Lapkričio 25 d. Mykolo Romerio universiteto iškilmingame Senato posėdyje Garbės daktaro (Doctor Honoris Causa)
vardai suteikti Tarptautinės universitetų asociacijos (angl. – International Association of Universities) generalinei sekretorei Evai Egron-Polak ir iškiliai Lietuvos mokslo, kultūros ir politikos asmenybei – dr. Žibartui Juozui Jackūnui.
Prancūzų literatūrą, politikos mokslus ir tarptautinę politinę ekonomiką E. Egron-Polak studijavo Čekijoje, Kanadoje ir Prancūzijoje. Beveik 20 metų ji užėmė įvairius vadovaujančius postus Kanados universitetų ir kolegijų asociacijose. Tarptautinės universitetų asociacijos generaline sekretore ji buvo paskirta 2002 metais. Asociacijos generalinė sekretorė taip pat yra daugelio UNESCO, Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros komisijos komitetų narė.
2007 m. MRU Senato nutarimu už reikšmingą indėlį skatinant aukštojo mokslo tarptautiškumą ir stiprinant universitetų bendradarbiavimą, už paramą Mykolo Romerio universitetui integracijos į tarptautinę studijų erdvę procese Evai Egron-Polak buvo suteiktas Mykolo Romerio universiteto Garbės nario vardas. 2009 metais buvo išrinkta Mykolo Romerio universiteto Tarybos nare. 2010 m. ji daug prisidėjo, kad šiame universitete būtų surengtas Tarptautinės universitetų asociacijos kongresas „Aukštojo mokslo etika ir vertybės globalizacijos eroje: dalykų vaidmuo“ (Ethics and Values in Higher Education in the Era of Globalisation: What Role for the Disciplines?). 2011 m. generalinė sekretorė dalyvavo, Mykolo Romerio universitetui vykdant tarptautiškumo lygmens savianalizės programą – ISAS (Internationalization Strategy Advisory Service Programme). Mykolo Romerio universitetas buvo pirmasis Europoje, atlikęs tokią savianalizę. E. Egron-Polak pasiūlė panaudoti MRU patirtį, įgyvendinant ISAS programą, kaip pavyzdį kitoms pasaulio aukštojo mokslo institucijoms. 2013 m. asociacijos generalinė sekretorė universitete skaitė viešą paskaitą „Konkurencija aukštajame moksle“ („The Competition in the Higher Education“). Ji ne kartą yra pabrėžusi, kad tarptautinė vadyba yra viena iš stipriausių Mykolo Romerio universiteto privalumų. Socialinių technologijų fakulteto teikimu Garbės daktaro vardas E. Egron-Polak suteiktas už svarų indėlį skatinant aukštojo mokslo tarptautiškumą bei stiprinant bendradarbiavimą tarp universitetų, už paramą Mykolo Romerio universitetui integruojantis į tarptautinę mokslo ir studijų erdvę.
Dr. Žibartui Juozui Jackūnui Garbės daktaro vardas Politikos ir vadybos fakulteto teikimu suteiktas už ypatingus nuopelnus, plėtojant Lietuvos švietimą, mokslą, kultūrą bei politiką ir kuriant darnią šalies mokslo bei studijų sistemą. Akademinėje visuomenėje Dr. Ž. J. Jackūnas žinomas kaip išskirtinai aukštos kultūros intelektualas, filosofas, edukologas, daktarės Meilės Lukšienės bendražygis, vadovavęs Pedagogikos institutui ir Kultūros, filosofijos ir meno instituto Mokslo filosofijos ir istorijos skyriui, paskelbęs per 150 straipsnių ir dešimtį knygų. Pristatydamas šį teikimą Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Monkevičius priminė, kad dr. Ž. J. Jackūnas, 1996–2000 metais eidamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pareigas, įžvalgiai ir atsakingai rūpinosi darnia šalies mokslo bei studijų sistemos plėtra, pabrėždamas socialinių ir humanitarinių mokslų plėtotės svarbą. Jis akcentavo didžiulius Garbės daktaro nuopelnus universiteto plėtrai: „Dr. Ž. J. Jackūnas labai daug prisidėjo, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ryžtingai palaikytų naujo – Lietuvos teisės universiteto steigimo idėją, kuri netrukus tapo tikrove, atvėrusia galimybes sėkmingam aukštosios mokyklos išaugimui į stiprų, pripažįstamą ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai užsienyje Mykolo Romerio universitetą“.
Dr. Žibartas Juozas Jackūnas ir šiandien talkina Mykolo Romerio universitetui. Kaip ekspertas jis konsultuoja švietimo politikos ir vadybos mokslo ir studijų plėtros klausimais, yra universiteto dėstytojų, mokslo ir kitų darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijos komisijos narys. Pateikiame ta proga pasakytą Ž. J. Jackūno kalbą.
Esminis demokratijos tikslas – bendrųjų visuomenės interesų įgyvendinimas
Žibartas Juozas Jackūnas
Pirmiausia noriu padėkoti Mykolo Romerio universiteto vadovams, Senatui už netikėtą, bet labai malonią, šventę, kurią man dovanoja
universitetas, suteikdamas Garbės daktaro vardą. Labai ačiū Universiteto Po-litikos ir vadybos fakultetui, jo dekanui gerbiamam doc. dr. Algirdui Monkevičiui, pasiūliusiems suteikti man šį garbingą titulą.
Senato sprendimas man iš tiesų netikėtas, nes mano akademinė karjera, tiesą sakant, nebuvo, ypač sovietiniais metais, nei sklandi, nei labai produktyvi, daugiausia dėl susikomplikavusių santykių su anuometine valdžia. Tačiau istorijos vingiams paklūstantis likimas suteikė man, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, nuostabią galimybę būti Nepriklausomybės atkūrimo liudininku ir pastūmėjo neatidėliotinam darbui – padėti kurti naują, demokratiniais pagrindais besitvarkančią Lietuvos visuomenę ir valstybę. Man tokia galimybė atsivėrė, kai ankstyvą 1989 metų pavasarį švietimo reformos pradininkė habilituota daktarė Meilė Lukšienė pakvietė įsijungti į aplink ją susitelkusių reformos bendraminčių būrį. „Jos švietimo pertvarkos projektas buvo visuomenės, tautos, valstybės kūrimo projektas istorinio lūžio metu…“, – teigiama anglų kalba leidžiamų M. Lukšienės raštų tome pateiktoje jos biografijoje. Šiandien, apžvelgdami šio sudėtingo projekto sklaidos kelią, galime daug kuo pasidžiaugti, nors turime ir pripažinti, kad toli gražu ne viską pavyko įgyvendinti.
Labai pasikeitė Lietuvos mokykla. Joje palaipsniui įsitvirtina demokratinio gyvenimo normos, ji bręsta kaip savita bendruomenė, gaivinama besiplėtojančių sąsajų su platesniu visuomenės gyvenimo kontekstu. Pakito ir aukštoji mokykla, pati aukštojo mokslo sistema. Atsirado kolegijose įgyjamo aukštojo mokslo segmentas. Išaugo aukštojo išsilavinimo poreikis ir studentų skaičius. Malonu, kad šiandien daugiau kaip pusė 30–34 metų Lietuvos žmonių turi aukštąjį išsilavinimą. Tai rodiklis, žymiai pranokstantis atitinkamą Europos Sąjungos rodiklį.
Įtikinamas gana sėkmingos aukštojo mokslo raidos pavyzdys yra, manau, ir ši jūsų aukštoji mokykla. Ji – kartu su Nepriklausomybe dienos šviesą išvydęs kūdikis, greitai sutvirtėjo ir išaugo į šiandien jaunystės metą išgyvenantį modernų, šviesų ir jaukų universitetą, teikiantį jaunajai kartai reikalingas profesines, mokslines, socialines ir kultūrines kompetencijas. Universitetas tapo ryškiu krašto pažangos veiksniu, vis aiškiau matomu ir tarptautinėje akademinėje erdvėje.
Vargu ar vertėtų daug kalbėti apie mūsų švietimo, ir ne tik jo, praeitį, jei neprisimintume, kad, anot Marc‘o Bloch‘o, „klaidingas dabarties supratimas yra neišvengiama praeities nežinojimo pasekmė“. Juolab kad neteisingas dabarties supratimas – tai tarsi pagalys, kaišiojamas į mūsų pažangos ratus, neretai lemiantis klaidingus socialinio, politinio gyvenimo žingsnius. Todėl pravartu dažniau mesti žvilgsį į praeitį, pasigilinti į švietimo reformos dokumentuose įtvirtintas nuostatas, pilietinę ir politinę Sąjūdžio patirtį ir, atsižvelgiant į tai, koreguoti nūdienos sprendimus.
Čia, universitete, kuriame sukaupta vertinga socialinių reiškinių analizės ir jų valdymo teorinė patirtis, noriu paliesti vieną mane, – manau, ir ne vieną šioje auditorijoje esantį universiteto bendruomenės narį, – neraminančią Lietuvos viešojo gyvenimo tendenciją. Turiu galvoje gilėjančią mūsų demokratijos ir teisės formalizaciją, silpstančius valdžios, viešojo sektoriaus institucijų legitimumo pagrindus. (Apie tai, beje, plačiau kalbama portale „Delfi“ neseniai paskelbtame Seimo nario dr. Manto Adomėno straipsnyje). Teorinėje literatūroje šis reiškinys neretai įvardijamas kaip „demokratijos deficitas“ ir siejamas su liberalizmo ideologijos nuostatomis: individualizmu, laisvąja rinka, negatyvia laisvės samprata, žmogaus teisėmis, teisės viršenybe. Demokratija ima stokoti „substancialumo“ ir virsta vadinamąja „procedūrine“ demokratija.
Pagrindinė priežastis, skatinanti demokratiją išsigimti į simuliuojamą demokratiją, yra, mano galva, atbukęs jautrumas bendrajam visuomenės interesui ar, kitaip tariant, viešajam interesui, jo nepaisymas. Viešasis interesas – ypatingas reiškinys. Jis nėra akivaizdi duotybė, jis negimsta savaime. Tai – veikiau mūsų pastangų dėka atsirandantis darinys, „artefaktas“, pasak Josepho Schumpeter‘io. Jį reikia įžvelgti besikeičiančių gyvenimo aplinkybių sampynoje, identifikuoti, apibrėžti, – neretai priešingų nuomonių, ginčų, diskusijų žaizdre, – ir įgyvendinti. Tai – iššūkis ir įpareigojimas politiniam elitui, akademinei bendruomenei, šviesuomenei, valstybės ir valdžios institucijoms.
Esu įsitikinęs, kad tarnavimas viešajam interesui yra esminis, „substancinis“ demokratijos sandas, valdžios, valstybės, viešojo sektoriaus institucijų egzistavimo ir legitimumo pagrindas. Kam jos būtų reikalingos, jei neatstovautų viešajam interesui? Jam abejinga valdžia netenka legitimumo. Sąžininga tarnystė viešajam interesui suteikia demokratijai ir ja grindžiamai veiklai moralinį matmenį. Todėl turėtume nesitenkinti vien formalia, „procedūrine“ demokratijos samprata ir manyti, pasak John‘o Rawls‘o, jog „demokratiniai sprendimai bei įstatymai yra teisėti ne todėl, kad jie teisingi, bet todėl, kad yra priimami laikantis teisėtos demokratinės procedūros“. Deja, tokios formalios nuostatos laikymosi pavyzdžių Lietuvoje, ypač Seimo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijų veikloje ir politiniame gyvenime, apstu. Turint tai omenyje, reikia sutikti su tais, kurie mano, kad demokratija yra ne savaiminis tikslas, o bene geriausias būdas siekti tam tikrų tikslų (F. Hayek), kuriuos aš subendravardiklinčiau ir įvardyčiau kaip pagrindinį, esminį demokratijos tikslą – bendrųjų visuomenės interesų įgyvendinimą.
Iš to, kas pasakyta, galima padaryti ne vieną išvadą, kurios mus grąžina prie švietimo. Demokratijos formalizacijos banga, lengvai plintanti individualizmui palankioje mūsų viešojo ir privataus gyvenimo erdvėje, verčia kreipti žvilgsnį į mokyklą, į akademiją. Mano nuomone, dabartinė mokykla – tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštoji – savo veiklą turėtų glaudžiau sieti su ryžtu ugdyti žmogų – ištikimą viešojo intereso, to, kas įvardijama žodžiais Res publica, atstovą, t. y. demokratą, bendrajam interesui atsidavusią asmenybę, pilietį. Juk piliečiu, kuris, prancūzų filosofo Pierre’o Rosanvallon‘o žodžiais, „yra asmuo, atstovaujantis bendrajam visuomenės interesui“, negimstama, juo pasidaroma.
Nors švietimo pertvarkos pradžioje ši mokyklos pareiga buvo itin pabrėžiama, šiandieninėje mokykloje, išgyvenančioje savotišką „kaleidoskopinės projektinės“ kaitos tarpsnį, ji, man regis, yra kiek primiršta. Linkėtina, kad projektinių rūpesčių rate besisukanti mūsų mokykla neapribotų savo veiklos akiračio vien įvairiaprasmiais projektų įgyvendinimo tikslais, atkurtų visavertį ryšį su iššūkių kupinu visuomenės gyvenimu. Akademiją turėtų sieti stipri, gaivinanti sąveika su juo, padedanti mūsų klases, auditorijas pripildyti asmens pilietinę brandą skatinančia sociokultūrine patirtimi. Tik tai, matyt, gali priartinti tokį metą, kai liausimės kalbėję apie demokratijos deficitą ar siekius paversti ją apgailėtinu simuliakru.
Leiskite man šia, gal kiek ir utopine, vizija ir viltimi baigti pasisakymą ir dar kartą nuoširdžiai padėkoti universitetui, visiems čia susirinkusiems už dėmesį ir pagarbą.