Gerb. Vygintai, buvote tarp pirmųjų jos steigėjų, LMS įkūrimo Organizacinio komiteto narių. Papasakokite, kaip kilo idėja įkurti šią mokslininkų sąjungą. Kokių minčių vedini su grupele bendraminčių 1989 m.
gegužės 3 d. atėjote į Lietuvos Mokslų akademijos (dabar – Gedimino pr. 3) Didžiąją salę? Ar tikėjotės, kad ši salė bus pilnutėlė, kaip tai atsitiko tada?Lietuvos mokslininkų sąjungos steigimas buvo neatskiriama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) idėjų sklaidos akademinėje bendruomenėje dalis. Lietuvos mokslų akademijos vaidmuo steigiant Sąjūdį jau yra gerai išnagrinėtas ir aprašytas. Bet šiame procese dalyvavo ir eiliniai MA institutų darbuotojai, kurie dėl savo darbo pobūdžio buvo žymiai mažiau suvaržyti administracinės sistemos. 1988 m. buvau MA Fizikos instituto mokslo darbuotojas, neseniai apgynęs teorinės fizikos kandidato disertaciją. Netrukus po LPS iniciatyvinės grupės išrinkimo šiame institute įkūrėme Sąjūdžio grupę, kuri ne tik skatino instituto darbuotojus dalyvauti jos veikloje, bet ryžtingai kėlė ir mokslo valdymo demokratizavimo idėjas. Mūsų iniciatyvos greitai plito visoje Mokslų akademijos sistemoje. Reikalavome keisti institutų valdymo principus. Tuo metu MA prezidiumas bandė įgyvendinti naują akademijai priklausančių institutų vadovaujančių darbuotojų skyrimo tvarką. Instituto Sąjūdžio grupės vardu mes reikalavome tuos nuostatus viešai paskelbti ir apsvarstyti, siūlėme papildomas demokratizavimo priemones. Tačiau pasipriešinimas pribrendusioms permainoms buvo didesnis nei buvo galima tikėtis prisimenant bendrą pakilią atmosferą ir MA vaidmenį persitvarkymo procesuose.
Mano archyve išliko ir kreipimosi teksto „Kuriame Lietuvos mokslininkų sąjungą“ rankraštis, kurį pasirašėme kartu su Alfonsu Ramonu, tuo metu buvusiu MA prezidiumo etatiniu darbuotoju. Šis tekstas geriausiai ir atsako į Jūsų klausimą:
„Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio gimimas dažnai siejamas su Mokslų Akademija. Tikrąjį Lietuvos mokslininkų vaidmenį kuriant Sąjūdį įvertinsime vėliau, bet nereikėtų įsivaizduoti, kad visuomenės deformacijos reiškiniai aplenkė mokslo įstaigas. Manome, kad mokslui būdingos visos bendrojo pobūdžio bėdos: tai ir perdėtas centralizmas, ir nusikalstamas ideologizavimas bei dehumanizavimas, sąjunginis uždarumas, ir netgi nepateisinamas militarizavimas ir slaptumas. Turime nemažai specifinių problemų, kurias reikia ne tik iškelti, bet ir pradėti spręsti. Tam trukdo dešimtmečiais įsigalėjęs žinybinis uždarumas ir valdymo, švietimo, finansavimo netobulumas. Argi normalu, kad Lietuvos Mokslų Akademija yra „didžiosios“ akademijos (TSRS MA) vasalas?
Visų mūsų viltys neatsitiktinai dabar siejamos su Sąjūdžiu, nors ruošiant jo programą didesnio dėmesio mokslui nebuvo skirta. Šią spragą bandome užpildyti MA Sąjūdžio taryboje, kuri dėl savo tam tikro žinybinio uždarumo taip pat yra nepajėgi visapusiškai spręsti bendrų Lietuvos mokslo problemų. Mums atrodo, kad išeitis – savanoriška, savavaldi, nepriklausanti nuo žinybų mokslininkų kūrybinė visuomeninė organizacija. Pagrindinius tokios organizacijos tikslus skelbėme 1989 m. vasario 3 d. „Tiesoje“. Trumpai kalbant, būtina atkurti Lietuvos mokslo ir mokslinio darbo prestižą.
Šią idėją jau parėmė per 400 Lietuvos mokslininkų, pareiškusių norą dalyvauti Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) veikloje. Norėtume diskusiją apie Lietuvos mokslo problemas pratęsti, juolab kad šiomis dienomis respublikinėje spaudoje skelbiamas LMS Įstatų projektas. Visus, kurie domisi Lietuvos mokslo problemomis ir LMS perspektyvomis, gegužės 3 d. 15 00 val. kviečiame į MA salę (Lenino pr. 3), kur vyks diskusija dėl LMS programos ir įstatų, rinksime LMS steigiamojo suvažiavimo organizacinį komitetą.“
Mūsų šviesuomenės susidomėjimas kurti mokslininkų sąjungą buvo didžiulis. Į atvirus Organizacinio komiteto posėdžius ateidavo ir gerai žinomi mokslininkai, kaip prof. Vytautas Sirvydis, ir jauni, ryžtingai nusiteikę Atgimimo laikotarpio visuomenininkai, kaip dabartinis eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis. Kas vienijo šiuos žmones ir koks jų indėlis, kuriant LMS?
Ateidavo tikrieji dvasios inteligentai, nepriklausomai nuo turimų vardų ar titulų. Jūsų paminėti medicinos pasaulio atstovai tai puikiai iliustruoja. Prof. Vytautas Sirvydis jau tada buvo pripažintas, visų labai gerbiamas ir mylimas kardiochirurgas, Vytenį Andriukaitį mažiau pažinojom, bet jo visapusiška erudicija jau tada visus stebino ir vertė pasitempti diskutuojant visuomenės ir valstybės politinės sandaros klausimais. To meto unikalumas išsiskyrė tuo, kad bendrose diskusijose dalyvavo tikriausiai visų mokslo sričių atstovai: filosofai, lituanistai, istorikai, medikai, archeologai, teologai, technikos, matematikos, fizikos ir chemijos mokslininkai.
Steigiamojo suvažiavimo dienai parengtame trečiajame „Mokslo Lietuvos“ numeryje, straipsnyje „Apie rinką, savarankiškumą ir fondą“ Jūs rašėte: „Iš daugelio LMS tikslų ir uždavinių išskirčiau būtinybę taisyti centralizuoto valdymo padarinius, apginti teisę į savarankišką mokslo plėtotę.“ Kaip dabar, žvelgiant iš praėjusio 25-mečio perspektyvos, galėtumėte pakomentuoti šių dienų situaciją?
Sunku prisipažinti, bet, nepaisant daugybės atliktų labai reikšmingų darbų, pagrindinio savo tikslo: sukurti savo viduje gerai organizuotą akademinę bendruomenę, LMS taip ir nesugebėjo pasiekti. Nesėkmių aiškinimas visada turi daugybę interpretacijų ir galima organizuoti atskiras diskusijas. Mano galva, mokslo bendruomenės raida yra neatskiriama nuo visos valstybės raidos. Čia taip pat šalia svaiginančių pasiekimų galima įžvelgti ir labai sisteminių, net nuolat gilėjančių problemų. Individuali pačių mokslininkų ir jų institucijų konkurencija pasirodė stipresnė ir gyvybingesnė už sąmoningai suvoktą profesinį kūrybinį solidarumą.
Tame pačiame Jūsų straipsnyje randame ir tokį teiginį: „Dėl deformuoto valdymo kai kam atrodo, kad respublikoje fundamentams tyrimams skiriamas didelis dėmesys. Iš tikrųjų jiems gresia išnykimo pavojus: tam skiriamos lėšos nepateisinamai išskaidomos ir negali lemti laukiamo efekto.“ Ar mūsų dienomis vis dar egzistuoja ši problema? Ar Jūsų tada išsakyta mintis, kad orientacija į rinkos įtaka „gali sustiprinti nepageidaujamas tendencijas <…> Atsiradusios naujos paskatos plės taikomuosius tyrimus, mažins dėmesį fundamentinėms kryptims“ liudija apie problemą, kuri ir šiandien egzistuoja mūsų valstybėje?
Didžiosios, bendrojo pobūdžio problemos visada išlieka ir iškyla vis naujais pavidalais. Čia galima prisiminti argumentaciją, išdėstytą Jūsų minimame 1989 m. trečiajame Mokslo Lietuvos numeryje: „Lietuvoje mokslui skiriama tris kartus mažesnė nacionalinių pajamų dalis (1,8%) negu vidutiniškai TSRS (5,7%)“. Jei tikėtume buvusia TSRS statistika ir dabartiniais Lietuvos statistikos duomenimis, tai dabartinis mokslo finansavimo lygis mūsų šalyje ne tik nepadidėjo, bet sumažėjo apie du kartus. Valstybės biudžeto išlaidos MTEP 2013 metais, Statistikos departamento duomenimis, sudaro tik 0,36% bendrojo vidaus produkto.
Jei Sovietų epochoje mokslas, vertintas kaip anuometinės ideologijos ramstis, buvo palyginti neblogai finansuojamas, tai dabartinės valdymo institucijos mokslą, švietimą ir kultūrą vertina, kaip nepakeliamą valstybės naštą, ir finansavimą nuolatos mažina. Blogiau, kad dabar nebeturime ką kaltinti, o tik save, kad taip ir nesugebėjome savo valstybės raidos tinkamai suvaldyti ir nukreipti.
Nežiūrint šių ir kitų gausių nesėkmių, aš asmeniškai vertinu, kad Lietuva pasiekė labai daug, kurdama savarankišką demokratinę valstybę, o didžiausias sėkmės garantas yra integracija į išsivysčiusių šalių bendriją. Visuomenės ir valstybės raida yra vienas sudėtingiausių reiškinių, kurį mokslininkai bando suprasti, bet šis procesas neturi pabaigos, o visos nesėkmės yra laikinos.
Visą straipsnį skaitykite „Mokslo Lietuvos“ 17 numeryje