautos prisikėlimo simbolis.
Kai būna labai sunku, grįžtu ne į tėviškę, kurią palikau vaikas ir visą gyvenimą jos ilgiuosi, o važiuoju į pajūrį pabūti prie Baltijos. Dabar pušys užaugusios ir nuo Birutės kalno nesimato jūros, kaip tada, kai čia stovėjo Maironis.
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik…
Lietuvis ir jūra. Graudulio ašara Baltijos kelyje.
Šventosios girininkas Rimantas Kviklys pasakojo, kad, iškirtus menkaverčius trakus, paliktos vienos eglaitės ar pušaitės gal kokius porą metų nebeauga. Lyg išsigandusios: prabudo vieną rytą, o aplink tiek saulės ir erdvės! Todėl ši girininkija ėmė naudoti cheminius preparatus pajūrio miškui retinti. Nereikalingas alksnis ar krūmokšnis nenukertamas. Tik jo lapai nuvysta, paskui nukrinta, medelis suglemba, pradeda pūti. Lieka kaip trąša, kaip maistas vabalėliams. Taip greičiau suveši pušynas.
Daug kalbama apie dvasingumą, apie tėvų meilę. To linkėjo ir lankydamasis Lietuvoje Jackus Sondeckis-Sonda.
Prieš ketvirtį amžiaus jo sūnus, nūnai maestro Saulius Sondeckis, mums, saujelei kultūros darbuotojų, kantriai kalbėjo apie muzikos garsų darną, paskui orkestras įkvėptai grojo pustuštei salei. Ir taip kartojo metai po metų, kol tos salės prisipildė – iki Atgimimo.
Sąmonė – ne bernelis po klevu, kurį galima panorėjus pažadinti.
Vilniaus universiteto dėstytojos Vidos Domarkienės maloniai tarpininkaujamas,1987-aisiais susipažinau su jos tėvu Kostu Poškumi. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kaune kaip žurnalistas bendravo su Vaižgantu, Vydūnu, Juozu Keliuočiu. Susitikdavo ir su Maironiu, lankėsi Poeto namuose. Tai buvo paskutiniai Maironio gyvenimo metai.
- Poškus taip prisimena šiuos susitikimus:
– Prašiau, kad Poetas parašytų kokį straipsnelį ar atsiminimų „Naujajai Romuvai“. Kol Maironis žodį ištaria, aš turiu laukt minutę. Papirosėlį nukrato: „Tai pagalvosiu. Parašysiu.“ Kitą kartą ateinu, vėl maloniai priimamas. Duris atidaro patarnautoja, kaimietiškai apsirengusi – su prijuoste ir balta skaryte.
– Gal sesuo ten buvo? – mano klausimas.
– Ne. Dvi patarnautojos. Išlaikė papročius… Poetas labai ramus ir iš lėto viską daro. Pirmiausia užsidega papirosą. Cigarinė ant stalo buvo. Baldai seni. Krito į akis paprastumas. Koks didelis poetas, o toks savas kaimo žmogus. Kai pamatai, stebiesi, kaip jis gali tokius dalykus rašyti. „Hm hmm. Tai pagalvosiu… Pasistengsiu parašyt.“ Gyveno antrame aukšte. Dabar tuose kambariuose muziejus.
Jei muziejaus lankytojai ieškotų tos peleninės („cigarinės“), aš ją Atgimimo metais mačiau Maironio darbo kambaryje ant rašomojo stalo. Tik ne visuomet ją čia laiko. Muziejaus darbuotojos užtikrino, kad taip ramiau ir joms, ir kolekcininkams.
Tuomet Maironio lietuvių literatūros muziejaus drabužinėje dirbo Sofija Petrauskaitė-Paulaitienė. Ji mane užkalbino – pirmas pasikabinau paltą, o paskutinis pasiimu. Sakau jai, geroji moterie, esu žurnalistas, tad visaip būna. Antai Klaipėdos paveikslų galerijos darbuotoja (irgi drabužinėj) ne juokais išplūdo, kad tik prieš pusvalandį atėjęs, o jau prašau palto. Su ekspozicija buvau anksčiau susipažinęs, dabar užbėgau pasižiūrėti, kaip atrodo salės po rekonstrukcijos. Bandžiau aiškinti, kad neturiu laiko ilgiau užsibūti, o ji ir visai įsižeidė. Gerai įsidėmėjusi, kada aš atėjęs, per tą laiką, galėjau tik perbėgti sales kaip pūkis (aitvaras), o dar šypsausi… „Juk išeini nieko nematęs!“ – apmaudžiai kartojo.
Maironio namuose lankiausi taip pat ne pirmą kartą… Bet S. Paulaitienė neatleidžia. „Maironis buvo mano mokytojas!“ – pagaliau pergalingai šypsodamasi sako ji man.
1921 metais įstojo į jėzuitų mergaičių mokytojų seminariją, baigė ją 1927 metais. Su Maironiu galėjo susitikti 1922–1923 metais. „Prelatas klausinėjo Lietuvos istorijos, apie kaizerininkus, o aš prastai kalbu, sakau vaina ir panašiai. Maironis paklausė, kodėl taip negražiai kalbu. Sakau, kad neseniai grįžom iš Rusijos. „Kokioj vietoj buvot?“ – „Viatkos gubernijoj“, – atsakau. – „Papasakok, kaip ten gyvenot?“ Aš pasakoju apie Iževską, Permę, kur teko gyventi. „Ar ten buvo katalikų kunigų?“ – vėl klausia Maironis. – „Nebuvo, – sakau, – reikėjo iš Kazanės kviestis. Vienas vaikas gimė, kvietėsi tėvai, tai, kol kunigas atvažiavo, tas vaikas jau vaikščiojo, jam už sutanos įsikibęs tampė.“
- Paulaitienė – dirbanti pensininkė, malonaus būdo, labai didžiavosi savo darbu. Kalbėjo pavydėtinai gražiai – taisyklingai kirčiuodama ir ištardama priegaides.
***
Išspausdinęs korespondencijas iš Maironio memorialinių vietų (1987), gavau laišką. „Nejau Krekenavoje neliko daugiau žmonių, mačiusių ir pažinojusių mūsų tautos dainių?“ – rašė Felicija Stancikienė-Ragauskaitė. Nuvažiavau į Šilutę, kur ji gyveno. Paklausiau, ar ne taip ką parašiau?
– Parašyta teisingai, – atsiliepė F. Stancikienė. – Bet mano sūnus Eugenijus, paskaitęs laikraštį, pasiuntė laišką į redakciją. Sakiau, kad nerašytų. Dabar žmogus turėjo važiuoti tokį kelią. – Tai šis laiškas, – rodau, – kurį gavome, – sūnaus, o ne jūsų? – Taip, sūnaus, nors… mano rašysena labai panaši… Jis sako, mano gyvenimas toks, kad vienos knygos neužtektų viską aprašyti.
Tai buvo viena sunkesnių mano komandiruočių. Moteris labai geros širdies, bet pasiligojusi, nuolat skausmuose. Ilgai kalbėjomės – raute rovėme prisiminimus. Aš užsirašinėjau, ką suvokęs.
Kita vertus, tas nuolatinis gaisras F. Stancikienės akyse pateisino skubėjimą. Be noro išsipasakoti nebūtų taip ryškiai atgijusi, kad ir tarpais, atmintis.
Remiantis F. Stancikienės pasakojimu, Pirmojo pasaulinio karo metais Krekenavoje veikė vaidintojų būrelis, įkurtas ir globojamas Maironio. Ji gerai atsimena Maironį, tuokart buvo jau mokinė. Kasdien tekdavo eiti į mokyklą pro klebonijos verandą, kurioje dažnai matydavo Poetą su knyga rankose arba ką nors rašantį. Neretai jis mokinius užkalbindavo, kuo, žinoma, jie labai didžiavosi. Mokykloje dainuodavo dainas pagal Maironio žodžius, o vėliau jos pasklido plačiai.
Matydavo Maironį ir su kastuvu rankose.
Maironis su Krekenavos klebonu Kazimieru Kazlausku stengėsi paprastus žmones šviesti. Tada ir buvo sumanyta rengti vakarus ir vaidinimus. Surinkę gabesnius jaunuolius, repetavo ir dar prieš rugiapjūtę parodė pirmąjį vaidinimą – „Genovaitę“. Vaidino klebonijos klojime, kuriame buvo įrengta scena ir pastatyti suolai žiūrovams. Maironis su Kazlausku vaikščiojo po klojimą: džiaugėsi ir sergėjo, kad kas nepadegtų.
- Stancikienei buvo aštuoneri, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915–1918 metus Maironis praleido Krekenavoje. Čia parašyti eilėraščiai „Nevėžis per karą“, „Marijos giesmė“ ir kt. Iš F. Stancikienės prisiminimų galima numanyti, ką matė ir patyrė Poetas.
– Gerai atsimenu vokiečių kareivius, kaip jie žiauriai sumušė mano senelį, – kalbėjo moteris. – Senelis Nikodemas Venclavičius, mamos tėvas, turėjo įsirengęs gerą kalvę. Spyną padarydavo – niekas neįeis. Įrankius jam buvo parūpinę sūnūs, mano dėdės, abudu geležinkelininkai, dirbę Maskvos ir Petrogrado depuose. Senelis nenorėjo kareiviams tų įrankių atiduot. Jį mušė šautuvo buože per sprandą. Devynias dienas pagyveno ir mirė.
– Ir mamą kone nudūrė, kad nedavė tėvelio smuiko išsinešt. Miestelyje gyvent nebuvo galima. Su sumuštu seneliu ir mes patys – į mišką. Apsistojome Ūselių kaime pas pažįstamus. Mokyklos direktorius Mykolas Antanaitis buvo iš to kaimo. Jų šeima didelė, jis nevedęs, brolio vaikus mokė ir kitiems padėjo. Surengdavo mokiniams pramogų. Mes – bežemiai, tai mus pirmiausia susodina į ratus pasivažinėti, turtingesniems sakydavo: „Jūs visad važinėjate, jie – kai kada.“
Jam vis muzikos reikėjo. Iš 4 klasės nuvažiavome į Kauną. Visur – dainuot: ir Karo muziejuj, ir Prezidentūros rūmuose.
- Antanaičiui mokiniai antkapį nukalė: žmogus sėdi, pasirėmęs rankomis.
Kai mokyklos direktore tapo prelato Stakausko sesuo Salomėja, ji tuoj atšaukė visus žemės ūkio dalykus. M. Antanaitis, būdavo, sakė, kad ir mažą sklypelį žmogus turėdamas turi mokėti naudingai viską išauginti. Bet Stakausko sesuo manė kitaip: vargetos neturi kur sodint ir ką sodint. Jos dukterėčios Michailina ir Kristina kartu su mumis mokėsi, jos mėšlo į rankas neims.
Mes – į mišką, tėtis liko namų žiūrėt. Vokiečiai ėjo ir ėjo kaip amaras. Vieni išeina, kiti ateina. Kareiviai prisikabino prie tėčio, kad jis – rusas. Mat nešiojo barzdžiukę. Atėmė pinigus, nuvilko švarką. Prie ratų pririšę išsivedė. Kažkokiame kaime išpirko jį ūkininkas už 5 litrus degtinės. Grįžo – nepažinsi. Tėvelis pasakojo: kare ir vaikas karys. Vokiečiai nuėjo vištų gaudyt. Prie vežimo atsirado piemenukas: „Dėde, aš peiliuką turiu!“ – nesako, kad šeimininkas pasiuntė. Šalia buvo kūdra, apžėlusi nendrėm, tėvelis tupėjo jose, laukė, kol girti vokiečiai išvažiuos. Tuoj nusiskuto tą barzdą…
Dėdina iš Petrogrado atvažiavo, žuvus dėdei Stasiui (į garvežį, kurio mašinistas jis buvo, pataikė bomba). Nežinau, kaip ji su mažu vaiku prasmuko per frontą. Galėjo tai būt jau po Spalio perversmo. Atvežė šiltinę.
Atgulėm beveik visi. Mama kelis mėnesius gulėjo, atsirado net pragulų. Paskui tėvelis. Per šventą Jurgį atėjo bermontininkai. Tuoj prie šulinio. Mamai liepė gert, paskui patys.
Kitame miestelio gale Janeckienė laikė mokyklą, dabar ten buvo apsistojusi milicija. Raudonieji kulkosvaidžiais ėmė šaudyt, per langus kulkos lekia, padegė kalvę.
„Ragauskai, kalvė dega!“
Tėvelis dar buvo silpnas po šiltinės. Išbėgo ir susmuko…
Bermontininkai užrišo mokyklos duris, langines, šaudė ir sudegino visus žmones.
Tėvelis Feliksas Ragauskas buvo našlaitis. Kunigaikštis Daugirda išleido jį į agronomų mokyklą. Tarnavo Lančiūnavoj pas grafą Chrapovicką. Vedžiojo po laukus grafo svečius. „Ši žemė tik žirniams“, – sako tėvelis. Grafas: „Mano senelis ir prosenelis žinojo: nėr žirniams žemės!“ Bet tėvelis užsispyrė. Ir jam buvo leista pasėti žirnių, o tie gerai užderėjo.
Jis vis norėjo turėt savo žemės. Kai Valmoniškių dvarą dalijo, matininkas pasižiūrėjo tėvelio dokumentus (kad čia gimęs) ir paakino, sakė: ir tau priklauso.
Mudvi su mama važiavome pas ministrą prelatą Mykolą Krupavičių. Ministras sakė, kad pirmiausia savanoriams reikia duot. Konfidencialiai, tik mamai, paaiškino. Matai, šiandien duodam, rytoj atimsim. Duodam tik jiems apramint. Paskui stambinsim ūkius kaip Vokietijoj, bus ne mažesnis kaip 60 hektarų. Geras ūkis tik toks.
Grįžom tuščiomis ir šventai saugojom tą mums patikėtą ministro paslaptį.
Tėvelis nuėjo tarnaut į Gudžiūnus, ten Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Platonas Jankauskas turėjo dvarą. Tėvelis nukrito nuo stogo. Kai nukrito, Jankauskas, ypač Jankauskienė, ramino: padėsim, išgydysim, bet neskubėjo. Paskui gydytojai sako: laikas praleistas! Nė pusės centnerio rugių už tai mamai neatseikėjo. O žmogus liko su lazda vaikščioti.
Tėvelis, jei reikia, būdavo, stogą apdengdavo, ratus apkaldavo. Reikia – pusbačius pakaldavo. Ką iš medžio paima, padaro.
Mama iš tėviškės niekur nesikėlė. Kaimynai sakydavo tėvui: „Kaip tu, Ragauskai, gyveni, juk čia žalčių galas!“
Ten dabar gyvena jauniausios mano sesers Aliutės Slušnienės šeima. Sesuo mano sirgo ir jau pasimirė. Prisimenu, kad kankliuodavom, kol širdis atsigaudavo. Susirinkdavo ir daugiau mergaičių. Vadovavo mūsų ansambliui mokytojas Stasys Rudys. Jis mane labai mylėjo. „Klausykit Ragauskaitės, ji išves, neleis iškrypt“, – sakydavo vadovas kitoms mergaitėms. Arba: „Tu užbaik, klausą turi!“
- Rudžiui Krekenavos kapinėse, kaip ir mokytojui M. Antanaičiui, pastatytas paminklas. Žmona ir vaikai gyvena (1987) Kėdainiuose.
Kanklės pas mus atsirado, kai atvažiavo mokytojas Strimaitis. Jis mokėjo stygas padaryt.
Kai ištekėjau, mano kankles mamytė vyro seseriai padovanojo. Gimus Algimantui, ji man atvežė kitas kankles į Kaišiadoris. „Tau vėl atvežiau, mokyk vaikus.“ Tas kankles tebeturiu.
Vaikai prie muzikos nelabai. Vyras irgi, bet viena anūkė baigė Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose režisūrą, dirba Šilutės 3-iojoje vidurinėje mokykloje, domėjosi tomis mano kanklėmis. Kaipgi! Juk mano kankliavimo klausėsi Maironis.
… Kai praveri Maironio namų duris, kanklės suskamba „Lietuva brangi“ motyvu. F. Stancikienė dabar čia nebuvusi, net nesupranta, kaip mechaniniai pirštai gali kankliuot. Braukė per stygas ir žiūrėjo į savo nudirbtas rankas – jau taip nebeklauso, kaip anksčiau.
Vyras Vincas Stancikas – zootechnikas, baigęs Belvederio kursus. 1946-aisiais sumanė važiuoti į Šilutę, arčiau tėviškės Vainuto. Jis – iš didelio ūkio, ar ne 50 hektarų jo tėvai turėjo, bet dešimt vaikų.
– Anytai aš – prasčiokė, kaip rakštis akyse,– pasakojasi F. Stancikienė. – Pasakysiu: vyras manęs nei mušė, nei pešė, bet kai gimdžiau – tuoj iš namų: „Man vaikų nereik!“ – sakė. Per dešimt metų – septyni vaikai. Labai sunkiai gyvenom – ir vaikai kalėdojo. Eugenijus gimė Krekenavoj, Virginija ir Valda – Ramygaloj, Vidmantas ir Algimantas – Kaišiadoryse. Kur vyras dirbo, ten ir aš kėliausi.
Krekenaviškės Felicijos likimas pirmiausia mus sieja su Maironio atminimu.
- Stancikienė man smulkiai pasakojo, kur teka Nevėžis, kur Lokauša. Maironis padarė stiprius laiptus. Ar į kapus, ar į pievą, į daržą ar į šventorių, lipa ir lipa tais laiptais žmonės.
– Kada vyko vaidinimas? Neprisimenu. Mama parėjo iš bažnyčios. Klebonas per pamokslą pasakė: kas turi atliekamų pakulų, pašukų, siūlų ir ruginių šiaudų kūlių – suneškite į kleboniją, darysim scenos užuolaidas. Raštuotas! Bus vaidinimas!
– Kokios spalvos? Žalia, raudona, ruda…
Genovaitė buvo Apolonija Petkutė, klebono K. Kazlausko pusseserė. Kai vaidino – kaip vaikas, su melsva suknia, miške, pusnuogė…
– Kiek metų jums tada galėjo būti?
– Žinau, kad dainavom, kad vainikus pynėm, bet kada tai buvo? Kazlauskas baigė farmaciją, dirbo vaistinėj Gruzijoj, paskui stojo į kunigus. Apolonija ateidavo pas mus. Mama mokėjo virti. Mes iš klebonijos imdavome arklius malkoms parsivežti. Kirtom rugius. Kazlauskas visad su visais kartu valgydavo. Neišeina iš virtuvės, kol visi nepavalgo. Penktadieniais – pasninkas, bet Kazlauskas: aš pasimelsiu. Jokio penktadienio darbininkams!
Į pievas eidavom, „Jurgelį meistrelį“ žaisdavom.
– Šieną sulis!
– Kas sulydins, tas ir išdžiovins!
Maironis ir po karo vis dar atvažiuodavo į Krekenavą. Atvažiavęs apsistodavo pas našlę Lukoševičienę, kuri turėjo erdvų namą Švenčiuliškių pusėj. Marcelė, Maironio sesuo, sakė mamai: „Ponia Ragauskiene, jei jūs būsite Kaune, eisite kitur nakvynės, broliukas labai užsigaus.“
– Kodėl būtų turėjęs užsigauti? – klausiu F. Stancikienę.
– Per karą pas mus buvo paslėptas bažnyčios turtas ir Maironio kryžius. Prie krosnies tėvelis sienelę primūrijo… Kai išardė, kaimynai stebėjosi: „Ir kas galėjo pagalvoti!“
Kaune, memorialiniame Poeto kambaryje, kabo dailininko Juzefo Mioduševskio tapytas Maironio portretas. Čia galima įsižiūrėti į prelato regalijas – kryžių ir žiedą. Reikia manyti, kad tas brangenybes per Pirmąjį pasaulinį karą Maironis ir slėpė Krekenavoje pas Ragauskus.
– Pas Maironį buvau kelis sykius. Vieną, kai pas ministrą važiavau su mama, rodos, 1925 metais. Kiek anksčiau – per Dainų šventę.
– Kaip įėjot? Ar spaudėt skambutį, beldėtės ar kitaip?
– Neprisimenu. Atidaro duris Mačiulytė … („Ar tikrai Mačiulytė? Ar nebuvo kitų moterų?“ – „Ne, tik Mačiulytė.“)
Kiek pagalvojusi:
– Duris atidaro, neatsimenu kas, svetimų nemačiau, turbūt Marcelė. Pakvietė į kambarį (kitą kartą – į kambariuką nedidelį pakvietė). Paskui Maironis įėjo iš kito kambario. Pakalbėjom, kad jam patiko Krekenavos apylinkės. Kaip tie jo suoleliai, ar nenuversti?
– Ar vaišino?
– Rodos, kad sausainių buvo. Klausė, kaip tėvai sveiki, kas Krekenavoj gero?.. Rožių arbatą gėrė ponai, pavyzdžiui, Lančiūnavoj. Lietuvos laikais būdavo japoniškos arbatos, pakiukas 35 centai, šiaip arbata iš vaisių kauliukų, kriaušių, žemuogių. Džiovintų vaisių arbatą ir mes namie gerdavom. Tėvelis be arbatos – nė vienos dienos. Samovaras buvo namuose. Savo amžiuj nemačiau tėvo girto. Senelis taip pat negėrė.
Dar vienas F. Stancikienės pasakojimas.
– Kaizerininkai Krekenavos varpą Juozapą sudaužė. Kaip varpus daužė, savo akimis mačiau. Kūjais sutrupino ir išvežė ginklams lieti. Karui prasidėjus, visi trys Krekenavos bažnyčios varpai buvo paslėpti – palaidoti kapinėse. Tai žinojo daugelis parapijiečių. Kažkas turbūt išdavė kaizerininkams, kur paslėpti varpai. (Kitą kartą pasakojo, kad toks ir toks žmogus turėjo ilgą liežuvį, bet paprašyta pakartoti, jo pavardės nebesakė.) Vokiečiai liepė iškast varpus. Vieno nerado, bet du iškasė. Klebonas paprašė, kad leistų mišias atlaikyt. Pakvietė tuos pietų.
Žmonės tuo metu varpus vėl sukėlė į varpinę. Bet vokiečiai nukapojo virves ir varpus paleido žemėn… Vieno šonas atskilo. Krisdamas Juozapas gilią duobę išmušė. Ši duobė prisiminimui buvo palikta.
Kai numetė varpus, ėjo garsas iki pavakario. Aidas sklido už Varnakalnio miškų – kokius šešis septynis kilometrus ir dar toliau. Iki pt saulės laidos buvo girdėti: ti-kin, ti-kin…
Krekenaviškiai turėtų paliudyti, o Maironis ar neužsimena apie tai savo raštuose?
***
Prisimenate, kaip 1963 metais Justinas Marcinkevičius rašė apie kitą – Mažosios Lietuvos – kunigą: „Do-ne-lai-tis! Klausykit, skamba kaip varpas. Donelaitis! Klausykit, skamba kaip arklas“?
Ar dar tebegirdim Maironio balsą – tą patį, kuris du kartus kėlė Lietuvą iš miego: XX amžiaus pradžioj ir pabaigoj?