Valentinas Aleksa
2014 m. gruodžio 25 d. sukako 135 m., kai gimė Jonas Pranas Aleksa, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas ir filosofas, Žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universiteto) Garbės daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Jis buvo lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos ir moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, Žemės ūkio rūmų įkūrimo (1926) iniciatorius ir pirmasis jų vadovas. J. P. Aleksa 1920-1923 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926-1935 m. – Lietuvos žemės ūkio ministras, 1946 m. – šešėlinės (pogrindinės) Vyriausybės pirmininkas. 1926-1927 m. – Lietuvos Seimo narys. Vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, du kartus sovietų ir nacių okupantų. 1955 m. balandžio 22 d. jis mirė tremtyje – atkampioje Svetlozelionajos gyvenvietėje Sibire.
1918 metų pavasarį J. P. Aleksa su kitais lietuvių šviesuoliais iš Rusijos sugrįžo į okupuotą Lietuvą. Jis jau tvirtai tikėjo gražia Lietuvos valstybės ateitimi, nors mūsų Tėvynėje tuo metu taip mąstė tik saujelė intelektualų. Jis buvo kupinas didelio pasiryžimo ir jėgų, tad nedelsdamas aktyviai įsijungė į paskelbtos Nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus.
J. P. Aleksos gyvenimo tikslas – žadinti tautos savimonę ir pavyzdingai sutvarkyti žemės ūkį. Iškovojus mūsų krašto nepriklausomybę, jis labai daug dėmesio skyrė agrariniam švietimui. 1921 metų rudenį jo ir kitų visuomenės veikėjų rūpesčiu Dotnuvos žemės ūkio mokykla mokslo metus pradėjo jau suremontuotuose rūmuose. 1922 m. J. P. Aleksa su kitais VII Ministrų kabineto nariais priėmė reikšmingą Lietuvos mokslui ir kultūrai istorinį sprendimą – 1922 m. vasario 16 d. įsteigti Lietuvos universitetą, nelaukiant jo statuto priėmimo Steigiamajame Seime, bet remiantis Vilniaus universiteto statutu. 1922 metais, ministrui J. P. Aleksai pritarus, Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla buvo perorganizuota į technikumą. 1924 m. rugsėjo mėnesį šio technikumo patalpose įkurta Žemės ūkio akademija, o 1925 m. jo turtas perduotas Akademijai. Vėliau, kai J. P. Aleksa dirbo XIV, XV ir XVI Ministrų kabinetuose, Žemės ūkio akademijai jis skyrė labai didelį dėmesį ir dažnai pabrėždavo Akademijos reikšmę Lietuvai. 1933 m. Aleksos rūpesčiu Kaune, Vilijampolėje įkurta Valstybinė veterinarijos bakteriologijos laboratorija, o 1936 m. – Veterinarijos akademija.
J. P. Aleksa labai rūpinosi kaimų išsiskirstymu į vienkiemius. Jo rūpesčiu buvo įsteigti pirmieji Lietuvoje matininkų kursai, kurių labai reikėjo, pertvarkant žemės ūkių struktūrą. J. P. Aleksai vadovaujant prasidėjo pirmieji melioracijos ir žemės reformos darbai. 1922 m. jis parašo programinį leidinį „Lietuvos žemės ūkis ir žemės reforma“. Prof. Mečislovo Treinio žodžiais tariant, „ši knygelė – rimtas priešreforminio laikotarpio analitinis darbas, kurio išvados neabejotinai pasitarnavo Steigiamajame Seime svarstant ir priimant Žemės ūkio reformos įstatymą.“
Lietuvos Steigiamajame Seime sakydamas pirmąją savo kalbą žemės reformos klausimu, J. P. Aleksa pažymėjo: „1) kad žemės reforma nebūtų vien dvarų parceliacijos (t. y. ūkių smulkinimo) mechaninis procesas, bet kad jis išeitų iš bendro reikalo (žemės valdymo santykiams mūsų krašte tinkamai sutvarkyti); 2) kad žemės reforma būtų racionaliai suderinta su žemės ūkio plėtotės reikalais, pagaliau ir su viso krašto ekonominiais reikalais; 3) kad žemės reforma pas mus būtų vykdoma nemėgdžiojant kitų, bet išeinant sąmoningai iš krašto gyvųjų reikalų, kad tuo būdu reforma būtų mūsų kaimo ir žemės ūkio gyvenimo eigos pribrendęs vaisius; 4) kad, apskritai imant, mūsų žemės reforma būtų ne griovimo, bet kūrybos darbas, mūsų gyvenimą žmoniškesnį darant, jo nepriteklius taisant, o ne jį laužant ir prie senų skriaudų naujų dar pridedant; 5) kad nebūtų vadovaujamasi žemais geiduliais ir kerštu, kad pagaliau niekuomet nenustotume savo sumanymuose bei juos vykdant reikalingo saiko ir pusiausvyros, ir kad nepasiduotume šių laikų pagundai stebinti pasaulį savo šūkių skambumu ir gestų ryškumu.“
J. P. Aleksos dėka buvo sudarytos sąlygos plėtotis kooperacinei iniciatyvai. Jis buvo aktyvus kooperacijos organizatorius ir kūrėjas, pirmasis „Lietūkio“ tarybos, o taip pat „Kooperacijos banko“ (1925-1926) valdybos pirmininkas, vienas apdraudimo sąjungos „Kooperacija“ steigėjų. Jis su didžiausia viltimi tikėjosi, telkdamas ūkininkus į stiprią organizaciją, kurti lietuvių pilietinę visuomenę. Viena iš svarbiausių jo svajonių išsipildė 1927 m., kai buvo įkurta „Ūkininkų vienybės“ organizacija, įsipareigojusi saugoti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo idėją, plėtoti tautiškumo idėją ir tautos dorovingumą. J. P. Aleksa tikėjosi ateityje lietuvių tautą matyti kūrybingą, išsilavinusią ir darbščią, turtingą doroviniu ir materialiu požiūriu. Jo pasiaukojančiu darbu ši organizacija greitai apėmė visą Lietuvą ir tapo didžiausia mūsų krašte. 1932 m. ji jau turėjo 339 skyrius, vienijusius per 25 tūkst. narių. Ar ne J. P. Aleksos ir kitų šios organizacijos vadovų išugdyta lietuvių karta sovietų okupacijos metais kovėsi nelygioje kovoje su okupantais už Lietuvos valstybės išlikimą? Ar ne tų ūkininkų vaikai ir vaikaičiai kovojo ir vėl iškovojo mūsų kraštui nepriklausomybę?
J. P. Aleksa puikiai suprato, kad krašto ekonomika reikalauja plėsti žemės ūkio produktų gamybą ir gerinti jų kokybę, modernizuoti senąsias žemės ūkio šakas ir kurti naujas, plėtoti eksportą. Reikėjo kuo skubiau rūpintis esamų ir būsimųjų ūkininkų profesiniu bei kultūriniu išprusimu, įtraukti juos į aktyvią veiklą, padėti jiems tiesiogiai pasiekti rinką, apeinant įvairius tarpininkus, kurie mažino ir taip labai nedideles iš ūkių gaunamas pajamas. Turėjo atsirasti ūkininkams atstovaujantis centras, kad jie sėkmingiau gintųsi nuo žemės ūkio gaminių ir gamybos priemonių pirklių savivalės, greičiau pasiektų Vyriausybę ir padėtų jai spręsti svarbius žemės ūkio klausimus. Ūkininkus jis regėjo kaip išsilavinusių ir besikooperuojančių gamintojų sąjungą, kurios tikslas – sukurti savo jaukius namus Lietuvoje. J. P. Aleksa siekė, kad jie kuo greičiau taptų tikraisiais savo žemės šeimininkais ir būtų valstybės kūrėjais bei gynėjais. Kad visa tai būtų galima įgyvendinti, jo rūpesčiu ir buvo kuriami Žemės ūkio rūmai.
Visus J. P. Aleksos ir kitų Lietuvos valstybės kūrėjų darbus nutraukė sovietinė okupacija. 1940 m. birželio 15 d, Stalino armija įsiveržė į Lietuvą. Jau pirmosiomis dienomis okupantai griebėsi savo svarbiausios užduoties – sunaikinti lietuviškas valdžios institucijas ir įkurti savas. Kad ši užduotis būtų kuo greičiau įvykdyta, numatyta sunaikinti pačius iškiliausius Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybininkus ir žymiausius visuomenės veikėjus. Prasidėjo raudonasis teroras.