Renginį organizavo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Ekonomikos ir vadybos fakultetas ir Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius. Pranešėjai: doc. dr. Valerija Vinciūnienė (ASU), prof., dr. Vlada Vitunskienė (ASU), dr. Rasa Melnikienė ir dr. Dalia Vidickienė (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas), prof., habil.. dr. Petras Kurlavičius (Lietuvos edukologijos universitetas) ir lekt. Darius Jazepčikas (ASU). Diskusijose dalyvavo Kovo 11-oios Akto signataras, dr. Leonas Milčius, buvęs pirmasis (po valstybės atkūrimo) žemės ūkio ministras dr. Vytautas Knašys, a.a. profesoriaus našlė, gydytoja Elena Treinienė ir kt.
Prof. M. Treinio kalba, pasakyta Lietuvos žemės ūkio akademijoje
(dabar ASU), pradedant 1990–1991 mokslo metus
Gerbiami profesoriai, dėstytojai, akademijos darbuotojai, mieli studentai,
pirmiausiai Jus norėčiau pasveikinti Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Agrarinio komiteto vardu, pradėjus naujuosius mokslo metus. Tiek dėstytojui, tiek studentui mokslo metų pradžia svarbiau už kalendorinių Naujųjų metų pradžią. Tai naujas kokybinis šuolis.
Šie naujieji mokslo metai iš tiesų ypatingi. Jie – pirmi Nepriklausomoje atkurtoje Lietuvoje. Praeityje naujuosius mokslo metus šventėme kaip stabtelėjimą kelyje: kitų „nugairiuotą“, kitų nuplanuotą, tik mums įsakytą tiesti. Į kur? Į brandų socializmą, į komunizmą. Paaiškėjo – į niekur. Dabar kelią „gairiuosime“ patys į save, į tautą, į Lietuvą, į Europą, į pasaulį.
Tad stabtelkime šioje kryžkelėje tarp praeities ir ateities. Tai labai svarbu. Ir žmogaus, ir tautos gyvenimas susideda iš praeities ir ateities. Ko mumyse daugiau? Patyrimo, žinojimo? Deja, praeities. Tie praeities dešimtmečiai per aukštąjį mokslą iš mūsų darė tarnus svetimiesiems – valdininkus sovietinei piramidei. Ne visi pakluso, bet buvo daug ir tokių.
Į ateitį mes turime eiti su šitokia nuostata: tapkime tautos darbininkais, o ne valdininkais, ne tarnais, ne partijų liokajais, ne vykdytojais, ne įsakinėtojais, o kūrėjais – asmenybėmis.
Lietuva daug ko stokoja: juridinio pripažinimo, tikrų pinigų ir prekių, rinka pagrįsto ūkio. Ypač trūksta idėjų ir idealistų. Mus pripažins, mes tai pajausime, visa tai bus, jei bus žmonių – idealistų. Turime daug problemų, o kada jų neturėjome? Mes tikimės ateityje gyventi geriau, o kada lietuvis nesiruošė? Tik gyventi nebūdavo kada. Šiandien mūsų šansai – geresni. Didžiosios problemos šiandien kyla tik iš mūsų pačių, ypač iš ambicijų. Turime suprasti, kad pykčiu pykčio neįveiksi. Susimažinkime pyktį ir ambicijas, tada susikalbėsime.
Ir dar. Praeities socializmo idėjomis netikėjome, po to nustojome tikėti bet kokiomis idėjomis. Dabar reikia sukurti naujas idėjas, pažinti pasaulį, tautų idėjas. Turime įtikinti save ir kitus, kad mes – šeimininkai, mes valdome Lietuvą. Turime viską pradėti nuo savęs.
Siūlau 3 dalykus:
Išmokime norėti dirbti.
Išmokime patys dirbti savo specialybėje.
Dirbkime sau, savo kaimui, savo Lietuvai.
Ir prisiminkime tai, kas buvo parašyta ant sidabrinių 5 litų briaunos: „Tavo gerovė – tautos gerovė. Tautos gerovė – tavo gerovė“. Tik tokia praba verta sidabro. Ir tik jūs įrodysite ar naujųjų litų sidabro praba bus aukšta.
Sėkmės pradedant.
Prof. Mečislovas Treinys apie agrarinio sektoriaus sprendimų darną
Dar XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje profesorius nagrinėjo ekonominių, socialinių ir ekologinių efektų suderinamumo ūkiniuose sprendimuose problemą. Jis iškėlė idėją apie būtinumą ūkinių sprendimų rezultatus matuoti ne vien ekonominiais, bet ir socialiniais bei ekologiniais kriterijais. Profesorius siūlė, prieš priimant agrotechninius sprendimus, pirmiausiai įvertinti kaip jų „įgyvendinimas paveiks žmogų supančią aplinką: orą, paviršinius ir gruntinius vandenis, dirvožemį“. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimai, kurie racionaliais gali būti pripažinti pagal techninio efektyvumo vertinimo kriterijų, „daro gamtai didelę žalą, kurios likvidavimo išlaidos niekais paverstų visus <…> gautus ekonominius ir trumpalaikius socialinius efektus“. Tuo argumentuodamas, jis ragino ekologinį požiūrį pripažinti „lemiančiuoju agrotechninių sprendimų vertinimo kriterijumi“, o „įgyvendintinu laikyti tik tą agrotechninį sprendimą, kuris, duodamas didžiausius ekonominius ir socialinius efektus, nepažeistų ekologinės pusiausvyros“. Remiamasi: Treinys M. (1982) Agrotechninių sprendimų ekonominis pagrindimas.
Lietuvos viešoji nuomonė apie ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP)
Naujausias „Eurobarometro“ tyrimas apie BŽŪP parodė, jog dauguma Lietuvos gyventojų žino apie paramą, kurią ES teikia ūkininkams pagal įvairias šios politikos priemones. Tai, kad BŽŪP duoda naudos visiems piliečiams, o ne tik ūkininkams, pripažino net 88 proc. apklaustųjų. Kad BŽŪP finansinė parama ūkininkams yra daugmaž pakankama, sutinka 26 proc. apklaustųjų, per maža – 25 proc., per didelė – 6 proc., o likusioji dalis nesiryžo įvertinti. 59 proc. pripažįsta, kad rėmimas yra naudingas visuomenei dėl saugaus maisto ir standartų, užtikrinančių pagarbą aplinkai ir gyvūnų gerovei. 53 proc. yra įsitikinę, kad parama žemės ūkiui prisideda prie kaimo vietovių ekonomikos augimo. Dar 29 proc. apklaustųjų mano, kad žemės ūkį svarbu remti, nes tai apsaugo ir pagerina aplinką, 18 proc. – kad ši parama prisideda prie kraštovaizdžio puoselėjimo. 12 proc. apklaustųjų pažymi, kad žemės ūkis yra mūsų istorijos ir kultūros dalis. Net 92 proc. apklaustųjų BŽŪP vertina kaip maisto tiekimo garantiją. Remiamasi: Europeans, Agriculture and the Common Agricultural Policy (CAP). Special Eurobarometer 410 / Wave EB80.2 – TNS Opinion & Social. European Commission. 2014.