Vytautas Šilas
Apie žymiausią XX a. Lietuvos keliautoją Antaną Pošką žino bene kiekvienas lietuvis. Šį žurnalistą, antropologą ir indų vedų vertėją išgarsino didžioji kelionė į Indiją, publikacijos apie kelionę ir pačią Indiją. Tačiau derėtų žinoti, kad be esperanto kalbos žinojimo ir be užsienio esperantininkų talkos tokia A. Poškos kelionė nebūtų įvykusi, ir mes tikriausiai apie Indiją iš jo lūpų nieko nebūtume išgirdę. Turiningas Antano Poškos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su tarptautine esperanto kalba. Kaip ir kiti gimtojo Grybkelių kaimo gyventojai, jis galėjo likti paprastu valstiečiu ir nebūtų tapęs žymiu keliautoju. Susitikimas vaikystėje su esperanto buvo jam lemtingas. Tuomet jo pavardė dar buvo Paškevičius. Poška jis tapo grįžęs iš Indijos, susigrąžindamas savo senelio turėtą pavardę. Pasaulio esperantininkai šio pasakojimo herojų pažįsta tik kaip Pošką. Taip jį vadinkime ir mes.
1913-aisiais, būdamas vos 10-ies, Antanėlis iš savo dėdės Antano Rudžio gavo lietuviškajame Seinų mieste išspausdintą žurnalisto Stasio Tijūnaičio „Tarptautinės kalbos vadovėlį“. Ganydamas avis, ėmė mokytis šios kalbos žodžių. Prasidėjo I Pasaulinis karas. 1917 m. kažkoks vokiečių žandaras, pastebėjęs vaiko rankose esperanto kalbos vadovėlį, prakalbo į jį esperantiškai. Vokietis davė jam Berlyno esperantininkų adresų. Šie atsiuntė jam prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto ir kitų Kauno esperantininkų adresų. Prelatas jam tuoj pat atsakė. Taip prasidėjo Antano Poškos kelionės iš gimtojo kaimo. Kol kas tik laiškais.
Esperanto kalbos ėmė mokytis ir kiti kaimo gyventojai. Mokėsi ir buvę knygnešiai: 40-metis J. Steponavičius, 62-ių sulaukęs S. Povilonis, bet jiems ėmė priekaištauti klebonas A. Štonbergas. Toliau – dar gražiau. 1919 m. Saločiuose įsikūrė esperantininkų ratelis „Aŭroro“ (Aušra) ir 16-metis Antanas Saločių miestelio parapijos namuose surengė pokalbį apie esperanto kalbą. Kai klebonas pareiškė, kad šią kalbą sukūrė žydas ir todėl katalikams nedera jos mokytis, Antanas replikavo: „O kokios tautybės buvo Jėzus?“ Tai sukėlė klebono sumišimą ir parapijiečių juoką. Vėliau jis klebonui parodė iš italų esperantininko pranciškonų vyskupo M. E. Garolfi gautą atvirlaiškį ir visai „nokautavo“ kleboną. 1920 m. rugsėjo mėnesį „Pavasario“ žurnale pasirodė bene pirmoji, viena iš daugybės Lietuvoje ir užsienyje išspausdintų A. Poškos publikacijų „Kaip išmokti esperanto kalbą“. Jis rašė: „ Mūsų kaimo jaunimui, trokštančiam šviesos, labai svarbu susipažinti bent su viena svetima kalba. <…> Žmonijos laimės Dievas dovanojo pasauliui per genijų Zamenhofą lengvą tarptautinio susižinojimo kalbą Esperanto“.
1921 m. A. Poška persikėlė gyventi į Kauną. Esperantininkai padėjo jam rasti darbą. A. Poška lankėsi įvairiose esperantininkų sueigose, taip pat ir name (dabar – Rotušės a. 23), kuriame veikė Šv. Kazimiero draugija ir gyveno pirmojo esperanto kalbos vadovėlio lietuviams (1890 m., Tilžė) autorius Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas. Šio paskatintas jaunasis Antanas Poška 1922 m. apsilankė Veisiejuose ir užrašė gyventojų atsiminimus apie čia gyvenusį esperanto kalbos sumanytoją Lazarį Zamenhofą. Tuomet vakarinės gimnazijos trečios klasės mokinys A. Poška apklausė kelis senolius, kurie dar atsiminė tą „rusvabarzdį gydytoją“ Zamenhofą. Užrašė, kad šis savo pacientus pakalbindavęs ir šiek tiek lietuviškai. Jo surinktą medžiagą A. Dambrauskas paskelbė spaudoje. Vėliau A. Poškos užrašytais atsiminimais yra pasinaudojęs ne vienas knygų apie Zamenhofą autorius. Tiesa, atsiminimuose pasitaikė chronologijos klaidų (senyvi žmonės painiojo metus), tačiau Zamenhofo biografai vėliau tas klaidas ištaisė.
Esperanto kalba – kelias, atveriantis daugybę kitų kelių. Mokant esperanto kalbą, lengva susirasti draugų visame pasaulyje. Geriausia tai padaryti, dalyvaujant tarptautiniuose esperantininkų renginiuose. Kiekvienais metais (nuo 1905 m.), išskyrus I ir II Pasaulinius karus, vyksta pasauliniai esperantininkų kongresai, kuriuose dalyvauja žmonės iš daugybės skirtingų pasaulio šalių. A. Poška pirmą kartą dalyvavo Pasauliniame esperantininkų kongrese dalyvavo 1923 m., kuris buvo surengtas Vokietijoje, Niurnberge. Konstatuota, kad atvyko 4 963 dalyviai iš 43 šalių. Kongresas paliko A. Poškai neišdildomą įspūdį ir jį visam gyvenimui „pririšo prie esperanto“ – neutralios bendravimo kalbos vidinės idėjos. Kongrese jis susipažino su esperanto kalbos autoriaus vaikais, sūnumi Adomu Zamenhofu (beje, cariniais metais trumpai gyvenusiu Kaune) ir dukra – aktyvia bahaiste – Lidija (Indijoje yra viena didžiausių bahajų tikėjimo bendruomenių). Be to, jis susipažino su keliais indų esperantininkais, su kuriais vėliau dar kartą teko susitikti jau Indijoje.
Esperanto kalba išsiskiria paprasta gramatika ir logišku žodynu. Siekiant padėti žmogui, nesimokiusiam tos kalbos, suprasti ja parašytus nesudėtingus tekstus, Ženevoje 1925 m. buvo išleista nedidelio formato knygelė su glausta gramatika ir baziniu žodynėliu – „Esperanto raktas“. 1929 m. A. Poška parengė ir išleido lietuvišką knygelės variantą. Tai buvo lietuviškas raktas, atveriantis pasaulį. Jis pasirodė įdomus daugeliui lietuvių. 1969 bei 2003 metais išėjo pakartotini „Esperanto rakto“ leidimai. Beje, 1924 m. A. Poška gavo Švietimo ministerijos esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą ir Kaune vedė ne vienerius esperanto kalbos kursus (vieną – ir per Kauno radiją!).
Į pirmąją didesnę kelionę – per Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis ir Vokietiją – aplink Baltijos jūrą A. Poška motociklu išvyko, būdamas dvidešimties metų. Visur jis susitiko su esperantininkais ir pasakojo apie Lietuvą. Taigi A. Poška buvo ne tik esperanto kalbos vartotojas ir jos propaguotojas, bet ir žmogus, šia kalba garsinęs Lietuvą ir jos aktualijas. 1926 metais jis tampa generaliniu Visuotinės esperantininkų sąjungos (UEA) atstovu Lietuvoje. Kai 1926 m. birželio 12 d. Kaune pradėjo veikti viena galingiausių Europoje radijo stočių, pakeitęs sunegalavusį garbingąjį prelatą A. Dambrauską, pirmuosius klausytojus esperantiškai pasveikino A. Poška. Jis tapo ir pirmuoju naujosios valandėlės „Nia anguleto“ (mūsų kampelis) vedėju. Jam iškeliavus į Indiją, Kauno radijo laidas esperanto kalba iki 1938 m. vedė nuo okupacinės lenkų policijos iš Vilniaus pabėgęs gimnazistas, Vytauto Didžiojo universiteto studentu tapęs Stasys Sabalis.
Mintis keliauti į Indiją A. Poškai kilo taip. Kartą iš radijo klausytojo švedo jis gavo klausimą apie lietuvių ir indų kalbų giminystę. Literatūros apie tai nebuvo, todėl A. Poška, tuomet jau medicinos studentas, sumanė nukeliauti į Indiją ir pats viską išsiaiškinti. UEA jam rekomendavo pakeliui aplankyti daugiau Europos valstybių, ten skaityti paskaitas apie esperanto ir apie savo šalį – Lietuvą. Taip 1929 m. rudenį prasidėjo didžioji A. Poškos kelionė motociklu „nuo Baltijos iki Bengalijos“. Kartu jis vežėsi gerokai vyresnį mokytoją ir žurnalistą Matą Šalčių. Per Vokietiją, Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją ir Graikiją, Egiptą ir Palestiną, Iraką jie pasiekė Iraną. Čia A. Poška susirgo tropine maliarija ir prarado motociklą. Kelionės draugas jį apleido. Teherano esperantininkai ir bahajai išgelbėjo A. Poškos gyvybę ir beveik pusmetį rūpinosi jo sveikata. Po to A. Poška Irane vedė esperanto kalbos kursus, skaitė paskaitas. Galų gale 1931 m. vasarį jis pasiekė Bombėjų, susitiko su jau pažįstamu UEA atstovu A. K. Divekaru, buvo apgyvendintas bahajų centre ir dar tais pačiais metais ėmė studijuoti antropologiją Bombėjaus universitete. 1933 metais, tarpininkaujant esperantininkų UEA, tarptautinis Raudonasis kryžius įgaliojo A. Pošką administruoti tarptautinę paramą Šiaurės Indijoje įvykusio žemės drebėjimo aukoms.
Per savo keturių metų buvimą Indijoje A. Poška kaip antropologas dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Bombėjuje ir Kalkutoje jis mokė esperanto kalbos (kursus organizavo A. K. Divekaras) ir taip prisidėjo skatindamas esperanto judėjimą Indijoje. Grįždamas namo A. Poška pusmečiui sustojo Bulgarijoje. Esperanto kalbos kursus vedė ir ten.
1937 metais A. Poška grįžo iš aštuonerius metus užtrukusios epopėjinės kelionės. Tarptautiniam skaitytojui skirtas Lietuvos esperantininkų žurnalas „Litova Stelo“ (Lietuvos žvaigždė) informavo: „Grįžo pasaulio keliautojas, žinomas esperantininkas p. Poška-Paškevičius, apkeliavęs pusę pasaulio“. A. Poška publikavo viešą padėkos laišką esperantininkams „Mano broliams“ Indijoje, Persijoje, Turkijoje, Bulgarijoje (20 pavardžių) ir daugeliui kitų už įvairias paslaugas, viešnagę ir t. t.“. Tais pačiais 1937-aisiais jis buvo išrinktas Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku ir juo išbuvo iki 1940 m. birželio, t.my. iki sovietinės Lietuvos okupacijos. Lankydamasis 1938 m. Lenkijoje, jis aplankė esperanto kalbos iniciatoriaus Lazario Zamenhofo kapą Varšuvos žydų kapinėse.
A. Poška buvo tauri asmenybė. Yra žinoma, kad nuo nacių jis yra išgelbėjęs ne vieną žydą. Ir šios istorijos yra susijusios su esperanto. Vienas iš išgelbėtų buvo Akivas Geršateris, aktyvus Vilniaus esperantininkas, Pasaulio esperantininkų asociacijos atstovas Vilniuje. Su juo A. Poška buvo susipažinęs 1939 metais.
1939 m. išleidžiami pirmieji du tomai iš sumanytos kelionių aprašymų serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (2012 m. pasirodė paskutinis, aštuntasis tomas). Kiekviename tome sutinkame daug jam kelionėje padėjusių esperantininkų vardų. Kelionė praturtino ne tik žingeidųjį A. Pošką, bet kartu su juo „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keliavusį knygų skaitytoją. Taip ne vienas skaitytojas rado sau atsakymą į klausimą, kokia praktinė esperanto kalbos nauda.
2012 m., esperanto kalbos 125-mečio proga, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta paroda. Vienas iš eksponuotų šios bibliotekos fonduose saugomų dokumentų buvo 1940 m. birželio 25 d. organizacijos „Esperantista Interhelpo“ (esperantininkų pagalba nacių teroro aukoms) atsakymas LES pirmininkui Antanui Poškai, kad jo pastangos suteikti Lietuvos pilietybę nacių persekiojamiems esperanto iniciatoriaus Lazario Zamenhofo šeimos nariams nebeturi prasmės… Publikacija apie parodą ir šį dokumentą susilaukė didelio užsienio esperantininkų susidomėjimo. Informaciją apie parodą paskelbė dvylikos pasaulio šalių esperantininkų tinklalapiai, tarp jų ir kinų.
Po 1940 m. sovietinės aneksijos Lietuvos esperantininkai, kaip ir kiti Sovietijos esperantininkai, atsidūrė nepatikimųjų sąrašuose. Kartu su kitomis nekomunistinėmis organizacijomis buvo likviduota ir A. Poškos vadovaujama Lietuvos esperantininkų sąjunga. Kaip Hitleris, taip ir Stalinas esperanto kalbą draudė, o esperantininkus persekiojo. Neabejotina, kad tai, jog A. Poška buvo esperantininkų vadovas, irgi prisidėjo prie jo tremties į Vorkutlagą 1945 metais. Stalinui esperanto buvo „kosmopolitų“ kalba, Hitleriui – žydų kalba, nes, kaip jau minėta, šios kalbos kūrėjas Zamenhofas buvo žydas. A. Poškai gi esperanto buvo tautas suartinanti kalba.
Stalinui mirus dar niekas nepasikeitė. Tačiau 1954 m. UNESCO Generalinė asamblėja Montevidėjuje pripažino, kad esperanto kalbos pasiekimai atitinka UNESCO tikslus bei idealus ir į 1957 m. Jaunimo bei studentų festivalio Maskvoje programą buvo įtrauktas tarptautinis esperantininkų susitikimas. Valdančiajai komunistų partijai teko sušvelninti savo požiūrį į esperantininkus. Taip esperantininkų judėjimas Sovietų Sąjungoje ėmė atgimti. Svarbų organizacinį vaidmenį atliko Pabaltijo esperantininkų organizuojamos Pabaltijo esperantininkų stovyklos (BET). Dabar šis renginys – Baltijos esperantininkų dienos. Daugiametėje BET istorijoje išlieka ryški ir Antano Poškos figūra.
1958 metais reabilituotas, po metų A. Poška grįžo į Vilnių, įsijungė į esperantininkų gyvenimą, atnaujino susirašinėjimą su užsienio esperantininkais, užmezgė ryšį su į Kanadą pasitraukusiu buvusiu Lietuvos esperantininkų sąjungos sekretoriumi žurnalistu Pranu Enskaičiu. 1964 m. A. Poška tapo Vilniaus esperantininkų klubo pirmininku ir buvo juo iki 1969 m., kol perdavė šias pareigas kitam aktyviam esperantininkui – Adomui Vaitilavičiui. A. Poška pagyvino klubo veiklą, buvo aktyvus esperantininkų sąjūdžio dalyvis. Dalyvaudamas BET renginiuose, jis susilaukdavo pelnyto dėmesio. Kartu su minėtu A. Vaitilavičiumi 1967 metais suorganizo 9-ąją BET Vilniuje. Šis esperantininkų renginys buvo pirmasis tarptautinis renginys sovietinėje Lietuvoje. Dalyvavo net 432 žmonės iš Bulgarijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Vengrijos. Didžiąją dalyvių dalį sudarė tuometinės Sovietų Sąjungos atstovai. Pagrindiniam renginio organizatoriui ir vadovui A. Poškai talkino nemažas lietuvių esperantininkų būrys.
A. Poška daug dirbo, tvarkydamas savo unikaliosios kelionės aprašymo tekstus. 1979 metais jis ėmėsi rašyti kelionių prisiminimo knygą esperanto kalba ir publikuoti jos fragmentus. Šios knygos „Ni ĉiuj estas fratoj“ (Mes visi esame broliai) ištraukas 1993 metais publikavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalas „Litova Stelo“ (Lietuvos žvaigždė). Gal kada nors visa ši knyga išeis atskiru leidiniu ir tuomet taps dar vienu pasaulio esperantininkų pažinimo šaltiniu, dar labiau pagarsins A. Pošką – keliautoją, žurnalistą, esperantininką.
A. Pošką nuo pat vaikystės per visą gyvenimą lydėjo nepasotinamas pažinimo alkis, siekis pažinti baltų ištakas, noras, kad skirtingų tautų žmonės gyventų santarvėje ir jaustųsi esą broliai. Jis sakė: „Išmokęs esperanto kalbą aš turėjau draugų visame pasaulyje. Jų buvo įvairių rasių, religijų, tautų ir šalių, bet visi jie buvo žmonės – visi norėjo gyventi, džiaugtis, kurti, draugauti“. Savo gyvenimu A. Poška pademonstravo praktinę tarptautinės esperanto kalbos vertę.
Autorius yra Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos generalinis
sekretorius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas