Romualdas Deltuvas,
Laura Žemaitienė
Kelią į Didžiąją Vasario 16-ąją ir sostinę Vilnių grindė, nepriklausomą Lietuvos Respubliką kūrė gydytojai, advokatai, inžinieriai, kunigai, kalbininkai ir kiti pasišventėliai. Jų gretose dirbo ir miškininkas Povilas Matulionis (1860–1932). „Basanavičiai, Vileišiai, Kudirkai, Matulioniai sudarinėjo atmosferą, kurioje mezgėsi ir brendo tautininkai, tie, kurie pagaliau nulėmė tautos likimą“- rašė J. Tumas-Vaižgantas 1922 metais. Antanas Smetona kvietė budėti ir saugoti, kas yra paveldėta iš pradalgio pirmininkų, tarp kurių pirmutiniai buvo J. Basanavičius, P. Kriaučiūnas, kun. A. Dambrauskas, P. Matulionis, J. Jablonskis ir kiti „Aušros“ meto vyrai.
Tie pirmieji mūsų atgimimo darbininkai, stoję į darbą su savo jaunųjų dienų aušra, dirbo vieni, nepavaduojami, be jokios talkos. J. Tumo-Vaižganto nuomone, tokių įžymybių, kaip P. Matulionis, vienas iš kovotojų už lietuvybę Lietuvos Rytuose, tada buvo reta. Jis tvirtino, kad P. Matulionis milžinu stovėjo dar prieškarinėje Lietuvoje (iki 1914 m.). Jokių partijų, jokių krypčių, jokių diferenciacijų nepripažinęs, „niekados nesilaikęs kurios partijos katekizmo ir brošiūrėlių, visiems surasdavo realaus darbo privalomoje tautybės upės tėkmėje“. Jis, kaip ir kiti tos kartos žmonės, išaugo iš rezistencinių tautos versmių tamsiausiu lietuvių lenkinimo ir rusinimo laikotarpiu. Atidus atsigręžimas į P. Matulionio veiklą Vilniuje XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje turėtų padėti pasisemti ne tik istorinės išminties, bet ir įgyti naujų tautinės tapatybės ir įvairiapusės kultūrinės saviraiškos bruožų.
Tai žodžiai iš ką tik dienos šviesą išvydusios ir jau didelio susidomėjimo sulaukusios knygos „Povilas Matulionis: Ateities pradžia – tai mes“. Tai išsamus leidinys apie pirmąjį dabartinio Aleksandro Stulginskio Universiteto (buvusios Žemės ūkio akademijos) rektorių, Lietuvos šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją, mokslininką, miškininką ir netgi režisierių, profesorių Povilą Matulionį. Tai leidinys apie nederamai primirštą žmogų, apie romantiką ir idealistą, kurio darbai padeda geriau suvokti kelią į Lietuvos nepriklausomybę ir įvertinti mūsų dabartį.
Simboliška, kad knygą apie savo pirmtaką parašė buvęs to paties Universiteto rektorius, istorijos mylėtojas ir žodžio meistras, kaip jį pavadino knygos redaktorė Regina Bartkevičienė, profesorius Romualdas Deltuvas. „Visada domėjausi istorija. Džiaugiuosi gebėjęs ir spėjęs parašyti knygą apie neprilygstamą žmogų ir miškininką. Teatleis man tikrieji istorikai“, – knygos anotacijoje sako autorius R. Deltuvas.
Į knygos pristatymą parodos „Sprendimų ratas 2014“ metu susirinko daug universiteto bendruomenės narių, Lietuvos miškininkų, istorijos mylėtojų, mokslininkų ir parodos dalyvių bei kitų lankytojų. Iš išsamaus ir gyvo knygos pristatymo, net jos neskaičius, akivaizdus autoriaus atsidavimas ir nuoširdus susidomėjimas profesoriaus P. Matulionio gyvenimu ir darbais: per ketverius knygos rašymo metus prof. R. Deltuvas aplankė Rusijos, Latvijos ir Lietuvos archyvus, muziejus ir bibliotekas, susirašinėjo su Suomijos ir Vokietijos bibliotekomis, atrado niekam nežinomų ar užmarštin nuėjusių profesoriaus gyvenimo ir veiklos faktų.
Lietuvių tautinio atgimimo ir apskritai Lietuvos kultūros istorijoje P. Matulionio veiklos barų skaičius ir produktyvumas yra neprilygstami, jo nuveiktų darbų aprėptis bei įvairovė yra didžiulė. Matyt, todėl knyga apie jį, skirtingai nuo kitų aukščiau minėtų lietuvybės ir lietuvių kultūros ąžuolų, iki šiol buvo neparašyta: Julius Būtėnas, Aleksandras Merkelis ir Adolfas Nezabitauskis monografijas apie P. Matulionio bendražygius V. Kudirką, J. Tumą-Vaižgantą, J. Basanavičių išleido dar prieš karą, o Jonas Aničas atskiras monografijas apie Antaną, Joną ir Petrą Vileišius – per pastarąjį dešimtmetį.
Vaikystėje patyręs socialinės atskirties sunkumų, per nepriteklius siekęs mokslo žinių, P. Matulionis nedvejodamas įsitraukė į „Aušros“, „Varpo“ bei kitos nelegalios lietuviškos spaudos skaitytojų, platintojų ir rašytojų gretas, atidavė duoklę romantinei bei realistinei poezijai, tapo vienu ryškiausiu tautinio atgimimo Vilniuje pradininku ir kartu pasiekė profesinės karjeros aukštumų carinėje Rusijoje. Jis stovėjo prie legendinio „12 Vilniaus apaštalų“ būrelio ištakų, kartu su bendražygiais dalyvavo kovojant dėl lietuviškų Šv. Mišių Vilniaus bažnyčiose, organizuojant slaptus ir viešus lietuviškuosius vakarus, kuriuose jis buvo pirmasis lietuviškų spektaklių režisierius. Jos dalyvavo kuriant „Vilniaus lietuvių savitarpės pašalpos draugiją“, „Lietuvių mokslo draugiją“, steigiant pirmąją Vilniaus lietuvių mokyklą, lietuvių vaikų ir tarnaičių prieglaudas, rengiant Lietuvos vidurinių mokyklų neatidėtinųjų reikalų programą, Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentus, žadinant tautiečių politinį aktyvumą, ginant ir aiškinant jų teises.
P. Matulionis turėjo daugybę žinių iš botanikos, žuvininkystės, lituanistikos, girininkystės, Lietuvos istorijos, geografijos, gyventojų statistikos ir pan. Jono Jablonskio požiūriu, P. Matulionis buvo „nepaprasta mūsų tautos darbo pelė, dirbusi dažniausiai tokiose aplinkybėse, kai tekdavo pirmoji ir, gal būt, sunkiausioji mūsų darbo vaga vagoti“. Vincas Vilkaitis surado P. Matulionio darbo vagų esminį bruožą: „Jis nenuklydo į kažin kokius, gal jį ir viliojusius, bet mūsų tautai tuo laiku vis dėlto dar nevaisingus tolius. Jis bevelijo pradėti nuo to, kas artimiausias, kas tautiniam nusivokimui ypač reikšminga, ir per tai virto tikru mūsų tautos dvasinių jėgų ugdytoju“.
Daugeliui P. Matulionio darbų tenka vartoti pažyminį pirmasis: jis pirmasis paskelbė kraštotyrinį straipsnį lietuvių kalba (1891), pirmasis lietuviškai aprašė gintarą (1922) ir pripažintas pirmuoju kraštotyrininku; jis – pirmasis lietuvis, nustatęs lietuvių kalbos paplitimo ribas Vilniaus gubernijoje (1901) ir rengęs etnografinį žemėlapį; jis – pirmosios Lietuvos žuvininkystės ir vandens ūkio plėtros programos (1903), kurios bendrieji principai tinkami ir šiandien, bendraautoris; jis parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką augalų pavadinimų žodyną (1906), žinomą „Žolyno“ pavadinimu, pirmąjį Lietuvos geografinį žemėlapį (1922), pirmąjį reljefinį žemėlapį „Lietuvių ir latvių žemė“ (1921). Jis vadovavo Aukštųjų mokslų draugijai, dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus – Lietuvos universiteto pirmtaką ir buvo pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius. Jis sukūrė Lietuvos miškų valdymo sistemą, parengė valstybinės miškų politikos principus ir dokumentus, padėjo pagrindus daugeliui lietuviškos miškotyros mokslo šakų. Kaip nė vienas kitas tarpukario Lietuvos veikėjas,
P. Matulionis galėjo didžiuotis savo dviem sūnumis – Lietuvos kariuomenės kūrėjais savanoriais.
Knygoje išskirti ir susisteminti penkiolika P. Matulionio veiklos barų, tarp kurių pirmą kartą išanalizuotas visas jo literatūrinis palikimas, pateikta jo išsami karjera carinės Rusijos miškų žinyboje, patikslinta ir susisteminta jo veikla Vilniuje, šeimyninio gyvenimo detalės, Išaiškinti lietuvybės gaivinimo Vilniuje istorijai svarbūs pastatai: namas, kuriame 1894-1910 m. gyveno P. Matulionio šeima, namai, kuriuose vyko pirmieji gausūs lietuvių arbatvakariai Vilniuje, namai, kuriuose P. Matulionis pastatė pirmuosius viešus lietuviškus spektaklius Vilniuje. Aptartas jo vaidmuo ir nuopelnai įvairiose lietuvių draugijose ir organizacijose, pateiktas istorinis visų jo veiklos barų kontekstas ir t. t.
Siekiant atskleisti P. Matulionio vietą ir indėlį toje daugybėje veiklos barų, buvo įsigilinta į jo veiksmų ištakas, priežastis, politinį ir dalykinį kontekstą. Siekiant geriau suprasti ir pajusti aprašomąjį laikmetį, knyga pagrįsta ne tik žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų straipsniais, knygomis ir atsiminimais, bet ir išsamiu tuometinės periodinės spaudos tyrimu, todėl panaudotų literatūros šaltinių skaičius yra įspūdingas. Knyga gana gausiai iliustruota P. Matulionio laikmečio dokumentų, jo paties darbų ir laiškų kopijomis, amžininkų, turėjusių įtakos jo gyvenime, nuotraukomis.
Ši knyga – tai vėlyvas atsiliepimas į žinomos kultūros veikėjos Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880–1977) kvietimą: „Garbė amžina ir pagarba Didžiajam Lietuvių Veikėjui, nemirštamajam prof. Povilui Matulioniui. Prof. P. Matulionio veiklą reikia aprašyti.“