2014-ji įeis į istoriją kaip ypatingų lūžių, iššūkių ir vertybių perkainavimo metai. To, ką turime greta ir kuo kasdien naudojamės, dažniausiai tinkame neįvertiname ar net nepastebime. Atrodo, taip visada buvo ir visada bus. Pavyzdžiui, gimtoji kalba. Ar iš tikrųjų ją laikome viena iš didžiausių mūsų vertybių, ar ją gerbiame, saugome ir puoselėjame? O gal atrodo, kad net nėra nuo ko saugoti, nes lyg ir niekas šiuo metu į ją agresyviai nesikėsina ir nedraudžia vartoti.
Prieš kurį laiką atsitiktinai teko nugirsti klestinčiu verslininku save vadinusio asmens kalbėjimą „Žinių radijo“ laidoje. Didžiausiu priešu jis įvardijo … Valstybinę kalbos inspekciją. Esą ji neleistinai kišasi į jo verslo reikalus, trukdo jam tinkamai pavadinti naujas įmones ir gaminius, moderniškai reklamuoti prekes, net apkartino jo gyvenimą, reikalaudama laikytis „atgyvenusių ir niekam nebereikalingų“ taisyklių, net gąsdindama skirti baudas. Po tos piktos kalbos taip ir liko neaišku, ar kalbos inspekcija iš tikrųjų skyrė jam bent vieną baudą, ar tik pagrūmojo mažuoju piršteliu. Tačiau iš šio asmens lūpų biro tokios grubios stiliaus ir kirčiavimo klaidos, kad buvo akivaizdu, jog žmogus seniai prarado gimtosios kalbos jausmą. Kaip kitaip galima įvertinti tai, kad jis vis kartojo: „Du tūkstantis keturioliktų metų…“ „grįžti atgal“, „dadėti algą“, „kas liečia“ ir pan., nuolat kaišiojo nereikalingus svetimžodžius. Todėl ir jo aiškinimai apie kalbos inspekcijos daromą žalą verslui skambėjo panašiai, kaip apgirtusio mažaraščio vapaliojimai apie genetiką arba kosmosą. Tačiau laidos vedėjas taip ir neišdrįso šiam pašnekovui priminti bent apie Valstybinės kalbos įstatymą.
Palikime užmarštyje tą nevykusią radijo laidą. Bet kaip reikia įvertinti kai kurių įstatymų leidėjų šiemet itin įkyriai kartotus siūlymus „modernizuoti“ gimtosios kalbos abėcėlę, įtraukiant naujas raides, arba įteisinti iškraipytus vietovardžius, motyvuojant neva tautinių mažumų teisėmis? Nejaugi gimtosios kalbos ir tautinės tapatybės vertę žmogus pajunta tik ilgokai išbuvęs tarp svetimųjų? O gal atsitinka kaip tik priešingai: svetur būdamas nusprendžia, kad tos gimtosios kalbos jam ir visai nebereikia.
Didžiulė vertybė – teisė laisvai keliauti vos ne po visą pasaulį. Tačiau ši laisvė neatsiejama nuo taikos. Jau trims mūsų valstybės gyventojų kartoms taika yra savaime suprantamas dalykas. Iki šių metų net neįsivaizdavome, kad taikiai kasdienybei gali iškilti mirtinas pavojus, kad karo pašvaistė taip priartės. Kai iki šiol matydavome karo vaizdus televizoriaus arba kompiuterio ekrane, visada žinojome, kad tai vyksta … kažkur labai toli. Manėme, kad mūsų tai visai neliečia. Net ir tragiška Sausio 13-oji daugeliui mūsų atrodė lyg mokykliniame istorijos vadovėlyje paminėtas faktas. Universiteto auditorijoje užklausus apie pasirengimą ginti savo valstybę, pamatydavome visiškai suglumusius veidus. Nuo ko, girdi, ją reikia ginti? Priminimas, kad nenorintieji turėti savos kariuomenės visada bus priversti šerti svetimą, pakibdavo, neradęs jokio atgarsio.
Bet štai dabar jau visai netoliese griaudėja artilerija, griūva bombų sudaužyti namai, kasdien žūva žmonės, tarp kurių jau gal būt pateko ir tie, kuriuos pažinojome, su kuriais bendravome. Kijevas (Maidanas), Krymas, Doneckas, Luhanskas, Mariupolis … – vietovės, kuriose neseniai lankėmės ar planavome lankytis. Ten ką tik siautėjo arba dabar siautėja kareiviai be jokių įprastų atpažinimo ženklų. „Žalieji žmogeliukai“ – anaiptol ne animacinio filmuko personažai. Bet karo ženklai nebeapsiriboja tik Ukraina Virš Baltijos vis dažniau skraido bombonešiai ir naikintuvai, neatsakinėjantys į kaimyninių valstybių aviacijos tarnybų užklausimus. Ne tik prie Stokholmo, bet ir prie Rygos iš kažkur netikėtai atsiranda povandeniniai laivai, tik niekas nesiteikia atsakyti, kas ir kodėl juos čia siuntinėja. Iš televizijos stočių, per reklamines pertraukas rodančių restauruotus senovinių vienuolynų ir bažnyčių ansamblius, sklinda neapykanta kaimynams, melas ir šmeižtas, gąsdinimai ir grasinimai. Ir mūsų žiniasklaidoje pasirodo šiurpūs, nerimą keliantys pranešimai: pažeidus valstybės sieną pagrobtas ir nežinia kur išgabentas Estijos pareigūnas, sulaikytas Lietuvos žvejybos laivas, prie Rusijos muitinių ilgam įstrigo sunkvežimiai su maisto produktais ir t. t. Tačiau daugeliui televizijos žiūrovų ir interneto naršytojų visa tai vis dar atrodo lyg „veiksmo filmo“ kadrai.
Ar mūsų akademinė bendruomenė jau pajuto, kad pavojus taikai – visai realus ir vis didėjantis? Ar ši bendruomenė jau suvokia didėjančią savo atsakomybę pavojaus akivaizdoje? O gal tebeguodžiame savo iliuzija, kad nerimą didinantys įvykiai ir aštrėjanti retorika yra tik kelių valdžios institucijų reikalas? Ar ne mūsų valstybės mokslininkų pareiga pasakyti Briuselio ir Strasbūro, Romos ir Madrido kolegoms, kad čia – anaiptol ne diplomatiniai žaidimai? Įspėti, kad žūstantys Kijevo arba Donecko apylinkėse tapo vis agresyviau į kitų kraštų laisvę besikėsinančios grupuotės aukomis. Grupuotės, savo veiksmus teisinančios neva valstybei iškilusiu pavojumi, nors niekas nesikėsino į jos teritorinį vientisumą ar jos piliečių gyvybę. Kas Europos Sąjungos institucijų vadovams ir Europarlamento nariams turi priminti apie tai, kokio masto buvo aneksuotų valstybių piliečių trėmimai į vietoves, kur net žolė neauga, ką reiškia Gulagas, ko iki šiol nepripažįsta ir jokios atsakomybės neprisiima valstybė, laikanti save Sovietų Sąjungos teisių perėmėja? Kas turi priminti Italijos atstovei, dabar tapusiai ES užsienio reikalų komisare, kad „Vila Lituanica“ iki šiol negrąžinta Lietuvai? Kas turi Europos komisijos vadovams išaiškinti, kaip Karaliaučiaus kraštas tapo Rusijos dalimi ir kas atsitiko su jo gyventojais, šį kraštą užimant sovietų kariuomenei?
Akademinėje visuomenėje yra ir daugiau problemų, kurias kol kas galima laikyti vidinėmis. Prieš porą savaičių Aleksandro Stulginskio universitete įvyko Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir kaimo sociologijos sekcijos organizuota diskusija apie užmiesčio regionų raidą ir jų perspektyvas. Pranešėjai iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Mykolo Romerio universiteto ir kitų institucijų atvyko labai gerai pasiruošę, sukaupę daugybę gerai suklasifikuotų faktų, išryškinę atokesnių vietovių ekonominės raidos tendencijas. Tokio mokslinės informacijos kiekio, kuris buvo pateiktas šioje diskusijoje, būtų pakakę ir 2-3 dienų tarptautinei konferencijai. Diskusijos dalyviai aptarė regionų perspektyvas, prognozavo galimus savivaldos pokyčius po kitais metais planuojamų rinkimų. Aštrokai išsiskyrė tiek dabartinės savivaldos vertinimai, tiek būsimųjų rinkimų prognozės, pavyzdžiui, tiesioginių savivaldybių merų rinkimų galimos pasekmės. Diskusijoje kalbėjo mokslininkai, ne vieną dešimtmetį pašventę užmiesčio raidos tyrimams, miesto ir kaimo ekonominių bei kultūrinių ryšių perspektyvoms.
Tačiau kas išgirdo gilias mokslines įžvalgas, kas susimąstė, ar tiksliai įvardijame raidos tendencijas, ar numatome dabartinių tendencijų pasekmes? Deja, tik patys šios diskusijos dalyviai. Suprantama, kad pasikeitimas turima informacija mokslininkams buvo labai naudingas. Tačiau kas turėtų vykti dabar? Kaip šios diskusijos išvados gali pasiekti visuomenę? Juk kalbėta būtent apie ją? Pagaliau, ar tokios diskusijos paskatins tarpdisciplininį dialogą?
Dalyvaujant šių metų moksliniuose renginiuose darėsi vis labiau akivaizdu, kad akademinė visuomenė yra aklinai užsisklendusi savo institucinėse struktūrose, atitrūkusi nuo plačiosios auditorijos, kuriai iš tikrųjų skiriami šių tyrimų rezultatai. Mokslo populiarinimas – viena iš labiausiai skaudžių problemų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų. Sukurti šiuolaikišką mokslo populiarinimo sistemą – pačios akademinės visuomenės uždavinys. Jokia valdžios institucija už mus jo neišspręs. Visuomenės supažindinimas su naujausiais socialinių tyrimų rezultatais prisidėtų ir prie jos sutelkimo didėjančių ir vis pavojingesnių iššūkių akivaizdoje. Jau vien tai, kad eiliniuose rinkimuose dalyvauja vis mažiau rinkėjų, liudija apie tai, kad mokslininkų išvados lieka projektų ataskaitose ir nepasiekia nei savimi patenkintų valdžios institucijų, nei jomis vis labiau ir labiau nepasitikinčių piliečių.