Vytautas Rimša
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vieną šių metų rudens popietę įvyko Lietuvos edukologijos universiteto (toliau LEU) Edukacinių tyrimų instituto (toliau ETI) vyresniojo mokslo darbuotojo, doc. dr. Jono Dautaro kūrybos popietė. Ją surengė Tėviškės pažinimo draugija (toliau TPD). Tai – ne vienintelis ar atsitiktinis renginys, skirtas draugijos nario mokslinei veiklai ir jos rezultatams su bendraminčiais aptarti.
Ruošiantis šiam renginiui pirmiausia buvo pasirūpinta išsamia autoriaus knygų ir kitų leidinių paroda. Daugiausia vietos teko Lietuvoje ir Čikagoje (JAV) parašytoms ir sudarytoms knygoms: „Mokyklų bibliotekų darbas ugdant mokinių tiriamuosius mokėjimus kraštotyros veikloje“ (1987), „Bakalauro diplomas: kaip jį įgyti?“ (1994), „Tyrimo mokėjimų ugdymas kraštotyros veikloje“ (1997), „Pedagogo Domo Veličkos kūrybinis palikimas: bibliografija“ (Čikaga, 1997), „Lituanistinio ugdymo JAV būklė ir perspektyvos“ (1998), „Lietuvių išeivijos pedagoginė mintis: chrestomatija“ (2001), „Pedagogas Juozas Plačas“ (2002), „Prof. dr. Jonas A. Račkauskas: pedagoginė, mokslinė ir visuomeninė veikla“ (2004), „Pedagoginis lituanistikos institutas 1958–2003: 45 m.“ (Čikaga, 2005).
Kitą parodos dalį sudarė mokslininko darbai, kuriuose kartu su bendraautoriais aprašyti tiriamųjų projektų rezultatai: „Aukštosios mokyklos dėstytojų pedagoginių kompetencijų tobulinimas“ (2007, 1-3 dalys) ir „Nacionalinės švietimo sistemos“ (2008), taip pat jo sudarytos arba suredaguotos knygos: „Profesorius Albinas Liaugminas: monografija“ (2005), „Sofija Jonynienė: pedagogė, lietuvybės puoselėtoja Jungtinėse Amerikos Valstijose“ (2013). Čia tilpo ir LEU (ankščiau – VVPI, VPU) moksliniai tęstiniai leidiniai „Socialinis ugdymas“ (1997–2000) ir „Edukacinės studijos: jaunųjų mokslininkų darbai“ (2008–2012), kuriuos mokslininkui teko sudaryti, redaguoti, būti bendraautoriumi ar straipsnių recenzentu. Buvo parodoje ir keletas JAV lituanistinių mokyklų bei jas globojančių organizacijų išleistų vadovėlių bei statistikos leidinių.
Popietę pradėjo TPD Vilniaus skyriaus pirmininkė Birutė Mikulytė. Priminusi skyriaus atliktus darbus, ji apžvelgė docento J. Dautaro pedagoginę profesinę veiklą ir pakvietė pokalbiui apie jo knygas ir kitus mokslo darbus. J. Dautaras papasakojo, kaip rinkosi mokytojo profesiją, apžvelgė darbą Lietuvos edukologijos universitete ir jo LEU Edukacinių tyrimų institute. Svarbiausios jo mokslinių tyrimų sritys: šiuolaikinė didaktika, studentų savarankiškas darbas, mokytojų rengimas, pedagogų kompetencijų tobulinimas, suaugusiųjų švietimas, lituanistinis švietimas JAV (plačiau žr. knygoje „Jonas Dautaras: pašaukimas – edukologija“, 2014).
Pristatydamas leidinių parodą, autorius supažindino renginio dalyvius su visomis knygomis, kurios viena po kitos keliavo per klausytojų rankas ir susilaukė didelio susidomėjimo bei komentarų, nes nemažą auditorijos dalį sudarė mokytojai. Juos domino autoriaus stažuotės, trukusios aštuonerius metus po tris mėnesius Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) bei darbai, renkant medžiagą knygoms apie JAV lituanistinį švietimą, lituanistinių mokyklų mokytojų konferencijas Lemonte, 1998 metais atlikti JAV lituanistinių mokyklų mokytojų informacinių poreikių, o 2000-aisiais – JAV lituanistinių mokyklų sistemos būklės ir jos raidos tendencijų tyrimo rezultatai, Lietuvos ir Amerikoje pedagogų, minimų šiose knygose, veikla ir likimai bei daug kitų klausimų.
Šio straipsnio autorius – buvęs VVU ir Kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto dėstytojas, o dabar Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojas, bibliografas docento mokslinius darbus ir jų rezultatais pagrįstas knygas vertino lietuvių pedagogikos istorijos tyrimų tęstinumo, lyginamosios pedagogikos sistemų raidos šalyje bei užsienyje pažinimo, gretinimo ir analizės požiūriu, taip pat JAV lituanistinių mokyklų veiklos platesnių studijų, o ypač jų darbo organizavimo ir patirties sklaidos Lietuvoje, aspektais.
Apie J. Dautaro mokslinius darbus diskusijose kalbėjo istorikė, humanitarinių mokslų dr. Nastazija Kairiūkštytė. Jos nuomone, knygos apie prabėgusių laikų dorus pedagogus ir JAV lituanistinių mokyklų būklę bei patirtį yra itin geras pavyzdys Lietuvos švietimo sistemas tvarkantiems vadovams, atsakingiems už tai, kaip turėtų būti šiandien reabilituojamas ir kuriamas mokytojų autoritetas, kokiais tautinio ugdymo idealais ir patriotinio ugdymo koncepcijomis turėtume vadovautis mokyklose. Deja, valstybės mastu sukurtų ir įteisintų tokių sistemų ir koncepcijų respublikoje vis dar neturime. Šiandien jų ypatingai pasigendame, nes daugelis mokytojų jau net nebegali susikalbėti su savo mokiniais. Ką tuomet kalbėti apie pedagogo pavyzdžio, prestižo ar jo žodžio įtaką bei poveikį moksleivių ugdymo procesams.
TPD pirmininką, istorijos mokslų dr. Joną Rekešių diskusijų metu daugiausiai domino klausimas, kaip didžiulis J. Dautaro Lietuvoje ir JAV atliktų tyrimų rezultatai bei parodoje matomos knygos – yra žinomi ir naudojami respublikoje, sprendžiant teorines bei praktines pedagogikos problemas. Jis paprašė, kad autorius apie tai papasakotų plačiau. Popietės dalyviai mokslininkui pateikė ir daugiau klausimų.
Atsakius į juos, oficialioji popietės dalis, užtrukusi vos ne tris valandas, baigėsi, bet dalyviai neskubėjo namo. Diskusijos apie praeities ir dabarties pedagogiką sukėlė įvairių minčių, tad mokytojai ir kiti dalyviai turėjo dar daug ką su renginio „kaltininku“ aptarti prie arbatos puodelio.
Autorius yra Vilniaus apskrities