Emilija Algaudė Bukontienė
Baigėsi 2014-ieji – Kristijono Donelaičio metai. Dar 2010-ais metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino penkerių metų poeto 300-ųjų gimimo metinių programą. Per visus metus Lietuvoje ir už jos ribų nuvilnijo daugybė įvairių renginių, skirtų didžiajam būrų dainiui.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Baltojoje salėje įvyko K. Donelaičio jubiliejaus minėjimo baigiamoji popietė, į kurią buvo pakviesta daug garbių žmonių, kurie populiarino lietuvių literatūros klasiko atminimą, rūpinosi jo atminimo įamžinimu, prižiūrėjo memorialines vietas Lazdynėliuose ir Tolminkiemyje. Renginiui vadovavęs žurnalistas Juozas Šalkauskas priminė Tolminkiemio muziejaus įkūrimo istoriją, kai būrelis entuziastų 1967 m. Vilniuje, Skaičiavimo mašinų projektavimo biure įkūrė kultūros ir istorijos pažinimo klubą „Alkas“, kurio pirmininkas tapo Steponas Lukoševičius. Klubas daug pasidarbavo atstatant Tolminkiemio bažnyčią, kiekvienais metais rengiant jos aplinkos tvarkymo talkas. 1992 m. įkurta K. Donelaičio draugija, pradėtas leisti laikraštis „Donelaičio žemė“.
Architektas restauratorius dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, K. Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose projekto autorius ir K. Donelaičio draugijos pirmininkas, sakė, kad praėjo daugiau kaip 30 metų, kai atstatyta K. Donelaičio bažnyčia, atrasti Lazdynėliai ir atkurta klebonija. Tolminkiemis – tai šventa vieta, kur ošia Romintos giria, teka Šventainės upelis, kur jauti ypatingą aurą. N. Kitkauskas padėkojo laikraščio „Donelaičio žemė“ redaktoriui Steponui Lukoševičiui, mokytojai Vandai Vasiliauskienei, dirbusiai Karaliaučiaus krašte (dabar – Kaliningrado srityje) ir kitiems prisidėjusiems prie poeto atminimo įamžinimo. „Tolminkiemis be mūsų būtų skurdus, mes be jo irgi nuskurstume“,- sakė dr. N. Kitkauskas.
Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis pasidžiaugė, matydamas gausų renginio dalyvių būrį ministerijoje, sakydamas, kad valstybė prasideda nuo kultūros. Ministro nuomone, K. Donelaičio metai niekada nesibaigs. Jie tęsis tol, kol bus Lietuva, kol gyva lietuvių kalba. Poema „Metai“ įrašyta į geriausių Europos literatūros kūrinių sąrašą. Ministras padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie K. Donelaičio metų ir pristatė poetą ne tik Lietuvoje. Karaliaučiaus krašte vyko mokslinės konferencijos, įvairūs konkursai. Donelaitis – tai tiltas tarp mūsų ir kaimynų, tiltas į pasaulį. Ministras padėkojo už darbą, populiarinant lietuvių literatūros klasiko kūrybą, ir didelei grupei renginio dalyvių įteikė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Padėkos raštus ir atminimo dovanas. Juos gavo K. Donelaičio draugijos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių skyrių pirmininkai, jų nariai, „Donelaičio žemės“ redaktorius Steponas Lukoševičius, mokytoja Vanda Vasiliauskienė, marijampoliečiai Vida Mickuvienė, Gintaras Skamarovičius, Vytautas Gaulia, šiaulietė Izolina Lingienė ir daugelis kitų.
Dr. Remigijus Motuzas, Lietuvos Respublikos kanclerio pirmasis pavaduotojas, sakė, kad didžiojo dainiaus kūrybą padėjo išpopuliarinti gausus būrys apdovanotųjų. Jis perdavė Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimus ir įteikė Ministro pirmininko Padėkos raštus. Juos gavo aktorius, filmo „Donelaitis. Mažosios Lietuvos kostiumas“ režisierius Ramūnas Abukevičius, kompozitorius Vidmantas Bartulis, architektas dr. Kazys N. Kitkauskas, dr. Laimutė Kitkauskienė, prof. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis, „Metų“ vertėjas į rusų kalbą Sergejus Isajevas ir kiti. R. Motūzas sakė, kad K. Donelaičio kūryba skamba įvairiomis kalbomis. Kai jis dirbo Švedijoje, švedai jau skaitė Donelaitį savo gimtąja kalba, nes jo kūryba išversta į švedų kalbą. Italai irgi skaito K. Donelaitį itališkai. Poeto vardas skambėjo įvairiuose šalies kampeliuose per visus metus ir skambės iš kartos į kartą. Vilniaus knygų mugėje net penkias valandas vyko K. Donelaičio skaitymai.
Prof. Andrius Vaišnys padėkojo tiems, kurie rūpinosi, kad K. Donelaitis išeitų į platųjį pasaulį, kurie padėjo suprasti didįjį poetą. Akademikas prof. Domas Kaunas priminė, kad 1896 m. Lazdynėlių dvaro sode iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyta „Duonelaitis“. Jis pastatytas prof. F. Tetznerio, J. Sauerveino ir M. Jankaus iniciatyva. Iš Tolminkiemio klebonijos sodo atvežtas ir pasodintas ąžuoliukas. 1914 m. buvo nutarta ant Rambyno kalno pastatyti paminklą K. Donelaičiui, bet karas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą. Prof. D. Kaunas pasidžiaugė, kad sulaukėme 300-ųjų metų, kai poeto kūrybą pristatė 200 skaitovų. Jerevane išleistas jau šeštasis K. Donelaičio „Metų“ leidimas armėnų kalba. Reikia suvienyti jėgas su vokiečių istorikais, kad K. Donelaičiui skirtos konferencijos vyktų kas treji metai.
Renginio tąsa – šventinis vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jį organizavo Lietuvos Respublikos Seimo lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Šventinį vakarą, skirtą būrų dainiaus 300-osioms gimimo metinėms, pradėjo LR Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Jo programoje buvo 2014-ųjų metų Felicijos Bortkevičienės Kalbos premijos įteikimas. Ji teikiama nuo 2004-ųjų metų už darbus puoselėjant lietuvių kalbą, lituanistinius tyrimus, lituanistinį paveldą. Šių metų premija paskirta LRT Lietuvos radijo žurnalistei Janinai Mateikienei už dėmesį taisyklingos kalbos vartojimui žiniasklaidos pranešimuose ir savanorystės veiklą tarp neįgalių žmonių. Ši premija paskirta ir partizaninio karo metraštininkui Romui Kauniečiui už Lietuvos laisvės kovų dalyvių lituanistinio garso ir vaizdo archyvo sukūrimą.
Žurnalistė J. Mateikienė padėkojo už premiją ir pasidžiaugė, kad Lietuvos radiją girdi didelis būrys klausytojų, sakydama, kad lietuvių kalbai tenka išlaikyti amžiaus išbandymus, o mums reikia turėti tėviškę, namus, žmoniškumo pamatus, iš tėvų ir senelių paveldėtą gimtąją kalbą. R. Kaunietis sakė, kad sueina 70 metų nuo Lietuvos laisvės ginkluoto pasipriešinimo pradžios. Sunku išsakyti tų žmonių išgyvenimus, nes jų sielose tokios žaizdos niekuomet neužgyja.
Didįjį būrų dainių savo pranešime pagerbė prof. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Profesorė sakė, kad K. Donelaitis jungia abu Nemuno krantus. Poeto metai baigia savo ratą. Jie leido pajusti, kad turime tokį gilų savosios kultūros šaltinį. Pranešėja pasidžiaugė, kad šiais metais sulaukėme naujų leidinių ir tyrimų, meninių interpretacijų. Ji padėkojo skaičiusiems Donelaitį kaip Šventąjį raštą, mokytojams ir visiems, perrašiusiems jį, piligrimams, K. Donelaičio draugijai. K. Donelaitis – tai lietuvių tautos garbė, o jo poema „Metai“ – lietuvių žemdirbių epas. Poeto aprašyti keturi metų laikai – lyg kvadrato, lyg rato kraštinės. Gyvybės ratas neturi nei pradžios, nei pabaigos, mes irgi sukamės amžinuoju ratu. K. Donelaitis, pasak profesorės, neturi pabaigos, nes metų ratas yra nesibaigiantis.
Toliau klausėmės keturių K. Donelaičio pamokslų – Vidmanto Bartulio „Taip, Donelaiti“. Juos atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis) ir aktorius Dainius Svobonas. Tai pamokslai apie pavasario grožį, apgavystę ir melą, persivalgymą ir girtuoklystę. Girdėjome Kristijono paliepimus lietuviams pagal K. Donelaičio pasakėčios „Lapės ir gandro čėsnis“ moralą. Skambėjo lietuviškos evangelikų giesmės, Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Algimanto Bražinsko, Vidmanto Bartulio muzika. Kauno valstybinis choras gyvuoja nuo 1969 m., surengė daugiau kaip 3 tūkstančius pasirodymų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tai buvo nuostabus, nepakartojamas renginys.
Džiaugiuosi, kad sulaukiau tokio garbingo jubiliejaus. Septyniolika metų dirbu Donelaičio žemėje. Supažindinu savo moksleivius su poeto asmenybe, gyvenimu ir kūryba. Kasmet važiuojame į Lazdynėlius, Gumbinę (Gusevą) ir Tolminkienį (Čistyje Prudy), pavaikštome takeliais, kuriais vaikščiojo poetas, pastovime prie kriptos, apžiūrime muziejaus eksponatus. Donelaičio bažnyčioje klausomės koncerto, skaitome poeto priesakus šių laikų žmogui. Renku medžiagą apie būrų dainių mokyklos kraštotyros muziejui, kuriam vadovauja entuziastas mokyklos direktorius Jurij Uzercov. Skaitėme Donelaitį ir rašėme jam laiškus. Džiugu, kad mano mokiniams poetas yra savas ir artimas.
Ačiū Donelaičio draugijai, jos pirmininkui N. Kitkauskui, Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Š. Biručiui už padėkos raštą, K. Donelaičio medalį ir naująjį „Metų“ leidimą. Ačiū Kaliningrado srities Vyriausybei, kaliningradiečiams rašytojams, regioninei srities Lietuvių kalbos mokytojų asociacijai, jos pirmininkui A. Bartnikui, mokytojui A. Karmilavičiui už poetui skirtus renginius. Ačiū Tauragės B. Baltrušaitytės viešajai bibliotekai, daugelio renginių dalyviui dr. A. Matulevičiui, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkui S. Šamborskiui ir visiems už tokią renginių įvairovę. Ačiū kaliningradietei kolegei R. Daujotaitei-Leonovai už N. ir L. Kitkauskų knygos „K. Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ ir poemos „Metų“ vertimą į rusų kalbą (pastarosios leidimo dar laukiame). Likime širdyje su Donelaičiu. Filosofas Vydūnas rašė: „Kristijoną Donelaitį kiekvienas turi susikurti savo širdyje“. Autorė yra Kraupiško (Uljanovo) vidurinės mokyklos mokytoja.