Gintarė Rovaitė
Periferizacija – visoje Europoje pastebimas procesas. Augant ir ekonomiškai stiprėjant valstybių centrams, nuo jų nutolę regionai ekonomiškai silpnėja, juose ypač išryškėja socialinės problemos. Vyriausybė siekia stabdyti kaimo smukimą, tačiau Lietuvos periferijos tyrimą atlikusi Gintarė Pociūtė teigia: „Nereikia periferizacijos dramatizuoti“. Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute parengta jos disertacija „Periferingumo teritorinė raiška Lietuvoje“ apginta Vilniaus universitete. Autorei suteiktas geografijos mokslų daktarės laipsnis.
Visapusiška periferizacija – pusėje Lietuvos
Periferija – nuo sostinės ar kito svarbaus miesto nutolę regionai, dažnai pasižymintis depopuliacija, žemesniais ekonominiais ir socialiniais rodikliais. Periferizacija – procesas, kuriantis periferinius regionus.
Gintarės Pociūtės teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra susiformavę 3 nacionalinės svarbos centrai – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestai. Šie centrai pritraukia daugiausia naujakurių ir investicijų, ekonominiai rodikliai čia aukščiausi. Santykiniu stabilumu išsiskiria ir šalia trijų didžiųjų miestų esančios savivaldybės. Regioninės svarbos centrais galima laikyti Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus miestus, kurie taip pat pasižymi geresniais ekonominiais ir demografiniais rodikliais. Tuo tarpu kitose Lietuvos savivaldybėse tęsiasi periferizacija. „Daline periferizacija pasižymi kai kurios savivaldybės, o visapusiška periferizacija ypač ryški Šiaurės rytų, Šiaurės, Pietų, Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje – pusėje visų šalies savivaldybių“, – minėtoje disertacijoje rašė G. Pociūtė.
Nereikėtų laikyti problema
Nors periferijos dažnai įvardinamos probleminėmis teritorijomis, G. Pociūtė teigia, kad periferizacijos dramatizuoti nereikia. „Periferizacijos negalima vadinti problema. Tai – natūralus procesas, vykstantis visoje Europoje“, – pasakojo ji ir pastebėjo, kad Lietuvoje dažnai manoma, jog tik pas mus kaimai silpsta. Jos nuomone, toks požiūris klaidingas – visur augant miestams toliau nuo jų esančios vietovės tuštėja. „Žmonės išvažiuoja į miestus, kaimuose lieka stambūs ūkininkai, o tobulėjant technikai jiems reikia vis mažiau darbuotojų. Dėl to kaime žmonėms paprasčiausiai nebėra ką veikti“.
Kitas dalykas, dėl kurio nereikėtų dramatizuoti periferizacijos – gyva Lietuvos provincijų kultūra. Periferiniai regionai pasižymi ne vien žemesniais ekonominiais ir socialiniais rodikliais. Čia gausesnės tautinės ir religinės bendruomenės, natūralesnė gamtinė aplinka, vis dar saugomos tik tiems regionams būdingos tradicijos. „Kultūrologams kaimas yra džiaugsmas. Nuvažiavę į periferijas jie randa savitą kalbą, savitas tradicijas ir savitą gyvenimo būdą, kas yra vertybė.“ – teigia G. Pociūtė. Disertacijos autorės manymu, periferizacija, kaip ir kiekvienas procesas, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių, todėl įvardinti to vien kaip problemos nereikėtų.
Regioninė politika – ne visuomet tikslinga
G. Pociūtė pastebėjo, kad periferizaciją kaip problemą dažniausiai mato centrų gyventojai, o kaimuose gyvenantys žmonės skundžiasi mažiau. „Centrai kalba apie kaimų problemas ir bando juos gelbėti, tačiau ne visuomet tai daroma tinkamais būdais“, – mano G. Pociūtė. Dažnai kaimų problemas bandoma spręsti investuojant į juos, tačiau tai ne visuomet daroma tikslingai. „Probleminiame kaime galima surenovuoti mokyklą, tačiau kitais metais gali tekti ją uždaryti dėl per mažo mokinių skaičiaus ir pats nenaudojamas pastatas taps nauja problema“, – sako jaunoji mokslininkė. Jos nuomone, daug protingiau būtų investuoti į bendruomenių centrus: „Kaimų, kuriuose stiprios bendruomenės, žmonės nesiskundžia. Jie užsiima įvairia veikla, kuria ūkio skatinimo ir sociokultūrinius projektus. Kai nėra ką veikti, tuomet ir atsiranda tokios problemos kaip alkoholizmas.“ Jos teigimu, kartais žmonės iš miestų vien dėl stipraus bendruomenės ryšio nusprendžia grįžti į kaimą.
Kitas dalykas, kurio trūksta periferijoms – savarankiškumas. Sprendimai apie tai, kaip reikėtų gerinti padėtį kaimuose yra kuriami miestų centruose, kurie nebūtinai padėtį mato taip pat, kaip žmonės, kurie tuose kaimuose gyvena. „Bendraudama su miestelių seniūnais pastebėjau, kad jie dažnai skundžiasi savarankiškumo ir bendradarbiavimo su valdančiaisiais stoka“, – sakė G. Pociūtė.
Stebuklų tikėtis neverta
G. Pociūtės teigimu, periferizacija Lietuvoje artimoje ateityje tik didės, todėl kažkokių kitokių pokyčių tikėtis neverta: „Žmonės ir toliau iš kaimų kelsis į miestus, o periferijos tuštės.“. Vis dėlto, nereikia į tai reaguoti dramatiškai. Žmonėms kraustantis į miestus, šie plečiasi, ypač stiprėja apylinkės aplink didžiuosius šalies miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Vidurio Lietuvoje, kur periferizacija stipri, kaimai tuštės, tačiau daug sodybų, ypač Rytų ir Pietų Lietuvoje, bus ne paliktos likimo valioje, o paverstos vasarnamiais, į kuriuos žmonės iš miestų persikels vasaroti. „Lietuvoje yra kaimų, kuriuose gyventojų skaičius šiltuoju metų laiku išauga beveik dvigubai.“, – sakė G. Pociūtė. Ji teigia, kad nereikia pamiršti, jog kaimo vietovės ir toliau išliks vertingos dėl savo gamtinės ir kultūrinės aplinkos, todėl nebus visiškai apleistos.
Daktarė G. Pociūtė, remdamasi savo tyrimų duomenimis, apibendrina: „Periferizacijos negalima sustabdyti, nes tai natūralus procesas. Tiesiog nereikia to dramatizuoti, žmonės turi žinoti, kas vyksta ir suprasti šį procesą.“
Autorė yra Vilniaus universiteto
Žurnalistikos instituto studentė.
