Jūratė Venckauskaitė
Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto (VGTU) Teritorijų planavimo institute baigiamas rengti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas „Inovatyvūs architektūros paveldo regeneravimo metodai: Panemunės pilys“, kurį remia Lietuvos Mokslo taryba (projektas Nr. VAT-12053). Projektą rengia bendram tyrimui susibūrusi technologijų ir menotyros sričių VGTU mokslininkų grupė. Tyrimas skirtas atskleisti mūro architektūros kultūros paveldo objektų tvarkybos bei pritaikymo problemas ir pasiūlyti veiksmingus šiuolaikinius būdus joms spręsti. Nagrinėjamos Panemunės (dar vadinamos Vytėnų arba Gelgaudų), Raudonės ir Raudondvario pilys, o atlikti tyrimai, tikėtina, bus veiksmingi, vertinant sudėtingus architektūros paveldo objektus, statinių kompleksus ir vietoves, ieškant geriausių jų pertvarkos optimizavimo sprendinių. Projekto autoriai aktualias problemas nagrinėja skirtingais, tačiau tarpusavyje susietais aspektais: kultūrinio kraštovaizdžio, susisiekimo infrastruktūros, pastatų architektūros, inžinerinių sistemų ir išorinių atitvarinių konstrukcijų regeneravimo sprendinių. Esminis šio projekto naujumas yra visapusiškas požiūris į kultūros paveldo objektus, pritaikant statybos, energetikos, susisiekimo, architektūros, menotyros mokslo žinias ne tik šių pilių, bet ir kitų panašių kultūros paveldo objektų vertei nustatyti ir pritaikymui pagrįsti.
Vykdant projektą išsamius tyrimus atlikę mokslininkai teigia, jog, Panemunės teritorija, apimanti Nemuno slėnio dešiniojo kranto ruožą tarp Raudondvario ir Jurbarko, Lietuvos kontekste išsiskiria didele estetine verte, kultūros paveldo objektų tipologine įvairove ir jų santalkos vietų gausa. Tačiau visuminių tyrimų, nagrinėjančių Nemuno ar kitų Lietuvos upių slėnių kultūrinio kraštovaizdžio vertę ir integruojančių skirtingus šios vertės aspektus, iki šiol nėra. Todėl šiame tyrime siekiama atskleisti ir fizinius, ir mentalinius kraštovaizdžio sampratos aspektus, išryškinti per ilgalaikę raidą susiformavusių mūro pilių vaidmenį ir bent iš dalies užpildyti trūkstamų visuminių aplinkos tyrimų spragą.
Projekte išplėsta pilių pritaikymo visuomenės poreikiams samprata. Siekiant, kad pilys būtų geriau pasiekiamos ir prieinamos visuomenei, įvertinta transporto sistemos infrastruktūra ir nustatytos trūkstamos šios infrastruktūros grandys. Panemunės pilys įvertintos kaip turizmo objektai pagal dabartinę paskirtį. Išplėstos jų pritaikymo sritys ir vietos bendruomenėms, ir mūsų šalies, ir užsienio turistams.
Kuriant turistinį maršrutą svarbu surinkti išsamius istorinius ir geografinius duomenis apie vietoves, per kurias jis eina, parengti maršrutui pritaikytą audiovizualinę informaciją ir kitus leidinius, į maršrutą įtraukti šiuolaikinius kultūros renginius. Kurdami maršrutus, apimančius Nemuno žemupio ruožą, siekėme sudaryti galimybę pailginti lankytojų buvimo laiką, apsistojant Panemunės pilies viešbutyje, o visame ruože teikti papildomas pramogų ir laisvalaikio paslaugas. Tai leistų išplėsti lankytojų srautą bei padidinti Nemuno žemupio regione iš turizmo gaunamas pajamas.
Specialistai pabrėžia, kad ne pavieniai, o kompleksiniai teritoriniai objektai, kuriuose integruoti įvairūs istorinio kraštovaizdžio komponentai, visapusiškai atspindi atskirų vietovių ir regionų kultūros savitumą. Kraštovaizdžiui, per kelis ar net keliolika amžių susiformavusiam aplink pilis, tenka ypatingas vaidmuo. Tapybiškos gamtos apsuptyje iškylantys pilių bokštai reprezentuoja šalies istoriją, tautos kultūros savitumą ir valstybės gebėjimą išsaugoti paveldo vertybes, pritaikant jas dabarties poreikiams. Pilys tapo tautų istorijos simboliais, įkūnijo jų ilgalaikį gyvybingumą, architektūros paveldo kompleksų prisitaikymą per šimtmečius atlikti ne tik gynybinių, bet ir administracinių, ūkinių bei kultūros centrų paskirtį. Ypač svarbus pilių ir jų aplinkos poveikis regionų gyventojams. Lietuvoje yra per dvi dešimtis mūro pilių. Didelė tokių statinių dalis turi unikalią išvaizdą, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
Tačiau šie pastatai buvo statomi tuo metu, kai ekonomiškas energijos vartojimas nebuvo toks svarbus, kaip šiandien. Tad pastaruoju metu vis daugiau pastangų sutelkiama tyrimams, kaip išsaugoti energiją pastatų sektoriuje. Siekiant mūro architektūros paveldo pastatus veiksmingai pritaikyti šiuolaikiniams visuomenės poreikiams bei užtikrinti darnaus vystymosi reikalavimus, mūsų projekte siūloma, kaip parinkti energetikos požiūriu tinkamą jų regeneravimo metodiką.
Būdingu Panemunės arealo pilių raidos bruožu išskirtas jų ilgalaikiškumas. Nuolat pertvarkant pilis jis pasireiškė ne tik kaip racionalus vietos fizinių išteklių naudojimas, bet ir kaip vertybinis motyvas, skatinęs besikeičiančius pilių savininkus išsaugoti ir naujai pritaikyti senuosius pilių architektūros elementus. Pavyzdžiui, bokštai ir šaudymo angos sienose buvo išsaugomos kaip simboliai, reprezentuojantys pilies galią ir senųjų kultūros tradicijų tęstinumą.
Tiesa, tyrimą apsunkino Panemunės pilies archyvinių dokumentų, ypač apibūdinančių jos raidą XIV–XVI amžiuje, stoka. Remiantis išlikusia medžiaga ir objektų tyrimais, galime teigti, kad viduramžiais senieji pastatai dažniausiai buvo nugriaunami, o jų vietoje statomi nauji. Senųjų pastatų liekanos buvo panaudojamos kaip statybinės medžiagos naujų statinių statybai.
Vykdant projektą, VGTU mokslininkų sukurta nauja visapusiška metodika padeda parinkti ekonomiškai naudingą šildymo sistemą, kuri užtikrintų racionalų patalpų mikroklimatą pagal dabartinę jų paskirtį, tačiau išsaugotų senųjų pastatų autentiškumą ateities kartoms. Įvertinus dabartinę Raudondvario, Raudonės ir Panemunės pilių pastatų fizinę būklę bei atitikimą norminiams reikalavimams, projekte pasiūlytos mūro konstrukcijų, inžinerinės ir šildymo sistemų pertvarkos metodikos gairės. Pateikta pilių mūro pastatų energetinio naudingumo (prieš ir po regeneravimo darbų atlikimo) analizė. Pasiūlyti trys šių pastatų regeneravimo būdai ir atliktas jų daugiakriterinis vertinimas.
VGTU mokslininkai teigia, jog svarbiausias kriterijus, kuriuo reikėtų remtis, planuojant pritaikyti kultūros paveldo objektus visuomenės poreikiams, yra kompleksiškumas. Parengta metodika galės būti panaudota atnaujinant kitus kultūros paveldo objektus, padės įvertinti jų pritaikymo viešosioms reikmėms galimybes, leis pagal reikalaujamus mikroklimato rodiklius nustatyti šildymo būdą ir sistemą, kuri užtikrintų racionaliausią mikroklimatą jų patalpose.
Pritaikius ekspertinį metodą, pasirinktas Panemunės pilies pietinis korpusas, kurio tik dalis šiuo metu yra atstatyta, o šildymo sistema dar nėra galutinai parinkta. Jis bus atnaujinamas antrajame rekonstrukcijos etape – 2014–2020 metais.
Rodikliai, apibūdinantys atskiras tyrimo metodikos sritis, yra skirstomi į sąlygiškai objektyvius (skaitmeninius) ir subjektyvius (ekspertinius). Išskirtos septynios rodiklių grupės, apimančios ir išorinę kultūros paveldo objekto aplinką, ir pastato būklę, jo inžinerines sistemas, sukuriančias vidaus mikroklimatą pagal jo pritaikymo viešosioms reikmėms reikalavimus. Pagal pateiktą Raudonės, Panemunės ir Raudondvario pilių mūro pastatų regeneravimo metodiką atlikta pilių mūro pastatų energetinio naudingumo (prieš ir po regeneravimo) analizė. Išnagrinėti trys pilių regeneravimo atvejai. Pirmasis atvejis įvertina energijos sąnaudas šildymui prieš pilių regeneravimą. Antrasis rodo energijos sąnaudas po regeneravimo, t. y. pakeitus langus, sutvarkius stogą, restauravus pirmojo aukšto grindis ir įrengus elektrinį šildymą. Trečiasis atvejis parodo energijos sąnaudas po pilių regeneravimo, įrengus geoterminį šildymą. Projekte įvertintas visų atvejų efektyvumas. Mokslininkų grupė nustatė, jog trečiuoju atveju energijos sąnaudos šildymui yra mažiausios, t. y. gali būti sutaupyta net iki 70 proc. energijos, sunaudojamos patalpų šildymui. Tačiau pagal regeneravimo darbų apimtį šis atvejis yra sudėtingiausias. Taigi prieš atliekant darbus turi būti surastas kompromisas tarp regeneravimo sąnaudų, komforto lygio ir istorinės vertybės išsaugojimo
Projekte pateikiami siūlymai, kaip atlikti tam tikrus regeneravimo darbus, pavyzdžiui, atnaujinti stogą, sutvarkyti išorines sienas ir vidaus patalpas. Platus naujausių skaitmeninių technologijų panaudojimas, regeneruojant Panemunės pilis, padėtų išvengti fizinės intervencijos, galinčios turėti neigiamą poveikį vertingiausioms jų architektūros savybėms, ypač atliekant tolesnius architektūrinius ir archeologinius tyrimu bei pritaikant pilis naujai paskirčiai. Projekto aprašymą parengusi dr. Jūratė Venckauskaitė yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo instituto mokslo darbuotoja. Projekte dalyvauja: projekto vadovė prof. dr. Jūratė Jurevičienė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas Architektūros fakultetas Architektūros pagrindų ir teorijos katedra), prof. dr. Marija Burinskienė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas Aplinkos inžinerijos fakultetas Miestų statybos katedra), doc. dr. Giedrius Šiupšinskas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas Aplinkos inžinerijos fakultetas Pastatų energetikos katedra), doktorantė Inga Genytė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas Architektūros fakultetas).