PIRMIEJI ATSILIEPIMAI
„Klaidingos istorinės sąmonės“ kančia ir jos įveikimas
Romualdas Grigas
Praėjo vos dešimt dienų po akad. E. Jovaišos knygos „Aisčiai. Erdvė“ pristatymo. Vartau puslapius, skaitau atskiras vietas, įsijaučiu į tekstą, piešinius ir daugybę paties autoriaus sudarytų žemėlapių. Sudėtingas, labai sudėtingas tekstas. Bet, paprašytas šio laikraščio redaktorių, drįstu išsakyti keletą patirto įspūdžio fragmentų.
Regis, visai neseniai, prieš keletą metų akis į akį ginčijausi su iškilia asmenybe (vardo neminėsiu), kuri lemdavo lietuvių (baltų, aisčių) istorijos interpretacijas. Įsivėliau į privačią diskusiją vien dėl tos priežasties, kad mokslininkas ką tik buvo spaudai pateikęs interviu, kur „juodu ant balto“ buvo užrašyta, kad mes, lietuviai, esame tie patys slavai, tik kalbantys kažkaip užsilikusiu lietuvišku dialektu. Tarsi pasiteisindamas jis tada man pasakė: „yra taip, kaip yra…“ Gavo ordinus iš kaimynų. Pietinio kaimyno universitetuose, remiantis lietuvių mokslininko autoritetu, studentams dėstoma, kad lietuviai – visai ne lietuviai, o tie patys slavai, tik nuklydę į šalikelę nuo slaviškosios magistralės…
Kodėl skaitytojui šią liūdną tiesą pateikiau? Ogi jau vien dėl tos priežasties, kad po akad. E. Jovaišos pirmos antros monografijos, skirtos aisčių istorijai (autorius prižadėjo parašyti dar kelis tomus – tiek turįs gausios medžiagos ir įkvėpimo!), toliau pasauliui skleisti melagingą istorinę sąmonę bus tiesiog neįmanoma.
Abiejų įspūdingų knygų autorius stulbina skaitytoją iš „pašalių“ surankiota gausia, nauja informacija. Tarsi jam būtų medžiagą teikusios kokios tai paslaptingos tarnybos… Pateikiamas labai įdomus 1535 metais datuojamas šaltinis, kuriame aprašomi po krikšto į prūsų pajūrį atitremti sūduviai. Aprašytas sunkus įsiaudrinusios jau šaltos jūros bangose gintarą gaudančių sūduvių darbas. Tai jau buvo kryžiuočių išniekinti ir pavergti žmonės… Bet čia pat randame ir tokį įrašą: „Šita gentis visada užsispyrusi siekė išsaugoti apdarus, religines apeigas ir savo protėvių kultūrą…“ (žr. E. Jovaišos monografijoje, 174 psl.). Štai kokie buvo tie aisčiai! Ko gero iš senųjų laikų žemaičiai dar šį tą reikšmingo bus išsaugoję. Ir – padovanoję Lietuvai.
2013 metais pasaulį išvydo Montero Gijermo Moron ispanų kalba parašyta knyga: „Imperijos ir imperija“. Autorius – pasaulinį pripažinimą įgijęs civilizacijų tyrinėtojas. Štai ką ir kaip jis rašo: „Vizigodai priklauso didžiai baltų kultūrai, kuri išplito po visą Vakarų Europą ir įsikūrė Ispanijoje (vizigodai) ir Italijoje (ostrogodai), kultūrai, kuri išliko tvirta ir davė pagrindą Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos istorijai.“ Iškilusis mokslininkas taip rašė tiesiogiai įtakotas mūsų tautietės dr. Jūratės Statkutės de Rosales (šį rudenį jai sukako 85 metai!), gyvenančios ir dirbančios Venesueloje (Karakase).
Akad. E. Jovaiša savo antroje aisčiams skirtoje monografijoje nemini nė vieno iš čia ką tik mano įvardintų dviejų autorių. Bet, apsiginklavęs istoriko drąsa ir įžvalgomis, akademikas, minėdamas gotus, visada neužmiršta pastebėti, kad visuose jų maršrutuose aptinkami vakarinių galindų ir sūduvių pėdsakai, netgi pakankamai ryškūs jų apsigyvenimo naujose žemėse ženklai.
Taigi, bendras pasirodžiusios monografijos įspūdis toks, kad turime jau pravertą langą, pro kurį laukan išskuba „klaidinanti istorinė sąmonė“, o jos vietą užima objektyvesnėmis, visavertiškesnėmis žiniomis grindžiamas mūsų, t. y. lietuvių, istorinis sąmoningumas. Autorius yra profesorius, habilituotas mokslų daktaras, daugelio darbų apie tautos tapatybę ir jos raidą autorius, Lietuvos Mokslų akademijos narys.