Paskutinysis – XXV – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomas prasideda straipsniu apie Indijos prezidentą Ramasvamį Venkataramaną, o baigiasi – apie senovės lietuvių deivę Žvorūnę, Ž raide užbaigdamas mūsų abėcėlę.
Šis tomas ypač išsiskiria plačiu lituanistikos klodu. Taip jau sutapo, kad lietuvių būtyje daug žodžių, kurie buvo ir yra mums labai svarbūs, prasideda V ir Ž raidėmis. O viso pasaulio enciklopedijos, nors ir savarankiškai kuriamos, tačiau turi ta pačią kelrodę – savo kalbos abėcėlę.
Šiame tome daug vietos skiriama Lietuvos sostinei – Vilniui. Be to, aprašoma Vilniaus kunigaikštystė, vaivadija, gubernija, švietimo apygarda, kraštas, arkivyskupija, apskritis, daugelis reikšmingesnių Vilniaus objektų. Pristatomos mokslo įstaigos: Vilniaus universitetai, akademijos, seminarijos, institutai, konservatorija, jėzuitų ir kitos kolegijos, baroko, meno, muzikos bei kitos mokyklos ir gimnazijos. Nepamiršti ir reikšmingiausi kultūros renginiai, kolektyvai, muziejai, teatrai. Aprašomi garsūs miesto statiniai, sąjungos, draugijos, pramonės įmonės, Vilniuje ėjusi periodinė spauda: „Vilniaus aidas“, „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus inios“, „Vilniaus odis“, „Vilnius“, „The Vilnius rewiew“.
Su Vilniumi susiję ir daug Lietuvos istorijos faktų. Enciklopedijoje pateikiami straipsniai, skirti Vilniaus generalinei konfederacijai, apvelgiamas Vilniaus-Radomo susitarimas tarp LDK ir Lenkijos, Vilniaus sutartys tarp LDK ir Livonijos, Vilniaus klausimai (konfliktai), Vilniaus vadavimo sąjunga, nacionalinė gvardija, penktasis ڑaulių pulkas, Vilniaus lobiai, kita.
Kitas platus lituanistikos klodas susijęs su Žemaitija, šia svarbia istorine, geografine ir etnografine Lietuvos dalimi. Ją pristato profesorius Edvardas Gudavičius. Rašoma ir apie Žemaitijos centrinę vyriausybę, ledynmetį, nacionalinį parką, privilegijas, seniūniją, ūkinius nuostatus. Įdomus ir daktaro Vacio Miliaus
straipsnis apie žemaičius. Šiame tome yra straipsniai apie Žemaičių vyskupiją, akademiją, apygardą, arklius (žemaitukus), aukštumą, dailės muziejų, diviziją, Kalvariją, kultūros draugiją, kunigų seminariją, Naumiestį, pulką, sukilimus, tarmę, žemių konfederaciją, kitką. Nustebino Žemaitijoje išvestų vaisių veislių gausa: „Žemaičių geltonoji“, „Žemaičių grietininis“, „Žemaičių juodoji“, „Žemaičių rožinė“.
Yra įdomios informacijos ir apie Žiemgalą, žiemgalius.
Trečiasis šio tomo lituanistikos klodas – garsių kunigaikščių būrys. Pristatomi žiemgalių kunigaikštis Viestartas, XIII a. lietuvių kunigaikštis Viligaila, Žemaitijos kunigaikštis Vykintas, 1236 m. Šiaulių mūšyje sutriuškinęs kalavijuočius, XIV a. lietuvių kunigaikštis Vytautas, Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis, XIII a. lietuvių kunigaikštis, karo su vokiečių riteriais vadas Žvelgaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis. Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis ir Mindaugo bendražygis ژivibudas. LDK kunigaikڑtis, Algirdo vaikaitis ژygimantas Kaributaitis, Lietuvos didysis kunigaikڑtis, Kęstučio ir Birutės sūnus ژygimantas Kęstutaitis. ٹią plejadą vainikuoja iڑsamus straipsnis apie Lietuvos valdovą Vytautą Didįjį, kurį paraڑė daktarai Edvardas Gudavičius ir Algirdas Matulevičius. ٹiame kontekste dera paminėti ir įdomų straipsnį apie ژalgirio mūڑį.
ٹalia reiktų paminėti ir straipsnius, skirtus LDK didiesiems kunigaikڑčiams ir Lenkijos karaliams ژygimantui Augustui ir ژygimantui Senajam.
Tradiciškai VLE Vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja Antanas Račis, daug dėmesio skiria Mažajai Lietuvai. Aprašoma prūsų diduomenė – vitingai, Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Vincas Vileišis, vienas iš garsiausių Mažosios Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas, Mažosios Lietuvos visuomenininkai Kristupas Voska, vyresnysis ir jaunesnysis Dovas Zaunius, Prūsijos istorikai Johannes Foigtas (Voigt), Albertas Cvekas (Zweck), K. Donelaičio palikuonis Liucas Vėnau (Wenau), Mažosios Lietuvos gyvenvietės Želva, Žiliai, Žiokai ir Žuvininkai.
Garsiausi mūsų priešininkai – Livonijos ordino magistras Folkvinas (Volkewin), 1260 m. pralaimėjęs lietuviams Durbės mūšį, Vokiečių ordino didieji magistrai Konradas fon Valenrodas ir Vinrichas fon Kniprodė.
Enciklopedijos leidėjai sėkmingai užbaigė gerą tradiciją, pradėtą dar nuo pirmojo tomo – išsamiai atskleisti Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Šiame tome yra išsamus straipsnis, skirtas Lietuvos partizanų vyriausiajam vadui Jonui Žemaičiui (slapyvardis Vytautas), aprašomi partizanų kariniai teritoriniai vienetai – Žemaičių, Vyčio, Vytauto apygardos, Vytauto rinktinė suvalkijoje, pristatomi partizanų vadai Kazys Veverskis, Leonas Vilutis, Juozas Vyšniauskas, Viktoras Vitkauskas, Vaclovas Voveris ir Vincas Žaliaduonis. Tome pateiktuose rajonų savivaldybių žemėlapiuose yra nurodomos partizanų žūties, atmintinos kovų vietos, atminimo paminklai.
Pristatomi Vilkaviڑkio, Vilniaus ir Zarasų rajonai, Visagino savival-dybė, daug Lietuvos miestų, miestelių, garsesnių gyvenviečių: Venta, Vep-riai, Vėžaičiai, Videniškiai, Vidiškiai, Viduklė, Viekšniai, Viešintos, Viešvilė, Vievis, Vilkiškiai, Virbalis, Vištytis, Vyžuonos, Zapyškis, Zervynos, Žagarė, Žalpiai, Žarėnai, Žas-liai, Žeimiai, Želva, Žemaitkiemis, Židikiai, Žiežmariai, Žigaičiai, Žvingiai ir Žvirgždaičiai.
Knygoje pateikiama daug informacijos ir apie užsienį. Pristatomos penkios valstybės: Vietmanas, Vokietija, Zambija, Zimbabvė ir Žaliasis Kyšulys. Seniausi ir, deja, ne geriausi ryšiai mus siejo su Vokietija. Rašytinės žinios prasidėjo nuo vokiečių misionieriaus Brunono nužudymo, vėliau kryžiaus karai, niokojamieji žygiai į Lietuvą, lietuvių atkirčiai, dvi okupacijos XX amžiuje, nors Vokietija viena iš pirmųjų, aišku, norėdama pakenkti Rusijai, 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Dabar mūsų santykiai draugiški, ir Lietuva, ir Vokietija yra NATO bei Europos Sąjungos narės ir aktyviai tarpusavyje bendradabiauja. Lietuva 2013 metais eksportavo į Vokietiją prekių už 6,06 mlrd. litų, importavo už 9,46 mlrd. litų. Lietuvos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2012 metais sudarė 4,1 mlrd. litų.
Daugelio didelių pasaulio miestų aprašymuose randame ir lietuvišką dalį. Iš enciklopedijos galime sužinoti, kad į Vienos miestą lietuviai važiavo studijuoti dar XVI amžiuje, po karo veikė Austrijos lietuvių bendruomenė, vėliau – Austrijos-Lietuvos draugija. Vitebske per I Pasaulinį karą veikė lietuvių pradinė mokykla, buvo dislokuotas Lietuvių atskirasis batalionas. Tolimame Vladivostoke 1919 m. buvo įsteigtas Lietuvių karininkų komitetas tautiniams reikalams ginti, 1998 m. įsteigta lietuvių draugija „Gintaro krantas“, veikė šeštadieninė mokykla. Vroclave lietuviai turėjo savo biblioteką, dainų ir šokių ansamblį „Vilnelė“, rengė lietuvių kalbos kursus, leido „Vroclavo lietuvį“. Vysbadene po karo veikė lietuviška gimnazija, liaudies universitetas, amatų mokykla, pradinė mokykla, vaikų darželis, veikė dramos studija, choras, sporto klubas „Lituanica“, skautų tuntas „Dainava“. Buvo spausdinamos lietuviškos knygos, ėjo „Žinios“, „Wiesbadeno lietuvių balsas“, „Žvilgsniai“, „Tremtinių žinios“. Zalcburge veikė Austrijos lietuvių bendruomenės skyrius, gimnazija, pradinė mokykla, leido savaitarštį „Mūsų žinios“, žurnalą „Tėvynėn“ ir biuletenį „Dienos žinios“.
Daug straipsnių prasideda populiariais raktiniais žodžiais. Dideles straipsnių grupes suformuoja žodžiai vertybė, veterinarija, vidaus, vidurinis, visuomenė, Vytautas, vokiečių, Žalgiris, žemė, žemutinė ir pan. Antai galima paskaityti apie Vidurinę Aziją, Lietuvą, klasę, mokyklą. Yra Vidurinės Azijos sukilimas, smegenys, Vidurinieji Rytai, amžiai, Vidurinis Kongas, Uralas, Vidurio Atlanto kalnagubris, Europa, Europos lyguma, Latvijos žemuma, Lietuvos žemuma, Rytų Europa, Sibiras ir pan. Ir visos šios labai skirtingos sąvokos prasideda vienu žodžiu.
Paskutinio – 25-ojo – enciklopedijos tomo išleidimo proga Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ mokslinės redakcinės tarybos nariais ir leidėjais. Ji jiems įteikė padėkos raštus už prasmingą darbą įgyvendinant ilgametį mokslinį informacinį Lietuvos projektą.
„Visuotinė lietuvių enciklopedija yra mūsų valstybingumo ir identiteto įtvirtinimas. Tai – epochos darbas, sutelkęs žymius šalies mokslo, meno ir kultūros žmones. Kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą yra svarbus ginklas informaciniame kare, todėl svarbu, kad enciklopedija būtų pasiekiama ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui“, – sakė D. Grybauskaitė.
Man atrodo, kad mūsų valdžios atstovai labai lengvai atsipirko – tik padėkos raštais. 25 tomų visuotinė enciklopedija – unikalus, milžiniškas darbas. Manau, kad jos leidėjai nusipelnė ordinų ir medalių.
Vytautas ژeimantas