Prof. Karolis Rimtautas Kašponis
(Pabaiga. Pradžia – 21 numeryje)
Nepriklausomybės metai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno valstybiniam chorui atsivėrė plačios galimybės skleisti savo meną plačiame pasaulyje ir tobulinti profesinį meistriškumą. Choras, stabiliu meniniu lygiu aplenkęs daugelį plačiai žinomų pasaulio profesionaliųjų chorų, 1992 metais buvo pakviestas į aukščiausios pakopos, manyčiau, šimtmečio renginį „Senieji ir nauji indėnų keliai“ (Old and New Indian Ways), skirtą Amerikos atradimo 500 metų sukakčiai paminėti. Šiame renginyje dalyvavo tokios įžymybės, kaip Placido Domingo, Yehudi Menuhin, Mstislav Rostropovič kt. Šventėje, kuri tęsėsi daugelyje pasaulio šalių net dvejus metus, dalyvavo Londono ir Pittsburg‘o, Prancūzijos ir Ispanijos simfoniniai orkestrai, Šv. Cecilijos akademinis choras ir orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Romos virtuozai ir daug kitų įžymiausių atlikėjų.
Į koncertą po atviru dangumi 1992 m. liepos 18 d. Berlyne prie Maifeldo stadiono, statyto 1936 m. olimpinėms žaidynėms, o dabar roko žvaigždžių koncertų vietą, minios žmonių ėjo į keliskart didesnę už Vingio parko Vilniuje aikštę. Jų daugumą sudarė jaunimas. Kauno choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojant J. Frantz‘ui, atliko čia gerai žinomą ir mėgstamą C. Orffo kantatą „Carmina buraną“. Šio kūrinio klausėsi per 75 tūkst. žmonių, džiaugsmingai sutikusių atlikėjus.
Vokietijoje choro menas užima išskirtinę vietą ir yra žinomas visame pasaulyje. Pavyzdžiui, čia yra vienas iš seniausių Europos chorų, įkurtas Šv. Tomo bažnyčioje Leipzig‘e, XIII-ojo amžiaus viduryje. Jam apie 25 metus yra vadovavęs genialusis J. S. Bachas. Čia jis sukūrė „Didžiąsias mišias“ – vieną iš vertingiausių pasaulyje muzikos šedevrų. Iš atminties palyginus mano klausytą drauge su prof. S. Sondeckiu jų atlikimą Šv. Tomo bažnyčioje jos choro (klausant tūkstantinei jaunimo auditorijai 1965.10.24) ir vėliau Kauno valstybinio choro šio kūrinio atlikimą Vilniuje, geresnį įspūdį ritminio ansamblio ir intonacijos požiūriu paliko kauniečių interpretacija. Šis Kauno valstybinio choro koncertas Berlyne buvo atsakingas išbandymas, patvirtinęs puikų Lietuvos chorinio dainavimo lygį.
Kauno valstybinio choro partneriai – dirigentai buvo Y. Menuhin, J. Frantz, M. Rostropovič, S. Sondeckis, J. Domarkas, J. Aleksa, G. Rinkevičius. Iš jų choras perėmė muzikinio mąstymo logikos ypatybių, gilaus meninio išgyvenimo tarpsnius. Tačiau tokiu partneriu šis choras tapo, pasiekęs aukštą brandumo laipsnį, kurį lemia choro meninės interpretacijos turinys ir kurį tegalima įrodyti tik savo sugebėjimais. Partneriais pasirenkami sau lygūs menininkai. Netenka abejoti, kad kiekvieno iš svečių dirigentų sėkmė daug priklauso nuo choro meninio portreto, stabilumo, jautrumo, energijos bei fizinės ištvermės. Visa tai Kauno valstybinis choras sukaupė per 45-erių metų dinamišką, kryptingą veiklą.
Ypatingą reikšmę turėjo choro draugystė su šviesios atminties žymiuoju pasaulio smuikininku ir dirigentu lordu Yehudi Menuhin‘u. Jis buvo šio choro mokytojas, vertintojas ir nuoširdus draugas. Jo dėka atsivėrė kelias į garsiąsias Europos ir Pietų Amerikos scenas. G. F. Händelio „Mesijas“, F. Schubert‘o Mišios A-dur, J. Haydn‘o „Pasaulio sutvėrimas“ – tai kūriniai, kuriuos atliekant dirigavo Y. Menuhin‘as. 1992 m. Romoje Y. Menuhin‘as, įvertindamas Kauno valstybinį chorą, pasakė, kad tai – didžiausias metų muzikinis atradimas (žr. „Lietuvos aidą“, 1992 09 15). Savo aktyvioje koncertinėje veikloje jis pasirinko Kauno valstybinį chorą savo nuolatiniu meniniu partneriu.
Menininko individualybė
Kalbant apie meninę individualybę mums svarbiausia yra pamatyti tas savybes, kurios ją skiria nuo kitų, o po to apžvelgti jos visumą. Jeigu menininkas turi daug bendrumų su kitais, tada neįdomu, nes nieko naujo iš jo nepatiriame. Tačiau jeigu yra per daug skirtumų nuo kitų, jis lieka nesuprastas. Čia ir slypi viena iš svarbiausių meno problemų. Informacijos perdavimo ir priėmimo srautas visada remiasi bendrumų ir skirtumų pagrindu. Jeigu bendrumai ir skirtumai nesuderinti, tai informacijos srautas sutrinka. Todėl visų pirma vertėtų pažvelgti į meninės individualybės teorinius, apibendrinančius teiginius.
Jeigu pamėgintume analizuoti M. K. Čiurlionio kūrybinį procesą, pavyzdžiui tapant paveikslą, kuriant simfoninę poemą ar fotografuojant, tai tikriausiai pastebėtume kažkuriuos bendruosius kūrybinius bruožus. Čia tiktų bent truputėlį priminti poezijos, muzikos ir kitų meninės kūrybos procesų bendrąsias detales, mokslininkų pastebėtas ir aprašytas.
„Literatūra prasideda lyg ir ne iš pradžios. Ją surenka iš visų nutolusių vienas nuo kito, turinčių savo užuomazgas ir atomazgas, teiginių“, – teigia V. Šklovsky („Paklydimo jėga“, 1981, p. 15). Todėl svarbu pažinti literatūros vidinius ir išorinius ženklus, kurie atskleidžiami plačiais palyginimais ir atrankos principų išaiškinimu. Tais būdais nustatoma jos struktūrinės savybės. Jos yra lygiaverčiai svarbios, atskleidžiant ir dailės bei muzikos meninį turinį.
J. Lotman teigia, kad meniniai tekstai – žodiniai, tapybiniai ir net muzikiniai – kuriami ikonografiniu, t. y. ženklų principu („Poetinio teksto analizė: eilėraščio struktūra“, 1972, p. 114). Tačiau tekstai yra suprantami tada, kai juose yra „… tiktai pasikartojantys elementai, sudarantys tam tikrą uždarą daugybę“, – teigia J. Lotman („Meninio teksto struktūra“, 1970, p. 32). Taigi čia kalbama apie reiškinių pasikartojimus, arba, kitaip tariant, dažnius. Pavyzdžiui, apibrėžiant lietuvių muzikos melodiką ir harmoniją, tokių dažnių turintys ir atskleidžia jos specifines tautines ypatybes. Tie dažniai, sklaida, tvarka šioje analizėje apibrėžiami skaitmenine išraiška, tuo lyg ir netiesiogiai pritariant kai kurių mokslininkų siūlymui XXI-ąjį amžių pavadinti skaitmeniniu. Dažniai nusako svarbiausią savybę, specifiką, arba kitaip tariant, meno individualumą ir originalumą.
Dažnius sukuria poetas, tapytojas, kompozitorius, išrinkdamas arba atrinkdamas tam tikrus elementus, kitaip tariant, ženklus. Tad, jeigu mūsų paklaustų, kaip pasidaryti originaliu, nepakartojamu, atsakymas būtų vienintelis – mokėti atrinkti, surinkti ir išsaugoti ženklus (elementus, reiškinius, situacijas ir kt.) tokių dažnių išraiška, kuri vertinama, kaip didžiai meniška, kuria sukuriamas meniškasis turinys. Daug galėtų paaiškinti natūraliosios atrankos principų analizė. „Natūrali atranka – siaubingas ir tuo pačiu metu puikus ir nuostabiai paprastas dalykas. Natūraliosios atrankos spaudimas gyvosios būtybės skulptūrą sukuria su tokiu kruopštumu, kad nieko atliekamo ir nereikalingo joje nelieka“, – sako biologas S. Šnol („Lietuvos kurjeris“, 1997, gruodis, nr. 52, p. 21). Tačiau natūraliosios atrankos mechanizmas neatskleistas. Šią problemą tyrinės būsimosios mokslininkų kartos ir, reikia manyti, atsivers dar platesnė analizuotinų reiškinių panorama.
Atrinkimo (išrinkimo) reiškinys kūryboje yra lemiantis veiksnys. Pavyzdžiui, išeities tašku M. K. Čiurlionio kūrybiniame procese buvo geriausio varianto išrinkimas, vykdant pasirinktą programą. Juo remiantis subrandinamas dabarties ir ateities veiklos modelis, veikiant milžiniškam faktorių kiekiui ir kokybei. Tas modelis remiasi ne vien mąstymo logika, nes svarbus vaidmuo čia tenka ir nuojautai. Šie abu dalykai yra glaudžiai susiję. Intelektualinis pradas ir jausmo pradas iškyla tai vienas, tai antras į pirmą vietą arba abu yra lygiaverčiai, priklausomai nuo vykdomos programos poreikių.
„Rinkimas, atrinkimas yra viena iš meninės individualybės privilegijų visose epochose“, – pabrėžia H. Lindlar („Tarptautinio simpoziumo, skirto Dmitrijui Šostakovičiui, pranešimai“, 1985, p. 363). B. Asafev mano, kad talentingas ir sugebantis pajusti pažangą kompozitorius drąsiai pertvarko ir pataiso savo patyrimą („Kritikos straipsniai, apybraižos, recenzijos“, 1967, p. 218). Remiantis čia išsakytomis mintimis, nevengiant jas laisvai perfrazuoti ir pertransformuoti, pažvelkime į kai kuriuos Kauno valstybinio choro vadovo meninės individualybės formavimosi bruožus, kurie iš dalies būdingi jo pradiniam veiklos etapui.
Kauno valstybinio choro meno vadovas
Pakeliui į M. K. Čiurlionio gimtuosius Druskininkus prasideda didžiausi Lietuvoje Dzūkijos miškai, kurių iš viso priskaičiuojama bent pustrečio šimto. Smėlynai, kalvotas žemyno kopų kraštovaizdis. Tai Druskininkų-Varėnos miškai. Miško tankmėje iš pagrindinio kelio išsuka kelelis į Mardasavo kaimą. Čia – P. Bingelio gimtinė. Graži gamta, pušynai su gaivinančiu oru veikia kiekvieną čia gyvenantį ar užklydusį žmogų. Tėvas buvo muzikalus, motina turėjo gražų balsą. Be specialaus pasiruošimo įstojęs į Vilniaus konservatoriją 1960 m., būsimasis Kauno valstybinio choro vadovas nugalėjo didžiulius sunkumus ištvermingu darbu ir pasižymėjo neeiliniais intelektualiniais gebėjimais. Pavyzdžiui, jis susikūrė sau originalius, efektyvius muzikinės klausos lavinimo būdus. Žinoma, profesinį mokslą pradėjęs, jau turėdamas 17 metų, pakankamai gerai žinojo ne tik tolimesnius tikslus, bet ir kiekvienos dienos uždavinius, kuriuos valingai atliko.
Konservatorijoje jis pasirinko pedagogo E. Sapranavičiaus dirigavimo klasę. E. Sapranavičius – kaunietis, vienas ryškiausių pedagogų konservatorijoje, vadovavęs chorams, tarp jų ir plačiai žinomam vyrų chorui „Varpas“, parašęs teorinių darbų apie dirigavimo technikos ypatybes. Jis buvo valingas, tvarkingas, emocionalus ir intelektualus, visada kupinas naujų idėjų. Pavyzdžiui, jo pastangomis įvyko pirmasis Lietuvos jaunųjų dirigentų konkursas 1964 metais. Visus žavėjo E. Sapranavičiaus meninis polėkis, interpretacijos originalumas ir veržlumas. Kai studijų metais Muzikos akademijos studentų mokslinės-kūrybinės draugijos konkurse pirmąja premija buvo įvertinta mano harmonizuotą lietuvių liaudies daina „Vai kur nužėgliuos“, tai ją atliekant baigiamajame konkurso koncerte diriguoti paprašiau savo kolegą E. Sapranavičių. Muzikos akademijos studentų choro studijos atlikimas, diriguojant E. Sapranavičiui, buvo nepriekaištingas.
Lietuvos muzikos akademijoje P. Bingelis pasirinko prof. A. Budriūno choro dirigavimo klasę. Šio menininko gyvenimo patirtis – įspūdinga. A. Budriūnas yra dirbęs prorektoriumi, operinio parengimo ir choro dirigavimo katedrų vedėju. Jis – kompozitorius, vadovavęs chorams ir orkestrui, parašęs muzikos vadovėlį mokykloms, teorinių bei metodinių darbų meninės interpretacijos klausimais. Tai vienas iš plačiai žinomų Lietuvoje choro meno meistrų. A. Budriūno požiūris į menininko ugdymą, jo vietą gyvenime, buvo visos kultūros, ir ne tik muzikinės, panoramos perspektyvoje. Jis kiekvieną iš savo mokinių studijavo, įvertindavo jų gebėjimus ir galimybes, prognozuodavo jų ateitį. Visa tai jis darė giliai ir argumentuotai. Savo klasės studentus pažinojo puikiai, mažai kalbėjo, mažai sakydavo pastabų, tačiau jos buvo ypač reikšmingos, ilgalaikės, fundamentalios.
Pernelyg anksti ir netikėtai A. Budriūnui palikus mus, P. Bingelis pasirinko mano chorinio dirigavimo klasę. Galbūt jam buvo priimtinas tos pačios dirigavimo mokyklos tradicijų tęsinys, mano parašyti teoriniai darbai, kompozicinis, universitetinis išsilavinimas. P. Bingelio iniciatyvumas, valingumas, energija ir pastovumas reikalavo visiškai kitokio darbo pobūdžio, negu dirbant su kitais studentais. Jis viską savarankiškai paruošdavo, todėl telikdavo tik įvertinti ir koreguoti, aptarti iškilusius ypatingus techninius klausimus. Dažnai neužtekdavo numatyto įprastinio darbo laiko. Ne kartą jo kolegos, net diplomantai, nusižiūrėję P. Bingelio atlikimą, pakeisdavo savo interpretacijos planą, dažniausia dramaturginiu požiūriu.
Tačiau ne šioji darbo dalis buvo svarbiausia ateičiai. Kadangi choro dirigavimo katedros vedėjo P. Bingelis buvo numatytas pretendentu į būsimo profesionalaus choro steigėjus ir meno vadovus, reikėjo sugalvoti kažką neįprasto. Svarbiausiu veiksniu tapo ateities vizija, choro įvaizdžio kūryba. P. Bingelis turėjo aiškų ateities projektą. Jis pasiūlydavo netradicinius darbus ir sprendimus. Man tereikėjo iš esmės vertinti ir persvarstyti daugelį dalykų, norint atrinkti svarbiausius veiksnius, kuriuos pasiūlydavo ir kuriais remdavosi pats, turėdamas būsimo choro viziją.
Norėčiau paminėti vieną, iš pirmo žvilgsnio lyg ir netiesioginį pavyzdį. Po valstybinio viešo dirigavimo egzamino-koncerto, dalyvaujant gausiai publikai – tą svarbiausią studijų meto dieną – nusistovėjusia tradicija diplomantai savo specialybės dėstytojui pagarbiai išsako arba užrašo svarbią mintį, linkėjimus, savo troškimus. Bronziniame kalybos dailės kūrinėlyje, vaizduojančiame miniatiūrinę pilį, palinkusios prie jos mergaitės rankose, P. Bingelis įrašė žodžius:
Norėčiau brangią išvysti pilį,
Kur garsūs amžiai užmigę tyli…
Maironis
1969.VI.21
Supratau šią gilią mintį, kuri simbolizavo ir miniatiūrinė pilis mergaitės rankose. Jos prasmė to meto mūsų gyvenime kalbėjo apie nepriklausomybės atkūrimo aušrą. Tikriausiai jau tada, studijų metais, Maironio poezija paliko neišdildomą įspūdį, kuris rado atgarsį vėliau – 80 koncertų cikle visoje Lietuvoje, skirtame chorinei kūrybai Maironio žodžiais, švenčiant jo 125-ąsias gimimo metines. Maironio poezija, o ypač ja pagrįsti J. Naujalio kūriniai chorui, skambėjo Kauno valstybinio choro koncertuose visada. Neatsitiktinai J. Naujalio dukra, prof. Z. Naujalytė-Didenkienė, fortepijono dėstytoja, po vieno iš koncertų dovanojo P. Bingeliui savo tėvo dirigentiškąją dramblio kaulo lazdelę, su kuria lietuvių muzikos patriarchas 1924-aisiais dirigavo Pirmojoje dainų šventėje. Ši batuta tikriausiai ateityje bus simboliškai perduota jauniesiems dirigentams.
Tačiau grįžkime prie tų dalykų, kurie buvo P. Bingelio sugalvoti ir įvykdyti studijų metais, tačiau kurių nebuvo kitų jo kolegų studentų mintyse ir darbuose. Jo studijos buvo netradicinės. Specialybės dėstytojo vaidmuo neretai apsiribojo patarimais, skatinimais, pritarimais ir vertinimais. Kitaip tariant, tas vaidmuo buvo daugiau intelektualinio-moralinio, negu didaktinio pobūdžio. Vertindamas P. Bingelio sugebėjimus ir meninės veiklos ateitį buvau įsitikinęs, kad jie atitinka ypatingai gabių, studijuojančiųjų muzikos meną, lygį.
Muzikos akademijos choro dirigavimo katedroje studijuojančio ryšys su choru buvo tiesioginis ir glaudus. Choro studijoje visi studentai dainuodavo bent keturis kartus po dvi valandas per savaitę. Tačiau ryšių su orkestru nebuvo, o tai – svarbu, ruošiantis vadovauti tokiam chorui, kuris dažniausiai atliks kūrinius drauge su orkestru. Iškilo būtinybė rasti ryšį su orkestru. P. Bingelis juos rado. Jis savarankiškai paruošė keletą orkestrinių partitūrų ir jas atliekant dirigavo Muzikos akademijos pučiamųjų orkestrui.
Simfoniniame orkestre, kuriam vadovavo prof. J. Fledžinskas, P. Bingelis buvo atlikėjas mušamaisiais instrumentais. Čia, manyčiaus, jis įgijo naują ritmo ir ansamblio patirtį, pajautė orkestrą, būdamas jo viduje, susipažino su daugeliu kūrinių. Simfoninis orkestras ir choro studija ruošėsi atlikti romantišką, oratorinės klasikos pobūdžio A. Skriabino I-osios simfonijos finalą „Šlovė menui“, kurį P. Bingelis žinojo būdamas orkestre atlikėju ir diriguodamas klasėje, partitūrą atliekant fortepijonu. Staiga įvyko nelauktas atsitikimas. Orkestro vadovą J. Fledžinską, išvykusį pas gimines į JAV, pavadavęs choro studijos vadovas katedros vedėjas A. Arminas nelauktai susirgo ir neatvyko į repeticiją. Orkestrantai ir choristai, kurių buvo apie 150, vieningai nusprendė, kad kūrinį privalo diriguoti P. Bingelis. Mane pakvietęs iš auditorijos į didžiąją salę, jis dirigavo užtikrintai, o jo kolegos, atlikdami šį kūrinį taip stengėsi, kad net tarpais „forsavo“. Žinome istorijoje atvejų, kai atlikėjai stodavo prie pulto, neatvykus dirigentui, ir vėliau tapdavo gerai žinomi. P. Bingelis atitiko simfoninio orkestro dirigento specialybės, kurios tuomet mūsų aukštojoje mokykloje nebuvo, absolvento reikalavimus.
Netrukus Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ dirigentas pakvietė P. Bingelį savo asistentu. Čia jis susipažino su plačiu repertuaru, įgijo orkestrinio dirigavimo patirties. Studijuojant buvo pakviestas dar ir vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu ir nemažai prisidėjo, kad choras taptų plačiai pasaulyje žinomo tarptautinio konkurso, įvykusio Arezzo, Italijoje (1969 m.) laureatu.
Aprašyti įvykiai studijų laikotarpiu atspindi meninės individualybės formavimosi raidos pradinį laikotarpį. Galima drąsiai tvirtinti, kad P. Bingelis Muzikos akademijoje įgijo dvi specialybės: orkestro dirigento – savo pastangomis, choro dirigento – katedros pedagogų rūpesčiu. Po keleto metų stažuotė Leipzig‘o aukštojoje muzikos mokykloje pas orkestrinio dirigavimo profesorius R. Renterį ir K. Masurą šią išvadą patvirtino. Diplomai ne visada atspindi realųjį gyvenimo paveikslą.
Žvilgsnis į pirmąjį studijų ir profesinės veiklos dešimtmetį rodo, kad P. Bingelis pelnė pripažinimą Lietuvoje, per sekančius du dešimtmečius – tarptautinį pripažinimą, o nepriklausomybės matais pelnė pasaulinį garsą. Jo meninės veiklos turinys vertas plačių, išsamių muzikologinių studijų. Kauno valstybinio choro veikla ir neatskiriami jo meno vadovo P. Bingelio darbai ryškiai išsiskiria Lietuvos kultūros plataus laikotarpio panoramoje ir yra didelis turtas ateinančioms lietuvių kartoms.