Mano dvasinio – vertybinio gyvenimo prasmė ir esmė su Aukščiausiuoju

Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys
Kaip man gyvenime rasti tikslą, pilnatvę ir dvasinį pasitenkinimą? O kaip pasiekti kažką, kas turėtų išliekančią vertę? Daugybė pasaulio žmonių niekada nesustoja pasvarstyti šių svarbių klausimų. Tačiau praėjus kažkuriam laikui, atsigręžę atgal jie stebisi, kodėl jų santykiai sugriuvo, ir kodėl jie jaučia tuštumą, nors įgyvendino visus savo tikslus. Žinomas mokslininkas, sportininkas ar verslininkas, savo karjeros viršūnėje paklaustas, ką jis būtų norėjęs žinoti, prieš pradėdamas savo veiklą, atsakytų: „Aš norėčiau, kad kas nors man būtų pasakęs, jog kai pasieki pačią viršūnę, pamatai, kad ten nieko nėra“. Deja, daugelio tikslų tuštybė atsiskleidžia tik po daugelio metų, praleistų siekiant ir besivaikant tariamo naujumo tikslų.

Mūsų humanistinėje – religijos supratimo visuomenėje žmonės siekia įvairiausių tikslų, galvodami, kad ras gyvenimo prasmę ir gerovę. Paminėsime tik keletą tų tikslų: karjera, turtai, geri santykiai, seksas, pasilinksminimai ir gerų darbų darymas. Žmonės pripažįsta, kad net ir pasiekus užsibrėžtus tikslus dėl pinigų, santykių ar malonumų, jie vis tiek giliai savo viduje jaučia tuštumą ir atrodo, kad jos niekas negali užpildyti (K. Ralys, 2014).

Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys Kaip man gyvenime rasti tikslą, pilnatvę ir dvasinį pasitenkinimą? O kaip pasiekti kažką, kas turėtų išliekančią vertę? Daugybė pasaulio žmonių niekada nesustoja pasvarstyti šių svarbių klausimų. Tačiau praėjus kažkuriam laikui, atsigręžę atgal jie stebisi, kodėl jų santykiai sugriuvo, ir kodėl jie jaučia tuštumą, nors įgyvendino visus savo tikslus. Žinomas mokslininkas, sportininkas ar verslininkas, savo karjeros viršūnėje paklaustas, ką jis būtų norėjęs žinoti, prieš pradėdamas savo veiklą, atsakytų: „Aš norėčiau, kad kas nors man būtų pasakęs, jog kai pasieki pačią viršūnę, pamatai, kad ten nieko nėra“. Deja, daugelio tikslų tuštybė atsiskleidžia tik po daugelio metų, praleistų siekiant ir besivaikant  tariamo naujumo tikslų.  Mūsų humanistinėje – religijos supratimo visuomenėje žmonės siekia įvairiausių tikslų, galvodami, kad ras gyvenimo prasmę ir gerovę. Paminėsime tik keletą tų tikslų: karjera, turtai, geri santykiai, seksas, pasilinksminimai ir gerų darbų darymas. Žmonės pripažįsta, kad net ir pasiekus užsibrėžtus tikslus dėl pinigų, santykių ar malonumų, jie vis tiek giliai savo viduje jaučia tuštumą ir atrodo, kad jos niekas negali užpildyti (K. Ralys, 2014). Ekleziasto tų laikų knygos autorius išreiškia šiuos jausmus tokiais žodžiais: „Tuštybių tuštybė... viskas [yra] tuštybė!“ (Ekleziasto 1:2). Karalius Saliamonas, parašęs šią knygą, turėjo neišmatuojamus turtus ir buvo visų laikų protingiausias žmogus. Jis turėjo šimtus žmonų, o jo rūmai ir sodai kėlė pavydą aplinkinėms karalystėms. Jis mėgavosi geriausiu maistu ir vynu bei visomis įmanomomis pramogomis. Jis pats pripažino, kad turi visa, ko geidžia jo širdis. Ir visgi jis padarė išvadą, kad „gyvenimas po saule“- gyvenimas, nugyventas, lyg nieko daugiau nebūtų, tik tai, ką mes matome savo akimis ir galime pajausti, yra tuštybių tuštybė. Iš kur ta tuštuma? Dievas mus sukūrė kažkam daugiau negu mes galime pajusti čia ir dabar. Saliamonas sakė: „Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį...“ (Ekleziasto 3:11). Savo širdyse mes suvokiame, kad yra kai kas daugiau negu tik “čia ir dabar“. Pirmoje Biblijos dalyje – „Pradžios knygoje“ mes sužinome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą (Pradžios 1:26). Tai reiškia, kad mes esame labiausiai panašūs į Dievą, o ne į bet kokią kitą gyvą amžiną būtybę. Mes taip pat sužinome, kad prieš žmonijos nuopolį į nuodėmę ir nuodėmės prakeikimą žemei, šie dalykai buvo tiesa: 1) Dievas sukūrė žmogų bendravimui (Pradžios 2:18-25); 2) Dievas davė žmogui darbo (Pradžios 2:15); 3) Dievas bendravo su žmogumi (Pradžios 3:8); ir 4) Dievas davė žmogui valdyti visą žemę (Pradžios 1:26). Kodėl šie dalykai svarbūs? Kiekvienas iš šių dalykų turėjo pridėti mūsų gyvenimui prasmės, bet jie visi buvo neigiamai paveikti, kai žmogus nusidėjo ir žemė buvo prakeikta (Pradžios 3). Paskutinėje Biblijos knygoje – Apreiškimo knygoje, Dievas mums atskleidžia, kad Jis sunaikins dabartinę žemę ir dangų, o amžinybėje sukurs naują dangų ir žemę. Tuo metu Jis atstatys bendravimą su išpirkta žmonija, o netikintieji bus nuteisti, pripažinti neverti ir įmesti į ugnies ežerą (Apreiškimo 20:11-15). Nuodėmės prakeiksmas bus panaikintas. Daugiau nebebus nuodėmės, skausmo, ligų, mirties ar liūdesio (Apreiškimo 21:4). Dievas bus su žmonėmis, ir jie bus Jo sūnūs (Apreiškimo 21:7). Tokiu būdu mes grįšime ten, kur viskas prasidėjo: Dievas sukūrė mus bendravimui su Juo. Nors žmogus nusidėjo ir nutraukė tuos santykius, Dievas amžinybėje juos atstatė. Būtų daugiau nei beprasmiška šiame gyvenime pasiekti visko, ko trokšta žmogaus širdis, bet mirti ir amžinai būti atskirtam nuo Dievo. Tačiau Dievas mums suteikė galimybę ne tik gauti palaiminimą amžinybėje (Luko 23:43), bet taip pat gyventi prasmingą ir pilnavertį gyvenimą šioje žemėje. Kaip mums pasiekti tą amžiną palaiminimą ir “rojų žemėje”, o gal tik Danguje?
Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys
Ekleziasto tų laikų knygos autorius išreiškia šiuos jausmus tokiais žodžiais: „Tuštybių tuštybė… viskas [yra] tuštybė!“ (Ekleziasto 1:2). Karalius Saliamonas, parašęs šią knygą, turėjo neišmatuojamus turtus ir buvo visų laikų protingiausias žmogus. Jis turėjo šimtus žmonų, o jo rūmai ir sodai kėlė pavydą aplinkinėms karalystėms. Jis mėgavosi geriausiu maistu ir vynu bei visomis įmanomomis pramogomis. Jis pats pripažino, kad turi visa, ko geidžia jo širdis. Ir visgi jis padarė išvadą, kad „gyvenimas po saule“- gyvenimas, nugyventas, lyg nieko daugiau nebūtų, tik tai, ką mes matome savo akimis ir galime pajausti, yra tuštybių tuštybė. Iš kur ta tuštuma? Dievas mus sukūrė kažkam daugiau negu mes galime pajusti čia ir dabar. Saliamonas sakė: „Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį…“ (Ekleziasto 3:11). Savo širdyse mes suvokiame, kad yra kai kas daugiau negu tik “čia ir dabar“.

Pirmoje Biblijos dalyje – „Pradžios knygoje“ mes sužinome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą (Pradžios 1:26). Tai reiškia, kad mes esame labiausiai panašūs į Dievą, o ne į bet kokią kitą gyvą amžiną būtybę. Mes taip pat sužinome, kad prieš žmonijos nuopolį į nuodėmę ir nuodėmės prakeikimą žemei, šie dalykai buvo tiesa: 1) Dievas sukūrė žmogų bendravimui (Pradžios 2:18-25); 2) Dievas davė žmogui darbo (Pradžios 2:15); 3) Dievas bendravo su žmogumi (Pradžios 3:8); ir 4) Dievas davė žmogui valdyti visą žemę (Pradžios 1:26). Kodėl šie dalykai svarbūs? Kiekvienas iš šių dalykų turėjo pridėti mūsų gyvenimui prasmės, bet jie visi buvo neigiamai paveikti, kai žmogus nusidėjo ir žemė buvo prakeikta (Pradžios 3).Kaledinis_Ralys

Paskutinėje Biblijos knygoje – Apreiškimo knygoje, Dievas mums atskleidžia, kad Jis sunaikins dabartinę žemę ir dangų, o amžinybėje sukurs naują dangų ir žemę. Tuo metu Jis atstatys bendravimą su išpirkta žmonija, o netikintieji bus nuteisti, pripažinti neverti ir įmesti į ugnies ežerą (Apreiškimo 20:11-15). Nuodėmės prakeiksmas bus panaikintas. Daugiau nebebus nuodėmės, skausmo, ligų, mirties ar liūdesio (Apreiškimo 21:4). Dievas bus su žmonėmis, ir jie bus Jo sūnūs (Apreiškimo 21:7). Tokiu būdu mes grįšime ten, kur viskas prasidėjo: Dievas sukūrė mus bendravimui su Juo. Nors žmogus nusidėjo ir nutraukė tuos santykius, Dievas amžinybėje juos atstatė. Būtų daugiau nei beprasmiška šiame gyvenime pasiekti visko, ko trokšta žmogaus širdis, bet mirti ir amžinai būti atskirtam nuo Dievo. Tačiau Dievas mums suteikė galimybę ne tik gauti palaiminimą amžinybėje (Luko 23:43), bet taip pat gyventi prasmingą ir pilnavertį gyvenimą šioje žemėje. Kaip mums pasiekti tą amžiną palaiminimą ir “rojų žemėje”, o gal tik Danguje?

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.