Dalia Vidickienė, Rasa Melnikienė. (2014) Kaimo politikos evoliucija. Monografija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 270 p.
Neseniai išleista monografija buvo pristatyta J. P. Aleksos 7-toje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinio kaimo vizija“. Jos turinys taip pat buvo analizuojamas Aleksandro Stulginskio universitete organizuotuose akademiniuose skaitymuose, skirtuose profesoriaus Mečislovo Treinio (1941-2008) atminimui. Skaitytojų dėmesiui pateikiame Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengtą monografijos apžvalgą.
XXI amžiaus pradžioje kaimo politika išlieka kaip viena iš svarbiausių viešosios politikos sričių ne tik besivystančiose, bet ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose šalyse. Šios politikos priemonių diegimui skiriami didžiuliai finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Pavyzdžiui, 2007–2013 m. laikotarpiu Europos Sąjungoje (ES) vien Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai skyrė 96,2 mlrd. EUR , t.y. 11 proc. viso ES biudžeto. Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje. ES paramos kaimo raidai suma, skirta 2007–2013 metams, sudarė 6 mlrd. 096 mln. litų. Ko-finansavimas iš Lietuvos nacionalinio biudžeto siekė 1 mlrd. 799 mln. Lt. Taigi iš viso buvo skirta 7 mlrd. 896 mln. Lt paramos.
Kaimo politikos priemones kuria ir įgyvendina bei paramos lėšų panaudojimą prižiūri specialiai įsteigtos institucijos. Tačiau ar tikrai didžiuliai kaimo raidai skirti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai panaudojami efektyviai? Ar kaimo politikos sprendimai spėja prisitaikyti prie be galo dinamiškos situacijos versle ir socialiniame gyvenime?
Nors kaimo politikoje nuolat atsiranda naujų idėjų, gilesnė jų turinio ir santykio su senosiomis idėjomis analizė rodo, kad priimant politinius sprendimus atsparos tašku vis dar tebėra industrinės visuomenės laikotarpiui būdingos nuostatos. Kad jos yra pasenusios ir nebeatitinka šių dienų poreikių, rodo ir XX ir XXI a. sandūroje į kaimo politikos sprendimų procesą įsijungusi visuomenė, reikalaujanti iš esmės peržiūrėti paramos teikimo principus ir pagrįsti, už kokių vertybių sukūrimą remiami žemdirbiai.
Ypač audringos diskusijos tarp mokslininkų, politikų, ūkininkų, aplinkosaugininkų ir maisto vartotojų interesus ginančių organizacijų vyko rengiant ES kaimo politikos po 2013 m. gaires. Deja, jos nebuvo vaisingos, nes ir vėl nugalėjo inercijos bei „antklodės traukimo ant savęs“ jėgos, todėl esminis virsmas kaimo politikos paradigmoje neįvyko. Didelę atsakomybės dalį už tai turi prisiimti mokslininkai, nes požiūris į kaimo vietovių vaidmenį nėra pagrįstas holistiniu, evoliuciniu ir sisteminiu mąstymu. Iki šiol ši politika vykdoma „taškiniu principu“, t.y. įterpiant į senąjį mastymo modelį keletą žinių visuomenei svarbių priemonių. Visa tai rodo, kad vadybos, ekonomikos ir sociologijos mokslų teorijoms vis dar nepakanka įtikinamų argumentų, pagrindžiančių tokio virsmo būtinybę.
Naujausiuose pasaulio mokslininkų darbuose galima surasti įvairiausių nuomonių ir gana skirtingų pasiūlymų, kokia kryptimi einant kaimo politikos formuotojai gali tikėtis geriausių rezultatų. Deja, labai mažai darbų, siūlančių naujas kaimo politikos idėjas ar net paradigmas, mėgina savo siūlymus pagrįsti ir susieti juos su industrinio ir postindustrinio visuomenės vystymosi etapų skirtumais. Būtent šis uždavinys ir keliamas D.Vidickienės ir R. Melnikienės monografijoje „Kaimo politikos evoliucija“. Joje kaimo politika analizuojama kaip mentalinis modelis, susiformavęs po Antrojo pasaulinio karo.
Monografijoje kaimo politika nagrinėjama viešosios vadybos aspektu, taikant įvairius metodologinius požiūrius: istorinį, sisteminį ir evoliucinį. Tai padeda geriau atskleisti evoliucinio požiūrio teikiamas galimybes ir pasiūlyti kaimo politikos formuotojams tokius vadybos būdus, kuriuos taikant būtų atsižvelgta į visuomenei iškilusius naujus ilgalaikius ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius iššūkius.
Pristatomame tyrime kaimo politikos idėjų ir priemonių kaitos vertinimui pirmą kartą panaudotas kokybinių struktūrų metodas. Jis ne tik padeda suvokti naujų idėjų atsiradimo priežastis, bet ir leidžia prognozuoti tolesnę jų turinio raidos trajektoriją. Remiantis šiuo metodu formuojami aiškesni kaimo politikos priemonių poveikio vertinimo principai, padedantys veiksmingiau panaudoti paramos lėšas.
Pirmosiose monografijos dalyse pristatoma išsivysčiusių pasaulio šalių ekonominės politikos analizė, apibūdinamos kaimo politikos formavimosi aplinkybes ir išryškintos bendrosios šių idėjų ir vadybos modelių kaitos tendencijos. Tyrimo laikotarpis apima septynis dešimtmečius, pradedant nuo po Antrojo pasaulinio karo vyravusių idėjų, kurios ir davė pradžią kaimo politikos kaip atskiros akademinės disciplinos susiformavimui ir savarankiškos bendrosios ekonominės politikos šakos atsiradimui. Pagrindinės idėjos pristatomos, išskiriant kiekvieną XX a. antrosios pusės ir pirmąjį XXI a. dešimtmetį. Tiesa, toks skirstymas yra sąlygiškas, nes atskirose valstybėse tam tikrų idėjų populiarumo chronologija šiek tiek skiriasi.
Baigiamojoje monografijos dalyje pristatoma Lietuvos kaimo politikos analizė. Nagrinėjamasis laikotarpis prasideda nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Ėmus įgyventi ekonominės sistemos privatizaciją kūrėsi nauji ekonominiai subjektai, turintys pradėti savo evoliucijos ciklą nuo pradžių. Norint paspartinti šį procesą, kaimo politikos priemonės tapo ypač aktualiomis.
Lietuvos kaimo politikos pagrindinės kryptys ir pasiekimai vertinami dviem aspektais, atskirai analizuojant priemones, skirtas žemės ūkio industrializavimui ir žinių visuomenės kūrimui kaimiškuose regionuose. Apžvelgus 24 metų kaimo politikos patirtį ir remiantis ankstesniųjų tyrimo dalių įžvalgomis bei naujausiomis vadybos teorijomis monografijoje pateikiami pasiūlymai, akcentuojantys būtinybę skatinti žinių visuomenės kūrimą kaime.
Tyrimo rezultatai, pristatyti monografijoje, padės labiau sistemiškai ir argumentuotai išryškinti kaimo politikos tikslus ir formuoti sprendimus, naudingus visai visuomenei. Jais remiantis bus galima giliau suvokti šių sprendimų įgyvendinimo priemonių efektyvumą. Todėl ši monografija bus įdomi ne tik teoretikams, bet ir kaimo politikos formuotojams–praktikams. Apie tai liudija ir didžiulį susidomėjimą sukėlusios monografijos sutiktuvės tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinio kaimo vizija“ bei prof. Mečislovo Treinio atminimui skituose akademiniuose skaitymuose Aleksandro Stulginskio universitete.
Parengė Lietuvos agrarinės
ekonomikos institutas