Dr. Daina Vasilevska
Kalbant apie aukštojo mokslo prieinamumą pirmiausia reikia patikslinti, kad kalbame apie galimybę įgyti realų išsilavinimą, o ne apie atitinkamo diplomo gavimą. Iškart tenka pasakyti, kad dažnai kartojamas teiginys, esą turime pakankamai žmonių, įgijusių aukštąjį išsimokslinimą, yra neteisingas. Kai kurių politikų ir net mokslo veikėjų teiginiai apie išsilavinimo tapatinimą tik su diplomu, kurio formaliai reikia, norint užimti atitinkamas pareigas, rodo ribotą šių asmenų aukštojo išsilavinimo tikslų suvokimą. Dar absurdiškiau skamba pasiūlymai atsisakyti privalomojo vidurinio išsilavinimo, motyvuojant išteklių ir mokslui imlios gamybos stoka.
Visose išsivysčiusiose šalyse siekiama visuotinio aukštojo išsilavinimo. XXI amžiuje aukštojo mokslo sistemai keliami du pagrindiniai tikslai. Pirma, šiuolaikinio išsilavinimo sistema turi išugdyti kūrybiškai mąstančius specialistus, t.y. profesionalus, pasižyminčius aukštu kūrybiniu potencialu. Šis uždavinys juo labiau aktualus todėl, kad pasaulyje pastoviai kyla technologijų, įrangos ir žaliavų kainos, tačiau blogėja gamtinė aplinka, ir tai lemia globalių socialinių problemų formavimąsi.
Specialistai, įskaitant ir kvalifikuotus darbininkus, įgyja bazinių ir taikomųjų žinių. Žinios leidžia jiems giliau suvokti savo ekonominių, techninių ir kitų veiksmų ryšius su organizacijos uždaviniais. Tai, savo ruožtu, didina jų veiklos ir visos gamybos efektyvumą. Antra, išsilavinimas ugdantis jų intelektą, tobulina ir jų motorikos gebėjimus. Kuo aukštesnis intelekto lygis, tuo tobulesni specialisto judesiai. Šiuolaikinės technologinės operacijos reikalauja įvaldyti tikslius įvairių krypčių judesius. Judesių tikslumas – produkto kokybę, taigi ir gamybos ekonominį efektą lemiantis veiksnys. Būtent tai paskatino Japoniją įvesti visuotinį aukštąjį išsilavinimą.
Šiuolaikiniai darbdaviai į sąrašą reikalavimų, keliamų pretendentui užimti atsiradusią laisvą pareigybę, vis dažniau įtraukia ir aukštojo išsilavinimo būtinybę, tačiau ne visada tiksliai nurodo, kurios srities išsilavinimas yra pageidaujamas. Tai rodo, kad darbdavys nelaukia iš turinčio aukštojo mokslo diplomą kokių nors ypatingų, specifinių žinių. Kai kam tada reikia diplomo? Atsakymas – labai paprastas: iš darbuotojo reikalaujama ne žinių, o gebėjimų jas įgyti. Taigi iš ugdymo proceso, kuriame pretendentas dalyvavo, studijuodamas aukštojoje mokykloje, dar labai dažnai reikalaujama ne tam tikro specifinio turinio, o gebėjimo mokytis. Diplomas, be visų kitų savybių, liudija apie pretendento vidinę drausmę, t.y. apie savybę, kurią darbdaviai laiko didžiule vertybe.
Tačiau siekti aukštojo išsilavinimo tik tam, kad įgytum diplomą, yra beprasmiška. Studijuoti aukštojoje mokykloje tikslinga tiems, kurie yra pasirengę ne tik įgyti žinių, bet ir dirbti pasirinktoje srityje. Aukštasis išsilavinimas – tai ne tik išmoktos programinės medžiagos rinkinys, bet žinios, susietos su atitinkama praktine veikla. Kad galėtum tapti sėkmingai dirbančiu specialistu, pirmiausia būtina išmokti elgtis su žmonėmis, įgyti tam tikrų kompetencijų ir gebėjimą suvokti visą situacijos kontekstą. Todėl studijų procese būtina išmokti analizuoti faktus ir formuluoti išvadas bei rasti galimybių, kur pritaikyti savo gebėjimus. Aukštojo mokslo diplomo reikšmė šiuolaikiniam žmogui reiškia tą „pliusiuką“, kuris leidžia atsidurti bent per pusę žingsnio arčiau, lyginant su kitais pretendentais, siekiančiais paaukštinimo arba norinčiais įsidarbinti.
Aukštojo išsilavinimo prieinamumo svarba nekelia jokių abejonių. Kalbama net ne apie nemokamą išsilavinimą. Būtina aptarti galimybes kelti aukštojo mokslo kokybę ir didinti jo pritaikomumą. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, vis daugiau tėvų (net 75 proc.) siekia „duoti aukštąjį išsilavinimą“ savo vaikams. Šį siekį išreiškia pasirengimas mokėti už mokslą, ir tai būdinga daugumai šeimų, tiek gaunančių dideles, tiek ir nedideles pajamas. Tokiame kontekste išryškėja, kad būtent toks išsilavinimas labiausiai įtakoja ekonominę ir socialinę visuomenės raidą ir užtikrina visos valstybės konkurencingumą. Aukštojo mokslo sistema kuria valstybės intelektinį potencialą. Kadangi valstybė negarantuoja aukštojo išsilavinimo visiems piliečiams, tokį išsilavinimą turinčiųjų dalis tampa esminiu veiksniu, lemiančiu nuolatinę valstybės pažangą, leidžiančiu diegti naujas, mokslui imlias technologijas.
Sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad nelygybę, įgyjant išsilavinimą, lemia ne tik skirtingos investicijos į švietimą, bet ir skirtingas žmogiškasis kapitalas, sukuriamas esant vienodoms investicijoms, kadangi jo dydis priklauso nuo besimokančiųjų gebėjimų ir pastangų. Šeimos investicijas į vaikų švietimą pirmiausia reikia vertinti kaip investavimą į jų žmogiškąjį kapitalą. Šios investicijos labai skiriasi, nes jos susijusios su šeimų galimybėmis panaudoti tiek materialiuosius, tiek ir intelektinius šeimos išteklius. Kuo šie ištekliai mažesni, tuo labiau ribotos ir investicijos į vaikų ugdymą.
Galima išskirti pagrindinius veiksnius, sąlygojančius materialinį ir intelektinį aukštojo mokslo prieinamumą. Materialinį prieinamumą labiausiai lemia ekonominiai veiksniai, tarp kurių yra šeimos materialinė situacija ir jos gaunamos pajamos, tiesioginės išlaidos (apmokėjimas už pasirengimą studijuoti ir studijas), papildomos išlaidos, atsirandančios studijuojant (mokymo priemonių įsigijimas, darbų dauginimas, šaltinių kopijavimas ir kt.). Mažiausias įstojimo į aukštąją mokyklą galimybes turi nepasiturinčios šeimos. Išlaidų dydį sąlygoja ir gyvenamoji vietovė. Tai transporto išlaidos, patiriamos vykstant į užsiėmimus, mokestis už bendrabutį, pasirengimo kursus ir kt. Blogiausioje padėtyje atsiduria kaimiškųjų gyvenviečių ir mažųjų miestų gyventojai. Aukštojo mokslo prieinamumą lemia ir gyvenamasis regionas, nes tokių studijų institucijos yra nevienodai išdėstytos regionuose. Tam turi įtakos ir šeimos sudėtis. Žymiai blogesnes sąlygas turi nepilnų bei didelių daugiavaikių šeimų nariai.
Intelektinį prieinamumą lemia socialiniai ir kai kurie ekonominiai veiksniai: asmens charakteristika (lytis, sveikatos būklė, tautybė, religija, vertybės, elgesio normos ir kt.), gebėjimų lygis ir mokymosi pasiekimai, įgyto bendrojo išsilavinimo kokybė (mokyklos tipas, dėstymo lygis, žinios, priklausančios tiek nuo mokymo kokybės, tiek ir nuo pačių mokinių gebėjimų bei pastangų), papildomo ugdymo paslaugų apimtis ir kokybė (papildomi mokymo dalykai, užklasiniai užsiėmimai, pasirengimo kursai, korepetitorių paslaugos ir pan.), šeimos narių išsilavinimo lygis ir socialinis kapitalas (pirmiausia – tėvų išsilavinimas). Dauguma tėvų planuoja, kad jų vaikai pasiektų ne žemesnį lygį, negu jie patys yra pasiekę.
Ypatingą dėmesį, analizuojant aukštojo išsilavinimo prieinamumą, reikia skirti galimybėms patenkinti visuomenės poreikius įgyti žinias bei įgūdžius, lemiančius asmenybės profesinį mobilumą ir visuomenės brandą. Blogesnes sąlygas įstoti į aukštąsias mokyklas, teikiančias aukštos kokybės išsilavinimą, turi, kaip jau minėta, kaimiškųjų gyvenviečių ir mažųjų miestų gyventojai. Ten koncentruojasi ir kiti pagrindiniai veiksniai, apsunkinantys galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą: mažos pajamos, menka mokyklinio ugdymo kokybė ir pan.
Mūsų tyrimai rodo, jog teiginiai apie tai, kad skirtingas galimybes įgyti aukšto lygio išsilavinimą lemia nevienodi pačių mokinių mokymosi gebėjimai ir jų individualios pastangos, yra pagrįsti. Galimybę įgyti kokybišką aukštąjį išsilavinimą lemia asmens gabumai, talentas, didelės asmeninės investicijos į žmoniškąjį kapitalą, atkaklus darbas, laikas, skiriamas mokymuisi, ribojant laiką, skiriamą kitiems užsiėmimams ir pan. Tai turi didesnę įtaką, negu šeimos finansinio kapitalo, kurį galima skirti apmokėjimui už mokslą, dydis arba šeimos socialinis kapitalas. Pirmine sąlyga turi būti intelektualinis prieinamumas, nes tik taip galima atrinkti labiausiai pasirengusius įgyti aukštąjį išsilavinimą asmenis. Neįdiegus tokios atrankos sumažėtų aukštojo mokslo sistemos rezultatyvumas, blogiau būtų įgyvendinamos jai pavestos visuomenės ugdymo funkcijos. Neturint tokios atrankos, tačiau bandant sudaryti galimybę visiems be išimties įgyti aukštąjį išsilavinimą rinkos ekonomikos sąlygomis, neišvengiamai pablogėtų ugdymo kokybė. Tokio ugdymo pasekmė būtų blogesnis galutinis rezultatas – ryškiai pablogėjęs specialistų parengimas.
Apibendrinę ir išanalizavę ilgalaikių tyrimų duomenis priėjome prie išvados, kad rekomendacijos, kaip įgyvendinti lygias galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą, negali remtis tik asmeninių veiksnių nagrinėjimu. Valstybės socioekonominės situacijos normalizavimas, kvalifikuoto darbo rinkos plėtra, nepateisinamo atotrūkio tarp darbo pobūdžio ir atlyginimo likvidavimas, efektyvių kovos su nedarbu priemonių diegimas, visapusiškos aukštojo mokslo sistemos reformos įgyvendinimas – tik tokio masto priemonės gali užtikrinti aukštojo išsilavinimo prieinamumą visoms gyventojų grupėms.