Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas
Būties tiesos ieškojimai Arvydo Šliogerio „Tyliojo gyvenimo fragmentuose“
Iš pastaruoju metu pasirodžiusių filosofinių studijų fundamentalumu išsiskiria prieš dešimtmetį parašyta Arvydo Šliogerio knyga „Būtis ir pasaulis“*, kurią kartu su V. Drėmos, B. Ra-dzevičiaus, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus, V. Vildžiūno, P. Repšio, A. Švėgždos, S. Gedos, O. Balakausko, B. Kutavičiaus bei kitų mūsų kultūros įžymybių kūriniais galime laikyti vienu autentiškų negausios mūsų nonkonformistinės, arba „išstumtosios“, kultūros reiškinių. Nebuvo manoma ją skirti oficialiajai kultūros vartojimo rinkai, todėl formavosi, tyliai konfrontuojant su totalitarinio pasaulio stipriųjų valia – prieš oficialiosios ideologijos nuostatas. Daugelis, norėjusių likti ištikimi savo idealams, kūrybiniam pašaukimui ir siekusių nuoširdžiai tarnauti savo tautai, buvo priversti užsisklęsti savyje ir kurti tik bendraminčiams. Tai ir yra svarbiausių nonkonformistinės kultūros bruožų – jos maksimalaus sukauptumo, intymumo ir autentiškumo – pagrindas.
Šiuo vidiniu sukauptumu bei joje slypinčia tylia sprogstamąja jėga mane labiausiai ir domina recenzuojamoji knyga, kurią įvardiju kaip geriausią iš visų Šliogerio veikalų. Kuo ji svarbi paties filosofo ir lietuvių filosofijos raidai? Tikriausiai tuo, kad, būdama autentišku savo gyvenamojo meto dvasinės rezistencijos dokumentu, 1) padeda natūraliai įsiskverbti į Šliogerio „mąstymo laboratoriją“, atkurti jo kelią filosofijos istorijos labirintuose; 2) paaiškina, kaip, kuomet ir kodėl dvasinėje mąstytojo raidoje įvyko kokybinis lūžis, nulėmęs kokybiškai naują jo kalbą; 3) atskleidžia, kokios idėjos, filosofinės tradicijos tai neabejotinai veikė.
„Būtis ir pasaulis“ – labai savita knyga: čia glūdi įvairios egzistencinę prasmę turinčios temos, idėjos, leitmotyvai. Ji, kaip ir daugelis Kierkegaard’o, Nietzsche’s, Prousto, Kafka’os veikalų, parašyta intymaus dienoraščio forma. Nors jos sandara išoriškai nesisteminga ir fragmentiška, yra gan vientisa. Tie patys leitmotyvai, apmąstymai apie žmogaus būties prasmę kartojasi gana dažnai. „Būtis ir pasaulis“ iš tiesų yra „tyliojo gyvenimo fragmentų“ vėrinys, atsiradęs autoriui atsiribojus nuo išorinio pasaulio šurmulio ir pasinėrus į kitą būties suvokimo plotmę. Šis sudėtingas fragmentinių apmąstymų, tobulai nugludintų aforizmų audinys galėjo būti pateiktas ir kitaip. Tačiau sudėtingos knygos kompozicijos problemos – tai paties filosofo prerogatyva, ir tik jam spręsti, ar reikėjo „išvalyti“ prieštaravimus, padaryti ją nuoseklesnę. Manyčiau, kad šiam veikalui ir teikia žavesio būtent toks pavidalas. Vėlesnių kartų skaitytojai tikriausiai bus dėkingi už tai, kas tekste liko „neišvalyta“.
„Tyliojo gyvenimo fragmentuose“ yra filosofo dialogų su kitais mąstytojais, polemizuojama su klasikinių, daugiausia egzistencinės pakraipos, tekstų teiginiais, apmąstoma filosofijos paskirtis, jos tikslai, žmogaus būties ir kūrybos prasmės, pažinimo ribos, žmogaus vieta pasaulyje. Skaitytojui, pripratusiam prie „skaidrių“ vienareikšmių filosofinių tekstų, „Būtis ir pasaulis“ atrodo tarsi mįslingas Yijing (garsiosios kinų „Permainų knygos“) tekstas: jame netrūksta įžvalgių ir giliaprasmių pastabų, imlių poetinių metaforų, netikėtų minties nuokrypių. Šliogeris, būdamas XX a. intelektinės kultūros šalininkas, operuoja iš skirtingų kultūrinių tradicijų perimtais įvaizdžiais, idėjomis, net dviprasmybėmis, tarsi provokuodamas skaitytoją aktyviai sekti slapčiausių jo minčių zigzagais.
„Būtyje ir pasaulyje“ matyti sudėtingos, o neretai ir dramatiškos, filosofinės mutacijos, ieškojimų, blaškymosi ir atradimų pėdsakai. Svarbiu bruožu laikyčiau „minties judėjimą“, dvasinį aktyvumą, savitų mąstymo būdų ieškojimą, mėginimą išsiveržti iš marksistinės filosofijos dogmų į „kitą“ egzistencinio mąstymo plotmę. Gvildendamas Schopenhauerio, Kierkegaard’o, Nietzsche’s, Jasperso ir Heideggerio idėjas mėgina pateikti savitas tradicinių egzistencinės ontologizuotos filosofijos plėtojamų temų variacijas.
Savosios „filotopijos“ – t. y. „mąstymo, nukreipto į atvirumo vietą“ – pagrindu Šliogeris įvardija ne būties ir mąstymo tapatybę, o iš Kierkegaard’o ir Hegelio polemikos išsirutuliojusį būties ir pažinimo nepriklausomybės principą. Jis, kaip ir Heideggeris, teigia, kad būties kategorija, kuria operavo klasikinė Vakarų filosofija, iš tikrųjų reiškė „ne būtį“, o „tarsi būtį“. Tradicinę išorinio pasaulio pažinimu besiremiančią Vakarų filosofiją Šliogeris, kaip ir Heideggeris, vadina „būties užmarštimi“. „Tradicinė filosofija, – rašo Šliogeris, – apmąstė būties kategoriją, tačiau tos kategorijos gyvenimo vieta buvo ne ta pati būtis, o tai, kas būties atžvilgiu yra transcendentiška. Būties atributai buvo priskiriami prie pažinimo, todėl būties kategorija eksplikavo ne būties, o pažinimo transcendentų struktūras ir buvo ne būties – savyje apmąstymas, o pažinimo savimąsta. Būties mąstymo istorija iš tikrųjų buvo pažinimo savižinos istorija. Autentiško būties mąstymo pradžia – ne būties kategorija, o toji vienintelė ontologinė vieta, kurioje ir per kurią būtis atsiveria. Tokią vietą aš vadinu būties fenomenu“ (išskirta autoriaus. – A. A.) (fr. 9, p. 27–28).
Taigi Šliogerio pasaulėžiūros pervartą į autentišką „būties fenomenų“ apmąstymą lėmė „įsiskaitymas“ ir savitas Kierkegaard’o, Nietzsche’s ir ypač Heideggerio tekstų perpratimas. Gilinimasis į ontologizuotos filosofijos tekstus, jų įvaizdžius ir kategorijas bei moderniosios filosofijos sąvokų atitikmenų ieškojimas lietuvių kalboje teikia filosofui galimybę ne tik nagrinėti „kitas“ idėjas, tačiau ir pritaikyti jas savos gyvenimiškos pozicijos saviraiškai. Manyčiau, kad pradėti didžiai asmeniškus ir nedidelės apimties esė Šliogerį paskatino verčiami klasikiniai vokiečių filosofijos tekstai, kurie stipriai paveikė jo mąstymo ir filologinę kultūrą.
„Tyliojo gyvenimo fragmentai“ – tai dramatiško filosofo susidūrimo su konkrečia tikrove padarinys. Šis „susidūrimas“ jam visada yra „konfrontacija“, įsigalėjusių mąstymo schemų bei tradicinių mąstymo būdų neigimas. Atskirų būties reiškinių „išplėšimas“ iš įprastinio konteksto, fenomenologinis jų preparavimas bei aiškinimas čia visada susijęs su įdėmiu „įsižiūrėjimu“ į juos ir substancionalaus turinio aptikimu. Šis būties giluminės tiesos „atsivėrimas“ verčia Šliogerį, kaip ir anksčiau suvokusį heideggeriškosios būties filosofijos prasmę vėlyvąjį A. Maceiną, kitaip pažvelgti į „nefilosofiškos“ lietuvių kalbos išgales, atsikratyti jos „nefilosofiškumo“ komplekso ir išryškinti naujas lietuvių kalbos žodžių reikšmes, prasmės įvairovę. Šliogerio pasirinkta gyva, polemiška, eseistinė, pabrėžtinai intymi filosofavimo maniera teikia jam galimybę itin įtaigiai prabilti apie opiausias žmogaus būties problemas. Geriausiuose fragmentuose, be tradicinių spekuliatyvių filosofinių kategorijų, jis vartoja ir „poetinio filosofavimo“ stiliui būdingas itin jautrias, didžiai asmenines situacines sąvokas.
Remdamasis ontologizuotos egzistencinės filosofijos tradicija, Šliogeris ne tik vaduojasi iš filosofijos „griežto moksliškumo“ mitologemų, tačiau ir paneigia marksizmo įdiegtą požiūrį į filosofijos istoriją, kaip į pažangios raidos pasekmę. Iš tikrųjų, kaip taikliai pažymėjo Jaspersas, „filosofijos istorija yra panaši į meno istoriją“, nes didingiausi jos kūriniai yra visiškai unikalūs ir nepakartojami. Vadinasi, kiekvienas iškilus filosofas, priklausomai nuo savo asmenybės, mąsto ir iš filosofinio mąstymo gelmės kuria savitą pasaulėvaizdį. Šliogeris taip pat teigia mąstančios asmenybės egzistencinės patirties unikalumą. „Egzistencinės patirties paradoksas: ji niekada nesikartoja ir nuolatos kartojasi, ji visuomet unikali ir visuomet ta pati. Kaip tik tuo egzistencinė patirtis skiriasi nuo pragmatinės ir metodizuotos“ (fr. 67, p. 80).
Tikroji filosofija Šliogeriui ne mokslas, o pasaulėžiūros, itin asmeninės būtiškosios patirties išraiška. Filosofija jam yra mąstymas, nukreiptas į būties atvirumo vietą, kurioje įvyksta būties atsivėrimas mirtingajam. Filosofas, kaip ir egzistencialistai, nuolat pabrėžia, kad mokslinis pažinimas turi savo natūralias vientiso būties pasaulėvaizdžio suvokimo ribas. Filotopiškai suprantama filosofija, teigia jis, nėra nei išmintis, nei išminties meilė, nei pažinimo būdas, nei hermeneutika, nei fenomenologija, nei ontologija, nei, juo labiau, koks nors „mokslas“. Tai pastanga apmąstyti būties atvirumo akimirkas, t. y. egzistencinę patirtį. Filotopija nesistengia ir negali atsakyti į klausimus: kas yra būtis? kokia ji? kodėl yra? ir pan., nes būtis yra nepažini, o visi tie klausimai nukreipti į tariamą galimybę pažinti būtį.
Sąmoningai atsiribodamas nuo objektyvaus išorinio pasaulio pažinimo ir remdamasis unikalios egzistencinės patirties apmąstymu, Šliogeris seka Kierkegaard’u, Nietzsche ir Heideggeriu. Šie mąstytojai plėtoja nesubstancionalią žmogaus būties sampratą (asmenybė – ne fiksuota duotybė, o nuolatos atsiskleidžiančių galimybių visuma) ir ontologinę problematiką subjektyvizuoja. Jau Kierkegaard’as Descartes’o tezei cogito ergo sum priešpriešino savąją asmeninę tezę „Aš esu čia ir todėl mąstau, kad esu čia“. Šliogeris perima šį „subjektyvaus mąstytojo“ teiginį apie žmogaus egzistencijos pirmapradiškumą ir, veikiamas Heideggerio, unikalią egzistencinę asmenybės patirtį vadina „būties atsivėrimu“. Pastarojo mąstytojo idėjų paskatintas, Šliogeris kritikavo ankstesnę neautentišką filosofiją, tikėjo, kad tikrosios mąstysenos pradžia – ne uždara loginė ar filosofinė sistema, o nuolatinis egzistencinės tiesos ieškojimas. Mąstymo „atvirumas“ Šliogeriui tampa tikrosios filosofijos modusu, kuriuo remdamasis „aš“ projektuoja būties atvirumo akimirkas ir kuria savo vidinį pasaulį.
„Būtis ir pasaulis“ teikia daug peno apmąstyti ne tik dvasinę Šliogerio raidą, bet ir dabartines mūsų filosofijos plėtotės problemas, kurios nuolat kyla skaitant. Šį veikalą galima laikyti ne tiek atsaku į vulgaraus materializmo ar sociologizmo apraiškas, kiek pirmiausia į pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsigalėjusias anglosaksiškojo neopozityvumo analitines ir kalbos filosofijos tendencijas, į lėkšto metodologizmo ir filosofijos moksliškumo kultą. Reikia pripažinti, kad šios pozityvistinės nuostatos totalinės filosofijos ideologizacijos sąlygomis buvo itin reikšmingos, nes daugeliui filosofų padėjo atsiriboti nuo ideologinių stabarų ir ginti filosofinės problematikos grynumą. Tačiau pastaruoju metu vis labiau ryškėja jų neperspektyvumas, kadangi filosofijos atitrūkimas nuo gyvybingųjų savo šaknų naikina giluminį filosofinio mąstymo ryšį su pagrindinėmis žmogaus būties problemomis ir keičia pirmapradį estetinį filosofinio mąstymo pobūdį. Dabar, nuslūgus Vakarų susižavėjimui neopozityvizmu, semiotika, struktūralizmu, analitine bei kalbos filosofija ir atgyjant platesnės kultūrologinės humanitarinės orientacijos filosofijai, matyti neopozityvistinių tendencijų ribotumas ir akivaizdus rimtų kultūros filosofijos ir filosofijos istorijos studijų trūkumas Lietuvoje.
„Būtis ir pasaulis“ teikia vilčių, kad Šliogeris ir jo kolegos vis daugiau nukreips savo intelektinę energiją šia taip reikalinga mūsų filosofijai linkme. Tai iš dalies ir patvirtina kitų filosofo parašytų knygų („Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“, 1985; „Daiktas ir menas“, 1988) pasirodymas. Jos sukeldavo natūralų norą pasidalyti spaudoje mintimis apie gvildenamas problemas, kurios artimos ir mano interesams. Man visada imponavo Šliogerio siekimas nukreipti lietuviškąją filosofiją gvildenti aktualias ontologines problemas. Tačiau, kita vertus, išaugęs gilios pagarbos Rytų kultūrai ir filosofijai aplinkoje, negalėjau priimti jam, kaip ir kai kuriems kitiems lietuvių filosofams, būdingo vienpusiško eurocentrizmo ir neigiamo požiūrio į Rytų kultūras bei mąstymo tradicijas. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsisakiau sumanymo rašyti recenzijas apie dvi anksčiau pasirodžiusias knygas; maniau, kad tai laikinas reiškinys. Tačiau pastarąją pastabą lėmė ne tik emocijos: gvildendami šliogeriškąjį eurocentrizmą, manau, atskleidžiame vieną pagrindinių jo filosofijos paradoksų ir net vidinį prieštaravimą.
Įdėmiai skaitydami Šliogerio knygas, įsitikiname, kad lemiamą įtaką jo filosofijai formuotis turėjo vėlyvoji Heideggerio filosofija, kurioje „posūkis“ nuo ankstyvosios „Būties ir laiko“ problematikos į naują „poetinio filosofavimo“ plotmę yra susijęs su stipriu Tolimųjų Rytų (daoizmo, čan, dzen) filosofijos poveikiu. Net pats vėlyvojo Heideggerio gyvenimo bei mąstymo būdas, vertybinės orientacijos daug kuo primena daoistų ir dzenbudistų gyvenimą. Įrodinėdamas klasikinės Vakarų filosofinės tradicijos nesugebėjimą atskleisti „būties tiesą“, teigia, kad Rytų išmintis, nedualistinis Laozi ir dzenbudistų mąstymo stilius geriausiai padeda atskleisti „kelią į būties tiesą“. Pažymėtina, kad Heideggeris tarp šiuolaikinių Vakarų filosofų – ne išimtis, o „simptomiškiausias“ reiškinys. Tradicinė Vakarų filosofijos krizė verčia ieškoti naujų neklasikinių mąstymo principų, kitų intelektinių tradicijų. Natūralu, jog daugelio žymiausių Vakarų mąstytojų žvilgsniai krypsta į Rytų filosofiją, į jai būdingą mąstymo ir būties vienovę, amžinųjų tiesų ir autoritetų neigimą, mąstymo atvirumą. Tačiau grįžkime prie Šliogerio filosofijos, kuri, perimdama daugelį fundamentalių daoizmo ir dzen filosofijai veikiant susiformavusių vėlyvojo Heideggerio „poetinio filosofavimo“ principų, išoriškai neigia idėjas, sudarančias jo filosofijos pagrindą.
Kitas ryškus Šliogerio filosofijos leitmotyvas, su kuriuo norėčiau polemizuoti – tai „helenomanijos kompleksas“ (žr. p. 200, 201, 204, 211, 220 ir t. t.), kurį įvardyčiau kaip „svajingą romantišką iliuziją“. Toks vienpusiškas graikų kultūros ir filosofijos aukštinimas – tai ne kas kita, kaip J. Winckelmanno, J. G. Lessingo, J.W. Goethe’s ir vokiečių klasikinio idealizmo kūrėjų mitas, žavinga iliuzinė tikrovėje neegzistavusi filosofinė-estetinė konstrukcija, kuri atliko šviesaus idealo misiją niūrioje prūsiškosios monarchijos tikrovėje. Šis „helenomanijos“ leitmotyvas, demaskuotas J. Burckhardto ir Nietzsche’s kultūros filosofijoje, šiandien man atrodo kaip šviečiamasis anachronizmas, kuris gali būti pateisinamas tik kaip pirmapradės būties vienovės ir darnos ilgesio išraiška mūsų „suskilusiame“ sujauktų vertybių pasaulyje. Tačiau šie priekaištai yra nukreipti ne prieš idealą, kuris filosofui reikalingas, net būtinas, o prieš perdėm tiesioginį šio idealo priešpriešinimą „neklasikiniams“ Rytams ir nuolatinį pastarųjų traktavimą dedant minuso ženklą. Nuodugniau šias lietuviškajai filosofijai apskritai būdingas problemas tikiuosi aptarti atskirame straipsnyje.
Baigdamas apmąstymus apie „Būtį ir pasaulį“, norėčiau dar kartą pasidžiaugti šiuo veikalu, labai reikšmingu ne tik dvasinei Šliogerio evoliucijai, bet ir lietuvių filosofijai apskritai. Nors ir ne visiems priimtina tokia filosofavimo maniera, atskiros mintys, tačiau jo filosofija visada žadins mąstyti, polemizuoti, ieškoti tiesos. Linkiu filosofui tęsti taip reikalingą mūsų kultūrai originalaus filosofo ir itin svarbų profesionaliausio klasikinių filosofinių tekstų vertėjo darbą.