Antanas Andrijauskas
Stasys Šalkauskis ir Vytautas Kavolis
Lyginamoji žymiausio XX a. pradžios Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos tyrinėtojo Stasio Šalkausko (1886–1941) ir amžiaus pabaigos Vytauto Kavolio (1930–1996) idėjų analizė liudija apie esminius Lietuvos intelektinio elito savimonės pokyčius šiame sukrėtimų kupiname amžiuje. Šalkauskio kurtą Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės Lietuvoje projektą lėmė aktualūs nepriklausomybę atgavusios tėvynės kultūrinės orientacijos poreikiai, o Kavolio darbai pirmiausia siejami su nepriklausomybės atgimimo daigų ugdymu, intelektinės laikysenos strategijų bei perspektyvų paieška sovietinės okupacijos sąlygomis. Lietuviškoji problematika, vyravusi Šalkauskio studijose, Kavolio, ilgai gyvenusio emigracijoje tyrinėjimuose natūraliai susipynė su plačiomis civilizacinės komparatyvistikos studijomis.
P. Sorokino ir T. Parsonso mokinys, ilgametis Dickinsono kolegijos sociologijos ir lyginamųjų civilizacijų studijų profesorius, Comparative Civilizations Review (Lyginamųjų civilizacijų studijų žurnalo) vyr. redaktorius V. Kavolis buvo viena svarbiausių dabartinės civilizacinės komparatyvistikos asmenybių, įtakingas XX a. pabaigos lyginamųjų civilizacijos studijų teoretikas ir metodologas, siekęs išryškinti įvairių civilizacijų bei kultūros tradicijų vertę. Gimęs Kaune jis subrendo jau emigracijoje. Tai retas atviro įvairioms civilizacijoms ir mąstymo formoms lietuvių intelektualo tipas, vienodai reikšmingai nagrinėjęs aktualias lietuvių kultūros ir pasaulinės civilizacijos problemas. Jo veikalams būdinga ypatinga tolerancija įvairiems oponentų požiūriams ir mąstymo atvirumas. Tekstuose darniai susipynė platūs teoriniai apibendrinimai, sumanios įžvalgos ir preciziškumas bei metodologinis detalių gvildenimo nuoseklumas.
Tarpdisciplininiai civilizacijų tyrinėjimai
Asmenybės universalizmas ir mokslinių interesų įvairiapusiškumas paskatino Kavolį domėtis daugelio mokslinio pažinimo sričių ir disciplinų studijomis. Mokslininkas buvo literatūrologijos, sociologijos, kultūros sociologijos, meno sociologijos, kultūros psichologijos, civilizacinės komparatyvistikos, mentaliteto (sąmoningumo) istorijos ir kitų sričių žinovas. Jo knygose bei straipsniuose regimas perėjimas iš vienos mokslinio pažinimo srities į kitą ir nūdienos humanistikai būdingas tradicinių mokslų ribų nepaisymas. Čia tikriausiai slypėjo vienas svarbiausių jo idėjų šiuolaikiškumo bruožų. Jis kratėsi įsitvirtinusių mąstymo schemų ir ieškojo naujų autentiško pažinimo būdų, giliai skverbėsi į tyrinėjamų reiškinių esmę.
Pagrindinis Kavolio mokslinių tyrinėjimų objektas, kuriam jis skyrė visas jėgas ir parašė vertingiausius darbus, buvo lyginamosios civilizacijų studijos, arba vadinamoji civilizacinė komparatyvistika. Jis tapo vienos įtakingiausių jos krypčių – civilizacinės sociologijos – visame pasaulyje pripažintu lyderiu. Į šią problematiką jis ėjo nuosekliai nuo pirmųjų dailės sociologijai skirtų darbų. Dar 1973 m. Kavolis su grupe įvairių mokslo sričių bendraminčių atgaivino kadaise A. Toynbee’o įkurtą, bet tuo metu jau nebeveiklią Tarptautinę lyginamųjų civilizacijų studijų draugiją (International Society for the Comparative Study of Civilizations) ir ėmėsi plėtoti šios srities studijas. Jis perėmė atsakingas šios draugijos žurnalo Comparative Civilizations Review vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
Mokslo žurnalo redagavimas – naujų veik-los sričių galimybė
Šis darbas suteikė vertingos patirties, išsiplėtė bendraminčių ratas ir mokslinių interesų sritys. Mokslinė veikla įgavo aiškesnį kryptingumą, vertė domėtis įvairiuose pasaulio kraštuose sparčiai besiplėtojančiomis ir labai populiariomis komparatyvistinėmis metodologijomis bei tyrimų strategijomis. Dėka vaisingos Honolulu komparatyvistikos centro veiklos lyginamosios Rytų ir Vakarų civilizacijų studijos septintajame dešimtmetyje ypač paplito anglosaksiškos kultūros kraštuose ir pamažu virto viena veiksmingiausių ir sparčiausiai besiplėtojančių moderniosios humanistikos sričių, kurioje buvo skelbiama daugybė vertingų publikacijų, aprobuojamos naujausios pažinimo strategijos bei metodai. Iš meno ir kultūros sociologijos prie universalesnių civilizacijos tyrinėjimo problemų perėjęs Kavolis civilizacijų analizę ir su ja glaudžiai susijusias lyginamąsias civilizacijų studijas traktavo kaip bendrąją socialinių bei humanitarinių mokslų metodologiją.
Apie šį žurnalą susispietę mokslininkai siekė suartinti bendrus socialiniams ir humanitariniams mokslams būdingus principus bei remdamiesi jais pereiti prie lyginamosios įvairių civilizacijų kultūros aspektų analizės. V. Kavolis rašė: „Buvo lyginama, pavyzdžiui, įvairių civilizacijų ir įvairių laikų blogio samprata, tvarkos ir netvarkos samprata bei jų santykis ir kita. Šios teorinės atramos taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos, tarp kurių realizuojamas žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuomenės bei kitos formacijos. Valstybės imperijos suirsta ir vėl kuriamos, o išlieka Vakarų civilizacija, Indija ar Kinija, kurias visuomet atpažįstame. Išlieka tam tikra kategorijų sistema, jausmų struktūra, kuri tęsiasi šimtmečius, apima milijonus žmonių ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonės funkcionuoja, interpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių jie negali išeiti – tie rėmai lemia, kas esi“ [Kavolis, 2000, p. 25].
Nuo šiol lyginamosios civilizacijų studijos, įvairios kultūros istorijos problemos tapo pagrindiniais jo moksliniais tikslais. Nors darbai apima daug šiuolaikinių kultūrologinių disciplinų, mokslininkas atsiriboja nuo universalumo ir labai paplitusios šiuolaikinėje humanistikoje kultūros teorijos sąvokos. Kalbėdamas apie pagrindinę savo mokslinių tyrinėjimų kryptį jis aiškina: „Vengiu kultūros teorijos sąvokos, nes norėčiau likti arčiau prie empirinių duomenų, toliau nuo bet kokios teorinės sistemos. Man šiek tiek abejotinos atrodo kultūros mokslo keliamos asociacijos, o kultūros studijos – ne visai mano darbo metodai. Man artimiausia civilizacijos analizė“ [Kavolis, 1996, p. 7].
Naujas požiūris į civilizacijų lyginamuosius tyrimus
Lyginamoji Kavolio Rytų ir Vakarų civilizacijų analizė pamatinėmis metodologinėmis nuostatomis tiesiogiai siejasi su prancūzų sociologijos mokyklos (Durkheim‘as, Mauss‘as, Dumont’as) ir Weberio įtvirtinta sociologine civilizacijos prieiga, kuri būdinga vadinamosios civilizacinės komparatyvistikos arba jai artimos civilizacinės sociologijos šalininkams. Išskirtinis šių civilizacijos studijų pakraipų bruožas – atskleisti sociologinių aspektų ir pažinimo priemonių reikšmę. „Civilizacinė prieiga, – aiškina Kavolis, – išsiskiria iš kitų sociologinės minties mokyklų, pirmiausia savo tyrimo objektu laikydama simbolines konstrukcijas, kuriose suvokiamas socialinis vyksmas. Šitos konstrukcijos teoriškai gvildenamos siekiant aptikti juose glūdintį empirinį specifiškumą bei jų istorines trajektorijas; visa tai daroma lyginamojoje perspektyvoje, išryškinančioje rėmus, iš kurių istorijoje veikiantys žmonės ir semiasi koncepcijų savo veiksmui, tikslams ir galiausiai sau patiems pagrįsti.
Civilizacinės sociologijos šalininkai aiškinasi, kaip aukščiau minėtos simbolinės konstrukcijos „įsiskverbia“ į civilizaciją (didžiausią suvokiamą sociokultūrinio tyrimo vienetą) ir išsiskleidžia joje, o sykiu – kaip žmonės jomis naudojasi veikdami tiek įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis, tiek kritiniais savo istorijos momentais. Civilizaciniai sociologai teigia, jog šioji prieiga yra būtina, siekiant adekvačiai suprasti didžiuosius sociologinius procesus – tokius kaip politinės transformacijos, religinės ir ekonominės „pasaulio racionalizacijos“ bei antimodernistinės reakcijos į juos – ir pokyčius savęs supratimo sferoje [BL, 1995, Nr. 6, p. 144].
Mokslininkas rėmėsi principine įvairių Rytų ir Vakarų civilizacijų sukurtų simbolinių reikšmių sistemų lygiavertiškumo idėja. „Jeigu manysime, kad [civilizacinės analizės] problema yra ryšys tarp esmiškai skirtingų reikšmės sistemų, kontroliuojančiu principu taps semiotinis universalizmas, [t. y.] prielaida, kad visos kultūrų rūšys ir įvairybės turi teisę egzistuoti, nebūtinai manant, kad jos privalo būti suvoktos kaip lygiai gilios ir visa apimančios“ [Kavolis, 1987, p. 9].
Civilizacija ir kultūra
Pagrindinį savo tyrinėjimų objektą civilizaciją Kavolis skirtinguose tekstuose aiškina įvairiai, mėgindamas kuo tiksliau apibrėžti esmingiausius šio sudėtingo sociokultūrinio reiškinio požymius. Viename tekste civilizaciją jis apibūdina kaip „kultūrinį universumą“, turintį savo organizaciją, skirtingus dėsnius, skirtingas prielaidas, kitame – kaip didžiausią simbolinę struktūrą, kurią galima atpažinti žmonijos patirtyje [Kavolis, 1996, p. 8]. Šiuose apibrėžimuose ryškūs prancūzų sociologijos mokyklos ir Braudelio įtakos pėdsakai. Civilizacija Kavolio studijose iškyla kaip „didžiausias sociokultūrinis darinys“, kuris įvairiais būdais siekia prasmingai suvokti visą pasaulį, visa, su kuo civilizacinis organizmas susiduria ir kiekvienam jo elementui siekia surasti deramą vietą. Kalbėdamas apie civilizacijas mokslininkas pirmiausia turi omenyje pačias bendriausias suvokiamas ir visuomeninėmis veiklos formomis įgyvendinamas simbolinių struktūrų sąrangas. Civilizacija, vertinant šiuo požiūriu, reiškia daug aukštesnį abstraktaus suvokimo lygmenį nei kultūra.
Aptardamas giminišką civilizacijai kultūros sąvoką Kavolis pabrėžia, kad kultūra yra spontaniškas, nuolatos kintantis procesas, jis natūraliai sklinda pliuralistine forma, iš karto daugeliu pavidalų, kurie vienas kitam prieštarauja. Kita vertus, kultūra mokslininko tekstuose įvardijama „žmonijos dvasinio tobulėjimo apraiška“. Skirtingai nuo siauriau apibrėžtų literatūros, dailės, religijos, mokslo ar teisės istorijų, kultūros istorija pirmiausia nagrinėja humanistines vertybes įtvirtinančių bendradarbiavimo formų simbolinio reguliavimo metamorfozes.
Tiek civilizacijas, tiek mažesnius sociokultūrinius organizmus kultūras mąstytojas pirmiausia apibūdina kaip simbolines formas, kurios egzistuoja – tačiau ne izomorfiškai ir anaiptol ne kaip viena kitos atspindžiai – tiek visuomenėje, tiek kultūroje. Dėl to atmetamas tradicinis požiūris į kultūrą, kaip į vertybių sistemą, kadangi aksiologinis požiūris paverčia ją vientisa, uždara, homogenine, visiems privaloma ir nekintama, o kultūros aiškinimas kaip simbolinių formų bei praktikos paverčia ją atvira ir rišlia įvairių komponentų sistema, padedančia imtis įvairių morfologinių sluoksnių, panaudoti ją savo tikslams, laisvai rinktis įvairias jos galimybes. Kultūra, anot Kavolio, palaipsniui įsiskverbia į visuomenę arba atsiranda iš sąveikų – rišlių socialinio elgesio formų, prasmingų socialinių struktūrų orientacijų. Taip civilizacijų analizėje atsiranda metodologiniu požiūriu išskirtinė koherentiškumo – rišlumo, susietumo, sąryšingumo – sąvokos svarba, nes bet kokį sociokultūrinį organizmą mokslininkas pirmiausia įvardija jį sudarančių elementų visuma.
Kavolis kritiškai vertino ankstesnės civilizacinės komparatyvistikos korifėjų Spenglerio ir Toynbee’o veikaluose aptinkamą bendrybių sureikšminimą. „Civilizacijų kaip visumų lyginimai dažniausiai būna nevaisingi, šio metodo, kuriuo naudojosi Oswaldas Spengleris ar Arnoldas Toynbee’is, jau esame beveik visai atsisakę kaip teoriškai ir empiriškai bevaisio. Tačiau kaip pasirenkamas siauras tyrinėjimo aspektas – sunkus klausimas. Pradžios klausimas visuomet neatsakomas. Gali žinoti, kad procesas tampa nenugalimas, kai negali atsispirti, bet iš kokių šaltinių jis gauna impulsą, paprastai lieka nežinoma. Yra tam tikras rezonansas tarp medžiagos ir metodo: pajunti, kad vienas metodas bus vaisingesnis, nagrinėjant tam tikrą medžiagos ansamblį, surandi ryšį tarp substancijos ir formos, medžiagos ir metodo. Tai intuicijos, gal ir patirties dalykas, panašiai kaip meninėje kūryboje“ [Ten pat, p. 26–27].
Nors civilizacija ir kultūra Kavoliui yra įvairias gyvenimo sritis aprėpianti bei visiškai rišli tikrovė, tačiau jam nepriimtina klasikinėje civilizacijos teorijos tradicijoje pradedant Danilevskiu, Spengleriu ir baigiant Dumont’u bei S. N. Eisenstadtu įsigalėjusios visuotinės schemos, kalbėjimas apie civilizacijas, kultūras apskritai, siekimas kiekvienoje civilizacijoje ar civilizacijos modelyje įžvelgti esminį jos dėsningumus organizuojantį principą. Dėl to jis polemizavo su įtakingais lyginamųjų civilizacijos studijų specialistais Dumont’u ir Takiye Sugiyama Lebra, kurie bandė atsekti istorinius organizuojančio principo pokyčius. Kavolis atmeta galimybę visuminę simbolinę civilizacijos struktūrą paaiškinti vieninteliu principu. Vienos ar kitos konkrečios visuminės simbolinės civilizacijos struktūros iškėlimą jis sieja su konkrečiais lyginamojoje civilizacijų analizėje keliamais uždaviniais. Kiekvienas konkretus uždavinys reikalauja skirtingų tyrinėjimo programų, prieigų, pažinimo strategijų ir metodų.
Civilizacijų ir kultūrų kaip visumų lyginimas čia suvokiamas kaip iš praeities paveldėtas anachronizmas. Kadangi bet kokios universaliosios ir totalitarinės nuostatos nepagrįstos mokslinei analizei būtinu konkretumu ir preciziškumu lyginamajai civilizacijų analizei, nedaug vertos. Suprantama, kodėl savo lyginamojoje civilizacijų analizėje, nors ir nevengdamas būtinų bendresnio pobūdžio apmąstymų, mokslininkas pirmenybę teikia ne vientisų struktūrų, o lyginamiesiems atskirų problemų, detalių, aspektų tyrinėjimams. Jei pasirinkta tyrinėti detalė ar aspektas iš tiesų yra svarbus, tuomet nuosekliai įgyvendinta lyginamoji analizė gali atskleisti labai svarbius anksčiau nežinomus visumos aspektus. Mokslininko susitelkimas į reikšmingas detales leidžia tiksliau vertinti simbolines konstrukcijas ir su jomis susijusių sąmonės struktūrų bei jausenos būdų pokyčius laiko atžvilgiu, suvokti civilizacijos procesų esmę.
Modernusis civilizacinės analizės lygmuo
Kavolis aiškiai atskiria modernų civilizacinės analizės lygmenį su jam būdingų modernių strategijų ir metodų visuma nuo vadinamosios klasikinės tradicijos lyginamųjų civilizacijos tyrimų. Pirmasis – civilizacinės analizės lygmuo – apibūdina simbolines formas, kurios pagrindžia tiek „kultūros sistemas“, tiek „socialines struktūras“, taip pat skiriamąsias jų savybes konkrečiose specifinės kultūros atkarpose tam tikrais laiko tarpsniais ir skirtingose specifinės visuomenės gyvenimo srityse. Civilizacijos analizė skiriasi nuo „klasikinės tradicijos“ lyginamųjų civilizacijų tyrimų, apibūdindama „ne tik (ir ne tiek) civilizacijas kaip visumas, tačiau ir bet kurį sociokultūrinį reiškinį – nuo didelės iki mažos apimties, iki vidinės sandaros detalių“ [Kavolis, 1995, p. 1]. Vadinasi, civilizacinės analizės laukas yra savitas ir kartu labai platus. Į jį įeina įvairių civilizacijos ir kultūros tipų simbolinių formų gausos tyrinėjimas, jų morfologinė analizė, šių tipų istorinės kaitos priežasčių ir varomųjų jėgų, socialinių pokyčių veiksnių aiškinimasis. Civilizacijų analizė apima ne tik simbolinių formų ir organizacijų gausą, bet ir problemišką reikšmių bei praktikų ryšį.
Kavolis, kaip ir „Analų“ mokyklos civilizacijos istorikai bei idėjų istorijos specialistai, išskirtinį dėmesį teikia metodologijai, aiškiam paties tyrinėtojo pozicijų apibrėžimui tiesiogiai susijusiam su mokslinio pažinimo proceso savirefleksijos ypatumais. „Kultūrinės psichologijos“ pratarmėje jis atkreipia dėmesį į šį svarbų civilizacinės komparatyvistikos aspektą. „Žvelgiant į civilizacijų komparatyvistikos perspektyvą gali atrodyti, jog psichoistorinė analizė yra geriausia iki šiol sukurta savikritikos priemonė. Tai reiškia, kad studijuojant įvairiuose civilizacijų modeliuose vykstančius psichoistorinius procesus iš dalies patikrinami ir paties tyrinėtojo spontaniški polinkiai bei priešiškos nuostatos“ [Ten pat, p. 10].
Taigi jis puikiai suvokia aktyvios mokslininko pozicijos, jo subjektyvių nuostatų, tyrinėjimo rakursų pažinimo svarbą netgi tokių globalinių socialinių superstruktūrų, kaip lyginamosios civilizacijų analizės pažinimo objektas, srityje. Tokiai metodologinei nuostatai ypač svarbu ne tik pats pažinimo objektas, bet ir tradicinės pažinimo teorijos šalikelėje nuolatos atsiduriantis klausimas, kaip savo tyrinėjimo objektą įsisavina civilizacijos teoretikai ir koks yra jų realus indėlis, artėjant prie civilizacijų savivokos. Civilizacinis metodas reikalauja visas tyrinėjimo detales išplėsti iki plačiausių simbolinių rėmų, atpažįstamų istorijoje ir žmonijos patirtyje. Civilizacijų analizei galima veiksmingai panaudoti lyginamąjį metodą, pripažįstant substancinį įvairių civilizacijų skirtingumą ir aiškiai apibrėžiant galimo susikalbėjimo bei sąveikos plotmes. Kalbėdamas apie moralinių kultūrų lyginamųjų studijų uždavinius, jis pastebi, kad lyginamoji metodologija remiasi įsitikinimu, jog „žmonijos kaip visumos moralinės patirtys sudaro vieną studijų lauką, kuriame lokalesni tyrimai įgyja reikšmę santykyje su mūsų atsirandančiu supratimu, kaip žmonija per savo skirtingas sudėtines dalis kreipiasi į universalų poreikį rasti patikimas teisingumo veiksmo normas“ [Kavolis, 1993, p. VIII].
Gvildendamas šiuolaikines metacivilizacinės kultūros raidos problemas, mokslininkas išskiria šias pagrindines civilizacijas: Rytų Azijos, Pietryčių Azijos, budistinę, Indijos, islamo, Afrikos ir Vakarų, tačiau, kai imasi įvairių praeities civilizacijų tyrinėjimų, jis dažnai lygina paskirus indų, kinų, japonų, arabų civilizacijų aspektus. Vienu svarbiausių metacivilizacinės kultūros uždavinių jis laikė vientiso multicivilizacinio diskurso kūrimą, kuriame problemos galėtų būti formuluojamos, remiantis skirtingų civilizacijų perspektyvomis.
Taigi savo įvairialype moksline, organizacine, įtakingo lyginamųjų civilizacijos studijų žurnalo redaktoriaus veikla Kavolis padarė svarų įnašą į daugelio kultūrologinių disciplinų raidą. Tačiau neabejotinai svarbiausias tarptautiniu mastu jo įnašas į lyginamąsias Rytų ir Vakarų civilizacijos studijas, kuriose jis greta savo amžininkų Eisenstadto ir Dumont’o įtvirtino naujus metodologinius civilizacinės sociologijos principus, modernias tyrinėjimo strategijas ir padėjo savo amžininkams bei sekėjams įvairiapusiškiau vertinti civilizacijos procesus.
Šaltiniai:
Kavolis, Vytautas. Kultūros dirbtuvė. Vilnius: Baltos lankos, 1996
Kavolis, Vytautas. Moralizing Cultures. Lanham: Univ. Press of Amer., 1993
Kavolis, Vytautas. Dumont versus Eisenstadt // Baltos lankos, 1995, Nr. 6.