Viename populiariame vadovėlyje sociologas buvo apibūdintas kaip žmogus, vėlyvą vakarą vaikščiojantis tuščia gatve ir bandantis tyrinėti čia gyvenančią bendruomenę. Pro daugumos abejose gatvės pusėse stovinčių namų langus sklinda blausi šviesa, tačiau jie užtraukti nepermatomomis užuolaidomis. Tyrėjas stebi namų aplinką, domisi už tų užuolaidų kartkartėmis sušmėžuojančiais šešėliais, analizuoja jo ausis pasiekiančius garsus, užkalbina atsitiktinai sutiktą vienišą praeivį.
Dabartinė visuomenė sociologą suvokia kaip įvairiausių apklausų rengėją, aiškinantį, kurių „politinių partijų“ (vertinant dabartinę Lietuvos tikrovę šiuos žodžius sunku rašyti be kabučių) atstovai turi geriausias galimybes tapti parlamento ir savivaldybių institucijų tarybų nariais, kurie visuomenės veikėjai yra populiariausi arba laikomi geriausiai atstovaujančiais tautą. Apklausų organizatoriai bando įtikinti, kaip pasikeistų Seimo sudėtis, jeigu rinkimai įvyktų ateinantį sekmadienį, tuo tarpu spontaniškai kylančių diskusijų dalyviai dažniausiai teigia, kad vadinamųjų prognozių turinys yra ne išsamių tyrimų rezultatų apžvalga, o gryniausia propaganda, už kurios skleidimą tyrėjams užmokėta.
Kai kartą tokios apklausos rezultatų komentatoriaus paklausė, kodėl į partijų populiarumo „reitingų“ tyrimus visai neįtraukta Pirmojoje Respublikoje (1918-1940) didžiausią įtaką turėjusi, o Lietuvą okupavus labiausiai nukentėjusi Tautininkų sąjunga, agentūros atstovas paaiškino, kad ši sąjunga paprasčiausiai nebuvo įrašyta apklausos užsakovo pateiktame sąraše. Kai tiriant visuomeninių organizacijų svarbą buvo nepaminėta rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto ir miškininko profesoriaus Povilo Matulionio įkurta Lietuvai pagražinti draugija, apklausos rengėjai net nenurausdami prisipažino, kad apie tokią draugiją išvis nėra net girdėję.
Pastarosiomis dienomis įvairios žiniasklaidos priemonės net su pasigardžiavimu aptarinėjo, ar turėjo teisę valstybės Prezidentė įvardinti dabartinę Rusijos užsienio politiką kaip teroristinę. Esą ar ji atsiklausė rinkėjų, ar ji išreiškė „visų Lietuvos žmonių“ požiūrį į šią valstybę, ar tik savo asmeninę subjektyvią nuomonę? Tarsi jų atstovai nebūtų nieko girdėję apie prieš kelerius metus atplėštą Gruzijos dalį, apie išpuolius prieš kitas kaimynines valstybes, kuriančias savarankišką ūkinės ir sociokultūrinės raidos strategiją, apie atvirą agresiją prieš Ukrainą. Jų komentatoriai vaizdavo kalbančius „visos liaudies“ vardu, įrodinėjo, kaip Prezidentės žodžiai esą kenkia Lietuvos verslininkams, ir net bandė įpiršti mintį, neva Prezidentė kalba impulsyviai ir jau ne kartą vadovaujasi tik emocijomis. Taigi suprask, kad ji nesuvokia, apie ką kalba, neapgalvoja tokių vertinimų pasekmių ekonomikai, erzina galingąjį „kaimyną“. Girdi, vertėjo pasitarti, pasidomėti rinkėjų nuomone, atsisakyti aštrios „retorikos“ arba siūlyti, kad panašius vertinimus išsakytų didžiųjų ES valstybių veikėjai. Bet labiausiai komentatoriams užkliuvo Prezidentės ne kartą atvirai išsakytas kritiškas tų „didžiųjų veikėjų“ vertinimas. Prezidentei patarta labiau domėtis diplomatija.
Žinoma, tokių komentatorių įkarštį turėtų atvėsinti neseniai Jungtinėse Tautose jau aptartas pasiūlymas pradėti tarptautinį Šiaurės Korėjos valdančiosios chuntos teismą už nusikaltimus žmoniškumui. Būtent Šiaurės Korėjoje negalima išsakyti savo nuomonės, jeigu ji nors kiek neatitinka valdančiųjų nustatytų piliečių elgsenos ribų. Tačiau demokratinės pasaulio jėgos turi ne tik piktinis ir protestuoti dėl šioje šalyje kasdien daromų šiurpių nusikaltimų, bet ir nedelsiant sustabdyti valstybės vardu dangstomą nusikalstamą veiklą. Operatyvus nusikaltėlių nušalinimas nuo valdžios ir jų perdavimas tarptautiniam teismui turi vykti nežiūrint, ar kalba eitų apie kokio nors mafijos sindikato užvaldytą mažą salą, ar milžinišką (pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių) valstybę, kuri tarptautinės bendruomenės perspėjimus bando traktuoti kaip kišimąsi į jų „vidaus reikalus“. Beje, masinės propagandos ar vadinamojo „smegenų plovimo“ apdorotų masių nuomonę modernioji sociologija yra įvardijusi gana aiškiai ir taikliai.
6-osios konferencijos dalyvius pasveikino Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas Arūnas Poviliūnas ir Lietuvos sociologų draugijai vadovavusi prof. Aušra Maslauskaitė. Apdovanoti draugijos paskelbto darbų konkurso laimėtojai už smalsumą ir pasiryžimą imtis sudėtingų, „sunkiasvorių“ temų.
Konferencijai numatyta kryptis – „Sociologinės erdvės ir laiko formos“ – leido pranešėjams pasirinkti ypač aktualias šiuolaikinės visuomenės pokyčių formavimosi temas. Ypač plačią laiko panoramą apžvelgė Vilniaus universiteto prof. Zenonas Norkus, pranešime „Besivejanti raida pasaulio sistemoje: pokomunistinės transformacijos lyginamoji diachroninė analizė“ priminęs apie motyvus, lėmusius kryžiuočių invaziją į tuometinę Didžiosios Lietuvos valstybės teritoriją, aptaręs carinės Rusijos agresyviosios ekspansijos tikslus ir pastarojo šimtmečio visuomenės pokyčius. Profesorius pabrėžė, kad niekas nesibrauna ten, kur žmonės gyvena blogiau, kur silpna ekonomika ir kur vyrauja valdančiųjų savivalė. Agresorius visada veržiasi ten, kur tikisi nemenko grobio.
Šiame pranešime išryškinti ne tik istoriniai visuomenės struktūros pokyčiai, bet ir pateikta šiuolaikiška centro ir periferijos perskyros traktuotė, aptartas besikeičiantis socialinių klasių vaidmuo, išryškinta vadinamojo „Amerikos standarto“ samprata. Remiantis Pasaulio banko ir Maddison-Project duomenų bazėmis palyginta Lietuvos, Estijos, Čekijos, Kroatijos ir kitų valstybių situacija pagal BVP vienam gyventojui ir kitus rodiklius.
Profesorius Z. Norkus yra vienas iš produktyviausių Lietuvos sociologų. Užtenka priminti didžiulį susidomėjimą sukėlusią jo monografiją „Kokia demokratija, koks kapitalizmas“ (2008), netrukus po to pasirodžiusią knygą „Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu“ (2009) ir šiemet išleistą kapitalinį veikalą „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ (2014). Apžvelgdamas pastarąją monografiją, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vylius Leonavičius pažymėjo, kad Z. Norkus plėtoja ankstesnėse knygose išdėstytus istorinės sociologijos tyrinėjimus apie Rytų ir Vidurio Europos valstybių kelią iš komunizmo į kapitalizmą. Jis akcentavo tarpdisciplininį monografijos pobūdį, pabrėždamas, kad ji apima „sociologijos, istorijos, ekonomikos, demografijos, statistikos ir politologijos perspektyvas bei gausius empirinius šių disciplinų duomenis.“
Išsamia gausių šaltinių analizė ir originaliomis įžvalgomis buvo pagrįstas VU prof. Algimanto Valantiejaus pranešimas „Erdvės ir laiko problema sociologijos istorijoje. Fenomenologiniai parametrai“. Pastaraisiais metais atliktų tyrimų duomenys nuodugniai aptarti Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės pranešime „Ką reiškia būti (ne)sovietiniu žmogumi“. Kadangi praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo Lietuvai primesto totalitarinio režimo žlugimo, dabartiniams sociologijos studentams jau reikia vis daugiau pastangų, norint suvokti vadinamąją sovietinę tikrovę, vyresniesiems dar giliai įsirėžusią į atmintį. Ko gero, dar sudėtingesnės jiems atrodo tokios sąvokos, kaip „blatas“, „deficitas“, plataus vartojimo prekių (automobilių, baldų, šaldytuvų, kilimų, netgi patalynės komplektų ir rankšluosčių) skirstymas pagal sovietinių profsąjungų „talonus“.
Konferencijoje nestigo ir pranešimų, nagrinėjančių naujausias šiuolaikinio sociumo problemas: visuomenės stratifikacijos pokyčius (A.V. Matulionis), žiniasklaidos ir informacinių technologijų poveikį (G. Žvaliauskas), šeimos narių santykių transformacijas (šiai tematikai skirta speciali sekcija), urbanizuotos erdvės poveikį asmenybei ir kt. Mokslininkų auditorijos dėmesį ypač patrauktų tokia tema, kaip „Akademinės institucijos projektai biurokratinės ir pobiurokratinės epochų sandūroje“ (G. Rapolienė ir A. Jakubė). Apie šios temos aktualumą liudija ir vis įsiplieskiančios diskusijos viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, ką tik paskelbtas ir jau keliuose šaltiniuose perspausdintas prof. Alvydo Jokubausko straipsnis „Universitetas be dvasios, bet su vadyba“. Sociologų draugijos žodis, aptariant mokslo ir studijų vaidmenį ugdant visuomenę, turėtų būti gana gerai girdimas.
Teksto ir nuotraukų autorius –
Jonas Jasaitis („Mokslo Lietuva“)