Rita Balsevičiūtė
Pirmiesiems rudens lapams pakutenus žemę, dažnai pagalvojame, ar daug, ar mažai nuveikta, kokie auga mūsų vaikai. Kokia užaugs jaunoji karta, kokiu keliu ji žengs, tokią Lietuvą ir regėsime. Neturėtume atitrūkti nuo savo šaknų. Šie klausimai beldžiasi į lietuvio širdį, ieško atsakymo ir įpareigoja dar uoliau dirbti.
Dar 2001 metais Aukštadvario regioninio parko direkcija surengė pirmąjį žygį prie Velnio duobės. Tokių išvykų tradicija tęsiasi ligi šiol. Šiemet, rugsėjo 30 d. kartu su Aukštadvario biblioteka bei vidurine mokykla organizavome pažintinę išvyką, skirtą Pasaulinei turizmo dienai paminėti. Į žygį išsiruošė apie du šimtai mokinių, mokytojų, studentų ir senjorų. Direkcijos darbuotojai su talkininkais paruošė įdomų maršrutą: Aukštadvario dvaras, Pilaitės piliakalnis, Aukštadvario hidroelektrinė, Verknės upė, po Pirmojo Pasaulinio karo likę vokiečių karių kapai Paverknės miške ir Rangavos alko šaltiniai. Reikėjo sutaisyti lieptą per Verknės upę, nes senasis jau buvo sutręšęs, padaryti stiprų turėklą. Čia daug pasidarbavo hidroelektrinės darbuotojas Rimas Kanapickas su Rimu Saulėnu ir Ernestu Kuodzevičium.
Išvyką pradėjome tradiciniu žygeivių pasisveikinimu. Jos dalyvius pasveikino regioninio parko direktorius V. Plegevičius, pabrėždamas, kad žmogaus stiprybę lemia sąlytis su gamta, nes nuo jo priklauso visas gyvenimas. Padėkojęs mokykloms už gausų jaunimo dalyvavimą aplinkosauginiame renginyje, jis supažindino su maršrutu ir palinkėjo gero kelio. Marga keliautojų juosta, vedama žygio vadų, nešančių deglus, nusidriekė nuo parko Lankytojų centro iki dvaro. Kiekvienoje stotelėje moksleiviams buvo pateikta po tris klausimus, o už teisingus atsakymus skirti prizai.
Aukštadvario dvare
Tai buvo pirmoji keliautojų stotelė. Dvaro šeimininkas Viktoras Mongirdas pasirūpino, kad žygeiviams būtų plačiai atverti vartai. Dvaro istoriją ir gamtos vertybes pristatė parko ekologas Talvydas Špiliauskas. Parke auga poeto A. Mickevičiaus vardu pavadintas ąžuolas, paskelbtas gamtos paminklu. Čia veši ir kiti įspūdingi gamtos galiūnai: kaštonas, maumedžiai, upėtakių tvenkinių ąžuolas. Parko virtuolių medienoje gyvena beišnykstanti gražuolių vabalų rūšis – skydinis plokščiavabalis. Dar vieni paslaptingi gyventojai – kelios šikšnosparnių rūšys.
Piliakalnis – gynybinės pilies vieta
Tiltu perėję Verknės upę, žygeiviai pasiekė Pilaitės piliakalnį. Apie jį papasakojo parko specialistė E. Stanulionienė. Keliautojus šiltai pasveikino Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė. Piliakalnis – Aukštadvario miestelio užuomazga ir jo širdis. Archeologiniai tyrimai rodo, kad žmonės čia apsigyveno dar I – II a. prieš Kr. V amžiuje mūsų protėviai čia kovėsi su įsibrovėliais hunais. Tai buvo vienas iš svarbiausių gynybinių piliakalnių su pilimi pietų Lietuvoje. Pilis – LDK kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo punktas. Po Žalgirio mūšio piliakalnyje stovėjusi pilis tapo karališkuoju dvaru. Jame gyventa iki XVII a. vidurio. Po kilusio gaisro dvaras šioje vietoje jau nebuvo atstatytas, tačiau piliakalnis liko žmonių traukos vieta. Senieji gyventojai ir dabar aikštę, esančią šalia piliakalnio, vadina „jursdika“, t. y. susirinkimų vieta.
Hidroelektrinė
Tai labai įdomus inžinerinis objektas, išlikęs iki mūsų dienų Apie ją papasakojo parko kraštotvarkininkas B. Svinkūnas. Apie 1900-uosius metus Aukštadvario dvarą įsigijo Malevskiai. Bronislovas Malevskis, baigęs inžinerijos mokslus, grįžęs iš Užbaikalės, ėmėsi jį tvarkyti. Jis modernizavo vandens malūną, įrengtą ant Verknės upės, prie dabartinio kelio į Onuškį, ir pastatė vandens varomą lentpjūvę, o 1913 metais įrengė vandentiekį su rankiniu siurbliu, vėliau ilgus metus tarnavusį. 1940 metais šiame malūne ir lentpjūvėje buvo sumontuotos turbinos pagal B. Malevskio vaikaičio inžinieriaus Tado Mongirdo projektą. Sovietmečiu (1959–1962 metais) kiek atokiau nuo dvaro tvenkinių buvo pastatyta Aukštadvario hidroelektrinė. Statybų darbams vadovavo inžinierius Antanas Valatka iš Kašonių kaimo. Elektrinę statant buvo patvenkti penki ežerai. Pakilus vandens lygiui buvo užlieta dalis teritorijų.
Verknė
Kalbininkai Verknės upės pavadinimą sieja su žodžiu „verkti“. Verknė – Nemuno intakas. Jos ilgis – 77,3 km. Didžiausias Verknės intakas – Alšia. Upės baseine yra apie 80 ežerų. Aukštupyje Verknė ir teka per ežerus. Ji išteka Galaverknio kaime, iš Dzūkų aukštumos pietrytinės dalies, kur jos versmės siekia 141 m virš jūros lygio. Tekėdama iki Nemuno ji nusileidžia 100,4 metrus. Srovės greitis – 0,3 – 0,5 m/sek. Žemupyje ir žemiau Aukštadvario HE Verknės tėkmė viršija l m/sek. Upės vagos plotis žemiau Vilkokšnio ežero svyruoja nuo 2–3 iki 10 metrų, o žemupyje viršija 30 m. Vyraujantis upės gylis – 1,5–2,5 m tačiau prie Stakliškių ir Alešiškių yra ir 4 metrus siekiančių gelmių. 2001 metais įkurtas Verknės kraštovaizdžio draustinis.
Senieji karių kapai
Apie juos žygeiviams papasakojo parko savanorė Agnė Urbanovič. Tai amžinojo poilsio vieta, atsiradusi po Pirmojo Pasaulinio karo. Vietinių gyventojų teigimu vokiečiai buvo apsistoję Šafarnios kaime, šaltiniuose girdė arklius ir patys to vandens gėrė. Keletui arklių įklimpus pelkėje, jų išgelbėti nebepavyko, todėl kareiviams teko juos nušauti. Susirėmimuose su Rusijos daliniais žuvusius karius palaidojo prie pagrindinio kelio. Vietiniai gyventojai išsaugojo pagarbą kapinaitėms: neleisdavo vaikams čia ganyti gyvulių, rinkti žemuogių. Esą net ir dieną galima pamatyti šioje vietoje budinčius ginkluotus, milinėmis apsisiautusius vyrus… Moksleiviai čia trumpam sustojo ir uždegė žvakutes. Visas amžino poilsio vietas turime gerbti, tarp jų ir kitataučių, padėjusių galvas šiurpiuose anų laikų politikos verpetuose. To mus mokė ir senoliai.
Prie šaltinio
Mišku keliaujant kelias neprailgo. Švietė rudeninė saulelė, linksmino paukščiai. Pasiekus šaltinio kalnelį, visi buvo įleisti pro simbolinius vartus, padabintus rudeninėmis uogomis. Keliautojus čia sutiko parko specialistė Rita ir bibliotekos vedėja Ramunė su vaikučių kolektyvu, paruošusiu meninę programą. Visi buvo apšlakstyti šaltinėlio vandeniu, palinkėta sveikatos ir laimės. Speciali programa „Kur tas šaltinėlis“ sukurta pagal surinktą vietinę tautosaką. Legenda pasakoja, kad ant kalnelio buvęs pono Mozūro dvaras. Ponas buvęs turtingas, mėgdavęs keliauti. Kartą išvyko į svečius, o pargrįžęs dvaro jau nerado, nes šis buvo prasmegęs skradžiai žemėn. Jo vietoje, po ąžuolu, rado tik šaltinį „verdantį“, niekada neužšąlantį…
Vaikučiai padainavus, „pasirodė“ ir pats ponas Mozūras, pakvietęs visus pasivaišinti prie laužo. Smagu buvo valgyti ant medinių iešmų čirškintus lašinukus, užsikandant lauže keptomis bulvėmis, kurias padovanojo mokytoja Česlova. Vaikai praalkę džiaugėsi, nes ant stalo dar buvo sumuštinių ir saldumynų, o pono piemenukai ant kaitrios ugnelės ir žolelių arbatos privirė… Parko direktorius padėkojo Rangavos kaimo šeimininkams Marijai ir Vladui Susojevams, Genutei ir Aldonai Aleksiūnaitėms už vaišingumą ir pagalbą, organizuojant renginį. Padėkota ir tautosakos pateikėjoms Sofijai Suchockienei bei Vladai Valakevičienei. Daug prisidėjo ir mokyklų vadovai, sutelkę vaikus kone 8 kilometrų ilgio žygiui. Finansinę paramą suteikė Trakų rajono savivaldybė. Tokios išvykos labai svarbios moksleiviams, gamtoje būnantiems vis trumpiau, nes visą jų laisvalaikį užvaldė kompiuteriai. Tačiau tikrai laimingas žmogus gali būti, tik jausdamas gamtą. Autorė yra Aukštadvario regioninio parko specialistė.