Prof. Ona Voverienė
Perskaičiusi mokytojo, Kovo 11-osios Akto signataro Prano Tupiko sudarytą chrestomatijos mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuviški žvangučiai“ pirmąją knygą ir į ją sureagavusi nuoširdaus susižavėjimo šūksniu „Gimtinėje“ (Voverienė O. Žvangučiai, tiesiantys taką į lietuvybės lauką // Gimtinė. -2009, birželio 1-30, p. 12), tikėjausi sulaukti kitos jos dalies… po kelerių metų. Todėl buvau labai nustebinta, kai mielas plunksnos kolega Bernardas Šaknys, nepraėjus nė metams, paskambino ir pasakė, kad jau išleistos dar dvi „Lietuviškų žvangučių“ knygos. Neįtikėtinas knygos sudarytojo Prano Tupiko kūrybingumas ir darbštumas, jo dvasinis ūgis, tarnaujant savo Tėvynei Lietuvai.
Pirmosios knygos pratarmėje P. Tupikas, emigravęs iš Lietuvos į JAV, rašo, kad jį sudaryti ir išleisti tokią knygą paskatino Tėvynės ilgesys ir meilė jai. Knyga dedikuota Lietuvos vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmečiui ir Sąjūdžio, išvadavusio Lietuvą iš Rusijos okupacijos gniaužtų ir atkūrusio Lietuvos nepriklausomybę 20-mečiui. Kita priežastis, paskatinusi knygos sudarytoją imtis plunksnos, buvo spartėjantys globalizacijos procesai, viliojantys iš Tėvynės svetur ieškoti sotesnio duonos kąsnio šimtus tūkstančių lietuvių. O su jais ir šimtus tūkstančių vaikų, kurių netenka Lietuva. Nedaug lietuviškų šeimų geba emigracijoje išsaugoti lietuvybę, greitai ir patys tėvai nutautėja ir augina jau svetimus Lietuvai vaikus. Tik nedaugelis emigravusių lietuvių, savo širdies gelmėse išsaugojusių idealizmą, stengiasi išlikti ir savo vaikus užauginti lietuviais. Tokių lietuvių „nelinksmos godos dėl vaikaičių ateities“ buvo dar viena paskata imtis šios knygos sudarymo.
Pratarmėje taip pat aptariamas knygos pavadinimo pasirinkimas. „Žvangutis – tai kukli gėlelė, žydinti Lietuvos pievose, geltonais žiedais, dėžutėje barškančiomis sėklomis“. Lietuvių tautosakoje sakoma, kad žvangutis „žadina apsnūdusį, kelia iš miego snaudžiantį“. Kaip prisipažino pats knygos sudarytojas, jis labiausiai norėtų, „kad lietuviški žvangučiai aidėtų po visą pasaulį, žadintų tėvų ir jų vaikų sielas, tiesdami kelią į lietuvybės lauką, kad įsismelktų į kiekvieno vaikelio sielos gelmes ir subrandintų tvirtą įsitikinimą: „Esu lietuvis, lietuviu ir noriu užaugti“. Knygos pratarmės autorius tikisi, kad „lietuviškas žodis vaikų sielose paliks dvasinę brydę, kuri atves juos į Lietuvą“ – jų tikrąją Tėvynę.
Pirmoji knyga buvo skirta viso pasaulio lietuvių mažų (5-7 metų amžiaus) vaikų tėveliams, močiutėms ir seneliams. Joje buvo sudėti ir šiam vaikų amžiaus tarpsniui skirti gražiausi lietuvių rašytojų – Martyno Vainilaičio, Ramutės Skučaitės, Vytės Nemunėlio, Česlovo Navakausko, Kazio Jakubėno, Meilės Kudarauskaitės, Zigmo Zinkevičiaus ir kitų mūsų literatūros milžinų eilėraščiai, lietuviškos lopšinės, mįslės, žaidimai. Sumaniai ir jautriai, šio amžiaus tarpsnio vaikams suvokiamu stiliumi talentingas mokytojas pateikia šioje knygoje svarbiausias žinias apie Lietuvą: Lietuvos himną, V.Kudirkos „Tautišką giesmę“, Mažosios Lietuvos lietuvninkų himną, Lietuvos himno istoriją, Lietuvos valstybės simbolius (herbą, vėliavą, dvigubą kryžių, gediminaičių stulpus), glaustą informaciją apie Lietuvos valdovus, Lietuvos valstybingumo raidą, nepriklausomos Lietuvos prezidentus, apie Sausio 13-ąją, Sąjūdžio organizuotą Laisvės mitingą Vingio parke, patį Sąjūdį ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, paskelbtą 1990 metų kovo 11-ąją.
Antroji „Lietuviškų žvangučių“ knyga skirta viso pasaulio lietuvių augesniems vaikams, jau mokantiems lietuviškai skaityti, ir jų tėveliams bei seneliams. Antrosios knygos skyriai yra pavadinti „puokštėmis“. Kaip antrosios knygos pratarmėje rašo pats autorius, „kiekviena („puokštė“ – O.V.) – rinkinys gėlelių, kurias savo sielose sudaigino lietuvių tautos poetai, rašytojai, kiti šviesuoliai“. (Tupikas P. Lietuviški žvangučiai. Antra knyga. – V., 2009, p. 11). Šioje knygoje sudėtos devynios tekstų „puokštės“: lietuvių tautos atmintinos datos, gimtinės peizažai; širdy skamba Vilniaus varpai; protėvių pėdos; senovės lietuvių dievai, deivės, mitologinės būtybės; Lietuvos vardas, veidas ir siela; šventos lietuvių dainos; skaitinėliai ir viešnagė Vilniaus lietuvių namuose.
Šioje knygoje mūsų tautos pasididžiavimo ir sąžinės – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Jono Aisčio, Antano Baranausko, Konstantino Bajerčiaus, Vaižganto, Antano Miškinio, Fausto Kiršos ir kitų mūsų literatūros klasikų kūryba. Visiškai pritariu vilnietės Virginijos Armanavičiūtės, cituojamos knygoje, minčiai, kad „Lietuviški žvangučiai“ – jaunoms motinoms ir tėvams padės tiesti kelią į šviesią Lietuvą. O išsibarsčiusius po pasaulį tautiečius paragins dovanoti sūnums ir dukroms tyrąją, kilniąją Lietuvą (ten pat, p. 9)
Trečioji „Lietuviškų žvangučių“ knyga – tarsi apnuoginta jos sudarytojo Mokytojo širdis, pulsuojanti Tėvynės meile, ilgesiu ir nerimu dėl jos „išsivaikščiojimo“ po pasaulį. Tie jausmai skausmu ir viltimi išsiveržia iš knygos sudarytojo krūtinės žodžiais: „Tu, Lietuva, tu mieliausia. Sudėjau į trečiuosius „Žvangučius“ širdžiai brangiausius eilėraščius, surankiojęs juos iš senų periodinių leidinių, įvairiais metais leistų knygų. Šių kūrinėlių autoriai vieni gyvena šalia mūsų, o kiti jau seniai išėję Anapilin. Išeidami jie paliko amžiną ženklą lietuvių tautai – jis Lietuvą lydėjo praeityje, stiprina dabartyje ir teikia viltį ateičiai. Tegu atranda mūsų vaikai ir vaikaičiai Lietuvos dvasią, tegu pažįsta jos džiaugsmą, įkvėpus laisvės oro, jos rūpestį, liūdesį ir nerimą sunkiais nelaisvės ir išbandymų metais. Tegu išgirsta jaunoji karta šiose eilėse išsakytą kvietimą – visada ir visur būti savo tautos vertu sūnumi ar dukra“ (Ten pat, p. 29).
Šioje knygoje – Adomo Jakšto, Jono Strielkūno, Silvestro Gimžausko, Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Leono Kuodžio ir jau anksčiau minėtų poetų eilėraščiai.. Šalia jų – latvių, gudų, amerikiečių, lenkų, rusų bei kitų tautų iškiliųjų rašytojų bei poetų kūriniai, skirti Lietuvai. „Lietuviški žvangučiai“ – tai mūsų tautos kultūros ir gyvasties aukso fondas, glaudžiantis mus prie amžinųjų neišsenkančių tautos kūrybingumo versmių, šviečiantis ir spindintis visomis spektro spalvomis, ir mūsų pievų žaluma bei žadinantis atmintį apie kraują, pralietą už mūsų valstybę.
Žvelgdama į „Lietuviškus žvangučius“ mokslotyrininkės akimis, trilogijoje matau didžiulę perspektyvą tautos tapatybės tyrimams, tautotyros fondo reikšmingą struktūrinę dalį. „Lietuviški žvangučiai“ – tai ir neįkainojama dovana Lietuvos mokytojams, kuriems dar rūpi mūsų tautos likimas ir valstybės ateitis. Linkiu šviesaus kelio visoms trims „Lietuviškų žvangučių“ knygoms. Tegu jos pasiekia mažų, paaugusių vaikų ir jaunuolių širdis. Testiprina lietuvišką dvasią ir tekursto meilę Lietuvai mūsų Tėvynei.
Visos trys knygos – gražiai išleistos, kietais viršeliais, 1000 egzempliorių tiražu, paties sudarytojo lėšomis. Tai ir yra tikrasis idealizmas ir tikra, darbais išreikšta Tėvynės meilė. Lieka tik palinkėti, kad tokių idealistų, stovinčių Tautos ir jos išlikimo sargyboje, pasaulyje rastųsi daugiau.