Janina Valančiūtė
Iki XIX a. pradžios žydams buvo draudžiama studijuoti mediciną Vilniaus universitete, tad medicininį išsilavinimą jie įgydavo užsienyje. Teigiama, kad pirmasis iš jų buvo gydytojas Aronas Gordonas (XVII a.), po studijų Italijoje tapęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio gydytoju. Vilniaus universitete gydytojo išsilavinimą pirmieji įgijo Jozefas Rozansonas, Izaokas Kušelevskis ir Izaokas Zeiberlinas XIX a. pirmajame dešimtmetyje.
Artėjant Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir kitoms Lietuvos žydų istorijai svarbioms datoms, rugsėjo 21 d. LR Seime surengta Tarptautinė konferencija „Lietuvos Jeruzalės medikai“. Perskaityti pranešimai apie garbius žydų kilmės gydytojus, jų visuomeninę veiklą. Daugiausia prisimintas daktaras C. Šabadas, kurio 150 metų jubiliejui kovo 19 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje iškilmingai atidaryta paroda. Pasak Vytenio Povilo Andriukaičio (dab. Europos Komisijos nominuotas sveikatos ir maisto saugumo komisaras), C. Šabadas – vienas tauriausių humanistų, sugebėjęs suvienyti visų tautybių žmones.
Docentė Aldona Rainytė apžvelgė svarbiausius C. Šabado gyvenimo faktus. C. Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d., ir didesniąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. 1889 m. baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Prasidėjus dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijoms, su grupe medikų išvyko į Tombovo guberniją (Rusija). Vėliau su choleros epidemija jam teko kovoti ir Lietuvoje, Švenčionyse. Stažavosi Bendrosios patologijos institute Maskvoje pas profesorių A. B. Fochtą. Tobulinosi Vienoje, ir 1894 m. apgynė daktaro disertaciją apie diabetą. Grįžęs į Vilnių, įsidarbino žydų ligoninėje. 1905 m. už dalyvavimą revoliucijos įvykiuose buvo suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime, kur taip pat kalėjo ir gydytojas Antanas Vileišis. Paskui C. Šabadas caro teismo buvo ištremtas į Šiaurės guberniją. 1912 m. jam leista grįžti į Vilnių. Siaučiant tuberkuliozei, C. Šabadas sukūrė lygą kovai su šia liga, subūrė įvairių tautybių gydytojus. I Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje daktaras rūpinosi karo pabėgėliais. Buvo Pabėgėlių komiteto narys. C. Šabadas buvo aktyvus Vilniaus bendruomenės narys, dalyvavo visuose miesto ir žydų bendruomenės reikaluose. Jo iniciatyva įkurta Žydų labdaros draugija, vaikų poilsio stovyklos. 1919–1920 m. vadovavo Vilniaus žydų bendruomenei. Nuo 1919 m. iki mirties buvo Vilniaus miesto tarybos narys. C. Šabadas buvo vienas iš žydų mokslinio instituto (YIVO) organizatorių. Ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms. Jo dėka kiekvienoje mokykloje buvo paskirtas gydytojas.
Daktaras C. Šabadas įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. Jo pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. C. Šabadas aktyviai dalyvavo Vilniaus medicinos draugijos veikloje. Buvo išrinktas draugijos viceprezidentu. Bendradarbiavo rusų, lenkų, jidiš spaudoje. Paskelbė sanitarinės statistikos darbus apie miesto gyventojų sergamumą ir mirtingumą. Jis buvo populiaraus medicinos žurnalo „Folksgezunt“ („Liaudies sveikata“) sumanytojas ir redaktorius (1922–1933 m.), taip pat ir pagrindinis autorius. Daug nuveikė kurdamas medicinos terminologiją jidiš kalba. Buvo vienas iš medicinos skyriaus redaktorių rengiant visuotinę enciklopediją, kurią S. Dubnovo fondas išleido Paryžiuje. C. Šabadas nemokamai gydė neturtingus vilniečius. Jo mirties dieną, 1935 m. sausio 21-ąją, nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir bankai, o į kapines daktarą lydėjo tūkstančiai žmonių. Jo įkurtos vaikų sanatorijos kieme pastatytas paminklas (skulptorius S. Šmurla) su užrašu „Daktaras T. C. Šabadas – didysis vaikų bičiulis“ karo metais nugriautas, tačiau vilniečiai biustą išsaugojo ir po karo perdavė Valstybiniam žydų muziejui. Šabado vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių. 2007 m. Vilniaus senamiestyje, Mėsinių gatvėje, atidengta skulptūra (skulptorius Romualdas Kvintas), vaizduojanti daktarą kalbantį su vaiku. 2014 m. rugsėjo 24 d. prie M. Marcinkevičiaus ligoninės pastato (Kauno g. 7/2, Vilnius), kuriame C. Šabadas yra dirbęs, atidengta atminimo lenta šiam iškiliam Lietuvos gydytojui. Lentos autorius – skulptorius Marijonas Šlektavičius. Apie daktaro gerumą kuriamos legendos. Manoma, kad jis yra rašytojo Kornejaus Čiukovskio pasakos herojaus daktaro Aiskaudos prototipas.
Šabadų giminę garsino ir Cemacho Šabado brolio gydytojo Izidoriaus dukra pediatrė Roza / Rozalija Šabad – Gavronska (Roza Shabad Gavronska), kuri pasekė dėdės pėdomis ir visada buvo šalia jo. Gimė 1882 m. Baigusi gimnaziją Vilniuje, 1900 m. įstojo į Freiburgo universitetą studijuoti medicinos (daugiau duomenų apie studijas šiame universitete nepavyko surasti). 1910 m. ji išlaikė valstybės egzaminus Peterburgo karo akademijoje. Ketverius metus specializavosi Petropavlovsko ligoninės vaikų skyriuje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Šveicarijoje, Montrė mieste. 1916 m. grįžusi į Peterburgą buvo suimta už revoliucinę veiklą. Po 1917 m. perversmo išvyko į Kaukazą. 1921 m. grįžo į Vilnių, atidarė privatų kabinetą. Daugiausia rūpinosi kūdikių sveikata. Rašė straipsnius jaunoms mamoms. Dirbo gydytoja mokykloje. Aktyviai dalyvavo OZE draugijos veikloje. 1941 m. R. Šabad buvo įkalinta gete. Jau pirmomis dienomis kartu su kitais gydytojais pradėjo organizuoti sveikatos priežiūros sistemą. Gete buvo įsteigtas sveikatos skyrius, kurio tarybos nare tapo R. Šabad. Jos iniciatyva čia buvo įsteigta tarnyba su pieno bei mišinių virtuvėle ir vaikų iki septynerių metų konsultacija, kuriai pati gydytoja ir vadovavo. Įkūrė našlaičių prieglaudą mažiesiems geto kaliniams Ligoninės gatvėje. Čia gydytoja praleisdavo daugiausia laiko. Artėjant geto likvidavimui, nors Šabadų šeimai buvo surastas prieglobstis, ji vaikų nepaliko. Išlikusiųjų geto kalinių liudijimu, ji žuvo kartu su našlaičiais Paneriuose 1943 m.
Profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vytauto Usonio pranešimas buvo skirtas kilnaus vaikų gydytojo docento, Pasaulio tautų Teisuolio Petro Baublio atminimui, kurio 100–osioms gimimo metinėms gegužės mėnesį Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje surengtas minėjimas, Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotojų parengta paroda (taip pat ir virtuali), Antakalnyje, prie namo Šilo g. 42 atidengta paminklinė lenta. Pirmasis šios jubiliejinės datos paminėjimas – vasario mėnesį veikusi paroda Lietuvos žydų bendruomenėje.
Doc. dr. Petras Baublys gimė 1914 m. gegužės 23 d. Lydoje (Baltarusija). 1931 m. su šeima atvyko į Kauną. Įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1936 m. baigė medicinos studijas universitete. Dirbo Raudonojo Kryžiaus sanatorijoje Aukštojoje Panemunėje, 1937 m. – Kauno universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros asistentu. 1942 m. paskirtas Kauno kūdikių namų vedėju. Nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete. Dešimt metų vadovavo Infekcinių ir vaikų ligų katedrai. 1950–1958 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis pediatras. Nuo 1954 m. – VU Vaikų ligų katedros docentas. Vadovavo Lietuvos pediatrų mokslinei draugijai. Daug metų buvo žurnalų „Sveikatos apsauga“ ir „Pediatrija“ redkolegijų narys. Parašė apie 150 mokslo darbų. Jam vadovaujant parengtas ir 1962 m. lietuvių kalba išleistas pirmasis „Vaikų ligų“ vadovėlis. Kartu su prof. L. Steponaitiene parašė knygą šeimoms „Vaikas auga“. 1969 m. P.Baubliui suteiktas medicinos mokslų kandidato laipsnis. 1973 m. gruodžio 16 d. doc. P. Baublys kartu su žymiausiais Lietuvos pediatrais – VU Vaikų ligų katedros vedėja prof. Liudmila Steponaitiene, doc. Raimondu Lučinsku ir SAM vyriausiąja pediatre Ona Surpliene skrisdami į sąjunginę pediatrų konferenciją Charkove žuvo lėktuvo katastrofoje prie Karčiarovo kaimo (Volokolamsko rajonas, Maskvos sritis). P. Baublys, dirbdamas Kauno kūdikių namuose, 1942–1944 m. gelbėjo nacių persekiojamų šeimų vaikus. Jis kartu su medicinos slaugėmis ir kitais bendradarbiais rizikuodamas gyvybe išgelbėjo iš geto keliasdešimt dviejų trejų metų amžiaus kūdikių. 1977 m. jis apdovanotas Pasaulio Teisuolio medaliu, 1993 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Izraelyje, Teisuolių alėjoje, auga medis, pasodintas P.Baublio garbei. 1994 m. Vilijampolėje prie Kūdikių namų (Kaunas, Lopšelio g. 10) atidengta memorialinė lenta. 1996 m. P.Baubliui suteiktas Lietuvos žydų bendruomenės garbės nario vardas.
Vilniaus universiteto muziejaus direktorius dr. Ramūnas Kondratas pristatė JAV gydytoją, kardiologą, defibriliatoriaus išradėją, 1985 m. Nobelio premijos laureatą dr. Bernardą Louną (Bernard Lown), gimusį 1921 m. Utenoje. 1935 m. jis su šeima išvyko į JAV. Studijavo Meino ir Jeilio universitetuose. Dirbo Niu Heveno, Niujorko ligoninėse, Birghamo ligoninės Kardiologijos skyriuje Bostone. Vadovavo Harvardo universiteto Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorijai. Jo mokslinių tyrimų sritys – koronarinė širdies liga, aritmijų, hipertenzijos gydymas. Dr. B. Lounui, kaip vienam iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių, paskirta Nobelio premija.
Pranešėjas taip pat paminėjo ir iš Lietuvos kilusį Nobelio premijos laureatą – endokrinologą Endriu / Andzejų Viktorą Šali (lenk. Andrzej Wiktor Schally, angl. Andrew W. Schally), kuris gimė 1926 m. Vilniuje. Prasidėjus II Pasauliniam karui su motina išvyko į Rumuniją, paskui – Didžiąją Britaniją. Studijavo chemiją Londono universitete, dirbo Nacionaliniame medicinos tyrimų institute Londone. 1957 m. baigė Makgilio universitetą (angl. McGill University) Kanadoje. Tais pačiais metais pradėjo mokslinius tyrinėjimus endokrinologijos srityje, svarbiausias jo darbų baras – neuroendokrinologija, endokrinologijos bei neuromokslų šaka, nagrinėjanti nervų bei hormonų sistemų sąveiką. Kartu su kolegomis ištyrė kelių hormonų, tarp kurių – veikiančių skydliaukės funkciją, cheminę prigimtį. Tai suteikė galimybę pagaminti sintetinius vaistinius preparatus vidaus sekrecijos organų ligoms gydyti. Dr. A. Šali ir dar dviem mokslininkams 1977 m. paskirta Nobelio premija.
Paminėtas ir Lietuvoje gimęs mokslininkas Aronas Klugas (Aaron Klug, g. 1926 m. Želvoje, Ukmergės rajone). Apie 1928 m. Klugų šeima emigravo į Pietų Afriką. Johanisburgo universitete A. Klugas studijavo medicinos, biochemijos ir chemijos mokslus. Taip pat yra studijavęs fiziką ir matematiką. Moksliniai tyrinėjimai jį atvedė į Kembridžo universitetą Didžiojoje Britanijoje. Sukūrė trimatės rekonstrukcijos metodą elektroniniu mikroskopu gautiems duomenims interpretuoti. 1982 m. jam paskirta Nobelio premija.
Lietuvos žydų bendruomenės ir Sveikatos apsaugos ministerijos rengiamą spaudai knygą „Lietuvos Jeruzalės medikai“ pristatė med. m. dr. Julius Ptašekas. Šią knygą sudaro dr. Aurimo Andriušio (1955 m.–2009 m.) archyvas. Čia taip pat yra dr. Michailo Zako ( 1923 m.– 2004 m.) didelis indėlis. Dr. Dovido Ščiupako rūpesčiu leidinio rengimas jau baigiamas. J. Ptašekas savo pranešime paminėjo nemažai nusipelniusių asmenybių – vieną iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, labai populiarų to meto gydytoją Jokūbą Libošicą, vieną pirmųjų išbandžiusių naujausius gydymo metodus gydytoją Lazarį Stembo, gydytojus Jakovą Vygodskį, Matildą Scrednicką, ir kt. Taip pat prisiminė Geto gydytojus – visomis išgalėmis gynusį kalinius Elchananą Elkesą, gydytojus Šmuelį Libo, Moisejų Braunsą ir žydų gelbėtojus – doc. Petrą Baublį, gydytojų Kutorgų šeimą, oftalmologę Oną Landsbergienę ir kt.
Med. m. dr. Davidas Ščiupakas perskaitė pranešimą „Gydytojai litvakai – jų vaidmuo medicinos teorijai ir praktikai“. Pranešėjas akcentavo gydytojų organizacijų svarbą. Gydytojų žydų sąjunga įregistruota 1920 m. balandžio 20 d., prieš tai veikusi Vilniuje kaip Gydytojų būrelis (nuo 1910 m.) – pirmoji pasaulyje gydytojų žydų visuomeninė organizacija. Pirmuoju jos vadovu buvo J. Vygodskis. 1918 m. Vilniuje, 1921 m. Kaune įsteigtos Žydų sveikatos apsaugos draugijos (rusiškai – Охрана здоровья евреев). Pagrindinės draugijų veiklos sritys buvo žydų bendruomenės narių, ypač vaikų, sveikatos priežiūra, higienos ir sanitarijos žinių sklaida, medicinos statistikos moksliniai tyrimai. Pranešime paminėta daug žymių asmenybių, tarp kurių – socialinės medicinos pradininkas, pirmosios Lietuvoje disertacijos (1891 m.) profilaktinės medicinos klausimais ir pirmųjų medicinos vadovėlių autorius Vilhelmas Zalhindas; Vilniuje gimęs Julianas I. Rafesas (Yulian I. Rafes), kuris apie lietuvių gydytojus rašė jau išvykęs iš Lietuvos ir išleido monografiją apie daktarą C. Šabadą (Doctor Tsemakh Shabad: A Great Citizen of the Jewish Diaspora (Baltimore, 1999).
Šiais metais minimas Lietuvos širdies chirurgijos pradininko dr. Boriso Efroso 100 metų jubiliejus. Jis gimė 1914 m. lapkričio 1 d. Plungėje. Mama Gita Efros – gydytoja stomatologė. 1939 m. baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą dirbo Kauno žydų ligoninėje, vėliau – Marijampolės apskrities ligoninėje. Karo metais – Kazachstane, Balchašo miesto ligoninėje Chirurgijos skyriaus vedėju. 1945 m. grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje (dabar – Vilkpėdės ligoninė) Chirurgijos skyriaus vedėju. Jo vadovaujamas Chirurgijos skyrius tapo pažangiausiu tarp kitų ligoninių chirurgijos padalinių. Čia buvo sukurtos sąlygos moksliniams tyrimams. B. Efrosas vienas pirmųjų pradėjo operuoti krūtinės ląstos organus, įdiegė daug chirurginio gydymo technikos naujovių. 1958 m. jis pirmasis Lietuvoje atliko planinę širdies operaciją – mitralinę komisūrotomiją. Spalio 18 d. Plungės viešojoje bibliotekoje rengiama daktarui B. Efrosui skirta mokslinė konferencija.
Doc. dr. Aušros Pažėraitės pranešimo tema – „Imperatyvas gydyti judaizmo tradicijoje“. Lietuvos žydų bendruomenės bei YIVO instituto kilnojamąją parodą, skirtą Cemacho Šabado atminimui, pristatė YIVO instituto plėtros direktorė Suzanne Leon. Susirinkusiems grojo smuikininkas Borisas Kirzneris. Renginio pabaigoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė pristatė 5775 metų Lietuvos žydų kalendorių, skirtą gydytojams.