Kounteya Sinha
Kalkutos universitetas patvirtino, kad pomirtinis daktaro vardas suteiktas vienam iš didžiausių pasaulio tyrinėtojų – lietuvių keliautojui ir antropologui Antanui Poškai – žmogui, kuris 1929 metais įvykdė neįtikėtiną kelionę motociklu iš Vilniaus į Indiją. Lapkričio 28 dieną prezidentas Pranabas Mukherjee surengė specialų priėmimą universitete ir kartu su Vakarų Bengalijos gubernatoriumi Keshari Nath Tripathi ir universiteto vicekancleriu Suranjan Das‘u paskelbė nutarimą pripažinti pomirtinį garbės daktaro laipsnį Antanui Poškai už jo indėlį į indologijos studijas.
Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat Kelpša pakvietė A. Poškos dukterį Laimutę Kisielienę į Kalkutą atsiimti jos tėvui skirto daktaro laipsnio diplomo. Ji pirmą kartą apsilankė Indijoje, kad galėtų susipažinti su tėvo pėdomis šioje šalyje. Tokį sprendimą sąlygojo tai, kad „The Times of India surado Laimutę, dabar dirbančią choreografijos ir šokio metodologijos profesore Lietuvos edukologijos universitete. Ji pirmą kartą parodė trijų surištų knygų rinkinį su R. Tagorės parašu ir mažu, delno dydžio žurnalu, pagamintu iš beržo žievės. Šias knygas jai perdavė pagyvenusi moteris, kuri vieną dieną susirado ją ir perdavė šiuos rankraščius. Rašysena liudijo, kad tai tėvo rankraščiai, sukurti jam esant tremtyje.
Dr. Das akcentavo, kad A. Poška simbolizavo Rytų Europos dėmesį Indijai. Jam suteiktas daktaro laipsnis už indėlį, populiarinant Indiją pasaulyje savo gausiame rašytiniame palikime. Universiteto vicekancleris pavadino A. Poškos veiklą žygdarbiu. Jis pažymėjo, kad A. Poška yra studijavęs Kalkutos universitete. Indijos vyriausybė teikia prioritetą glaudžių santykių su Lietuva plėtojimui. Daktaro laipsnio suteikimas Lietuvos antropologui prisidės stiprinant šią draugystę.
„The Times of India“ susipažino su A. Poškos darbais, tarp kurių yra ir pirmieji Rabindranato Tagorės veikalų vertimai į lietuvių kalbą, išspausdinti 1929 m. Kai Poška grįžo į Lietuvą po aštuonerius metus trukusios kelionės po pasaulį, sovietų valdžia jį suėmė ir išsiuntė aštuoniolikai metų į Sibirą, nepateikdama jokios formalios tokios bausmės priežasties.
A. Poškos dukterį aplankiusi moteris pasakė Laimutei, kad jos tėtis grįžo iš Indijos kaip vienas didžiausių Rabindranato Tagorės gerbėjų. Jo darbai buvo pirmieji indų literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Tremtyje stokodamas popieriaus jis užrašams naudojo beržo žievę. Be to, būdamas tremtyje, jis taip pat rašė poeziją, sekdamas R. Tagorės stiliumi. Jis perdavė šiuos užrašus moteriai, visiškai ja pasitikėdamas, nors žinojo, kad ji dirbo tuo metu sovietų kontroliuojamose leidykloje. Jis tikėjosi, kad toji leidykla išleis jo vertimus, bet valdžia sunaikino daugumą jo darbų. Tarp Poškos perduotų rankraščių buvo ir raštelis, kuriame jo ranka pažymėta: „Šie vertimai yra mažas šviesos spindulėlis neviltyje“. Moteris akimirksniu suprato, kad tai „didelis kultūrinis palikimas“, kurį reikia išsaugoti ir paslėpti nuo sovietų. Todėl atsiradus galimybei ji, atvykusi į Lietuvą, pasibeldė į Laimutės duris ir perdavė rankraščius.
Išskirtiniame interviu, duotame „The Times of India“ Laimutė pasakė: „Aš buvau nustebinta, kai aš gavau šiuos rankraščius. Tėtis labai mylėjo Indiją, ir aš užaugau klausydama istorijų apie Tagorę ir Gandį. Mano tėtis niekada niekam nepasakojo apie šiuos vertimus. Tagorės darbai padarė didelę įtaką mano tėčiui. <…> Tai yra tikri kultūros paveldo perlai. Mielai šiuos rankraščius atiduočiau bet kuriam leidėjui, kuris sutiktų išspausdinti šiuos vertimus. Tačiau vargu, ar kas nors juos dabar įvertintų“. Ji pridūrė: „Tėčio svajonė buvo išversti Vedas į lietuvių kalbą“. Vienas iš jo išverstų darbų pažymėtas įrašu: „1932-aisiais Šantiniketane“. Jame teigiama, kad „būdamas didžiojo Indijos poeto svečiu ir jam asmeniškai padedant, aš paruošiau mažą dovaną lietuviams. Tai yra Tagorės kūrybos perlas, vadinamasis „Derliaus nuėmimas“.
Laimutė paliudijo, kad Poška ir Tagorė Kalkutoje susitiko du kartus. Ji pasakė: „Šantiniketane (Shantiniketan) jis tris dienas laukė susitikimo su Tagore. Mano tėtis vėliau pabrėžė, kad pirmasis susitikimas tarp jo ir Tagorės nebuvo šiltas. Tik tada, kai Tagorė pradėjo domėtis Poškos kelione į Indiją, jis susidomėjo ir pačiu Poška. Kai šis pateikė pasiūlymą išversti jo darbus, R. Tagorė tai iš pradžių suprato kaip bandymą iš šių vertimų pasipelnyti.
Poška savo dienoraščiuose taip pat rašė, kad nori pasakyti daug gražių žodžių apie Bengalijos gyventojus. „Jis patyrė, kad bengalai yra ypač šilti, mieli ir kūrybiški, kaip ir Tagorės pasakojimuose“, – sakė Laimutė.
Poška sutiko Laimutės mamą, būdamas tremtyje. Laimutė gimė 1950 metais Petropavlovske, Kazachstane. Ji buvo devynerių, kai šeima sugrįžo į Lietuvą. „Tėtis niekada nepasakojo, kodėl jį sovietų valdžia ištrėmė. Kai kas nors jo to užklausdavo, jis juokaudamas atsakydavo, esą nubaustas už tai, kad pavogė Stalino pypkę. Vienas iš Poškos artimų draugų ir lingvistų iš Bengalijos Suniti Kumaras Chatterji jam padovanojo R. Tagorės fotografiją, kurią jis visada nešiodavosi kartu su savimi“, – taip pasakė Poškos duktė Laimutė, kuri, klausydamasi tėčio pasakojimų apie indiškus šokius, ir pati tapo choreografijos mokytoja
A. Poška kartu su bendrakeleiviu Matu Šalčiumi išsiruošė į nepakartojamą kelionę į Indiją, kaip jau minėta, 1929 metais. Jų keliai išsiskyrė Irane, ir kiekvienas iš jų savarankiškai pasiekė Indiją po metų. M. Šalčius tęsė savo kelionę, pasukdamas į Filipinus, o Poška pasiliko Indijoje penkeriems metams. Jis studijavo Bombėjaus, o vėliau – Kalkutos universitete. Ten jis taip pat dirbo Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijoje Kalkutoje. Jis pašventė šiuos metus lietuvių ir sanskrito kalbų studijoms, lygino indų Vedas ir lietuvių folklorą, susibičiuliavo su Indijos inteligentija ir aistringai palaikė Indijos nepriklausomybės siekius. Gyvendamas XX a. kolonijinėje Indijoje, jis liko ištikimas esperanto – tarptautinės kalbos, kurią sukūrė Lietuvoje gyvenęs Liudvikas Zamenhofas, gerbėjas.
Sovietų okupacijos metu A. Poška buvo areštuotas todėl, kad buvo daug keliavęs ir gerai pažinojo pasaulį, buvusį anapus geležinės uždangos. Jam teko sunkiai dirbti Sibiro lageriuose, o vėliau – Centrinėje Azijoje. Oše (Kirgistane) jis atrado ir aprašė netyrinėtas paleolito gyvenvietes ir ten jo surastas retas fosilijas.
Pagal „The Times of India“ parengė
Onutė Gaidamavičiūtė.