Jonas Jasaitis
Diskusijos tęstinumas ir išvadų tarpdiscipliniškumas
Stebint mokslo institucijų veiklą pastarajame dešimtmetyje, vis dar stebina epizodinių, tęsinio neturinčių, renginių gausa. Tačiau ryškėja ir naujos jų organizavimo tendencijos, skatinančios glaudesnį mokslininkų bendradarbiavimą ir efektyvesnius mokslinės veiklos rezultatus. Apibendrinančios diskusijos, reguliariai rengiami simpoziumai, tęstinės konferencijos, virtualieji forumai leidžia operatyviai keistis naujausia moksline informacija. Vis dėlto ir jų turinio analizė rodo, kad gana daug galimybių dar lieka neišnaudota.
Neretas pranešėjas, atvykęs net į kasmet organizuojamą mokslo renginį, kalba taip, tarsi būtų pirmasis, apie tai prabilęs. Žarstydamas įvairių valstybių autorių citatas, toks oratorius net neužsimena, kad panašūs tyrimai jau ne pirmi metai vykdomi ir Lietuvoje, tik gal kitame universitete ar institute. Kas tai? Provincijos sindromas („A, nieko naujo čia nevyksta. Va štai užsienyje – viskas kitaip“) ar paprasčiausias diletantizmas, pagrįstas vis agresyviau į akademinius šaltinius besibraunančiu „Nukopijuok ir įkelk“ (angl. Copy-Paste) metodu? Berdamas įmantrius informacijos šaltinių pavadinimus, toks pranešėjas dažniausiai nesugeba paaiškinti, kodėl būtent tuos autorius pasirinko, koks jų indėlis, pateikiant nagrinėjamos mokslinės problemos sprendimus, ar tikrai būtent šie autoriai yra naujų mokslo mokyklų kūrėjai. Tačiau skatinimą susipažinti su ankstesnių konferencijų medžiaga toks pranešėjas ar į mokslo leidinius siunčiamų rankraščių autorius dažnai sutinka su neslepiamu susierzinimu. Ne vienas iš jų arogantiškai pareiškia, kad „reikia remtis naujausia informacija“. Deja, dažnai paaiškėja, kad naujoviškumo tuose paviršutiniškuose samprotavimuose nėra nė kvapo. Tuo tarpu mokslinės diskusijos tęstinumas leidžia atskleisti gelmines nagrinėjamų problemų priežastis ir numatyti tolesnių tyrimų kryptis.
Kita mokslinės veiklos sėkmės sąlyga – tyrimų išvadų tarpdiscipliniškumas. Vis dažniau matome, kad efektyviausius sprendimus galima surasti remiantis skirtingų mokslo šakų sukaupta informacija, lyginant tarpusavyje susijusių problemų bei skirtingų tos pačios problemos aspektų tyrimo duomenis. Tarpdiscipliniškumo svarba ypač išryškėja socialiniuose moksluose, nagrinėjant skirtingo urbanizacijos lygio vietovių, regionų ir savivaldybių socioekonominės raidos, demografines ir vietos bendruomenių veiklos turinio problemas. Dalyvaudami tarpdisciplininėse diskusijose skirtingų mokslo šakų atstovai, išklausydami ir papildydami vienas kitą, giliau įsiskverbia į nagrinėjamo reiškinio prigimtį ir kartu suformuluoja geriau pagrįstas išvadas ir kompleksinius sprendimus.
Dėmesio centre – užmiesčio raida
Tokia nuostata vadovaudamasis Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu, Lietuvos žemės ūkio (dabar – Aleksandro Stulginskio) universitetu, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru ir Latvijos žemės ūkio universitetu nuo 2008 metų rengia tarpdisciplinines konferencijas, kurių sąlyginis pavadinimas – „Šiuolaikinio kaimo vizija“. Į jas susirenka ir bendrose diskusijose dalyvauja ekonomistai ir agrarinių mokslų specialistai, sociologai ir etnologai, teisininkai ir istorikai, medikai ir architektai, šiuolaikinių komunikacijos sistemų specialistai ir kt. Jie kartu aptaria gana sudėtingą ir greitai kintančią užmiesčio teritorijų situaciją: būsto ir užimtumo, profesinio rengimo ir kompetencijų atnaujinimo, turiningo laisvalaikio ir sveikos gyvensenos, etnografinio ir dorovinio paveldo, kraštovaizdžio apsaugos ir vietos bendruomenių saugumo,
miesto ir kaimo partnerystės klausimus.
Pastaraisiais metais šiose konferencijose išryškinamas kuris nors specifinis socialinės raidos aspektas. Pavyzdžiui, pernai buvo akcentuotas darnaus regionų vystymosi galimybių įgyvendinimas, šiemet daugiausia dėmesio skirta užmiesčio vietovių ekonominės pažangos skatinimui. Ateityje planuojama aptarti miestų gamybinio ir intelektinio kapitalo įtaką šiuolaikinio kaimo raidai, galimybes optimaliai naudoti užmiesčio vietinius gamtos, infrastruktūros ir žmoniškuosius išteklius, išryškinti skirtingų regionų konkurencinius pranašumus.
Septyniose konferencijose dalyvavo per 650 pranešėjų iš beveik visų Lietuvos universitetų, penkių specializuotų mokslo centrų. Tarp šių konferencijų dalyvių buvo mokslininkai iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos, Prancūzijos, Ispanijos, JAV, Baltarusijos ir kitų valstybių. Keli pranešimai buvo gauti net iš tokių tolimų kraštų, kaip Egiptas ir Kinija. Kai kuriuos pranešimus parengė tyrėjų komandos, kurios vykdė ir nacionalinius, ir tarptautinius mokslo projektus. Konferencijos dalyvių per septynerius metus parengti straipsniai paskelbti 11-oje periodinių mokslo leidinių. Konferencijos nuo 2009 metų nominuotos žymaus Pirmosios Respublikos (1918–1940) visuomenės veikėjo, ekonomisto ir sociologo, agrarinės ekonomikos pagrindų kūrėjo, profesoriaus Jono Prano Aleksos vardu. Šiemet rugsėjo 26–27 d. įvykusios konferencijos metu buvo atidaryta memorialinė J. P. Aleksos auditorija, kurioje bus rengiamos šis tematikos diskusijos, naujų leidinių pristatymai ir kt.
Tyrėjų kolektyvo formavimasis
Per septynerius metus susiformavo aktyvus tyrėjų būrys, kasmet pateikiantis naujas mokslines įžvalgas, išryškinantis naujas, dar neaptartas atokesnių, žemo urbanizacijos lygio vietovių problemas. Paminėsime kai kurias iš jų:
– atokesnių rajonų centrų ir mažesniųjų miestų bei miestelių jaunimo migracija;
– šeimos ūkių sistemos atkūrimo vizijos įgyvendinimo (deja, ne itin pavykusio) pamokos;
– šiuolaikinės sodybų ir gyvenviečių formavimo ypatybės;
– neagrarinio verslo plėtros galimybės;
– vietos bendruomenių veiklos turinio pokyčiai ir nauji iššūkiai;
– socialinių paslaugų sistemos modifikacija sparčiai tuštėjančiose atokesnėse vietovėse;
– tikslinių mikrorajonų kūrimo perspektyvos kaimoe rajonuose.
Jokia atskira mokslo institucija nebūtų pajėgi nagrinėti tokias sudėtingas, kompleksinio požiūrio reikalaujančias temas. Tai galima padaryti tik pasitelkus jungtines tyrėjų komandas, suvienijus kelių mokslo centrų jėgas. Džiugina tai, kad pastaraisiais metais prie tradiciškai gausiai dalyvaujančių Aleksandro Stulginskio universiteto, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto atstovų prisijungia vis daugiau mokslininkų iš Lietuvos socialinių tyrimų centro, Mykolo Romerio ir Vytauto Didžiojo universitetų. Pastoviai bendradarbiaujame su Latvijos žemės ūkio universitetu, Kalifornijos Davis universiteto tyrėjais, kuruojančiais JAV lietuvio, inž. Vytauto Šliūpo įkurtą Auksučių žemės ūkio ir miškų centrą, stiprėja ryšiai su Varšuvos Gyvybės mokslų ir Bratislavos universitetu. Vis dažniau šiuose mokslo forumuose dalyvauja ir praktikai: savivaldybių merai ir administracijos skyrių, Vietos veiklos grupių (VVG) atstovai, užmiesčiuose naujas ūkinės veiklos sritis išbandantys verslininkai ir kt.
Kodėl apie kaimą? Kodėl Šiauliuose?
Žinoma, šis tyrėjų ir jų veikla besidominčių būrys būtų dar didesnis, jei ne dvi sunkiai paaiškinamos, bet Lietuvai, deja, labai būdingos aplinkybės. Viena iš jų yra labai iškreipta kaimiškųjų vietovių samprata, sąlygojanti ir nemažos dalies akademinės bendruomenės požiūrį. Kai kam net pats žodis „kaimas“ atrodo lyg keiksmažodis. Nesvarbu, kad bandelės ant „Maximos“ centro lentynų neauga, nežiūrint kiek tų „iksų“ bebūtų jų iškabose, o reklamuotų fermentinių sūrių kelias irgi ne „Rokiškio sūrio“ cechuose prasideda.
Kartą užsukome į gana gerai vertinamą universitetą ir pakvietėme į šias konferencijas atvykti mokslininkus, tyrinėjančius šiuolaikinės architektūros problemas. Padalinio vadovas, puikus savosios srities žinovas, labai nuoširdžiai nustebo ir pareiškė: „Bet mes nedirbame kaimui…“ Tolesnio pokalbio metu priėjome išvados, kad bendrų sąlyčio taškų atsirastų ir atsivertų naujos veiklos sritys, tačiau tolesnio atsako iki šiol nėra. Tai kodėl stebimės, matydami šiurpų architektūrinį chaosą priemiesčių mikrorajonuose? Kodėl piktinamės neblogai materialiai apsirūpinusio verslininko ar net žymaus politiko sodybomis, kurių nei forma, nei spalvos nedera prie kraštovaizdžio, o ir pačios sodybos išdygusios vietovėse, kuriose tai daryti draudžiama? Išdrįskime paklausti mūsų garsiųjų specialistų, o kokias alternatyvas jie šiems žmonėms pateikė?
Antroji aplinkybė, lemianti dalies tyrėjų skepticizmą, susijusi su tuo, kad šios konferencijos vyksta Šiaulių universitete, apie kurį jie „žino“ tik tai, ką tam tikros rūšies žiniasklaida patiekia arba ką pasakė koks nors perdėm susireikšminęs veikėjas, „sisteminių partijų“ sprendimu gavęs postą, apie kurį net nelabai išmanė. Tačiau, kaip sakoma, „gamta nemėgsta tuštumos“. Šią tuštumą užpildyti ir siekia tyrėjai, kurie puikiai suvokia, kad tas kaimiškasis užmiestis apima per 97 proc. Lietuvos teritorijos. Jei jų pastangų neužtektų, tada visais šios teritorijos ištekliais greitai pasinaudotų tie, kuriems Lietuvos vardas nieko nereiškia.
Septintoji konferencija
Rugsėjo 26–27 d. Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete įvyko septintoji Jono Prano Aleksos tarptautinė mokslinė konferencija: „Šiuolaikinio kaimo vizija: Lietuvos užmiesčio vietovių pažangos perspektyvos“. Po memorialinės profesoriaus J. P. Aleksos auditorijos atidarymo ir plenarinės sesijos, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkai, darbas vyko keturiose sekcijose:
– neurbanizuotų ir žemo urbanizacijos lygio vietovių socioekonominės plėtros kryptys;
– žemdirbystės, gyvulininkystės ir gamtosaugos aktualijos;
– užmiesčio sociokultūrinės situacijos pokyčiai;
– socialinės inovacijos – naujos galimybės kaimo bendruomenėms.
Pateikiame konferencijoje aptartų pranešimų ištraukas.