Rolandas Aidukas
2014 metų spalio 4 dieną Ukmergės meno mokykloje buvo šventė: atidaryta mokyklos įkūrėjo (1956 m.) ir jo pirmojo direktoriaus (1956–1959 m.) paroda „Profesorius, mokslų daktaras Karolis Rimtautas Kašponis“ ir pristatyta jo tik ką išleista knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Greimas arti ir toli“.
Personalinę gyvenimo ir darbų parodą (10 stendų), kuri pabuvojo Kaune, Prienuose, Šakiuose, parengė Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Janina Černevičienė. Knyga apie pasaulinio garso semiotiką parašyta Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidento prof. Ero Tarasčio (Eero Tarasti) prašymu. Renginį organizavo Ukmergės meno mokykla, Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka, Prienų globos namai.
Susirinko moksleiviai, mokyklos mokytojai, svečiai. Dalyvavo prof. K. R. Kašponis, Ukmergės meno mokyklos absolventas, knygos recenzentas, Kauno technologijos universiteto profesorius Darius Kučinskas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas, knygos recenzentas, prof. K. R. Kašponio dirigavimo klasės absolventas Romaldas Misiukevičius. Pranešimą skaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, prof. K. R. Kašponio aspirantas Rolandas Aidukas. Įdomų koncertą surengė meno mokyklos moksleiviai: grojo mokyklos styginių orkestras (vadovė mokytoja Virginija Mažeikienė, koncertmeisterė Rasa Ermolavičienė), dainavo VII klasės merginų ansamblis (vadovė mokytoja Dalia Sližytė, koncertmeisterė Giedrė Karklelytė), solo akordeonu grojo Lukas Petrovas (mokytojas Valentinas Pliskus).
Atidaryme kalbėjo mokyklos direktorius Egidijus Petrikas, kuris priminė prof. K. R. Kašponio didelį organizacinį ir profesinį darbą kuriant Ukmergės muzikos mokyklą, pabrėždamas, kad jo sukurtos tradicijos buvo vėliau tęsiamos mokyklos vadovų ir mokytojų, mokykla išaugo į didelį kultūros centrą Ukmergėje, suteikdama miestui profesinės muzikos židinį, tapdama puikiu muzikinio švietimo bei auklėjimo faktoriumi.
Knygos recenzentai prof. D. Kučinskas ir doc. R. Misiukevičius, pranešėjas doc. R. Aidukas plačiai nušvietė prof. K. R. Kašponio gyvenimo kelią, pedagoginio, mokslinio, visuomeninio, organizacinio darbo laimėjimus.
Šiltai sutiktas susirinkusiųjų kalbėjo prof. K. R. Kašponis. Jis pasakojo:
– Kai mane tik ką 1956 metais baigusį Vilniaus valstybinį universitetą, Ekonomikos fakultetą ir tuo pat metu Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą Kompozicijos specialybę ruošėsi paskirti dar nesamos Ukmergės muzikos mokyklos direktoriumi, tai aš visą vasarą buvau neramus, nes reikėjo organizuoti mokyklą, o jokios žinios iš ministerijos nebuvo. Mano tėvas man ir sako: ieškokis darbo Kupiškyje, iš kur nuvykai studijuoti į Vilnių, nes matyt, šiais metais mokyklos dar nebus.
– Ir tik rugsėjo pradžioje gaunu žinią – privalau organizuoti muzikos mokyklą Ukmergėje ir esu skiriamas jos direktoriumi. Manęs atvykusio niekas nelaukė išskėstomis rankomis – tedavė tik dvi mažas klases prie sporto salės II vidurinėje, dabar Jono Basanavičiaus vardo mokykloje – ir viskas. Išprašiau iš mokyklos direktoriaus dar vieną mažą klasę greta dviejų pirmųjų.
– Dar buvo paskirti du mokytojai– smuikininkė Angelė Karaliūtė ir pianistė Vida Katkevičiūtė. Ministerijoje pasakė – akordeonininką rasite patys. Radau Kaune estrados meistrą Juozą Tiškų ir jis atvažiuodavo porą dienų per savaitę.
– Ir taip pradedame darbą 1956 metų spalio 3 dieną. Betgi įvyko baisi nelaimė – per siauras koridorius ir negalėjome įnešti trijų pianinų į klases. Vidurinės mokyklos ūkio dalies vedėjas pasakė: aš galiu įnešti pianinus, išgriausiu sieną prie durų ir įnešiu, po to vėl užtaisysiu sienas – už vienos sienos išgriovimą ir vėl užtaisymą man turite sumokėti 1 000 rublių, taigi iš viso – 3 000 rublių. Mokykla vien už tai turėjo atiduoti visų metų ūkio išlaidas. Ką daryti? Parėjęs į viešbutį vakare sugalvojau: reikia paversti pianiną galu. Atėjau naktį į mokyklą, turėjau vis tik daug fizinės jėgos ir iki 4 valandos ryto vienas sunešiau pianinus į klases ir mokyklai uždirbau 3 000 rublių.
Suprantama, kad muzikos mokykla antraisiais metais negalėjo gerai dirbti, ir mokyklos direktorius pradėjo ieškoti pastato, į kurį galima būtų pretenduoti. Išžiūrėjo visus miesto pastatus, tarėsi su tėvais ir senaisiais ukmergiečiais. 1956/57 metais beveik nebuvo jokių statybų. Ką daryti?
Prof. K. R. Kašponis pasakoja toliau:
– Pastebėjau, kad gražus pastatas buvo miesto centre, kuriame ir dabar yra mokykla, užimtas rajono komjaunimo komiteto ir švietimo skyriaus. Tačiau kaip juos iškraustyti?
– Nors aš nebuvau komunistų partijos narys, tačiau mus ir nepartinius rajono partijos komitetas kviesdavo mokslo metų pradžioje patvirtinimui, klausinėdavo mus. Aš ir žiūriu: visas pirmas rajono partijos komiteto aukštas buvo beveik tuščias. Jie galėtų priimti rajono komjaunimo komitetą. Tai aš rajono antrajam partijos sekretoriui ir sakau: draugas sekretoriau Jums labai tiktų priimti į pirmą aukštą rajono komjaunimo komitetą. Jis man sako: ale gerai sakai, pas mus apytuštis pirmas aukštas. Pasiūliau rajono komjaunimo pirmajam sekretoriui šį variantą: jis tiesiog padėkojo už šią mintį, jam gi atkristų daug ūkinių rūpesčių.
– Ir taip po mėnesio sulaukiau telefono skambučio: kraustykitės į komjaunimo rajono komiteto patalpas – jie jau išsikraustė. Tą pačią dieną pasikviečiau mokinių tėvus ir mes nesunkiai persikraustėme. Tačiau dokumento tai neturiu. Skambinu rajono vykdomojo komiteto pirmininkui, kuris tvarko šiuos dalykus ir sakau: persikrausčiau į komjaunimo pastatą. O jis griežtai sako: tik pamėgink persikraustyti – iškraustysiu su milicijos pagalba. Taip neramu buvo porą mėnesių, kol gavau namo skyrimo muzikos mokyklai dokumentą. Taip man tada buvo nelengva, teturėjau 24 metus, teko spręsti labai sudėtingas problemas ir esu patenkintas, kad dauguma jų išsisprendė teigiamai. Išvažiavau iš Ukmergės tęsti studijas konservatorijoje – dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – kurią baigęs buvau paliktas joje dirbti dar 30 metų.
Šiandien Ukmergės meno mokykloje yra Muzikos ir Dailės skyriai bei Želvos filialas. Mokykloje dirba 47 pedagogai, mokosi 603 mokiniai (Muzikos skyriuje – 374, Dailės skyriuje – 211, ankstyvojo choreografijos ugdymo programoje – 18). Muzikos skyriuje mokoma fortepijono, chorinio, solinio dainavimo, akordeono, styginių, pučiamųjų instrumentų. Moksleiviai koncertuoja meno kolektyvuose: choruose, pučiamųjų, styginių instrumentų, akordeonų orkestruose, kapeloje, ansambliuose.
Dailės skyriuje mokoma piešimo, spalvinės, erdvinės raiškos, kompozicijos pagrindų, dailės istorijos ir kitų dalykų.
Meno mokyklos bendruomenė aktyviai dalyvauja rajono kultūrinėje veikloje. Mokiniai yra nuolatiniai tarptautinių, respublikinių konkursų, festivalių nugalėtojai, Pasaulio lietuvių, šalies dainų švenčių, parodų, plenerų dalyviai. Mokyklos koncertų salėje, meno galerijoje organizuojamuose koncertuose, parodose aktyviai dalyvauja mokiniai, jų tėvai, mokytojai.
Taigi kukli mokyklos veikla pradžioje išsivystė į didelį muzikinės kultūros centrą.