Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija
Per Atgimimo laikotarpį beveik nieko padaryta, kad išsaugotume šeimos ūkius, išskyrus prieštaringai vertinamą 2 – 3 ha dydžio skypų išdalinimą. Nusikalstamai užsitęsusi žemės reforma, regioninės politikos nebuvimas, koordinacijos tarp ministerijų ir žemės ūkio mokslo įstaigų ir gamybininkų stoka privedė prie neregėtos bedarbystės ir kaimo degradacijos. Neoficialiais duomenimis, išparduota daugiau nei ketvirtadalis valstybės teritorijos. Kitų valstybių piliečiai įkėlė kojas į daugelį rajonų ir (negirdėtas dalykas!), kai kur jau jie lietuviams nuomoja Lietuvos žemę…
Jokie Seimo priimti saugikliai neveikia. Vadinamieji saugikliai veikia priešingai: trukdydami įsigyti žemę sąžiningiems Lietuvos piliečiams. Kokia tų saugiklių įtaka, jei žiniasklaidoje po gegužės pirmosios atsirado dar daugiau skelbimų, kad „brangiai superkame žemę, miškus ir sodybas visoje Lietuvoje, sutvarkome dokumentus, pinigus mokame iš karto, žemė gali būti apleista ir t.t.“. Ar tai ne organizuotas kriminalinis Lietuvos išpardavimas?
Šiemet pasėlius deklaravo 143 tūkst. pareiškėjų, arba 8,5 tūkst. mažiau nei 2013 metais. Ypač sparčiai mažėja nedideliuose ūkiuose auginamų gyvulių skaičius. Jei išliks tokia tendencija, 2030 metais Lietuvoje beliks tik keli tūkstančiai stambių ūkių. Jie kol kas nesprendžia nei ekonominių, nei socialinių ir ekologinių Lietuvos kaimo problemų. Dabar realiai beliko apie 20 tūkst. ūkininkų, kurie norėtų ir galėtų ūkininkauti, tačiau be efektyvios agroserviso sistemos ir kooperacijos bei be realios finansinės paramos didelė jų dalis išnyks. Išnyks ir dauguma kaimų.
Agroserviso stotys (privačios, kooperatinės ar valstybinės) turėtų būti įkurtos visuose rajonuose ir stambesnėse seniūnijose. Lietuvos agroklimatinės sąlygos leidžia pilnai apsirūpinti saugiais maisto produktais ir dar daugiau jų eksportuoti. Tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuva iki šiol neturi agrarinio sektoriaus vizijos artimiausiems dešimtmečiams. Dauguma pastaraisiais metais buvusių žemės ūkio ministrų nė iš tolo neprilygo buvusiems Pirmosios Respublikos (1918-1940) šviesaus atminimo ministrams M. Krupavičiui ir J. Aleksai. Kai kurie jų per savo tarnybos laiką net nespėjo suprasti, ko kaimui reikia. Buvo priimta įvairių nutarimų ir net išleista „Žalioji knyga“, tačiau keičiantis valdžioms tai buvo pamiršta. Nors ekologinė žemdirbystė šalyje pradėta plėtoti beveik prieš 25 metus ir pripažinta prioritetine, bet ši ūkininkavimo forma užima iki šiol nevaidina didesnio vaidmens, nes trūksta valstybinio požiūrio. Lietuva turėtų ir galėtų pilnai apsirūpinti ekologiškais maisto produktais, o dalį jų ir eksportuoti. Chemizuotai išaugintais varpiniais javais ir rapsais daug ko ateityje nenustebinsime.
Taigi, Lietuvos žemės ūkis ir kaimas yra bene svarbiausioje, gal net paskutinėje kryžkelėje. Tik neatidėliojamomis bei sutelktomis, nesavanaudiškomis ir koordinuotomis visų visuomenės sluoksnių bei valdžios institucijų pastangomis galime ir privalome bent atitolinti jų saulėlydį. Lietuva be šeimos ūkio ir tvarkingo kaimo – šalis be ateities.
(Bus daugiau)
