Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas
Egzotiškas ir kupinas romantinio paslaptingumo Rytų pasaulis seniai traukia daugelį Vakarų menininkų ir intelektualų… Sąvoka Rytai, sako prancūziškojo intelektualizmo simbolis P. Valéry, yra tarsi „brangenybė“. Rytų ilgesį lemia ne tik Azijoje glūdinčios civilizacijos ištakos, unikalios kultūros, religijos, meno formos, šimtmečius gaivinusios Europą, bet ir suvokimas, jog, prisiliesdami prie Rytų kultūrų versmių, sušvelniname vakarietiškąjį racionalizmą, merkantilizmą, surandame tai, ko tuo metu labiausiai stinga.
Azijos kultūros Vakaruose vertinamos neretai neigiamai – regima tai, kas šokiruoja, išmuša iš vėžių. Tada spontaniškai kyla noras priešintis ir atmesti neįprastus reiškinius. Tai primityviausia reakcija, kurią lemia riboti mąstymo ir ideologiniai stereotipai, užsisklendimas savosios kultūros vertybių sistemoje, bijojimas „kitokių“, nepažįstamų dalykų. Kita reakcija – atsargi, lūkestinga, reikalaujanti įsijausti ir kultūras interpretuoti hermeneutiškai. Tada „svetimos“ vertybės pamažu įtraukiamos į savąją sistemą, ir tai laiduoja kultūrų dialogą. Yra ir trečia nuostata – Rytų kultūrose ieškoti kitokių vertybių, siekiant išplėsti ir praturtinti savo mąstymą, kultūrą, vertybes.
Kaip tik tokį santykį su Rytų kultūromis puoselėja keliautojas ir fotografas Paulius Normantas. Gražiai įpakuotų kultūros surogatų, mass media fikcijų, simuliakrų viešpatavimo laikais amžinųjų kultūros vertybių ieškančios šios asmenybės gyvenimas ir kūryba žavi vientisumu. Jis yra atgavusios nepriklausomybę, atviros pasauliui Lietuvos pilietis, jaučiantis atsakomybę už tai, kas vyksta mus supančiame pasaulyje, dvasinę žmonių būseną. Savo kūriniais, oficialiais pareiškimais, dalyvaudamas akcijose, ginančiose pavergtų tautų teises, jis protestuoja prieš pavergimą, prievartą, apeliuoja į žmonių solidarumą ir pilietiškumą.
Viename interviu po valstybinio apdovanojimo – Gedimino ordino įteikimo ceremonijos Normantas sakė: „Aš gimiau mažoje tautoje. Didelių tautų sūnūs ir dukterys gali būti ir atsargesni. Mažos tautos žmonės neturi teisės būti bailūs. Jie privalo jausti solidarumą ir moraliai paremti engiamas ir kenčiančias tautas“. Pagrindinės gyvenimo ir kūrybos nuostatos rodo Normantą esant humanistinės kultūros šalininką, tiesiantį savitarpio supratimo tiltus tarp Rytų ir Vakarų tautų.
Normanto fotografijų ciklai tarsi išplėšia iš būties srauto esmingiausius istorinio Tibeto, Nepalo, Kašmyro, Kampučijos tautų, Igarkos krašto, encų, nencų, ugrų-finų ir daugelio kitų etninių grupių gyvenimo fragmentus. Šios fotoepopėjos – ne tik lakštuose įamžinti kelionių, asmeninės patirties įspūdžiai, bet ir didžiai vertingi unikalių tautų kultūros istorijos, antropologijos, etnografijos fotomeno istorijos dokumentai. Normanto jau du dešimtmečius „rašomame“ daugelio egzotiškų Rytų tautų ir etninių grupių fotometraštyje – daug svarbių istorijos faktų, detalių, spalvingų personažų, nykstančių kultūrų pėdsakų, kuriuos labai svarbu šiandien priminti pasauliui. Tik kol kas jo metraštinės fotoepopėjos reikšmė ateičiai dar menkai suvokiama.
Sudėtingas, įvairialypis Rytų kultūros pasaulis Vakarams neretai atsiskleisdavo kitaip „apversta“ vertybių sistema, kadangi abstrakčiai traktuojamuose Rytuose vakariečiai ieškodavo savų stereotipų projekcijų ir surasdavo tai, ko jiems stigo ar norėjosi regėti, įtvirtinant savąją vertybių sistemą. Šitai lėmė požiūrį į Rytus, kaip į „stebuklingą veidrodį“, padedantį išvysti ir suprasti save, pasitelkiant priešingą atvaizdą bei vertybes. Normantui nebūdinga tokia eurocentrinė nuostata. Susidūręs su Rytų tautų vertybių sistemomis, jis siekia įsiskverbti į jas, suvokti esmę.
Pasiėmęs kelias fotokameras jis keliauja į tolimus Azijos kraštus, stengiasi nuotraukose užfiksuoti palikimą tų negausių „marginalinių“ tautų ar etninių grupių, kurioms itin aktualu išsaugoti tautinį ir kultūrinį tapatumą ar tiesiog išlikti. Civilizuotų pasaulių pakraščiuose, atskirtose geografinėse erdvėse gyvuojančioms kultūroms būdingas ne tik artėjimas prie kitų saviidentifikacijos centrų, bet ir nepaprastas daugelio archajiškų tradicinės kultūros formų konservatyvumas.
Per pastaruosius du dešimtmečius fotografas surengė daugybę ekspedicijų į Tibetą, Nepalą, Indiją, Kampučiją, Kiniją, Kurilų salas, Jenisejaus baseiną, aplankė visas ugrų-finų tauteles. Keliaudamas patyrė dvasios skrydžių ir visiško jėgų išsekimo bei nusivylimo akimirkų. Sugrįžęs į namus ir sutvarkęs sukauptą medžiagą, vėl rinkdavo lėšas ir rengdavosi naujai kelionei. Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi. Kelionės, „buvimas kelyje“, ėjimas vis tolyn, įveikiant ankstesnes ribas, Pauliui yra ir atsinaujinimo, ir savęs įtvirtinimo būdas.
„Vėl, – rašo jis 1993 m. liepos 11 d. dienoraštyje, – vynioju begalinį Himalajų kelio siūlą. Miglos bei sniegynai laiko apkabinę kalnų viršūnes, ir netrukus išgirstu baisiai kriokiant aukštai viršum rūkų: lyg Himalajų demonai staugtų, puotautų, kviestų į svečius ir mirtį. Kaip Odisėjas negaliu pajudėti iš vietos, gerai, kad plati upė skiria mane ir baisias viršūnes, kupinas nežemiškų garsų. Košmariškos ir nuostabios minutės! Daug dar kartų sustoju ir sunkiai prisiverčiu eiti toliau, nes šaukia…“ Nenusižengdami tiesai galime teigti, kad vargu ar yra koks kitas žmogus, prilygstantis Normantui į Azijos regionus surengtų ekspedicijų gausa, sudėtingumu ir iš jų atgabenamos unikalios tūkstančiuose fotojuostų įamžintos vaizdinės medžiagos įvairove.
Normantas ir Rytai – neatsiejami. Į šį vitališkos dvasios kupiną Rytų piligrimą galima žvelgti įvairiai: vienus erzina jo maksimalizmas ir bekompromisiškumas, ginant pavergtų tautų teises, aistringa meilė Rytų šalių kultūroms, gamtai, kitus – kontroversiški pasisakymai, karti ironija, trečius – neįprastas sėsliam lietuviui klajonių potraukis, įsisąmonintas kaip neišvengiamos lemties ženklas. „Kelionė, – sako jis, – tai pergalė prieš neviltį, nusivylimą ir mirtį“. Jis priklauso ypatingai piligrimų vienišių, menininkų atsiskyrėlių kastai, kurių gyvenimo stilius, mąstymas ir kūryba glaudžiai siejasi. Jis kelia sau maksimalistinius reikalavimus – autentiškai kūrybai būtina nuolat siekti vis daugiau, rizikuoti, eiti pirmyn sunkiais keliais. Baigęs Vilniaus universitetą, pakeitė daugybę profesijų, išsiugdė asketiškus būdo bruožus, sugebėjimą pasitenkinti mažu. Normanto idealas artimas daoistų aukštinamam menininkui klajotojui, kuris yra atviras pasauliui, jo nuolatos besikeičiančiam grožiui. Tokia asmenybė gyvena, mąsto ir kuria spontaniškai, atsiribodama nuo socialinių dogmų, civilizacijos teikiamų patogumų, sąmonę kaustančių schemų, negalvodama apie materialinių turtų kaupimą, atmeta tai, kas trukdo būties pilnatvės pojūčiui, natūraliai saviraiškai.
Vengdamas puošnios retorikos Normantas savo santūriais rytietiškų fotoepopėjų ciklais tarsi sugrąžina prarasto rojaus pasaulį, kuriame žmogus sugyvena su gamta, išmokęs prisitaikyti prie jos stichijų. Jo lakštuose svarbiausia ne visuomet maloni gyvenimo proza, dramatiškos kolizijos, sudėtingos gyvenimo ir mirties metamorfozės. „Daug metų klajodamas Himalajuose, – prisipažįsta jis, – aš supratau, kad mirtis čia yra gyvybės pavidalas“. Šie du dalykai fotolakštuose parodomi kaip vientisos būties apraiškos.
Autorius objektyvą pirmiausia nukreipia į paprastus žmones, gyvenančius savoje aplinkoje. Intymiose, jautraus psichologizmo kupinose nuotraukose sąmoningai išvengta išorinio deklaratyvumo, pigių efektų, jaučiamas potraukis į asketišką metaforų, pustonių kalbą. Su meile ir nuoširdžiu dėmesiu jis žvelgia į išnykusių ainių kultūros reliktus, nykstančių encų, nganasanų, nencų, votų, lyvių, vepsų, sparčiai prarandančių tautinį tapatumą ir kalbą, ugrų-finų tautų pasaulį, stebi Tibeto tradicinių kultūros formų irimą. Iš jo fotolakštų, tarsi priekaištaudami mums, žvelgia pasmerkti prarandančių ateities perspektyvas unikalių negausių tautelių „paskutiniai mohikanai“. Normanto ciklai skamba kaip requiem išnykusioms ir nykstančioms tautoms, priekaištaujantis ir verčiantis susimąstyti apie paradoksalius civilizacijos raidos klystkelius.
Tai – konceptualus menas, fiksuojantis unikalius kultūros reiškinius. Autorius vengia primesti savo kriterijus. Žavi ne tik įvairias kasdienio gyvenimo akimirkas sustabdžiusių fotolakštų meniškumas, sugestyvumas, subtili metaforų, simbolių kalba, bet ir brandžiai asmenybei būdingas sugebėjimas plačiai, be rasinių ir ideologinių stereotipų vertinti kitų tautų gyvenimą ir pastebėti ne tik skirtumus, bet ir giminystę bei visiems svarbias dvasines vertybes. Geriausiuose nuotraukų cikluose jis jautriai perteikia nykstančių tautų tragediją, kenčiančių žmonių skausmą, viltis, meditacijų ir dvasinio nušvitimo akimirkas. Čia netikėtai atsiveria naujos laiko ir erdvės dimensijos, „kitos“ tautos drama tampa sava, suprantama. Žvelgdamas į lakštuose įamžintų žmonių veidus, jų gyvenamosios erdvės detales, visur regi tradicinių gyvenimo normų irimo pėdsakus, atsiveriančias nebūties pragarmes.
Menininkas savo kūriniais verčia susimąstyti, kokia aktuali šiandien, kultūrų niveliacijos ir standartizacijos laikais, negausių tautų išlikimo, išgyvenimo, jų kultūros lobyno išsaugojimo problema. Ši natūraliai, be išorinio patoso parodoma humanistinė pozicija yra labai svarbi šiandien, kai sočios vartotojų visuomenės savo cinišku abejingumu, tylėjimu palaimina čečėnų, kurdų, tibetiečių ir kitų tautų genocidą, palieka iškiliausiems šių savo žmogišką orumą ginančių tautų atstovams teisę tik išdidžiai mirti.
Normanto nuotraukose daug išvirkštinės, tamsios, paprastai nerodomos gyvenimo pusės įvaizdžių, skausmo, psichologinės įtampos, destrukcijos, pasmerktumo nuojautos. Gyvenimas čia slegiamas mirties ženklų, nuolat jaučiamas jos bauginantis artumas. Fotografas yra su pažemintaisiais, skriaudžiamaisiais išgyvenančiais žmogaus būties tragizmą.
Normantas kaip tikras meistras subtiliai jaučia netikėtos kompozicijos, išraiškingos detalės svarbą, jis sugeba rasti idealų santykį su fotografuojamu objektu, matyti kitiems neregimas spalvas, tonus, pustonius, girdėti negirdimą būties muziką. Jis atsainiai žvelgia į išorines grožio formas ir po žaviu apvalkalu ieško gelminės esmės. Pauliui labiau rūpi gyvenimo druskos pilna paprastumo estetika ir natūralus aristokratizmas.
Itin subtiliai jis perteikia gamtos grožį. Iš pirmo žvilgsnio atrodančia atsitiktine, nereikšminga detale, fragmentu jis sugeba daug pasakyti. Gamta Normanto cikluose – natūrali, žmogų priglaudžianti ir jo dvasiai artima stichija. Tibeto plokščiakalnio Himalajų ir Jenisejaus baseino žmonių gyvenimo vaizdus jis išryškina juos supančios asketiškos ir atšiaurios gamtos ypatumais. Tibeto ciklams svarbios architektūros ir interjero detalės. Pagrindiniai Normanto nuotraukų ciklų herojai (be daugelio puikių peizažų) yra žmonės, tiksliau – pasaulio skausmą sukaupusios ir išraiškingai rodančios jų akys. Akys – ne tik žmogaus sielos veidrodis, jos iškalbingiausiai byloja apie žmogaus būties trapumą ir tragiškumą.
Normanto nuotraukų albumas „Budhos vaikai: ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai“ skirtas sunkiausiai prieinamo kalnuoto Azijos regiono, kur siejasi Tibetas, Nepalas, Indija, tautų gyvenimo kasdienybei ir jas supančiai didingai gamtai. Atskirto nuo išorinio pasaulio, dar beveik nepaveikto dabartinės technogeninės civilizacijos regiono kultūros formos archajiškos ir grynos. Šeštoji per pastarąjį dešimtmetį ekspedicija po tuos kraštus pareikalavo didžiulių fizinių jėgų, rizikos ir valios. „Nesuskaičiuojama daugybė maldos vėliavų kelionėse užgrūdintus keliautojus, pasaulio piliečius kviečia užsukti į Mustango karalystę, esančią Nepale, – rašo dienoraštyje Normantas. – Tačiau 1997 m. tokių „turtuolių“ ir laimingųjų buvo mažiau nei šeši šimtai“.
Normantas prisipažįsta, jog nuotraukas kuria sunkiai, jos nelyg persmelktos aitriais kraujo ir prakaito kvapais. Šiuos žodžius, kalbėdami apie menininko kūrybos procesą, galime vartoti, nenusižengdami tiesai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Daugelis nuotraukų buvo padarytos keliaujant didžiuliame aukštyje, ledynais („suskirdusiomis medinėmis rankomis keičiant fotojuostas, neretai varvėdavo kraujas“). „Su Tibeto kalnais, – rašo jis dienoraštyje, – susitikau po ilgos pertraukos. Išvystos horizonte kalnų virtinės, kaip ir gražios mergaitės jaunystėje, kelia apgaulingą įspūdį. Tu veržies, skubi juos apkabinti, jie visai čia pat, bet tenka visą dieną spėriai eiti ar važiuoti, kol geriausiu atveju vakarop pasieki kalnų papėdę. O kartais tiktai kitą dieną“. Prisitaikymas prie vietinių gyventojų gyvenimo ritmo, papročių, tiesioginis bendravimas su jais padeda Normantui įsiskverbti į tolimų Tibeto ir Himalajų tautų dvasią, suteikia jo nuotraukų ciklams ypatingą įtaigumą ir autentiškumą.
Simbolinė, o sykiu ir konceptuali pastarųjų keturių ciklų ašis yra didingas, amžino sniego kepure uždengtas šventasis Kang Rinpochės (Kailašo) kalnas Vakarų Tibete. Kalnai, uolos, plokščiakalnius ir kalnagūbrius raižantys kanjonai, slėniai, kuriuose tarpsta pabiros gyvenvietės, – tai šio Himalajų regiono mažulyčių tautelių būties erdvė. Į horizontą užgožiančių kalnų viešpatiją užklydęs žmogus yra priverstas taikytis prie aplinkos. Žmogus čia nuolatos jaučia gamtos stichijų alsavimą, kurį atpažįstame Normanto portretuojamų žmonių vėjo nugairintuose veiduose, šventyklose, daiktuose. Ikibudistinė Himalajų tautų mitologija paremta šventų kalnų ir uolų kultais. Kalnai ir uolos – tai aukščiausios dievybės, gyvenančios panašiai, kaip žmonės. Jų dieviškos esmės atspindys yra toteminiai Himalajų tautų gyvūnai – jakas, šuo, arklys, gyvatė, tigras. Net VI a. ėmęs sklisti budizmas nepajėgė pakeisti archajiškų tikėjimų ir įtraukė juos į vietines budistinės religijos sistemas.
Normanto fotolakštuose pirmiausia kalba pojūčiai, jusliškai suvokiamos architektūros detalės, drabužių klostės, žmonių figūros, veidai. Net didingi Himalajų kalnų siluetai, susiliejantys su kosmine erdve, išlaiko jusliškumo ir medžiagiškumo elementus. Fotografas dėmesį sutelkia ne į egzotiškas etnografines detales, o į iškalbingus, rimties kupinus žmonių veidus, bylojančius apie mums nežinomus likimus. Įamžinti šį rūstų Himalajų tautelių pasaulį, kupiną kasdienybės poetikos, – vadinasi, pratęsti jo egzistavimą ir suteikti jam istorinę prasmę.
Ypatingo autentiškumo Himalajų ir tibetietiškiems ciklams, netgi, sakyčiau, konceptualiai naują dimensiją suteikia fotolakštus papildančios sodrios mintys, poetinės parafrazės, filosofinė refleksija, intymiuose kelionių dienoraščiuose užfiksuoti akimirkos įspūdžiai. Čia akylą fotografo žvilgsnį ir kadro erdvę netikėtai praplečia filosofinė bei poetinė refleksija. Taiklaus žodžio Normantas ieško ilgai, rūpestingai, savo tekstus ir aforizmus šlifuoja tarsi akmens luitus. „Noriu, – sako jis, – kad žodis svertų bent šimtą tonų“. Šitai yra atsakingo požiūrio į gyvenimą ir kūrybą išraiška, liudijanti, jog vos ne metafizinę prasmę įgaunančios kelionės į Rytų šalis suvokiamos kaip lemtingas žmones ir tautas suartinantis triūsas.