Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis
Pereitų metų pradžioje pasidžiaugę pasirodžiusiu dar vienu Liubomiro Kulvieco (1928–1995) veikalu („Mokslo Lietuva“, 2014 02 06), šių metų pradžioje vėl galime skaityti naują jo veikalą. Tai jo dukters, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės Donatos Kulviecaitės ir VU Kieto kūno elektronikos katedros vedėjo prof. (HP) dr. fiziko Kęstučio Arlausko dėka išleista 1973 m. Maskvoje apginta L. Kulvieco fizikos-matematikos mokslų kandidato (dab. daktaro) disertacija „Svorio sąvokos raida klasikinėje mechanikoje XVII–XX a.“. Jos mokslinis vadovas buvo fizikos-matematikos mokslų daktaras (dab. – habil. daktaras) Ašotas Grigorjanas. Kadangi disertacija apginta Maskvoje, tai ji buvo parašyta rusų kalba (beje, nuo 1976 m. ir Lietuvoje ginamos disertacijos turėjo būti rašomos rusiškai, prisidengus geresne mokslo pasiekimų sklaida „didžiojoje tėvynėje“. Ir čia pasinaudota galimybe rusinti kitataučius. Siekiant knygą išleisti pigiau (nors skirtingai nuo ankstesnių ši knyga susilaukė rėmėjų: Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, „Elgerlo group steel electronics“ bei S. Karoso labdaros ir paramos fondo), ji išleista rusų kalba, nes vertimas būtų buvęs gana sudėtingas ir brangus.
Vietoje įvado knygoje įdėtas docentės, fizikos-matematikos mokslų kandidatės I. Tiulinos, dirbančios Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Mechanikos-matematikos fakultete ir to paties fakulteto vyr. mokslinės bendradarbės, fizikos-matematikos mokslų kandidatės V. Činenovos atsiliepimas – rekomendacija išspausdinti šią knygą. Jame rašoma: „L. Kulviecas (1928–1995) buvo vienas iš žymiausių XX a. antrosios pusės mokslo istorikų. Nuo savo mokslinės veiklos pradžios jis iškėlė uždavinį siekti didesnio tikslumo, apibrėžiant pagrindines mechanikos sąvokas – jėgos, masės, svorio, greičio ir kt., kuriomis operuojant pasitaiko įvairių netikslumų. Pirmosiose savo publikacijose, parašytose 1960–1962 m., L. Kulviecas kritiškai išanalizavo eilę fizinių dydžių apibrėžimų, naudojamų mokslinėje ir mokomojoje literatūroje“ (4 p.). Atsiliepimas baigiamas rekomendacija: „L. Kulvieco kandidatinė disertacija „Svorio sąvokos raida klasikinėje mechanikoje XVII–XX a.“ yra gilus klasikinės mechanikos aksiomatikos tyrimas, priskiriamas geriausiems pasauliniams šios srities kūriniams ir nusipelno būti publikuota kaip atskira knyga“ (5 p.).
Disertaciją sudaro šeši skyriai. Pirmajame, pavadintame „Svorio sąvoka XVII a. mechanikoje (iki Niutono „Pagrindų“ išleidimo)“ analizuojami Archimedo (Archimēdēs, apie 287–212 pr. Kr.), Renė Dekarto (Descartes, 1596– 1650), Blezo Paskalio (Pascal, 1623–1662) šios srities darbai. Antrasis skyrius pašvęstas Izaoko Niutono (Newton, 1643–1727) veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“ („Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“) atliktam Archimedo svorio koncepcijos patikslinimui. Šiame skyriuje parodoma, kad ir I. Niutono koncepcija dar liko ribota. Trečiame skyriuje aptariamas svorio sąvokos turinio plėtimas, atsižvelgiant į Žemės sukimąsi. Išsamiai išanalizuoti Pjero Lui Moro de Mopertiuji (de Mopertuis, 1698–1759) šios srities darbai, atskleidžiant jų pažangą, lyginant su I. Niutono darbais, tačiau parodant, kad ir jie yra riboti.
Ketvirtajame skyriuje analizuojamas tolesnis svorio sąvokos turinio plėtimas, atsižvelgiant į tai, kad Žemę veikia kiti dangaus kūnai. Čia plačiai išanalizuoti Leonardo Oilerio (Euler, 1707–1783) ir Pjero Simono Laplaso (Laplace, 1749–1827) šiai tematikai skirti darbai. Penktajame skyriuje apžvelgti nukrypimai nuo I – IV skyriuose aptartos pagrindinės svorio sąvokos vystymosi krypties, analizuojami Johano Keplerio (Kepler, 1571–1630), Edmo Marioto (Mariotte, 1620–1684) ir Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452–1519) šios srities darbai. Šeštajame skyriuje analizuojami XX a. II pusės bandymai griežtai ir visuotinai priimtinai apibrėžti svorio sąvoką. Pagrindinė disertacijos išvada: „Dabartiniu metu svorio sąvokos vystymasis yra paskutinėje – formalizacijos stadijoje; mechanikams dabar yra iškilęs uždavinys – pateikti, atsižvelgiant į pagrindinę jos vystymosi kryptį, griežtą svorio sąvokos apibrėžimą, įvedantį ją į gerai sukurtą mechanikos sąvokų sistemą“ (106 p.).
Maskviškius turėjo stebinti ir dabar, ko gero, tebestebina disertacijoje panaudotos literatūros sąrašas. Jame – 241 mokslo veikalai (aišku, jų buvo daugiau, nes knygos leidėjai „apvalė“ šį sąrašą nuo būtinų anais laikais „marksizmo klasikų“ darbų). 88 veikalai – rusų kalba (iš jų – 24 versti iš Vakarų Europos kalbų), o likusieji 153 – lotyniški, angliški, vokiški, prancūziški, itališki. Autorius yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, habilituotas mokslų daktaras.
