Liudininkų atmintyje neišdildomus įspūdžius paliko Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) kūrimas, dalykiški Organizacinio komiteto posėdžiai, pirmųjų „Mokslo Lietuvos“ laikraščio, tada dar kukliai pavadinto informaciniu leidiniu, numeriai, o ypač – steigiamasis suvažiavimas. Dabartiniu metu apie tą laikotarpį rašantieji, o ypač tie, kuriems neteko šiuose įvykiuose dalyvauti, dažniausiai įterpia svetimžodį „euforija“, tarsi norėdami pabrėžti, kad tai buvęs per daug didelių vilčių, gal net savotiško apsvaigimo ir savo galimybių pervertinimo metas. Žodynas „euforiją“ apibūdina kaip nenatūraliai pakilią nuotaiką, kaip savijautą, kuriai būdingas padidėjęs aktyvumas ir sumažėjęs kritiškumas. Tačiau toks šio laikotarpio traktavimas yra arba sąmoningas bandymas sumenkinti ar net suniekinti tautos laisvės siekius, arba absoliutus nesusigaudymas, kas iš tikrųjų vyko.
Iš tikrųjų to meto situacija buvo daug sudėtingesnė negu įsivaizduoja jos nemačiusieji. Ryškiausias Atgimimo laikotarpio bruožas buvo dvasiškai išsilaisvinančių, tvirtai tikinčių valstybės atkūrimo sėkme bendrumas. Tai pati natūraliausia būsena, būdinga susitelkusiai, demokratinę santvarką kuriančiai pilietinei visuomenei, be jokio apsimestinio patoso, labai gerai jaučiant, kokios grėsmės kyla virš „Baltijos kelio“ siekiais tikinčių, jais besididžiuojančių ir juos įgyvendinti pasirengusių žmonių. Tikriausiai kiekvienas bent kartą savęs paklausia, koks buvo laimingiausias ir gražiausias jo gyvenimo laikotarpis. Atgimimo dienų liudininkai – aktyvūs permainų dalyviai nedvejodami ir šiandien atsako: „1998–1991-ieji“.
Kelią į dvasios laisvėjimą tiesė ir nuolatine demagogija pasibjaurėjusių, ir niekada su Lietuvos aneksija nesusitaikiusiųjų pasisakymai artimųjų rateliuose. Tai nieko bendro neturi su dabar taip paplitusiais ir nieko teigiamo nesiūlančiais pliurpalais apie blogą valdžią, sėdint prie alaus ar degtinės butelio. Tačiau neabejotinai didžiausią įtaką mąstymo pokyčiams turėjo 1987 metų rugpjūtyje įvykęs dar labai daug kam netikėtas, niekieno nesankcionuotas Molotovo-Ribentropo suokalbio viešas demaskavimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir jo dalyvių paskatintas jau minėtas Baltijos kelias. Savarankiškos mokslininkų kūrybinės sąjungos kūrimas buvo tiesioginė šio kelio tąsa.
O su kokiomis mintimis, su kokia nuotaika LMS įkūrimo 25-metį pasitiko mūsų valstybės akademinė bendruomenė? Natūralu, kad šios sukakties nepastebėjo dabartinių įvairiausių oficialiųjų jubiliejų planuotojai, visokių „viršininko dienų“ ir kitų absurdiškų progų žymėtojai stalo kalendoriuose. Su tikru humoru ar siekiu žaismingai nuspalvinti mūsų kasdienybę to susieti nepavyktų. Tačiau ar savo kūrybinės organizacijos gimtadienio nepamiršome mes patys, tiek mokslui pašventę visas jėgas, tiek žengiantieji pirmuosius žingsnius į auditorijas ir laboratorijas?
Kaip itin svarbų gyvenimo įvykį savo įstojimą į Dailininkų, Kompozitorių, Rašytojų sąjungas vertina besidarbuojantieji šiose kūrybos srityse. O argi tai nesvarbu Lietuvos mokslininkams? Ar šiandien jaučiame gyvybišką būtinybę sujungti jėgas, bendrauti savosios kūrybinės organizacijos aplinkoje, aptarti kliūtis, kurias būtina pašalinti, siekiant spartesnės mokslo pažangos ir aktyvesnio mokslininkų vaidmens valstybės strategijos kūrime?
Tiek lankantis įvairiuose mokslo renginiuose, tiek asmeniškuose pokalbiuose ryškėja, kad susimąstyti apie akademinės visuomenės susitelkimą, bendrų interesų ir darnios veiklos poreikį tikrai reikia. Pirmiausia to reikia mums patiems, kad susigaudytume, kokie dabar yra ir kokie turėtų būti mūsų veiklos prioritetai, kad išsiaiškintume, kaip skirtingų sričių tyrėjai gali vieni kitiems padėti, spręsdami pačias sudėtingiausias mokslo problemas, kaip paspartinti mokslinių išvadų diegimą ir apsisaugoti nuo bandančių mokslą primityviai administruoti ar net paversti populistinės politikos grupuočių įrankiu. Ne mažiau dėmesio reikia skirti mokslo populiarinimui, visuomenės ugdymui, aukštosios kultūros diegimui. Jei šeimose bus ugdoma pagarba mokslui, tai ir į universitetų laboratorijas, tyrimo centrus ir institutus ateis labiau motyvuotas, pasirengęs rinktis mokslininko kelią jaunimas. Universitetų ir kitų mokslo institucijų įtaka turi pasireikšti ne tik per proginius renginius ar publikacijas specializuotuose leidiniuose. Kiekviena mokslo institucija kartu yra ir kultūrinės aristokratijos ugdymo židinys.
Gražių pavyzdžių, svarbių progų bei vertingos patirties tikrai turime. Šiomis dienomis Aleksandro Stulginskio universitetas mini savo veiklos 90-metį. Kviečiame jo atstovus kuo išsamiau pristatyti ne tik svarbiausius „Mokslo Lietuvoje“ pasiekimus ir iškilias asmenybes, bet ir tas problemas, kurių sprendimui šiandien sutelktos universiteto mokslininkų jėgos, papasakoti ne tik apie veiklos perspektyvas, bet ir apie kliūtis, kurias pašalinus atsivertų daugiau galimybių stiprinti visos valstybės ūkį.
LMS „Salduvės“ skyrius ryžosi įgyvendinti ypatingą sumanymą – sukurti Šiaurės Lietuvos iškiliųjų asmenybių portretų galeriją. Jau įgyvendinta šios iniciatyvos dalis sulaukė ypatingo visuomenės dėmesio. Žvelgiant į jau užbaigtus portretus ryškėja ir tai, kiek jėgų dar reikės visam projektui įgyvendinti. Tokiam kilniam užmojui jokia kita šio krašto organizacija nebuvo pasirengusi.
Turi apie ką visuomenei pranešti ir kitų universitetų bei mokslo centrų atstovai. Tačiau kai kuriuose iš jų LMS skyriai jau kelinti metai jokiomis iniciatyvomis nebegarsėja ar net nutraukė veiklą. Tik kam paranku, kad akademinė visuomenė taptų žinybiniais barjerais apribota, į siaurus savųjų institucijų rėmus sukimšta amorfine mase? Kiekvienas, kuriam svarbūs mūsų valstybės interesai, turėtų būti suinteresuotas, kad mokslininkų balsas būtų daug stipresnis, kad nė viena mūsų viešojo gyvenimo sfera neliktų be jų dėmesio, kad į mokslo rekomendacijas būtų labiau įsiklausyta. Akademinės visuomenės susitelkimas labai pasitarnautų ir visos visuomenės darnai, ypač dabartinių geopolitinių iššūkių akivaizdoje.
Prie akademinės visuomenės telkimo turi stipriau prisidėti ir Lietuvos mokslininkų sąjungos informacinė sistema, o ypač jos laikraštis ir jo interneto svetainė. Jų turinys, labiausiai lemiantis skaitytojų susidomėjimą, priklausys nuo visų mokslo institucijų paramos, nuo kuo išsamesnės informacijos teikimo ir diskusijų skatinimo. Mokslininkams tikrai yra apie ką diskutuoti.