(Tęsinys. Pradžia – 21 nr.)
Vykdant šiuos tyrimus buvo pagaminti jutikliai, kurių nuskaitomo vaizdo erdvinė skyra pranoko įprastinių ekranų skyrą. Vėliau buvo sukurti dviejų tipų jonizuojančiosios spinduliuotės jutikliai su elektriniu atsaku, skirti detektuoti rentgeno spindulius ir alfa daleles, tinkami naudoti Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) aukštos energijos dalelių greitintuvuose.
Tyrimai buvo vykdomi bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu (prorektoriaus prof. J. Vaitkaus grupe) ir remiant Lietuvos mokslo ir studijų fondui pagal aukštųjų technologijų plėtros programą. Tyrimų rezultatai buvo pristatyti daugelyje Lietuvos ir tarptautinių konferencijų bei straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose. 2005 metais šis, bendras su Universitetu darbų ciklas „Puslaidininkių darinių tyrimai radiacijai atspariai elektronikai“ buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija. Vėliau šie darbai buvo plėtojami bendradarbiaujant su Onkologijos institutu, taikant varizoninius GaAs-AlGaAs jutiklius didelės energijos spinduliuotės dozimetrijai.
Pastaraisiais metais akademikas J. Požela ypač aktyviai domėjosi terahercų (THz) dažnio elektromagnetinės spinduliuotės sąveika su puslaidininkinėmis medžiagomis. Tiriant puslaidininkių THz sugerties ir atspindžio spektrus, galima gauti daug informacijos apie tiriamos medžiagos savybes. THz dažnių bangos randa vis platesnį pritaikymą medžiagų neardančioje kontrolėje, medicininėje diagnostikoje, saugumo sistemų kūrime ir kt.
2013 m. kartu su K. Požela, E. Širmuliu, A. Šilėnu ir V. Juciene buvo atrastas naujas reiškinys – rezonansinė termostimuliuota emisija 7–8 ir 15 THz dažnių ruože iš stipriai legiruotų polinių puslaidininkinių darinių. Akademikas dar spėjo pasidžiaugti 2014 m. spaudoje pasirodžiusiais keliais straipsniais prestižiniuose žurnaluose, o ypač paskutiniu, atspausdintu rugsėjo 2 d.: K. Požela, E. Širmulis, I. Kašalynas, A. Šilėnas J. Požela, V. Jucienė „Selective thermal terahertz emission from GaAs and AlAs“, Applied Physics Letters, Vol. 105, p. 091601 (2014). Atsakymus į šio straipsnio recenzentų pastabas jis rašė kartu su sūnumi Karoliu Požela jau vasaros atostogų metu, prieš pat galvos operaciją.
Akademikas Juras Požela visada buvo kupinas naujų mokslinių idėjų ir sugebėjo jomis uždegti kitus darbuotojus. Deja ne visus jo sumanymus mūsų komandai pavyko įgyvendinti. Visi, kuriems teko dirbti su akademiku, galėtų patvirtinti, jog tai buvo ne tik labai atsidavęs savo mėgstamam darbui, bet ir be galo tolerantiškas, taktiškas ir linksmas žmogus, nevengiantis papasakoti linksmą anekdotą ar atsitikimą iš savo gyvenimo. Tokį akademiką Jurą Poželą mes visada atsiminsime ir tuo skaudesnė ši netektis visiems jį pažinojusiems.
Lyderis
Prof. Juozas Vaitkus
Iinusi gebėjimais jungti veiklai žmones, subtilų humorą naudoti kaip instrumentą juos paveikti ir labai blaiviai mąstanti, sprendžiant sudėtingas situacijas. Visais atvejais jis buvo nuoširdus ir kilnus žmogus. Turėjau galimybę su juo bendrauti labai skirtingose sferose bei patirti jo daromą poveikį įvairiais būdais. Pažintis prasidėjo … futbolo aikštėje 1960 metais. Pavasarį ir rudenį vykdavo draugiškos futbolo rungtynės – Fizikos-matematikos fakultetas prieš Fizikos ir matematikos institutą. Kėlė nuostabą, kad laboratorijos vedėjas žaidžia kartu su jaunesniuoju personalu.
1962 m. Juro Poželos iniciatyva pakeitė puslaidininkių fizikos veidą Lietuvoje. Jis susitarė su žymiu profesoriumi iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) A. Anselmu, kad pastarasis su visa savo komanda atvyks dėstyti į Palangoje organizuojamą puslaidininkių fizikos mokyklą. Šią idėją parėmė ir Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas (tuo metu docentas) Jurgis Viščakas. Kaip šios katedros bendradarbis pakliuvau tarp Palangos mokyklos mokinių. Diskusijų su pakviestais talentingais fizikais (visi jie vėliau tapo pasaulyje pripažintais lyderiais) dėka Lietuvoje susiformavo stipri puslaidininkių fizikos komanda, kurioje išsitrynė amžiaus barjeras. Tai lėmė, kad vėliau katedroje ar institute seminarai vykdavo kūrybinių grupių principu.
Toliau teko tiesiogiai bendradarbiauti su tada dar būsimuoju akademiku rengiant kandidatinę (pagal tuometinę terminologiją) disertaciją. Jis buvo patvirtintas oponentu, todėl teko su juo diskutuoti. Disertacijos gynime J. Požela nedalyvavo, nes turėjo išvykti į komandiruotę. Jį pakeitė prof. A. Bolotinas. Matyt, buvau gerai įvertintas, nes vėliau mane paprašė oponuoti J. Poželos mokinio Vytauto Bareikio disertaciją, kuri buvo pionieriška pasauliniu mastu, tačiau disertantą nustebinau, radęs rimtų priekaištų šauniai parengtame darbe. Tada pakviečiau jį bendradarbiauti, nes nanosekundinis fotoatsakas tiesiogiai siejosi su galimybe generuoti mikrobangas, tačiau nei mano lazeris, nei Vytauto mikrobangų triukšmų matavimo aparatūra tuo metu negalėjo priartėti viena prie kitos. Tik po daugelio metų, bendradarbiaujant su jaunesnės kartos mokslininku iš Puslaidininkių fizikos instituto Liudviku Subačiumi, pavyko šį eksperimentą atlikti ir gauti jau anuomet lauktus rezultatus.
Mums, puslaidininkių fizikams, universitete imponavo jau pasaulinį žinomumą įgaunanti J. Poželos mokykla. Su ja vėl suvedė pastangos sukurti specializuotą tarybą fizikos-matematikos mokslų daktaro disertacijoms ginti. Akademikas J. Požela tapo tarybos pirmininko prof. J. Viščako pavaduotoju. Nors ši taryba buvo įsteigta prie universiteto, tačiau visoje tuometinėje SSRS ją vadino „Juro Karlovičiaus taryba“ (rus. – „soviet Jurasa Karloviča“). Man buvo patikėtos mokslinio sekretoriaus pareigos. Vėliau, kai prof. J.Viščakas perėjo dirbti į Fizikos institutą, man buvo patikėtos Tarybos pirmininko pareigos, apie kurias išgirdęs akademikas J. Požela pajuokavo: „Jei paklaustų, kas tu esi, nutylėk, tik pasakyk, kad tavo pavaduotojas yra Mokslų akademijos prezidentas“. Šiek tiek anksčiau akademikas oponavo mano daktarinei disertacijai, kurią Aukščiausios atestacinės komisijos (rus. santrumpa – VAK) patarimu gyniausi Kijeve, specializuotoje taryboje prie Ukrainos MA Puslaidininkių instituto. Tada buvau įtrauktas į intensyvią ir energingą akademiko J. Poželos mokslinę ir jos rezultatų taikymo organizacinę veiklą.
Tai buvo didelių darbų metas. J. Požela sukūrė respublikinę programą „Puslaidininkių fizika“. Man buvo pavesta vadovauti tos programos daliai tuometinėje Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministerijoje. Jis sugalvojo, kaip apeiti draudimą bendradarbiauti sąjunginių ministerijų pavaldumo institutams bei mokslo ir gamybos susivienijimams. Tam tikslui buvo įkurtas mokslinis gamybinis kompleksas „Elektronika“. Akademikas J. Požela įtikino imtis jam vadovauti tuometinį LKP CK sekretorių A. M. Brazauską, nes tik jis turėjo teisę tiesiogiai susisiekti su sąjunginiais ministrais, valdančiais deficitinių medžiagų skirstymą. Man teko dalyvauti parengiant visą medžiagą, o vėliau tapti „Elektronikos“ tarybos nariu. Tai leido matyti, kaip bendradarbiavimas virsta naujais gaminiais ir kaip galima surasti nišas, kuriose reikia mokslininkų pagalbos. Televizorius „Šilelis“ (ir ne tik jis) yra šio komplekso veiklos rezultatas.
Akademiko J. Poželos kelionės į tarptautines konferencijas užsienyje buvo gaivių mokslinių idėjų šaltinis. Ypač reikšminga buvo informacija apie plazmą puslaidininkiuose, kurią jis atsivežė iš konferencijos Paryžiuje. Ši kryptis tapo jungtimi tarp J. Poželos „karštųjų elektronų“ mokyklos Puslaidininkių fizikos institute ir J. Viščako „puslaidininkių fotolaidumo“ mokyklos Vilniaus universitete, nes intensyviu lazerio impulsu sužadintame puslaidininkyje sukuriama tokia laisvųjų krūvininkų koncentracija, kad pradeda vyrauti jų plazminės savybės. Ši kryptis buvo nauja ir Sovietų Sąjungoje, todėl SSRS Mokslų akademija įsteigė Plazminių reiškinių puslaidininkiuose probleminę tarybą, kuri į bendradarbiavimą įtraukė naujas komandas. Su susižavėjimu stebėjome, kaip akademiko vadovaujama komanda, sutelkusi kelių mokslo centrų teoretikus ir technologus, sugebėjo demonstruoti lazerinį efektą tarp germanio valentinės juostos būsenų.
Lietuvai pasiekus nepriklausomybę teko persiorientuoti į mokslinius ryšius su Vakarų mokslo centrais ir čia patyrėme nuoširdžią akademiko J. Poželos paramą. Išvykti į konferencijas tuo metu nebuvo lengva, todėl kartą teko jo paprašyti, kad nuvykęs į konferenciją jis pagarsintų kelis mūsų pasiekimus, gautus tiriant galio arsenidą. Nuo to laiko nepraėjus nė dviem savaitėms, pas mus atvyko tais darbais susidomėję vienos CERN‘o bendradarbiavimo programos vadovai iš Italijos ir Škotijos. Jau jų iniciatyva teko skaityti pranešimus Jungtinės Karalystės mokslo centruose. Po to prasidėjo bendri darbai, remiami Londono Karališkosios draugijos, atvedę prie bendro projekto, kurį vykdė akad. J. Poželos vadovaujamas Pasaulio laboratorijos Lietuvos skyrius. Šie darbai padėjo mums įsijungti į CERN‘o kuruojamas programas.
Lietuvos mokslo ir studijų fondui inicijavus aukštųjų technologijų plėtros programą pamatėme, kad pradiniame darbų etape jonizuotos spinduliuotės detektorių tyrimams sukurtos metodikos tinka ir kitiems taikymams, o varizoninės sandaros gali tikti rentgeno spindulių registravimui. Ši programa susiejo CERN‘o, Lietuvos puslaidininkių pramonės ir medicinos kryptimis vykdomus darbus, o jų visuma įvertinta Lietuvos nacionaline mokslo premija.
Retas mokslininkas sugeba išlikti tarptautiniame lygmenyje iki savo mokslinės karjeros pabaigos. Prie jų tenka priskirti ir akademiką J. Poželą, kuris iki paskutinių jo žingsnių šiame pasaulyje buvo kupinas idėjų ir sprendė aktualius mokslinius uždavinius. Nespėjo užbaigti pradėto rašyti straipsnio.
Prisiminimai apie tai, kada ir kur bendrauta su šia iškilia asmenybe, neatspindi to, kas gauta tos pažinties dėka, kaip neįmanoma įvertinti ir to, ką gavo jo mokiniai, Vilniaus universiteto studentai, kurie klausėsi profesoriaus paskaitų, visa fizikų bendrija bei Lietuvos žmonės. Tai ir liks ateities kartoms, o mes, jo globą pajutę mokslo bendruomenės nariai, žvelgiame į šią, jau iš mūsų pasaulio išėjusią asmenybę, kaip į pavyzdį, skatinantį skleisti žinias ir telkti kolektyvus ženkliems darbams.
Visada žinojo, kas svarbiausia…
„Svarbiausia, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai, kad Lietuvos valstybė yra pilnateisė Europos šalių partnerė, be to, yra Europos centre. Lietuva turi savo veidą, žemę, kultūrą, ekonomiką, mokslą, švietimą. Lietuva yra krikščioniška valstybė. Tai – didžiausi ir svarbiausi šalies pasiekimai“. Tai Juro Poželos žodžiai, parašyti jo ranka 2014 m. gegužės 30 d. Persiųsti elektroniniu paštu ir peržengę nebūties slenkstį, jie pasieks mus 2015-aisiais, 25-aisiais nepriklausomos Lietuvos (Antrosios Respublikos) metais knygoje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“.
Atsisveikinant su akademiku
FTMC direktoriaus prof. Gintaro Valušio kalba, pasakyta Lietuvos Mokslų akademijoje 2014-ųjų
lapkričio 23 d.
Sunku kalbėti šiandien, nes mes stovim ant nebūties slenksčio. Tai tarsi esminė atskaitos sistema, kuri neturi kalibruotos skaitinės skalės, neturi universalaus mato, taip priimto fizikoje, bet pasireiškia susikaupimo ir susimąstymo dimensija su aiškiai nusakytu ypatingu laiko tašku. Tai 2014-ųjų metų lapkričio 20 diena. Fizinių ir technologijos mokslų centrą paliko visa mokslo epocha – akademikas Juras Požela – žmogus, jungęs puslaidininkių ir kietojo kūno fizikos mokslinių tyrimų pradžią tuometinės Mokslų akademijos mokslo institutuose, vėliau – savarankiškame Puslaidininkių fizikos institute ir dabar jau Fizinių ir technologijos mokslų centre. Jam vadovaujant, Puslaidininkių fizikos institutas skambėjo kaip Poželos institutas. Tuomet tai buvo kaip mokslinės kokybės matas, kaip tarptautiškumo lygmuo, kaip išradingumo moksle pavyzdys. Tada, kai investicijos į aparatūrą ir technologijas buvo daug daugiau negu kuklios.
Nepaisant to, akademikas ir jo sukurta mokslinė mokykla formavo aukščiausios prabos mokslo tradicijas, kūrė šalyje technologinės kultūros pagrindus. O be jų, vargu ar būtume tokie, kokie esame šiandien, vargu ar būtume verti slėnių ir būtume pajėgūs juos kurti, ir vargu ar galėtume sėkmingai konkuruoti tarptautinėje mokslo erdvėje. Ir kai kasdienybėje susiduriame su neprofesionalumu ir banalybe, prisiminkime akademiko subtilų humoro jausmą ir jo kūrybiškumo kibirkštis – kaip paskatą eiti pirmyn, visada išradingai, visada kantriai ir visada iki pergalingo finišo.
Todėl šiandien man norisi priminti šv. Augustiną. Kai 386 m. Ostijoje, Italijoje, mirė jo mama, šv. Monika, jis kalbėjo: „Neliūdėkime, kad ji mirė, bet džiaukimės tuo, kad ji gyveno“. Ir kai mes minėsime 2014-ųjų metų lapkričio 20 dieną Lietuvoje, prisimindami akademiką, mes galėsime ir turėtume sau pasakyti:
– Neliūdėkim, kad jis mirė, bet pasidžiaukime privilegija, kad teko jį pažinti, su juo kurti, būti ir gyventi tuo pačiu metu.
Iš akademiko Felikso Ivanausko atsisveikinimo kalbos, pasakytos 2014 m. lapkričio 23 d.
Šiandien atsisveikiname ir palydime į amžinojo poilsio vietą iškilią asmenybę akademiką Jurą Poželą. Tai neeilinė asmenybė, pasiekusi pripažinimą pasaulyje ir paliekanti gilų pėdsaką Lietuvos mokslo ir politikos istorijoje bei visų mūsų širdyse. Atsisveikiname šioje didžiojoje Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje, kurioje jis praleido daug vaisingų savo gyvenimo valandų. Lietuvos mokslų akademija buvo Juro Poželos darbo vieta. Jis aštuonerius metus ėjo LMA viceprezidento ir aštuonerius metus – LMA prezidento pareigas. Čia jis pirmininkavo daugeliui posėdžių, kur buvo priimami svarbūs mokslui sprendimai. Čia jam dalyvaujant buvo aptariami lemtingi istoriniai Lietuvai įvykiai.
(1996 m.) organizacinio komiteto paskutiniajam posėdžiui. Iš kairės: profesorius Juozas Vaitkus, akademikas Juras Požela ir Nobelio premijos laureatas Leo Esaki, su kuriuo Lietuvos mokslininkai susipažino dar iki jam gaunant premiją
Šią liūdną netekties valandą akimirką susimąstykime. Koks buvo akademikas Juras Požela, kokie atsiminimai iškyla kiekvienam iš mūsų. Vieniems jis iškyla kaip žymus mokslininkas, skaitantis svarbų mokslinį pranešimą, kaip gilios, plačios erudicijos mokslininkas, gerai įsisavinęs mokslinio tyrimo metodus, sukūręs pripažintą pasaulyje kietojo kūno plazmos ir karštųjų elektronų puslaidininkiuose mokyklą. Jis iškyla kaip mokslininkas, apdovanotas žinių ir tiesos troškimu, didele aistra mokslui, intuicija ir lakia vaizduote. Kitiems – kaip instituto direktorius, sugebantis rasti sudėtingus mokslo organizacinius sprendimus, tretiems – kaip LMA vadovas ar Lietuvos patriotas, dalyvavęs Sąjūdžio posėdžiuose šioje LMA konferencijų salėje.
LMA akademijos kolektyvas, LMA matematikos fizikos ir chemijos mokslo skyrius prisimena pirmiausiai jo geranorišką, linksmą, nuotaiką keliančią šypseną, jo dėmesį kiekvienam sutiktam akademijos darbuotojui. Jis skleisdavo gerąją energiją visiems sutiktiems žmonėms. Jis turėjo neeilinį mąstymo greitį ir kartais buvo nelengva sekti jo mintis. Kartu jis sugebėdavo rasti nelengvus optimalius kompromisinius sprendimus, juos aiškiai suformuluoti ir pagrįsti. Pastaraisiais metais J. Požela nemažai laiko kartu su mūsų MFCHM skyriaus nariais praleido už sienos esančioje LMA mažojoje konferencijų salėje. Kaip taisyklė, jis sėdėdavo greta akad. Algirdo Šileikos ties stalo viduriu, ramiu atsakingu geranorišku žvilgsniu apžvelgdamas salę, ramiai, o kartais aistringai pasisakydamas. Skyriaus nariams ir čia esantiems Juras Požela išliks ne tik kaip talentingas mokslininkas, visuomenės veikėjas, bet kaip nuoširdus ir geras žmogus, patraukiantis paprastumu, kuklumu, dėmesiu ir pagarba žmonėms.