Prof. Antanas Svirskis
Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija
„Visas pasaulis pirmiausia mūsų sąmonėj, mūsų dvasioj. Iš čia mes jį keliame prieš save. Mes jį kuriame… Žmoguje veikia kūrimo galios… Žmogus turi savyje viską: dangų, žemę, pragarą”
Vydūnas
Augalų pasaulis yra nuostabus. Aukščiausiasis taip surėdė, kad augalai yra maistas, pašaras ir vaistas visiems gyviams. Gamtoje yra vaistų nuo visų ligų. Tą gerai suprato mūsų protėviai ir proseneliai. Pagrindiniai jų vaistai buvo gaunami ir naudojami tiesiai iš gamtos, o patyrimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Dabartinis žmogus daugelį tų patyrimo paslapčių prarado ir bando iš naujo atrasti. Sukurta daugybė cheminių vaistų, tačiau žmogus už gamtą dar nieko tobuliau nesukūrė, nors deda daug pastangų. Pasaulyje smarkiai mažėja bioįvairovė ir didėja aplinkos užterštumas. Daug teršalų (vieni iš jų įvairūs toksinai ir net radionukleidai) įsisavina ir sukaupia įvairūs augalai. Galioja sena taisyklė: sveikas dirvožemis ir aplinka – sveikas augalas – sveiki gyvūnai ir žmogus. Vaistingųjų augalų specifinės savybės, jų sudėtinga ir įvairiapusė cheminė sudėtis žymia dalimi priklauso ne tik nuo augalų rūšinės priklausomybės, bet ir nuo auginimo regionų, derliaus nuėmimo būdų bei laiko, paruošimo ir saugojimo. Lietuvoje turime senas vaistažolių ruošimo ir naudojimo tradicijas. Deja, aplinkos užterštumas daug didesnis nei buvo prieš 100 ar 50 metų, nors, lyginant su daugeliu kitų pasaulio šalių užterštumu, Lietuvoje jis yra gerokai mažesnis. Dabar ir Lietuvoje labai išplėtotas autotransportas, veikia įvairios chemijos gamyklos, stambūs gyvulininkystės kompleksai, dirvožemiai užteršti įvairiausių pesticidų ir sunkiųjų metalų likučiais. Todėl ne tik maisto produktai, pašarai, bet ir vaistažolės turi būti auginami ir ruošiami labai atidžiai. Daug teršalų į šalies teritoriją patenka ir iš kaimyninių šalių su oro pernašomis… Taigi aplinkos kokybė labai pablogėjo ir turime viską daryti, kad ją sumažintume arba išvengtume padidėjusios taršos pasekmių.
prof. J. P. Aleksos auditorijoje Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete
Nuo seno vaistažolės buvo renkamos natūraliose pievose ar miškuose. Tokios jos – vertingiausios. Deja, didėjant užterštumui ir mažėjant bioįvairovei, tą daryti vis sunkiau. Tenka kurti vaistažolių auginimo ūkius ar įrengti specialius plotus. Lietuvos teritorijoje auga per 2000 augalų rūšių (pasaulyje – apie 500 000). Dešimtadalis jų jau įtraukta į Raudonąją knygą ir tas sąrašas kasmet ilgėja. Išleista puiki knyga „Lietuvos žaliasis rūbas” (K. K. Vilkonis, 2001). Joje aprašyta net 1600 augalų rūšių, augančių Lietuvoje. Pateiktos originalios nuotraukos. Tai labai padeda visiems besidomintiems augalų pasauliu ir vaistažolių galia.
Kolektyvizacija, melioracija, chemizacija ir privatizacija daug prisidėjo prie natūralios augalijos sunykimo šalyje. Daug metų atlieku fenologinius stebėjimus. Daugelį stebimų augalų rūšių berandu tik melioracijos grioviuose ar prie geležinkelio sankasų. Labai sunyko, tiksliau buvo sunaikintos, ir daugelio populiarių vaistažolių augimvietės. Vidurio Lietuvoje nebeįmanoma rasti puplaiškių, ajerų, valerijonų, vingiorykščių, pataisų, bitkrėslių, varnalėšų, plačialapių gysločių ir daugelio kitų vertingų vaistažolių net ir mažų augimviečių. Menu laikus, kai daugelį išvardintų augalų buvo galima rasti pakelėse, mažų upelių prievagėse bei laukų pakraščiuose. Tikriausiai į tuos laikus, kai natūralių pievų kvadratiniame metre augo po keliasdešimt augalų rūšių, plytėjo dobilų laukai, jau ir norėdami nebegrįšime. Juolab nustatyta, kad išarta ir apleista natūrali pieva atsistato tik po 30 metų. Tokios pievos žydėjo visą vasarą, jose dūzgė kamanės ir bitės, pleveno drugeliai, sėkmingai perėjo griežlės, kurapkos, vieversiai. Ganomos karvutės, nors davė ir mažiau pieno nei dabartinės, buvo sveikos, nes maitinosi įvairiažolėmis, kur buvo daug vaistažolių, o jų pienas su medumi buvo vaistas nuo daugelio ligų.
Ką daryti?
Natūralių pievų ir bioįvairovės išsaugojimo problema aktuali daugelyje šalių ir ją bandoma spręsti. Saaremos saloje (Estija) teko matyti saugomą pievą, kurios kvadratiniame metre auga apie 60 augalų rūšių. Labai gerą įspūdį paliko ten matytas sklypas kolektyviniame sode, kuriame auginamos ir dauginamos į Estijos Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. Labai malonu buvo lankytis keliuose Olandijos nedideliuose ūkiuose, kur vietoj buvusių kukurūzų laukų priesmėlio dirvose įrengtos natūralios pievos. Jų žolynuose auga po keliasdešimt vaistingųjų ir prieskoninių augalų rūšių. Žolynuose praminti natūralūs takai, kuriais vaikščioja močiutės su vaikaičiais ir kitokio amžiaus lankytojai. Kaip taisyklė, lankytojai atvažiuoja iš miestų ir miestelių dviračiais. Čia esančiose kavinukėse jie gali atsigerti įvairių rūšių arbatos, suvalgyti ledų ir nusipirkti įvairiausių arbatžolių. Kiekviename ūkyje įrengtos įvairiausių augalų demonstracinės kolekcijos. Laukelių dydis 3 – 5 kv. metrai. Įdomiausia, kad kiemuose šalia kavinės (arbatinės) ant grindinio pristatyta daugybė vazonėlių su įvairiausiais natūralių pievų augalais. Ypač įdomu buvo stebėti, kaip lankytojai pirko ir vežėsi namo vazonėlius su žydinčiais čiobreliais, bitkrėslėmis, raudonėliais, viržiais ir net dilgėlėmis, šalpusniais ir varnalėšomis…
Kas lankėsi nuostabiojoje Šveicarijoje, negalėjo atsistebėti nedideliais laukais, žalumynuose skendinčiomis sodybėlėmis ir kalnų pievomis. Tai tikras rojus žmogui ir laukinei gamtai. Nepaisant to, valstybė skatina ūkininkus įrengti daugiamečių įvairiažolių juostas. Jeigu tokios juostos užima ne mažiau kaip 5 proc. ūkio pasėlių ploto ir bus laikomos neišartos bent 5 metus bei šienaujamos tik antroje vasaros pusėje, kai peržydi dauguma augalų ir išsiperi laukiniai paukščiai, valstybė sumoka už pasėtą sėklą ir dar kasmet išmoka už kiekvieną hektarą tokių žalienų pinigų sumą, kurią ūkininkas gautų pardavęs 5 tonas grūdų…. Tad nieko nuostabaus, kad ten klesti ne tik naudingieji vabzdžiai, paukščiai bei kiti gyvūnai, bet ir bet kas gali prisirinkti įvairiausių ekologiškai augančių vaistažolių. Šveicarijoje, Austrijoje tokių dekoratyvinių žolynų įrengimui reikia nemažai pievų gėlių ir kitų vertingų augalų rūšių sėklų. Teko lankytis ūkyje, kuris augina per 200 įvairiausių pievinių augalų sėklų ir jas parduoda sėklininkystės firmoms pagal sutartis. Tokių sėklų kilogramas kainuoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Perkant sėklą gauni katalogą su spalvotomis nuotraukomis ir lotyniškais pavadinimais bei nurodytomis 100 g ir 1 kg sėklų kainomis. Čia taip pat galima nusipirkti įvairiausių žolių vazonuose, o taip pat rulonais susuktos gazonų velėnos. Paruoštų dekoratyvinių žolynų sėklų mišinių pagrindą sudaro pievinės miglės ar raudonieji eraičinai. Šveicarai ir austrai tokiais sėklų mišiniais apsirūpina patys, o dalį pelningai eksportuoja į kitas šalis. Kas trukdo mums tai daryti?
Pagal naujas Bendrosios ES žemės ūkio politikos nuostatas numatomas vadinamasis žemės ūkio veiklos žalinimas. Pagal jį bus apribotas pesticidų naudojimas, reikės prisilaikyti bent elementarios sėjomainos, o ūkiai privalės užsėti ir saugoti bei prižiūrėti daugiafunkcines (laukų pakraščių) žalienų juostas, užimančias iki 7 proc. žemės ūkio naudmenų ploto, panašiai kaip tai daroma Šveicarijoje. Taisyklės įsigaliojo nuo 2014 metų. Naujų taisyklių tikslas – sustabdyti bioįvairovės degradaciją ir sudaryti geresnes sąlygas vertingos laukinės floros ir faunos egzistencijai. Tai iš tikrųjų labai palaikytina programa. Už žaliųjų juostų įrengimą numatomos nemažos išmokos.
Tik aklas gali nepastebėti, kaip pastaraisiais metais sparčiai mažėja bioįvairovė Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje, kur vystoma intensyvi žemdirbystė, retai kur bepamatysi kurapkų pulkelį, šuoliuojantį kiškį, varlę, išgirsi griežlės ar putpelės trėles. Labai sumažėjo pempių, kuolingų ir daug kitų gyvūnų rūšių. Pastabesnis žmogus paliudys, kad vis rečiau begirdėti vieversio giesmelė, vis rečiau galima pamatyti skraidančius drugelius ar darbštuoles kamanes. Pasak prof. S. Juknevičiaus, baigia išnykti net žiogai, nes išnyko laukinė augalija. Tai ne tik besaikio žemės ūkio intensyvinimo bei chemizavimo pasekmė, bet ir lizdaviečių ir augimviečių sunaikinimas, ankstyvas ir dažnas mažai kur belikusių kultūrinių žalienų šienavimas. Taigi reikėtų tik sveikinti ES vadovų iniciatyvas, nes jos aktualios daugumai Europos šalių.
Lietuvoje netrūksta dirbamos žemės laukų, tačiau kiek piktų balsų jau girdėti iš valdininkų ir stambių žemvaldžių dėl numatomo žalinimo. Matyt, jie supranta ir bijo, kad nebegalės taip nerūpestingai naudoti herbicidus ir beatodairiškai naikinti želdinius bei plėsti dirbamus laukus. Žinotina, kad ne laukų dydis nulemia derlių. Įdiegę žaliąsias juostas, ne tik išsaugotume bioįvairovę, bet ir nuo išnykimo apsaugotume daugelį vaistingųjų augalų rūšių, kurių paklausa kasmet didėja.
Reikėtų visokeriopai skatinti ekologinės žemdirbystės plėtrą šalyje, nes ji ne tik aprūpina gyventojus kokybiškais maisto produktais, bet ir saugo gamtą – visų mūsų namus. Sektinas kaimyninės Lenkijos pavyzdys, kur net 80 proc. smulkių ekologinių ūkių vertinami tik už gamtosauginių problemų sprendimą. Jie ne tik saugo gamtą, augina netradicinius augalus, vaistažoles, gyvūnus, aprūpina save, gimines ir kaimynus kokybiškais maisto produktais. Lenkijoje kasmet išauginama apie 20 000 t 70 rūšių vaistažolių – tai sudaro apie 40 proc. ES rinkos (Lietuvoje vos 280 t). Jie gauna tokią pat paramą kaip ir stambūs prekiniai ekologiniai ūkiai. Gi mūsuose net turintys 1- 2 ha ekologinius ūkelius priversti užsiimti bereikalingo popierizmo šūsnių tvarkymu ir pažymų apie realizuotus kelis maišus produkcijos pildymu bei kontrolierių priekabių neutralizavimu.
Lietuvoje yra keliolika vaistažolių ir retų augalų rūšių auginimo ūkių. Tai provizorės Jadvygos Balvočiūtės pavyzdinis ekologinis ūkis, Viktorijos ir Kęstučio Vyšniauskų iš Raseinių rajono Gabšių kaimo dendrologinis ūkis, vienuolynas „Pilni namai” (jo bendruomenės kūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas), Janinos Danielienės iš Plungės rajono ūkis ir kiti. Maloniai buvau nustebintas praeitais metais Dotnuvoje Žemdirbystės instituto Bandymų skyriuje dr. Žydrės Kadžiulienės iniciatyva įrengta 6 m pločio ir kelių šimtų metrų ilgio medingųjų augalų juosta (nuo 2014 m. tokios juostos bus privalomos visuose ES šalių ūkiuose). Čia visą vasarą žydėjo garstyčios, medetkos, grikiai, facelijos, saulėgrąžos ir kiti augalai. Tai tik pavieniai gražūs pavyzdžiai. Tikėtina, kad šie pavyzdžiai, ilgai nelaukiant, paskatins ir visus žemdirbius tą daryti. Vyšniauskų pavyzdys rodo, kad neblogai galima verstis auginant ir dauginant įvairius augalus vos 60 arų plote.
Pernai vaistingųjų augalų plantacijos šalyje tesudarė vos 2000 ha plotą. Medingųjų augalų auginimu turėtų labiau domėtis visi bitininkai. Yra didelės galimybės turėti tokius ūkius kiekviename rajone. Būtina atgaivinti kaimo mokyklų ir vaikų darželių mokomuosius daržus, kolekcinius augynus, jaunųjų ūkininkų būrelius ir kt. Vis daugiau vaistažolių reikia ekologiškai auginamų gyvulių gydymui. Dabar tampa mada visur įsirengti įvairaus dydžio vejas. Graudu darosi matant, kaip jų savininkai kas savaitę suprakaitavę, naudodami įvairiausią, dažniausia klaikiai ūžiančią, techniką „obliuoja” beataugančią žolytę. Daugelyje užsienio šalių namų savininkai jau atsisakė tokios žolynų kosmetikos. Jie sėja dekoratyvinių gazonų sėklų mišinius, gėrisi visą vasarą žydinčiais augalais, renka vaistažoles ir tik rudeniop juos 1-2 kartus nušienauja, o žolę panaudoja komposto gamybai.
Prie bioįvairovės išsaugojimo daug gali prisidėti ir kolektyvinių sodų šeimininkai. Pavyzdžiui, mūsų 12 arų kuklaus sodelio pomedžiuose greta įprastinių sodo augalų auga sukatžolės, piliarožės, raudonėliai, meškiniai česnakai, pavasarinės raktažolės, melisos, trijų rūšių mėtos, katžolės, valerijonai, mažosios žiemės, stumbražolės, pakalnutės, eleborai, tubės, pelynai ir net retosios melisalapės medumėlės. Jų pakankamai prisidžioviname sau, o sėklomis ir daigais dalijamės su draugais ir kaimynais. Didžiausias darbas yra reguliuoti skirtingų rūšių dauginimąsi, kad neužgožtų vienos kitų. Be to iš savo sodelio prisidžioviname juodųjų serbentų, aviečių, lazdynų, šilkmedžių lapų, pušų spyglių ir pumpurų.
Taigi ekologizuoti žemės ūkio gamybą ir gamtinės aplinkos priežiūrą yra daugybė metodų ir būdų. Taip užtikrintume ne tik sveikesnę ir jaukesnę aplinką, bet ir kokybiškų vaistažolių, maisto produktų ir pašarų gausą ir galėtume sumažinti jų eksportą iš Lenkijos. Juolab, kad vaistažolių supirkėjai žada už Lietuvoje surinktas vaistažoles mokėti brangiau nei už įvežtines. Didelį darbą propaguojant visokeriopą vaistingųjų augalų naudą atlieka „Žolinčių akademija”, vadovaujama energingos ir sumanios prezidentės Danutės Kunčienės. Svarbu nelikti abejingiems ir pagal sugebėjimus bei galimybes prisidėti prie šio kilnaus ir labai svarbaus darbo.
Autorius yra ilgametis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojas. Jis rašo: „Turėjau garbės bendrauti su garsiais Lietuvos žolininkystės specialistais, kaip antai, prof. J.Tonkūnu, prof. K. Eringiu. Vienas iš Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrėjų ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. L. Kadžiulis labai domėjosi žolių selekcininkų darbais ir buvo nuolatinis mano straipsnių bei metodikų recenzentas. Su vienu iš garsiausiu pašarinių žolių veislių selekcininku dr. J. Pivoriūnu teko bendrai dirbti beveik 30 metų, kuriant žolinių augalų veisles Dotnuvoje. Su iškiliu botaniku doc. K. K.Vilkoniu 15 metų dirbome Gamtos didaktikos katedroje Šiaulių universitete. Tai jie atvedė mane į augalų pasaulio tyrimus. Už tai liksiu dėkingas per visą man likusį gyvenimą.“