Algirdas Juozas Motuzas
Profesorius Jurgis Krikščiūnas: žemės ūkio mokslo ir praktikos darna. (2013) Mokslo monografija. Sudarytojai: prof. habil. dr. Lietuvos MA tikrasis narys Algirdas Juozas Motuzas ir prof. habil. dr. Lietuvos MA narys emeritas Mindaugas Strukčinskas. Aleksandro Stulginskio universitetas, 307 p.
Iš septynių knygų, kurias parašiau ar su bendraautoriais parengiau ir išleidau apie iškilius agronomijos mokslų profesorius, ypač išskirčiau tris – apie profesorius Vincą Vilkaitį, Juozą Tonkūną ir Jurgį Krikščiūną – Pirmosios Respublikos (1918–1940) kultūrinės aristokratijos atstovus, gūdžiame sovietmetyje nutylėtus ar paminėtus tik enciklopediniuose leidiniuose bei retuose bendraamžių pasisakymuose. 1941 metais į Sibirą ištremtas prof. V. Vilkaitis po poros metų, skorbuto išsekintas mirė Trofimovsko saloje prie Laptevų jūros. Kartu su juo areštuotas prof. J. Tonkūnas iškentė Rusijos kalėjimų ir tremties Sibire kančias, į Lietuvą grįžo smarkiai paliegęs. Prof. J. Krikščiūnas 1944 metais pasirinko priverstinę tremtį į Vakarus, bet mirė Hamburge (Vokietijoje) dėl tada nepagydomos ligos po trejų metų. Gausias publikacijas jis pasirašinėjo kriptonimu J. K., tokiu pačiu, kaip pasirašinėdavo ir prof. Jonas Kriščiūnas. Todėl jų publikacijų autorystė neretai buvo painiojama.
Profesoriaus Jurgio Krikščiūno (1894–1947) gyvenimas buvo pasišventimo tarnauti Lietuvai pavyzdys. Žymus agronomas ekonomistas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gamybinius lauko bandymus, mokslų daktaro laipsnį įgijo 1924 metais. Jis – dviejų Vyriausybių žemės ūkio ministras (1926 ir 1939 m.), teikęs pasiūlymus, kaip tęsti žemės reformą, vienas iš Žemės ūkio rūmų steigėjų bei jo padalinio – Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigos valdytojas (1927–1939), bandymų stočių tinklo Lietuvoje kūrėjas, Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje profesorius (1938), cukrinių runkelių ir linų auginimo šalyje propaguotojas, aktyvus kooperacinių organizacijų vadovas, ilgametis Lietuvos agronomų sąjungos pirmininkas ir žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius. Pasitraukęs į Vakarus, profesoriavo Baltijos universitete Hamburge. Jo darbai labai išsiskyrė mokslinės ir praktinės veiklos darna. Šį mokslininką pagrįstai siūloma pripažinti žemės ūkio mokslo ir praktinės kooperacijos iniciatoriumi šalyje.
Prof. Jurgis Krikščiūnas buvo labai išsilavinęs žmogus, tvirtų politinių įsitikinimų nepriklausomos Lietuvos patriotas, pelnęs ne tik Lietuvos agronomų ir kitų Europos šalių žemės ūkio specialistų, bet ir plačiosios visuomenės pasitikėjimą. Jis gebėjo nepataikauti vyresniesiems ir tvirtai laikytis savo nuomonės. Dėl priverstinės emigracijos į Vakarus sovietmečiu jis praktiškai buvo neminimas ir necituojamas. Atvirkščiai, to meto enciklopediniuose leidiniuose profesorius buvo įvardijamas kaip buržuazinis nacionalistas.
Norėdami atskleisti Jurgio Krikščiūno gyvenimą ir įvertinti jo darbus, ketverius metus dirbome tyrinėdami jo paties mokslinį palikimą ir apie jį Lietuvoje paskelbtas publikacijas, to meto liudininkų atsiminimus. Šią informaciją stengėmės papildyti mokslo publikacijomis, paskelbtomis Vakaruose, t. y. darėme tai, ko sovietmečiu nebuvo įmanoma daryti. Prof.
J. Krikščiūno artimųjų iniciatyva, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos tremtyje centro komitetas pakvietė ekonomistą Juozą Audėną (iki 1939 m.
– Audicką), tuometinį Vyriausiojo
Lietuvos išlaisvinimo komiteto narį, gerai žinomą Lietuvos Pirmosios Respublikos politikos ir ūkio veikėją, parašyti knygą apie šios šeimos vyrą ir tėvą. J. Audėnas 1966 m. Niujorke išleistos atsiminimų knygos „Paskutinis posėdis“ įvadiniuose puslapiuose nurodė, kad jo rankraščiuose esanti monografija apie dr. Jurgį Krikščiūną. 1975 m. liepos 6 d. šis darbas buvo pristatytas, o liepos 7 d. – rugpjūčio 12 d. numeriuose paskelbtas pavieniais straipsniais Čikagoje leistame Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštyje „Naujienos“.
Nors profesoriaus žmona Ona Krikščiūnienė labai rūpinosi išleisti monografiją apie savo vyrą, bet to padaryti nepavyko. Mamos netekus, rūpestį išleisti tėvui skirtą monografiją perėmė visi trys vaikai, palaikę ryšius su tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos prof. Antanu Stancevičiumi (1920–2007), 1991 m. Kaune atkurtų Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininku, labai vertinusiu prof. J. Krikščiūno nuopelnus Lietuvos žemės ūkiui ir brandinusiu mintį, kad juos būtina reikia pristatyti atskiroje knygoje. Jau pasiligojęs ir gulėdamas ligoninėje, jis guodėsi man: „Būdamas Žemės ūkio rūmų pirmininku organizavau du minėjimus jam atminti. Tų renginių impulso pagautas pažadėjau, kad bus knyga apie šį žmogų. Palikęs šias pareigas maniau, kad turėsiu laisvą galvą ir rankas tai padaryti. Deja, nesugebėjau nuo kasdienių darbų atitrūkti, o laikas slinko toliau. Supratau, kad man bus sunku tai padaryti, ir paprašiau „Žemės ūkio“ žurnalo šviesaus atminimo redaktoriaus H. Labanausko pagalbos. Jis bandė tai daryti, bet, kaip žinai, jo nebėra. Kreipiausi į dar keletą žurnalistų, bet visi, pamatę turimą medžiagą, atsisakė man padėti. Šiandien jaučiuosi kaltas, nes yra girdėjusių ir žinojusių žmonių apie mano pažadą dėl tos knygos. Pasikviečiau ir kalbėjausi su profesoriumi M. Treiniu. Jis paaiškino, kad dabar yra labai užsiėmęs, nes rašąs net dvi knygas.
Knygos planą aš esu parengęs, o kiek jo paisys būsimi autoriai, kita kalba… Mudu aptarėme, kad Universitete (LŽŪU, dabar – ASU) tokius darbus gali padaryti tik du žmonės – jis arba tu. Kadangi M. Treinys labai užimtas (mirė 2008 m.), sakau, gal tu imtumeisi šio darbo? Duok man savo ranką…
Visą medžiagą saugo mano sūnus Antanas.“
Tą sykį rankų mudu nesukirtome, bet mylimo mokytojo išsakytas pasitikėjimas giliai įsirėžė į širdį. Tai paskatino mane giliau pasidomėti šia asmenybe, apie kurią ne kartą buvau skaitęs, rengdamas spaudai knygas, skirtas kitiems iškiliems agronomijos mokslų profesoriams.
Profesoriaus Jurgio Krikščiūno brolio, buvusio teisininko Juozo Krikščiūno dukters Reginos Marijos Gabrilavičienės telefono skambutį išgirdau 2010 metų rudenį. Pirmą kartą lankiausi pas ją lapkričio 5 d. Kaune, Kalniečių gatvėje. Profesoriaus dukterėčia įteikė man pluoštą rankraščių ir dokumentų kopijų, kuriomis galėčiau panaudoti, rengdamas knygą, kurios nebespėjo parašyti ir išleisti prof.
A. Stancevičius. Vykdydamas tėvo valią, šiuos dokumentus išsaugojo ir poniai Reginai Marijai perdavė jaunasis Antanas Stancevičius, kad patys Krikščiūnai tą medžiagą patikėtų tėvo pradėto darbo tęsėjui ir įgyvendintojui. Matyt, buvo kalbėtasi apie mane. Tokį pasirinkimą palaikė ir Krikščiūnų šeimos draugas prof. M. Strukčinskas. Šį sykį medžiagą paėmiau, prisiimdamas įsipareigojimą įvykdyti mokytojo prašymą. R. M. Gabrilavičienė pasidžiaugė, kad monografija toliau bus rengiama ir kada nors ji gulės ant stalo. Esu dėkingas jai ne tik už atsiminimus apie Krikščiūnų giminę, bet ir už nuotraukas bei laikraščių iškarpas iš asmeninio archyvo.
Gautame dokumentų aplanke radau prof. A. Stancevičiaus pasiūlytą knygos turinį, buvusios LŽŪA (dabar – Aleksandro Stulginskio universiteto) bibliotekos vedėjos F. Skirutienės sudarytą prof. J. Krikščiūno publikacijų bibliografiją, paties profesoriaus ranka vokiečių kalba rašyto „Agrarpolitik“ vadovėlio rankraščio dalį, V. Krikščiūno užrašytų profesoriaus dukterų Donatos ir Julijos atsiminimų apie tėvą originalus. Čia taip pat buvo J. Audėno knygos, paskelbtos jau minėtose Čikagos „Naujienose“ publikacijos su jo įtrauktu prof. dr. V. Manelio straipsniu, G. Krikščiūno, V. Krikščiūno ir dr. A. Garmaus rankraščiai. Šios medžiagos rinkinyje buvo ir K. Miecevičiaus tęstiniai straipsniai apie lietuvių bandymą perplaukti Baltijos jūrą ir pasiekti Švedijos krantus 1944 m. vasarą,
J. Audėno straipsnis „Politiniame darbe“, neautorizuotas aprašymas apie ūkį Šalyne, pluoštelis H. Labanausko rankraščio „Lietuviškos žemės sūnus“, kelių neautorizuotų rašinių, skirtų įvertinti ir patikslinti bandytą rengti knygos rankraštį kopijos. Prie to buvo pridėti 5 Žemės ūkio departamento, Žemės ūkio rūmų ir Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigos leidiniai bei keletas nuotraukų. Visas šis rašytinis turtas labai padėjo parengti visą knygos turinį ir dalį jo skyrių. Tai darydami stengėmės išsaugoti prof. J. Krikščiūno gyvenimo liudininkų užrašytų minčių autentiškumą.
Ne mažiau vertingos medžiagos radau pavyzdingai tvarkomame Prienų krašto muziejuje. Profesoriaus tėviškė – Prienų valsčiaus Ašmintos kaime. Buvusi muziejaus direktorė mokytoja A. Aleknavičienė sukaupė ir mums parodė specialioje byloje saugomus 49 originalius dokumentus ir jų kopijas iš prof. Jurgio Krikščiūno fondo. Dalis jų eksponuojama Krikščiūnų giminei skirtuose, nuolat atnaujinamuose stenduose.
Rengdamas straipsnį apie J. Krikščiūno studijas Hallės universitete (Vokietija) Lietuvos MA užsienio narys, ASU Garbės daktaras prof. dr. dr. V. Drochneris (Winfried Drochner) nemažai labai vertingų dokumentų rado šios aukštosios mokyklos archyve ir apie juos parašė atskirą straipsnį.
Prisipažinsime, kad nerimavome, ar galėsime tinkamai sutvarkyti ir gražiai pateikti gautą bei savo surinktą gausią medžiagą. Tik dabar pamatėme, kad profesorius buvo daugiau kaip 900 publikacijų autorius ar bendraautoris, jis aprašytas daugiau kaip 300 spaudinių, nors gyveno vos 53 metus. Kiek daug jis dar būtų nuveikęs Lietuvai…Todėl knygos antrojo skyriaus straipsnius pradedame dar ir dabar aktualiomis prof. Jurgio Krikščiūno mintimis iš „Žemės ūkio vadovo“ 5-ojo tomo (1934) dalies „Visuomeninės agronomijos darbas“.
Knygos sutiktuvės įvyko 2013 m. gegužės 14 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, dalyvaujant gausiam būriui mokslininkų ir skaitytojų. Ši knyga – solidus indėlis į Lietuvos agronomijos mokslo ir kultūros istoriją. Tikimės, kad jos žinovai ir eiliniai skaitytojai iš naujo atras dabar Lietuvoje mažai žinomą, bet jos žemės ūkiui daug nusipelniusį prof. dr. Jurgį Krikščiūną.
Straipsnio autorius yra Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys.