„Mokslas Lietuvoje neturėtų būti provincialus. Tai tautos intelektualių galimybių išraiška ir jos civilizuotumo rodiklis. Mokslas ir kultūra – ne valstybės tarnaitės, o kūrybinis įnašas į žmonijos civilizacijos procesą…
XX amžiaus pabaigos žmonijos kultūros pagrindą sudaro neregėtai išaugęs mokslo kūrybos įnašas į kultūrinį palikimą, kur svarbiausią vietą užima fizika. Todėl, vertinant šiuo aspektu, galima tvirtinti, kad Lietuva be mokslo ir fizikų, įnešusių nemažą indėlį į Lietuvos kultūrą, būtų šalis be šiuolaikinės kultūros“.
Juras Požela
Iškili asmenybė, tikras fizikas
Prof. Arvydas Matulionis
Asmenybėms suklestėti padeda tinkama aplinka, bet iškilios asmenybės palankią aplinką kuria pačios. Kai puslaidininkių elektronika dar buvo už horizonto, o neseniai sukurtas tranzistorius, nelyginant Aušrinė žvaigždė, tik tebuvo artėjančios aušros pranašas, būsimam akademikui Jurui Poželai atėjo pasirinkimo metas. Moksle be galo svarbu teisingai pasirinkti kryptį. Profesoriaus akademiko Povilo Brazdžiūno paskatintas, J. Požela pasirinko puslaidininkių fiziką, kuri ilgainiui lėmė ne tik pirmojo garaže sukurto personalinio kompiuterio atsiradimą, bet ir elektronikos, interneto ir informacinių technologijų nesulaikomą plėtrą. Sėkmingai baigęs aspirantūrą ir apgynęs savo pirmąją disertaciją pas akademiką Abraomą Jofę (A. F. Ioffe), žymiausią tuo metu pasiekiamą puslaidininkių fizikos specialistą, Leningrado Puslaidininkių instituto direktorių, pirmosios Nobelio premijos fizikoje laureato Vilhelmo Rentgeno (Wilhelm Röntgen) mokinį ir bendradarbį, tolesnius puslaidininkių tyrimus J. Požela vykdė jau Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje. Taip atsirado nauja karštųjų elektronų puslaidininkių tyrimo kryptis Lietuvoje. Ji patraukė daug gabaus jaunimo, paskatino būsimus mokslininkus siekti žinių ir jas panaudoti mokslo ir technikos pažangai. Akademikas Juras Požela priklauso viduriniajai pokario Lietuvos fizikų kartai, kurios nuopelnai Lietuvos mokslui, o tu pačiu ir Lietuvos kultūrai, yra neišmatuojamai reikšmingi. Ši karta sugebėjo pasinaudoti ankstesnių Lietuvos fizikų kartų jau sukurtomis sąlygomis ir tradicijomis, ryšiais su į Rytus nuo mūsų esančiais mokslo centrais ir atsirandančiais, kad ir menkais, ryšiais su Vakarais ir suformavo rimtą mokslinę kultūrą, išvystė sugebėjimą imtis uždavinių, atitinkančių savo laiko mokslo aktualijas, ir sugebėjimą spręsti tuos uždavinius metodiškai, sistemingai, kruopščiai, taip, kad mokslinio darbo rezultatai būtų pripažįstami ir cituojami pasaulinėje literatūroje, o jei kieno nors ir pakartojami – tai tik tam, kad patvirtintų ankstesnį pas mus gautą rezultatą. Tuo būdu, per keletą dešimtmečių Lietuvos fizika galutinai atsikratė mažo krašto, provincijos mokslo kompleksų, išėjo į tarptautinę sceną ir kartu tapo Lietuvos kultūros, jos civilizacijos dalimi.
Karštųjų elektronų puslaidininkiuose tyrimų sėkmė paskatino akademiką Jurą Poželą ieškoti naujų pažangių mokslo krypčių. Jam vadovaujant pradėti plazmos ir nestabilumų tyrimai, atsirado puslaidininkių optoelektronika, nanometrinių darinių fizika ir kitos modernios kryptis, kurioms susijungus buvo įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos institutas. Šios kryptys ne tik neprarado aktualumo šiomis dienomis, bet nepaliaujamai plečiasi sprendžiamų uždavinių ratas, atsiranda modernūs taikymai.
Akademikas Juras Požela buvo tikras fizikas. Antai jis aiškiai suprato, kad vertingu žinių šaltiniu gali būti fliuktuacijos. XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Juras Požela, tada jau žinomas puslaidininkių tyrėjas, pasiūlė pradedančiam fizikui Vytautui Bareikiui tirti karštųjų elektronų fliuktuacijas puslaidininkiuose. Tai buvo moderni ir kartu įdomi tema. Fliuktuacijų dėsningumų supratimas yra būtinas norint giliau suvokti ryšį tarp mikroskopinių ir makroskopinių puslaidininkio savybių. Pusiausvyroje šie ryšiai yra gerai žinomi, bet sužadintoje sistemoje atsiranda svarbios papildomos koreliacijos, kurias tiriant atsiskleidžia giluminės sąveikos, kartais dėl techninių sunkumų nepasiekiamos kitais metodais. Neretai buvo manoma, kad fliuktuacijos tik trukdo atlikti tikslius matavimus ir patvirtinti apriorinius modelius, vaizdžiai tariant, suguldyti eksperimentinius rezultatus į Prokrusto lovą. Akad. J. Poželos idėja imtis sistemingai tyrinėti karštųjų elektronų fliuktuacijas puslaidininkiuose superaukštųjų dažnių diapazone buvo labai vaisinga, be kita ko, ir dažnių diapazono pasirinkimo prasme, nes labai spartūs kinetiniai vyksmai puslaidininkiuose reiškiasi per šio mikrobangų dažnių diapazono fliuktuacijas.
Vienas pirmųjų svarbių rezultatų sietinas su karštųjų elektronų difuzijos tyrimais. Beveik prieš 50 metų V. Bareikis, I. Vaitkevičiūtė ir J. Požela pirmieji pasiūlė iš principo naują fliuktuacinį difuzijos tyrimo būdą (kuriam nereikia tankio gradiento) ir atliko karštųjų skylių difuzijos koeficiento matavimus germanyje, apie tai pranešė 9-ojoje tarptautinėje puslaidininkių fizikos konferencijoje 1968 m. Tik po 10 metų tokius pat rezultatus kitu („lėkio“) metodu patvirtino Modenos grupė. Netrukus panašius rezultatus publikavo ir Montpellier grupė. Karštųjų elektronų fliuktuacinių tyrimo metodų teigiamybės dabar jau tvirtai pripažintos tarptautiniu mastu, o Vilniaus fizikams fliuktuacijos tebeteikia galimybę tirti vis naujus objektus. Akademiko Juro Poželos mokslinė ir pedagoginė veikla sudarė palankias sąlygas aukštiems mokslo standartams.
Karštieji elektronai ir atradimas
Prof. Steponas Ašmontas
Šiandien akademikui Jurui Poželai būtų suėję 89-eri metai. Gruodžio 5 d. J. Poželos darbo kabinetas beveik visą dieną būdavo pilnas žmonių. Sveikinti su gimtadieniu ateidavo jo bendradarbiai, kolegos, ministrai, seimo nariai, seimo pirmininkai, premjerai, partijos bičiuliai. Jis buvo gerbiamas ir mylimas. Jo talentas ir nuoširdus bendravimas žavėjo daugelį. Ir aš esu dėkingas likimui, kad man teko būti jo mokslo bendražygiu.
1967 metais iš Tomsko aš atvykau į Vilnių atlikti priešdiplominę praktiką ir paruošti diplominį darbą Puslaidininkių fizikos institute. Jis buvo įkurtas 1967 m. sausio 1 dieną J. Poželos iniciatyva ir didelių pastangų dėka. Tuo metu institute moksliniai tyrimai buvo vykdomi pagrindinai dviem kryptimis: 1) pernašos reiškiniai puslaidininkiniuose stipriuose elektriniuose laukuose ir 2) plazminiai reiškiniai puslaidininkiuose. Puslaidininkių savybes stipriuose elektriniuose laukuose tirti J. Poželai pasiūlė akademikas A. Jofė, kai 1952 metais jis pradėjo studijas Leningrade, Puslaidininkių laboratorijoje. Tokie tyrimai buvo svarbūs tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, nes išradus tranzistorių 1948 metais pradėjo sparčiai vystytis puslaidininkių elektronika. Tuo metu jau buvo žinoma, kad stipriuose elektriniuose laukuose Omo dėsnis puslaidininkiuose jau nebegaliojo, ir J. Poželai buvo iškeltas uždavinys – išaiškinti, kokį indėlį į laidumo kitimą įneša krūvininkų judrio kitimas stipriuose elektriniuose laukuose. Stipriam elektriniam laukui sukurti buvo panaudotas metalo-puslaidininkio taškinis kontaktas. Tirdamas metalo-puslaidininkio taškinio kontakto voltamperines charakteristikas J. Požela nustatė, kad stipriuose elektriniuose laukuose germanyje ir vario diokside kinta ne tik krūvininkų koncentracija, bet ir judrumas. Tyrimų rezultatus J. Požela apibendrino fizikos-matematikos mokslų kandidatinėje disertacijoje „Kai kurių puslaidininkių savybės stipriuose elektriniuose laukuose“, kurią apgynė 1956 metais Valstybiniame A. Ždanovo universitete.
Po aspirantūros baigimo J. Požela grįžo į Vilnių ir tęsė mokslinius tyrimus MA Fizikos technikos institute. Reikėjo išsiaiškinti judrumo ir koncentracijos kitimo priežastis, sukurti naujas tyrimo metodikas. Siekiant išvengti metalo-puslaidininkio kontaktų įtakos laidumo kitimui buvo panaudotas superaukšto dažnio (SAD) elektrinis laukas. Panaudojus SAD elektrinio lauko metodiką buvo nustatyta, kad germanio ir silicio elektronų ir skylių judrumas stipriuose elektriniuose laukuose mažėja. Krūvininkų judrumo mažėjimą silpnuose elektriniuose laukuose galima buvo paaiškinti padarius prielaidą, kad krūvininkai kaista. Betarpiškai elektronų kaitimą stipriuose elektriniuose laukuose J.Poželai kartu su K. Repšu pavyko eksperimentiškai išmatuoti 1962 metais tiriant šiluminę elektrovarą. Patalpinus dalį puslaidininkio su kontaktu į bangolaidį buvo stebima šiluminė elektrovara. Kad būtų galima išvengti puslaidininkinio kristalo įšilimo, buvo naudojami trumpi, keleto mikrosekundžių trukmės SAD impulsai. Todėl matuojama šiluminė elektrovara yra proporcinga elektronų įšilimui. Tokiu būdu pirmą kartą eksperimentiškai pavyko išmatuoti elektronų temperatūrą stipriuose elektriniuose laukuose. Kai elektronai yra įšildomi stipriu elektriniu lauku, jie yra nepusiausviroje būsenoje, ir todėl atsiranda naujų reiškinių, kurie nebuvo stebimi stipriuose elektriniuose laukuose. 1970 metais tiriant elektronų kaitimo ypatumus nevienalyčiuose elektriniuose laukuose buvo aptiktas naujas reiškinys – elektrovaros ir elektrinio laidumo asimetrijos susidarymas vienalyčiame izotopiniame puslaidininkyje. Šis reiškinys buvo pastebėtas matuojant nesimetriškai susiaurintų bandinių voltamperines charakteristikas. Elektrovara bei elektrinio laidumo asimetrija vienalyčiame izotopiniame puslaidininkyje atsiranda todėl, kad elektrinis laukas nehomogeniškai įkaitina krūvininkus, ir jie, paklusdami difuzijos dėsniams, plinta iš karštos srities į šaltą. Kadangi krūvininkų temperatūros gradientai yra skirtingi, tai elektronai į abi puses nuo mažiausio skerspjūvio pasiskirsto nevienodai. Be to, stipriuose elektriniuose laukuose krūvininkų judrumas mažėja, o jų dreifinis greitis sotinasi. Dėl srovės nenutrūkstamumo bandinio mažiausio skerspjūvio dalyje krūvininkų tankis padidėja. Todėl stipriuose elektriniuose laukuose vienalytis puslaidininkis tampa lyg nesimetriškai legiruotas ir, keičiant srovės kryptį, kinta krūvininkų pasiskirstymas išilgai bandinio. Esant vienodam potencialų skirtumui tarp bandinio galų, srovės dydis tiesiogine ir atbuline kryptimis bus skirtingas. Patalpinus bandinį į superaukšto dažnio elektrinį lauką, jo galuose susidaro pastovi įtampa, tiesiog proporcinga mikrobangų galiai.
Elektrovaros ir elektrinio laidumo asimetrijos atsiradimas vienalyčiame izotopiniame puslaidininkyje, kai elektrinis laukas nehomogeniškai įkaitina elektronus, 1977 m. buvo pripažintas moksliniu atradimu ir TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio išradimų ir atradimų komitetas J. Poželai, S. Ašmontui ir K. Repšui įteikė atradimo diplomą Nr. 185. Atrastasis reiškinys ne tik įgalina nustatyti elektronų kaitimo ypatumus stipriuose nevienalyčiuose elektriniuose laukuose ir ištirti nelokalinį ryšį tarp puslaidininkio kinetinių koeficientų ir elektrinio lauko stiprumo, bet sukurti naujo tipo diodus, skirtus superaukšto dažnio elektromagnetinių svyravimų detektavimui plačiame dažnių diapazone – nuo mikrobangų iki terahercų. Teoriniai skaičiavimai ir matavimai parodė, kad mikrobangų srityje galio arsenido diodų voltvatinis jautris nepriklauso nuo dažnio iki 150 gigahercų. Dabar planarinių diodų gamybai naudojami pseudomorfiniai selektyviai legiruoti puslaidininkiniai dariniai su dvimatėmis elektronų dujomis, kuriose elektronų judrumas yra žymiai didesnis negu tūriniuose puslaidininkiuose. Apie atrasto reiškinio pripažinimo atradimu naudą J. Požela yra pasakęs: „Bet pats oficialaus jo pripažinimo faktas pakėlė instituto ir Lietuvos mokslo autoritetą, apie jį daug rašė spauda, buvo sukurtas ir dokumentinis filmas. Visa ši reklama, populiarinimas neabejotinai padėjo tolimesnei Lietuvos mokslo plėtrai – toks svarbiausias šio įvykio rezultatas, nauda akivaizdi“.
Pirmą kartą apie atrastą reiškinį J. Požela padarė pranešimą 12-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Puslaidininkių fizika“ 1974 m. Štutgarte. Pranešimas susilaukė didelio dėmesio ir aštrių diskusijų. Bet tos diskusijos J. Poželai buvo įdomios ir naudingos. Vėliau jis sakė: „Naujos mokslo tiesos atradimas – tai ilgo ir sunkaus darbo rezultatas, bet, nepaisant to, ieškojimas, kelias į tiesą man yra malonesnis nei pats atradimas… Taigi atradimas – tai apdovanojimas už jo sunkų darbą, honoraras, kurį gauti labai norisi, be jo būtų blogai, bet ir pats ieškojimo procesas atneša daug džiaugsmo. Abu dalykai svarbūs: ieškai norėdamas atrasti, tikėdamas tuo, o jei nerandi – darosi dar įdomiau: gal sugalvotas reiškinio modelis blogas, gal jį reikia keisti, gal įsivėlė kokia klaida bandymuose, skaičiavimuose, gal ko svarbaus nepastebėjai? Ir vis dėlto svarbiausia mokslo žmogui – ieškojimas, mokslinis darbas, o atradimas – tik jo apvainikavimas“.
Žymiausias Lietuvos mokslininkas akademikas Juras Požela, visą savo gyvenimą skyręs puslaidininkių savybių tyrimams stipriuose elektriniuose laukuose, naujų reiškinių paieškai, atrastų reiškinių taikymui praktikoje, įnešė neįkainojamą indėlį į pasaulinį mokslą ir sukūrė puslaidininkių fizikos mokyklą Lietuvoje.
Puslaidininkinių struktūrų matematinis modeliavimas
Prof. Antanas Reklaitis
Mano darbas vadovaujant akademikui Jurui Poželai prasidėjo 1972 metais. Tuo metu, dar dirbdamas tuometiniame Vilniaus konstravimo biure ir ten įsisavinęs matematinio modeliavimo metodu pradmenis, Puslaidininkių fizikos institute šiuos metodus pritaikiau Juro Poželos vadovaujamų eksperimentatorių aptikto absoliučiai neigiamos varžos reiškinio tyrimui. Po metų akademikas mane pakvietė į aspirantūrą, kurios vadovais buvo akad. J. Požela ir prof. A. Matulionis. Aspirantūroje akademikas man pasiūlė įsisavinti ir karštųjų elektronų tyrimui panaudoti Monte Carlo metodą. Gerai pamenu, kad jis mane įspėjo, jog tai gali būti kietas riešutėlis, nes tuo metu tik trys-keturios pasaulio laboratorijos jau buvo pradėjusios naudoti šį metodą puslaidininkių fizikoje.
Akademiko siūlymu, mes su prof. A. Matulioniu pradžioje šį metodą panaudojome elektronų pabėgimo reiškiniui poliniuose puslaidininkiuose tirti. Po to sekė tarpelektroninės sklaidos modeliavimo metodo kūrimas, elektronų dreifinio greičio osciliacijų ir dreifinio greičio viršijimo reiškinių tyrimas. Vėlesniais metais su akademiku J. Požela tyrėme karštųjų elektronų difuziją ir tarpslėninę sklaidą. Visuose šiuose tyrimuose J. Požela aktyviai dalyvavo. Jo autoritetas ir dėmesys labai skatino aktyviai darbuotis.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje akademikas iškėlė mintį, kad plazminiai nestabilumai puslaidininkiuose gali būti perspektyvūs kuriant aukšto dažnio mikrobangų generatorius, sakydamas, kad „plazminiai nestabilumai groja laidotuvių maršą termobranduolinei sintezei, bet jie gali sugroti pergalės maršą puslaidininkių fizikoje kuriant mikrobangų generatorius“. Ši jo mintis dideliu mastu nulėmė mūsų grupės tyrimų kryptį devintajame dešimtmetyje. Akademiko mintis apie šių tyrimų perspektyvumą pasitvirtino paskutiniais dešimtmečiais, kai eksperimentiškai buvo nustatyta, kad trumpu optiniu impulsu puslaidininkiuose sukurta elektronų plazma generuoja terahercinio dažnio spinduliuotę. Didele dalimi ši spinduliuotė yra nulemta plazminių bangų.
Su akademiku teko dirbti ir mokslinių tyrimų koordinavimo veikloje, kai devintojo dešimtmečio pradžioje prie Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos buvo įkurta Puslaidininkinių struktūrų matematinio modeliavimo sekcija. Šios sekcijos pirmininkas buvo akad. J. Požela, o man teko būti jo pavaduotoju. Taigi šalia plačios veiklos kitose puslaidininkių fizikos srityse, akademikas koordinavo ir puslaidininkių matematinio modeliavimo tyrimus visos Sovietų Sąjungos mastu. Bendraujant su kitais mokslininkais iš Sovietų Sąjungos, ne kartą tekdavo girdėti jų nuomonę, kad Lietuvos mokslui pasisekė turint tokį mokslo vyrą, kurio žmogiškosios savybės yra nepalyginamai aukštesnės už kitų Sovietų Sąjungos mokslo „generolų“ savybes.
Stebino šio žmogaus darbštumas ir atsidavimas fizikai. J. Požela aktyviai dirbo mokslinį darbą iki paskutinių gyvenimo dienų. Apie tai liudija šiais metais jo su kolegomis paskelbtas mokslinis darbas labai aukšto reitingo žurnale „Applied Physics Letters“.
Žvelgiant į praėjusius dešimtmečius iš dabartinės perspektyvos aiškiai matyti: jeigu tais laikais Lietuvoje nebūtų buvę tokio masto žmogaus kaip akademikas Juras Požela, šiuo metu Lietuvoje mokslinių tyrimų lygis būtų daug žemesnis.
Akademiką Jurą Poželą prisimenant
Prof. Albertas Laurinavičius
Apie mokslininką Jurą Poželą ir jo mokslinius darbus Lietuvos mokslų akademijoje jau šiek tiek buvau girdėjęs dar studijuodamas Vilniaus universiteto Radiofizikos katedroje 1960–1965 metais. Be to, apie puslaidininkių tyrimus stipriuose elektriniuose laukuose jau buvau skaitęs J. Poželos populiariuose straipsniuose tuometinėje „Tiesoje“ bei žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. Po universiteto baigimo pagal paskyrimą buvau paliktas dirbti Radiofizikos katedroje. 1968 m. pavasarį tuometinis Radiofizikos katedros vedėjas akademikas Povilas Brazdžiūnas paragino mane stoti į aspirantūrą ir paklausė, kokią tematiką aš norėčiau pasirinkti. Ilgai negalvodamas, pasakiau, kad norėčiau užsiimti kažkuo panašiu, ką daro Juras Požela Mokslų akademijoje. Mano nuostabai, akademikas iškart pasakė, kad jis paskambins J. Poželai ir su juo susitars dėl mūsų susitikimo. Taigi mano pirmas susitikimas su Juru Požela, kaip prisimenu, įvyko labai greitai. Sutartą dieną ir valandą aš pasibeldžiau į J. Poželos kabinetą tuometiniame Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute. Susitikimas su J. Požela paliko paprasto ir labai betarpiško žmogaus įspūdį, kuris ilgainiui tik sustiprėjo būnant aspirantūroje ir dirbant jo vadovaujamame Puslaidininkių fizikos institute. J. Požela sutiko būti mano aspirantūros universitete moksliniu vadovu. Per vasarą pasiruošiau stojamiesiems egzaminams ir 1968 m. rudenį tapau Vilniaus universiteto Radiofizikos katedros aspirantu. Tuo metu J. Požela pasakė, kad mano mokslinio darbo tema bus puslaidininkių tyrimai superaukšto dažnio helikoninėmis bangomis. Žinoma, tada aš dar nežinojau, nei kas tos helikoninės bangos, nei kaip su jomis tuos puslaidininkius tirti. Todėl pradėjau skaityti mokslinę literatūrą, dalyvauti seminaruose Puslaidininkių fizikos institute. Be to, tuo metu J. Požela skaitė paskaitas universiteto penktojo kurso studentams apie kietojo kūno plazmą, kurias aš taip pat lankiau. Taigi po truputį įsigilinau į reikalo esmę, o retkarčiais, kai jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėdavo skaityti paskaitos, jis tai pavesdavo man. Daug vėliau, jau man apgynus mokslo kandidato disertaciją, o J. Poželai atsisakius skaityti šias paskaitas, aš nesunkiai perėmiau dėstyti šį kursą.
J. Požela, davęs man mokslinę tematiką, perdaug į tyrimų eigą nesikišo. Man toks jo vadovavimo stilius labai patiko, nes mėgau viską daryti savarankiškai, niekieno nevaržomas. Gavęs, mano manymu, reikšmingus rezultatus, juos parodydavau savo moksliniam vadovui. Žinodamas jo užimtumą (instituto direktorius, daugybė visuomeninių pareigų), stengiausi į akis per daug nelįsti. Juolab, kad J. Poželą jau pažinojau kaip paprastą ir demokratišką žmogų, todėl beveik visus man rūpimus klausimus galėjau išspręsti per daug nesivaržydamas, atsitiktinai sutikęs jį lipant laiptais ar einant instituto koridoriumi. Tą jo paprastumą pastebėjau dar pirmą kartą apsilankęs Puslaidininkių fizikos institute ir ant jo darbo kabineto durų pamatęs mažom raidytėm parašytą kuklų užrašiuką „Juras Požela“. Atsimenu, kad tuo labai nusistebėjau, nes vaikščiodamas instituto koridoriais ant kai kurių instituto sektorių vadovų kabinetų iš tolo mačiau, kas to kabineto šeimininkas ir kokie jo moksliniai titulai.
Tuo metu helikoninės bangos puslaidininkiuose buvo tiriamos bangos praėjimo pro puslaidininkinę plokštelę būdu. Man pavyko parodyti, kad tokią pat informaciją apie medžiagos fizikinius parametrus galima gauti ir tiriant atsispindėjusios nuo plokštelės bangos priklausomybę nuo magnetinio lauko. Eksperimentas šiuo atveju yra žymiai paprastesnis. Gauti eksperimentiniai rezultatai buvo pakankamai nauji, todėl J. Požela pasiūlė rašyti pirmąjį mokslinį straipsnį iš šios srities. Prisimenu, kad rašyti man sekėsi gana sunkiai. Pirmiausia, savarankiškai straipsnių rašyme dar neturėjau patirties. Antra, straipsnis turėjo būti rusų kalba, kurios dar nebuvau įvaldęs tiek, kad galėčiau laisvai rašyti. Todėl, prisipažinsiu, didesnę dalį straipsnio parašė mano mokslinis vadovas. Vėliau, rašydamas kitus straipsnius, pasidariau tiek „įžūlus“, kad vadovui naujus mokslinius rezultatus pateikdavau jau apiformintame straipsnyje. Atrodo, kad vadovas dėl to nepyko, tik padarydavo kai kuriuos pataisymus ir pastabas bei pasakydavo, kad galima spausdinti.
Baigęs aspirantūrą universitete, pradėjau dirbti akademiko J. Poželos vadovaujamame Puslaidininkių fizikos institute. Čia baigiau ruošti kandidatinę disertaciją, o vėliau parašiau ir daktarinę disertaciją. Moksliniai rezultatai, gauti ruošiant daktarinę disertaciją, buvo pritaikyti praktikoje per taip vadinamas „ūkiskaitines temas“, naudojant helikonines bangas puslaidininkiuose šių medžiagų homogeniškumo (kokybės) kontrolei. Pasirodo, tuo metu Sovietų Sąjungoje nelabai sekėsi gaminti infraraudonųjų spindulių detektorius, skirtus naktinio matymo prietaisams. Šie detektoriai buvo gaminami iš puslaidininkinio HgCdTe junginio. Šio junginio gamybos technologija buvo dar nepakankamai įsisavinta, todėl medžiaga buvo labai brangi (kaip man sakė – 16 milijonų rub. už 1 kg). Kadangi, puslaidininkinių medžiagų ir elektroninių prietaisų gamyba priklausė skirtingoms ministerijoms, tai dėl gamybos nesėkmių jos kaltino viena kitą, sakydamos, kad viena tiekia nekokybiškas medžiagas, o pastaroji atsikirsdavo, kad tiekiamos medžiagos yra kokybiškos, ir brokas gaunasi dėl prietaisų gamintojų nemokšiškumo. Būdų nustatyti puslaidininkinių medžiagų homogeniškumą jų elektrinių parametrų pasiskirstymo medžiagos tūryje atžvilgu tuo metu nebuvo. Todėl buvo kreiptasi į akademiką J. Poželą, nes mūsų darbai helikoninių bangų panaudojimo puslaidininkinių medžiagų homogeniškumo tyrimui jau buvo žinomi. Atsimenu, J. Požela pasikvietė mane ir paklausė, ar mes galėsime išspręsti iškeltą uždavinių. Neilgai pagalvojęs pasakiau, kad tai įmanoma. Ir užvirė darbai. Tam reikalui buvo pajungta visa instituto bandomoji gamykla, nes darbai buvo įtraukti į visiškai slaptą partijos Centro Komiteto ir Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarimą su tuometinio partijos generalinio sekretoriaus L. Brežnevo parašu. Atsimenu, kad matavimo aparatūrai sukurti ir pagaminti galėjome gauti pinigų tiek, kiek paprašysime. Tik visa bėda tame, kad už tuos pinigus beveik jokių reikalingų komplektuojančių detalių ir prietaisų nusipirkti negalėjome, nes jeigu į gamyklų, gaminančių tokias detales, planus jos iš anksto nebuvo įtrauktos, tai ir jokie CK nutarimai nepadės. Tokia buvo sovietinė tvarka. Ir čia J. Poželos autoritetas ir pažintys veikė geriau nei minėtas nutarimas. Užtekdavo J. Poželos skambučio ir visos reikalingos detalės buvo gaunamos. Instituto bandomojoje gamykloje buvo pagaminta apie 10 matavimo įrenginių, veikiančių helikoninių bangų pagrindu ir pavadintų vardu „Helikonas“. Kadangi bandomosios gamyklos pagrindinę produkciją sudarė minėti matavimo įrenginiai, tai ir ši pavadinta „Helikono“ vardu. Visi šie „Helikonai“ buvo pagaminti ir įdiegti Maskvos ir Svetlovodsko (Ukraina) puslaidininkinių medžiagų gamybos įmonėse bei mokslinių tyrimų institutuose. Kadangi darbai buvo vykdomi pagal superslaptą Sovietinės vyriausybės nutarimą, tai jie negalėjo apsieiti be saugumo komiteto (KGB) dėmesio. Ir iš tikrųjų, vieną dieną į mano kabineto duris pasibeldė KGB atstovas ir pareikalavo paaiškinti, kodėl visiškai slapti darbai vykdomi atvirai, nesilaikant slaptiems darbams keliamų reikalavimų. Šiek tiek sunerimau, bet žinodamas J. Poželos autoritetą tuometinės valdžios struktūrose, pradėjau dėstyti, kad gaminama matavimo aparatūra gali būti pritaikyta plačiam puslaidininkinių medžiagų ratui, o apie tai, kad ji gaminama ir bus naudojama būtent minėto puslaidininkinio junginio kokybės kontrolei, niekas nežino. Jaučiau, kad mano kalba KGB atstovą nelabai įtikino. Tada pasakiau: „Jeigu buitinis plaktukas naudojamas tankų gamybos pramonėje, vien dėl to jis netampa slaptu įrankiu“. Šis mano sakinys KGB atstovą atrodo galutinai įtikino, nes išeidamas jis net padėkojo už jo supratimu labai „argumentuotą“ paaiškinimą.
Visa tai prisiminiau, ir skyriau pakankamai daug dėmesio, nes žinau, kad „Helikono“ reikalai, kaip ir visi kiti moksliniai dalykai, J. Poželai labai rūpėjo. Tai jis patvirtino užrašydamas savo ranka dovanojant man savo autobiografinę knygą 2005-jų metų pabaigoje.
Labai džiaugiuosi, kad likimas man lėmė mokytis pas akademiką J. Poželą, o vėliau ir kartu su juo dirbti.
Švyturio sargas
(Akademikui Jurui Poželai atminti)
Prof. Romualdas Brazis
Kai audros verčia žuvis nerti giliau, o žvejus – buriuoti, kur geriau, laimei savo vietose išlieka ištikimi švyturių sargai. Jų nedaug, bet jie nesiduoda blaškomi, laikosi savo gimtojo kranto ir kelrodžius spindulius jie siunčia dosniai, visiems. Tarp jų, ryškiausių dvasinės jūros švyturių, matome akademiką Jurą Poželą. Galbūt ir vardas – Juras – buvo jam suteiktas tarsi programa gyvenimui: matyti plačiai, atskleisti tai, kas už horizontų.
Kai po mokyklos baigimo paklaustas, ką ketinu studijuoti, atsakiau: Fiziką, – mano mokyklos fizikos ir matematikos mokytojas tarė: „Geras pasirinkimas vaikinui“. Toks nevisai rimtas argumentas mane kiek pralinksmino, o vėliau – studijų metais – supratau, kad tikrų fizikų genties žmonės nusiteikę geranoriškai – ir paprastai, ir linksmai. Jau po studijų, dirbdamas Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Bendrosios fizikos katedros asistentu, 1966 metų pabaigoje, paskambinau Jurui Poželai, prašydamas susitikti dėl galimos aspirantūros (dabar vadinamos doktorantūros). Juras Požela tuomet dar neturėjo akademiko vardo, bet jau buvo garsus Lietuvoje fizikos-matematikos mokslų daktaras (dabas vadinamas habilituotas daktaras), profesorius, veržlaus būrio jaunų, gvildenančių karštuosius elektronus, fizikų vedlys. Tuometinį Fizikos ir matematikos instituto direktorių, jį galima buvo dažnai matyti ir naujo instituto korpuso statyboje. Jo balsas išdavė, kad jis šyptelėjo išgirdęs mano, visai jam nepažįstamo jaunuolio, betarpišką kreipimąsi. Bet paprastai ir linksmai pakvietė ateiti į pokalbį. Stereotipiškai tikėdamasis tokio rango vadovą matyti kilimais išklotame erdviame kabinete su sekretore prieškambaryje, buvau maloniai nustebęs išvydęs jauną sportišką vyrą paprastame mažame kambaryje. Paklaustas, kokios temos fizikoje mane domino labiausiai, paminėjau žvaigždžių šviesos atlenkimą gravitaciniais lęšiais, teorijos nusakomus krūvininkus su neigiama mase germanio kristaluose… Jis nežadėjo greito sprendimo, bet tuo tarpu maloniai pakvietė dalyvauti Instituto seminaruose. Taip teko jį dažniau matyti, ne tik mokslo terpėje, bet ir sporto aikštėje. Žaidžiant tinklinį, jis nesiveržė pirmas kirsti kamuolį, bet kėlė jį viršun, paduodamas kitiems komandos nariams, palaikydamas darnų žaidimą. Taip ir mokslo darbuose, jis kėlė jaunuosius, pats buvo tarp jų ir su jais.
Profesoriaus Juro Poželos bendražygių tiriant karštuosius elektronus puslaidininkiuose būrys gausėjo, ir 1967 metų sausį jie susitelkė naujai įsteigtame LTSR MA Puslaidininkių fizikos institute. Sulaukęs Mokslų akademijos Prezidiumo leidimo stoti į aspirantūrą, nuo 1968 metų vasario pradžios ir aš tapau šio būrio nariu. Mano darbo vadovas profesorius J. Požela, naujo instituto direktorius, dienas-naktis „pramušinėjo” laboratorinio korpuso statybą, o neužilgo, išrinkus jį Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, turėjo dalyvauti sprendžiant ir visos Akademijos reikalus, taigi jo darbo krūvis dar padidėjo. Bet, rodos, jam mieliausia buvo su mumis – aspirantais Rimantu Tolučiu, Albertu Laurinavičiumi, Vaitiekumi Riauka ir Romualdu Braziu, ir su jaunaisiais mokslų kandidatais – Zigmantu Jankausku ir Ignu Burneika – gvildenti jo pradėtos naujos krypties – puslaidininkių plazmos – uždavinius. Puslaidininkių plazma viliojo neįprastomis savybėmis: elektromagnetinių bangų (vadinamų helikonais) plitimo sulėtinimu tūkstančius kartų, palyginus su šviesos greičiu laisvoje erdvėje, elektros srovės joje nestabilumais, sukeliančiais elektromagnetines bangas. Akademikas L. Arcimovičius rašė, jog vandenilio-deuterio plazmos nestabilumai ir bangos – tai gedulo muzika pastangoms sukurti valdomą termobranduolinę reakciją, o akademikas J. Požela puslaidininkių plazmos nestabilumuose įžvelgė pozityvų potencialą kuriant elektromagnetinių bangų generatorius ir stiprintuvus. Taigi naują kryptį jis idėjiškai jungė su ankščiau pradėta karštųjų elektronų kryptimi, skirdamas joje dirbusiems mokslų kandidatams Vicentui Dieniui, Konstantinui Repšiui, aspirantui Steponui Ašmontui ir kitiems daug dėmesio ir laiko. Visi mes džiaugėmes, kad mūsų pirmuosius darbus akademikas J. Požela įtraukė į savo pirmąją monografiją „Plazma puslaidininkiuose”.
Dar iki formalaus įstojimo į aspirantūrą, profesorius J. Požela pasiūlė man lankytis jo paskaitose Vilniaus universitete. Jis dėstė karštųjų elektronų ir plazmos kursą baigiamųjų metų studentams. Tai man buvo gera parengtis aspirantūros studijoms. Aspirantūroje kartais, kai profesoriui reikėjo vykti į komandiruotes, jis patikėdavo man jį pavaduoti nagrinėjant su studentais atskiras speckurso dalis. Tai man buvo gera pedagoginio darbo universitete praktika. Akademikas, vadovaujantis vis platesniam darbų frontui, visiškai perdavė man, apsigynusiam 1971 metais Vilniaus universitete kandidato disertaciją, pareigą skaityti šio kurso paskaitas ir vesti seminarus VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių katedroje. Darbas su puikiais studentais suteikė daug džiaugsmo, nemaža jų dalis atėjo į mokslą.
Esu dėkingas Akademikui ir už pakvietimą dirbti jo pavaduotoju TSRS MA Puslaidininkių ir dielektrikų mokslinės tarybos „Plazmos puslaidininkiuose“ sekcijoje. Žymiausi šios krypties mokslininkai į seminarus ir konferencijas atvykdavo į Lietuvą, ir akademikas Požela buvo visų gerbiamas ir mylimas mokslininkas.
Mano pirmos kelionės į pasaulio mokslo centrus nebūtų įvykusios, jei Akademikas nebūtų padrąsinęs, paskatinęs. Negaliu sakyti, kad buvau išimtis: akademikas J. Požela dosniai dalino gėrį daugybei mokinių, remdamas jų kopimą į mokslo aukštumas.
Plačiai žinomas ir aukštai vertinamas visame pasaulyje, jis nepasinaudojo išvykti, „kur geriau”, arba dirbti tai, kas lengviau. Jis liko iki galo ištikimas mokslui ir Lietuvai.
Jonizuojančiosios ir terahercų spinduliuočių sąveikos su puslaidininkiais tyrimai
Dr. Aldis Šilėnas,
dr. Vida Jucienė
Apie 1995 metus akademikas Juras Požela buvo susidomėjęs GaAs-AlGaAs darinių pritaikymu jonizuojančiosios spinduliuotės detekcijai. Akademikas buvo iškėlęs idėją, kad varizoniniai AlGaAs dariniai, kuriuose draustinių energijų tarpas viename paviršiuje yra didesnis negu kitame, gali efektyviai vizualizuoti jonizuojančiąją spinduliuotę, vaizdą nuskaitant krūvio sąsajos įtaisu (CCD kamera) infraraudonojoje srityje.
Intensyvus bendras darbas prasidėjo apie 1997 metus. Iš skirtingų laboratorijų darbuotojų buvo surinkta komanda, į kurią, be dr. Karolio Poželos ir dr. Vidos Jucienės, įėjo dr. Aldis Šilėnas kaip technologas, skystinės epitaksijos būdu auginantis GaAs-AlGaAs darinius bei gaminantis bandinius, ir turintys daug patirties darbuose su jonizuojančiąja spinduliuote bendradarbiai – dr. Vytautas Jasutis bei dr. Leonas Dapkus.
Tęsinys – kitame numeryje