Praėjusių metų gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino naująją Vilniaus universiteto Statuto redakciją, sudarydamas sąlygas suformuoti universiteto valdymo institucijų struktūrą pagal LR Mokslo ir studijų įstatymo reikalavimus. Kaip rašoma VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus pranešime, statuto patvirtinimas įstatymu liudija apie Seimo ir Vyriausybės įsipareigojimą stiprinti aukštųjų mokyklų autonomiją – svarbiausią aukštosios mokyklos veiklos garantiją bei nuoseklią politiką, pripažįstant istorinį Vilniaus universiteto įsteigimo faktą ir jo veiklos tęstinumą.
Šio dokumento parengimas užtruko gana ilgai. Pirmąją statuto redakciją teko atsiimti 2011 m. lapkritį, nes reikėjo laukti Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Lietuvos Konstitucijai. Seimui pataisius minėtą Įstatymą, buvo galima sugrįžti prie VU statuto naujos redakcijos tobulinimo. Darbo grupei vadovavo universiteto akademinių reikalų prorektorius Juozas Galginaitis. Naujosios redakcijos statutas veiks atsižvelgdamas į nuolat kintančios situacijos reikalavimus, kartu saugodamas senosios Alma Mater istorijos ir akademines tradicijas.
Pirmaisiais naujos redakcijos statuto reikalavimų įgyvendinimo žingsniais galima laikyti universiteto Senato ir jo pirmininko rinkimus, Tarybos suformavimą ir rengimąsi išrinkti universiteto rektorių. Nuo 2012 m. spalio Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas laikinai eina fizikas profesorius Jūras Banys. Nors rektoriaus rinkimų rūpestis gula ant Tarybos narių pečių, bet ir Senatas nelieka nuošalyje. Siekiama, kad jo nariai suformuotų ir atskleistų savo poziciją apie vasaryje numatytus rektoriaus rinkimus. Kadangi Senatą sudaro daug naujų narių, tai visiems tenka daug ko mokytis siekiant, kad darniai funkcionuotų visi universiteto struktūriniai padaliniai. Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su universiteto Senato pirmininke profesore DAINORA POCIŪTE-ABUKEVIČIENE.
Pateikiame pašnekovės trumpą kūrybinę biografiją. D. Pociūtė-Abukevičienė yra habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ji stažavosi ir dėstė Italijos, Lenkijos, Vokietijos universitetuose ir mokslo centruose. Mokslininkė tyrinėja XVI–XVIII a. lietuvių literatūros istoriją, Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos epochos kultūros istoriją, lietuvių ir italų kultūrinius ryšius XVI–XVII a. bei reformacijos istoriją. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 1995 m. išleido jos monografiją „XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva“. 2008 m. išleista monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“. Profesorė yra senųjų LDK ir prūsų Lietuvos šaltinių rengėja. 2011 m. pasirodė studija „Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547)“. Kartu su M. Vaicekausku ji parengė plačios apimties (663 p.) XVI-XVIII a. lietuvių bažnytinių giesmių antologiją „Giesmės dangaus miestui“ (1998). 2004 m. buvo išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653“. Profesorė paskelbė keliasdešimt mokslo straipsnių ir studijų Lietuvos, Italijos, Vokietijos ir kitų šalių moksliniuose leidiniuose.
Trigalvis, bet ne slibinas. Kas?
Z.: Gerbiamoji profesore Dainora, Vilniaus universitetas praėjusiais metais vieną po kitos išgyveno istorines dienas. Taip tvirtino jo profesūra, taip antrino spauda. 2014 m. liepos 1 dieną naujos kadencijos VU Senato pirmajam posėdžiui pirmininkavusi profesorė Zita Aušrelė Kučinskienė išreiškė viltį, kad ta diena taps istorine. Jūs dar tik kandidatuodama į Senato pirmininko postą pabrėžėte, kad tai bus ne tik naujo tipo, bet ir istorinis Senatas. Viską darome, kad išliktume istorijai?
Pociūtė-Abukevičienė: Visi nauji reiškiniai iš dalies yra unikaliai istoriški, o mūsų atveju naujovė yra tai, kad pirmą kartą universiteto Senatui suteiktas kitoks statusas, kita vieta šios aukštosios mokyklos gyvenime. Remiantis jos naujuoju statutu, kuris, kaip jau minėta, priimtas 2014 m. gegužės 6 d., dabar turime tris universiteto valdymo organus – Tarybą, Senatą ir Rektorių, kurie bendradarbiaudami vairuos visą universiteto veiklą.
Z.: Rektorius atsiduria tarsi tarp dvejų girnų – Tarybos ir Senato.
Pociūtė-Abukevičienė: Metaforas taikyti – sudėtinga, nebent ateityje galėsime tiksliau apibūdinti ir vertinti visas tris valdymo funkcijas. Universiteto Statutas nenumato išsamaus santykių minėtų trijų valdymo organų santykių reguliavimo. Bendradarbiavimo formos galutinai susiformuos dirbant.
Senatą sudaro 41 narys. Iš jų 32 išrinko universiteto padaliniai, 8 delegavo studentų atstovybė. Rektorius taip pat yra Senato narys. Tai – didelė organizacija, bet lyginant su buvusiu Senatu ji yra sumažėjusi. Į senąjį Senatą įėjo visų universiteto padalinių vadovai ir išrinkti atstovai, todėl jis buvo didesnis už dabartinį. Dabar jis – optimalaus dydžio ir mažesnis neturėtų būti, nes Senatas iš savo narių sudaro įvairius komitetus. Kiekviename jų reikia bent 8–10 narių. Jei narių būtų mažiau, tektų komitetus formuoti kitu principu, pasitelkiant ir kitus bendruomenės narius. Į Senato komisijas ir dabar įtraukėme atstovus iš įvairių universiteto padalinių, suformavome Ginčų ir Akademinės etikos komisijas. Jose – ne vien Senato nariai. Manau, teisinga remtis kuo platesnio atstovavimo principu.
Z.: Galima sutikti, kad gyvenimas viską surikiuos, bet būtų keista, jei Statute nebūtų reglamentuotos Tarybos, Senato ir Rektoriaus funkcijos.
Pociūtė-Abukevičienė: Nėra taip, kad Statute tos funkcijos nebūtų numatytos. Rektorius yra visų universiteto išteklių valdytojas, Statute įvardytas kaip vienasmenis universiteto valdymo organas ir vadovas. Jis vienintelis tokią funkciją atlieka, valdo visus universiteto resursus, aišku, pasitelkdamas rektoratą, prorektorius ir pavaldinių vadovus. Nei Tarybos pirmininkas, nei Senato pirmininkas nėra universiteto vadovai, jie tėra valdymo organų pirmininkai. Taigi rektoriui vieninteliam tenka ši garbė ir našta, didžiulė atsakomybė. Rektorius turi sukurti savo reglamentą ir numatyti, kaip jis dirbs ir veiks, bendraus su padalinių vadovais, kaip bendraus su Taryba ir Senatu.
Statute taip pat numatytos Senato ir Tarybos funkcijos. Gruodį Tarybos pirmininke išrinkta Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė. Iš vienuolikos Tarybos narių penki yra universiteto bendruomenės nariai, keturi – suinteresuoti viešieji asmenys ir du studentų atstovai. Tarybai teks iš dalies kontroliuoti rektoriaus institutą, jo strateginio plano vykdymą, biudžeto paskirstymą. Taryba turi teikti įvairias idėjas rektoriui, o Senatui teks daugiau užsiimti studijų ir akademine veikla, mokslinių tyrimų plėtote.
Z.: Ar galėčiau įvardinti, kad Tarybai numatyta universiteto veiklos strategijos kūrimo, o Senatui – taktinių uždavinių sprendimo prerogatyva?
Pociūtė-Abukevičienė: Aš pasakyčiau, kad tai turėtų būti Tarybos ir Senato bendradarbiavimo klausimas, nes vienai Tarybai būtų pernelyg didelis krūvis ir gal net per sunki atsakomybė visą strategijos numatymą užkrauti ant vienuolikos jos narių pečių. Numatyti visų tokio didelio organizmo, kaip universitetas, ateities aspektų jie tiesiog fiziškai neįstengtų. Todėl visas planavimas ir vizijos numatymas turėtų būti jų bendradarbiavimo rezultatas.
Senato taip pat negalėčiau pavadinti tik kurių nors numatytų sprendimų vykdytoju, nes tų vykdytojų yra labai daug. Tai – atskiri padaliniai, įvairios jų struktūros, dekanai, prodekanai. Galima sakyti, kad Senatas yra ta vieta, kur sykį ar du per mėnesį susirenka įvairių padalinių atstovai ir nagrinėja bendruosius reikalus. Dar yra rektorius, kuris kviečiasi padalinių vadovus, kai to prireikia, ir tokiu būdu bendrauja.
Istorija – vienintelė Vilniaus universiteto privilegija
Z.: Gana sudėtingas VU naujojo statuto parengimo ir patvirtinimo procesas rodo, kad šioje garbingoje Alma Mater ne viskas taip paprasta, o problemų yra gana daug. Ir ligi šiol universitetas gyveno pagal specialiu LR Įstatymu (Lex specialis) įtvirtintą statutą, kai kitų aukštųjų mokyklų statutai tokio statuso neturi. Ar tai nereiškia, kad VU buvo apsitvėręs aukšta tvora kaip savotiškas feodalinis vienetas? Gal tai ir buvo tam tikro sąstingio priežastis?
Pociūtė-Abukevičienė: Kažkaip nepastebėjau, kad VU būtų turėjęs kokias nors išskirtines sąlygas. Istorija – jo vienintelė išskirtinė sąlyga. Dar senasis architektūrinis senųjų rūmų ansamblis, tradicijos – vienos iš tų išskirtinių sąlygų. Bet tai nereiškia, kad mūsų universitetas kaip nors ypatingai išskiriamas. Bent jau atsipalaiduoti jam neleidžiama. Tarp Lietuvos universitetų yra didelė konkurencinė įtampa. Konkuruojame tiek studijų programų, tiek mokslo srityse. Visos mokslo institucijos skaičiuoja savo mokslo produkciją. Esama įtampos ir tarp studijų programų, kurių gal yra panašių ir per daug. Ta konkurencija natūrali, todėl joks išskirtinis statusas privalumų nesuteikia. Lygiai kaip ir jokių garantijų.
Z.: Norite pasakyti, kad joks sąstingis VU niekad negrėsė?
Pociūtė-Abukevičienė: Vilniaus universitete dirbdama nuo 2000-ųjų metų negaliu pasakyti, kad kurį nors laikotarpį galėčiau įvardyti kaip sąstingį. Pastaruosius dvejus metus, kol nebuvo priimtas naujasis statutas, laikinai rektoriaus pareigas eina prof., habil. dr. Jūras Banys, tai nebent tam laikinumui, kai nėra visiško aiškumo, bandytume taikyti sąstingio sąvoką. Vis dėlto laikinumui netinka sąstingio sąvoka. Neįvardinčiau, kad VU būtų apėmęs sąstingis. Vargu, ar kuris dėstytojas tam paprieštarautų. Priešingai, mes nuolat tobuliname arba atnaujiname studijų programas, siūlome vis naujus dalykus.
Siekti protingo balanso
Z.: Pripažinote, kad universitete tvyro didelė konkurencinė įtampa, matyt, verčianti dėstytojus gal net pernelyg greitai suktis, siūlyti vis naujas studijų programas, rodyti kartais perdėtą aktyvumą. Ar VU dėstytojai nesijaučia perkrauti pernelyg dideliais darbo krūviais, kaip kartais tvirtina su Lietuvos universitetais susipažinę jų kolegos iš užsienio šalių?
Pociūtė-Abukevičienė: Mūsų universitete nėra perdėto tikrinimo ir įkyrios priežiūros. Manau, kad kiekvienas akademinės bendruomenės narys turi pakankamai kūrybinės laisvės tiek dėstydamas, tiek atlikdamas mokslinius tyrimus. Galime su studentais įvairiomis formomis bendrauti auditorijose, universiteto kiemuose, kavinėse ir už universiteto ribų. Niekas tų formų dėstytojams neprimeta ir jų nepersekioja.
Galiu sutikti, kad universiteto padaliniai tvarkosi labai skirtingai. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet tie, kuriems sekasi prasčiau, tai suvokia matydami geresnius pavyzdžius. Tad vieno atsakymo čia nėra. Kai kuriuose padaliniuose visiems dėstytojams dalijamas vienodas darbo krūvis, neskirstant į lektorius ar profesorius, o turintiems papildomą krūvį skaičiuojami balai ir skiriamos priemokos pagal labai aiškią sistemą. Kituose padaliniuose vieningos sistemos nėra.
Z.: Gal taip ir turėtų būti universitete, paliekant atskiriems padaliniams saviorganizavimosi teisę.
Pociūtė-Abukevičienė: Galiu pritarti, kad ko nusipelnė kuris nors padalinys, tą ir turėtų gauti. Jei kas nepatinka, tai tvarkytis reikėtų patiems. Kiekvienas padalinys turi savo mokslo tarybą, kuri taip pat gali spręsti įvairius klausimus. Antra vertus, tam tikra bendra sistema, bendri principai, šiokia tokia unifikacija universitete turi būti. Mes vis dėlto esame vienas universitetas, tad vieniems nuo kitų visiškai atsiriboti nereikėtų, nes antraip būtų labai sunku suvaldyti visą struktūrą. Jei kiekviename padalinyje būtų visiškai skirtinga tvarka, tai tada ir Senato nebereikėtų: palikime padalinius ir jų tarybas savieigai, paskirstykime tiems padaliniams pinigus ir tesižino. Tačiau kad būtų įgyvendinami bendradarbiavimo principai, kad galėtume įgyvendinti bendruosius universiteto dalykų modulius, gretutinių studijų dalykus ir pan., mes privalome laikytis ir vieningų principų – apmokėjimo už atliktą darbą ir t. t. Padalinių skaidymosi į atskiras „kunigaikštystes“ nepalaikyčiau. Turi būti išlaikytas protingas balansas tarp autonomijos ir tam tikrų įcentrinių jėgų.
Geras pavyzdys yra įvairios Vokietijos aukštosios mokyklos, kuriose laikomasi labai aiškių principų. Žmogus, užimantis tam tikrą poziciją moksle, gali būti tikras, kad turės tiek paskaitų, tiek laisvo laiko, po tiek metų bus docentas, po tiek – profesorius ar panašiai. Mokslininkas jaučiasi pakankamai užtikrintas, o tai labai svarbu. Tokia reglamentacija padeda planuoti savo darbus, kelti naujus uždavinius. Aišku, Europoje pasižvalgius po kitas šalis galima rasti įvairiausių pavyzdžių. Antai Italijos universitetai toli pažengė autonomijos įgyvendinimo keliu, ten daug laisvės turi ir įvairūs padaliniai. Natūraliai kyla klausimas: kuris kelias mums priimtiniausias?
Kas vis dėlto yra kūryba?
Z.: Ką išskirtumėte iš VU mokslo krypčių? Kaip sugyvena ir vieni kitus praturtina humanitariniai, technologiniai ir gamtos mokslai? Juk šiais laikais apie konfrontaciją tikriausiai nėra prasmės kalbėti?
Pociūtė-Abukevičienė: Amžinas klausimas. Jis niekada neišnyks, nes humanitariniai, gamtos ir technologiniai mokslai – labai skirtingos prigimties. Nuo XIX a. bandoma suderinti tų mokslų bendruosius principus. Nuolat kyla nauji klausimai, ar humanitariniams mokslams galima taikyti tiksliųjų mokslų metodus ir apskritai, ar tai esąs mokslas. Daugelyje humanitarinių mokslų šiandien turime reikalų ne tik su tyrinėjimu, bet ir su kūrybiškumu. Tai siejasi ir su tekstų rašymu, o ne vien su tyrimais ar duomenų bazių, dokumentų šaltinių parengimu bei su visuomenės nuomonės formavimu įvairiais socialiniais, istorijos bei kultūros klausimais. Mokslas ir kūryba eina kartu. Nepastebėjau, kad mūsų universitete būtų ne teorinio, bet praktiško susipriešinimo. Vertinami įvairių sričių mokslininkų laimėjimai, bandome išlaikyti universalų mokslo modelį.
Z. Tarsi priešpastatėte tyrinėjimus ir kūrybą. Ar tyrinėjimai nėra kūryba? Jei nėra, tai kur toji kūryba prasideda?
Pociūtė-Abukevičienė: Tyrinėjimai dar nėra kūryba. Aš pati dirbu istorinių tyrinėjimų srityje, archyvuose renku duomenis iš XVI a. šaltinių, kaupiu informaciją. Bet tai ne kūryba, o duomenų kaupimas kuriuo nors klausimu. Noriu ištirti įvykį, išnagrinėti problemą, kurios ligi šiol niekas neišsprendė. Man tai nėra rutina, bet mane dominanti mokslinė užduotis. Gali nutikti, kad surinksiu informaciją, išspręsiu problemą, bet tuo klausimu neparašysiu jokios visuomenei naudingos knygos ar straipsnio. Veikalo rašymas jau yra kūryba, bet ne kiekvienas tai kūrybai gimęs. Išsprendus rūpimą klausimą lyg ir dingsta noras sprendimą skleisti. Mokslininko prigimtis tokia, kad informacijos apie savo tyrinėjimus sklaida jį kartais tiesiog vargina. O humanitarinių mokslų prigimtyje glūdi dar ir sklaidos svarba.
Dar pasakysiu, kad kūryba nėra vien sakinių rašymas, bet galvoje vykstantis procesas. Kūrėjas privalo sukurti ar atkurti tam tikrą vienokio ar kitokio vyksmo, proceso modelį. Pirma reikia sumodeliuoti, ir tai aš vadinu kūryba, o užrašymas – tai filologinis veiksmas.
Z.: Jūs pirma modelį sukuriate galvoje, paskui užrašote?
Pociūtė-Abukevičienė: Ne, man tai vyksta kartu, nes vargu ar įmanoma atskirti kūrybos procesą nuo užrašymo. Užrašymas labai dažnai padeda, žodis – svarbus dalykas, suteikiantis kūną reiškiniui. Bet tiems, kurie dirba su žodžiu, reikia specialių gebėjimų, o tie gebėjimai ir reiškia kūrybiškumą. Kūrybiškumą suvokiu daug plačiau, negu visuomenėje dabar suvokiama. Kūrybiškumas nėra vien meninės raiškos sritis. Kūrėjai yra visi, kurie pateikia minties, jausmų ar sąmonės produktą, -ar tai būtų mokslas, ar įforminti pojūčiai, ar savitas pasaulio suvokimas. Kūryba gali vykti tiek per mokslą, tiek per meną. Tai abu kūrybiški procesai, tik naudojant skirtingas technikas.
Z.: Kaip tada vertinti gamtos ir technologinius mokslus, kur didžiuliai mokslininkų padaliniai, sutelktos pasaulinės mokslininkų pajėgos sprendžia sudėtingiausias problemas? Juk toli gražu ne visi tie darbuotojai atlieka vien kūrybines užduotis. Kai kurie gal labiau užimti skaičiavimais ir kitokiais rutininiais, bet taip pat būtinais darbais. Kaip atskirti, kur prasideda ir baigiasi kūryba ir apskritai, ar jos ten esama? Vertinant dažnai lemia subjektyvios nuostatos. Tad gal jau mokslą įmanoma daryti ir be kūrybos?
Pociūtė-Abukevičienė: Man sunkiau komentuoti sritis, kuriose aš pati nedirbu. Nežinau, ar ten žmonės susiduria su tokia dilema. Jie sprendžia užduotis, įgyvendina technologines naujoves, daro patentų vertus išradimus. Manau, kad tai – kūryba. Jei toje visumoje randi savo vietą, tampi vienokiu ar kitokiu koordinuotoju, reguliuotoju, tai tokį darbą vadinčiau kūrybiniu. Gamtos ir technikos moksluose daugybė paslapčių, bet esu įsitikinusi, kad ir šie mokslai privalo turėti tam tikrą filosofinį pagrindą, o tose srityse dirbantys didieji mokslininkai kaip tik tokius pagrindus turi.
Apie autoritetus ir reitingus
Z.: Priėjome prie autoritetų moksle problemos. Vilniaus universitete yra daugybė puikių mokslininkų, žinomų tarptautiniu mastu. Bet ar turime korifėjų, apie kuriuos pasakytume: didis mokslininkas, pasaulinė įžymybė.
Pociūtė-Abukevičienė: Dabartinių sąlygų nenorėčiau lyginti su sovietinėmis realijomis, nes tai yra labai skirtingi kontekstai. Visoje to meto kultūroje – moksle, mene – buvo iškeliamos fasadinės figūros, kurios tapo plačiai žinomos, embleminės ar net „ikoninės“.
Z.: Ar jos nebuvo vertos joms tekusios garbės ir pašlovinimų?
Pociūtė-Abukevičienė: Jos buvo vertos, bet juos kartu tokiais darė pati valstybė. Per kultūrą, mokslą, meną valstybė vykdė savo politiką. Šiam aspektui išnykus dabar sunkiau tapti vienos kurios nors srities lyderiu, nes valstybė nedaro tavęs lyderiu.
Z.: Gal tos mūsų nemėgiamos buvusios valstybės šviesiausios galvos (juk tokių buvo) suvokė tai, ko mums vis dar nepavyksta įsisąmoninti: valstybė negali visavertiškai gyvuoti be stipraus mokslo, meno, apskritai kultūros. O tam reikia tų sričių lyderių, autoritetų, savotiškų švyturių, į kuriuos būtų galima orientuotis. Gal universitetų priedermė ir būtų tokius mokslininkus išryškinti, daryti plačiau žinomus visuomenėje ir tarptautiniu mastu? Nesakau puoselėti, sudaryti šiltnamio sąlygas, nes mokslas nėra oranžerijos analogas.
Pociūtė-Abukevičienė: Universitetas yra demokratiška institucija. Manau, kad dabar kaip tik yra daug daugiau tarptautinio lygmens mokslininkų nei kada nors anksčiau Lietuvoje.
Z. Viršūnių daug, bet ne viršukalnių.
Pociūtė-Abukevičienė: Norint plėtoti labai aukšto lygio mokslą, reikia labai didelių išteklių. Kad ir koks genialus būtų istorikas, bet kad galėtų būti matomas tarptautiniame moksle jis turi būti įtrauktas ir į tam tikrą finansinę sistemą. Dabar net ir labai talentingas mokslininkas vienas stebuklų nepadarys. Kai pradedama svajoti, kaip mūsų universitetui patekti į pirmą geriausių universitetų dušimtuką ar bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką, tai rodo, kad nelabai suprantama, ką tai reiškia. Yra tiesioginis ryšis tarp šalies turtingumo, pajėgumo ir šalies universitetų. Juk kas patenka į pirmą geriausių pasaulio universitetų šimtuką? Daugiausia JAV ir Anglijos universitetai, dar vienas kitas Skandinavijos šalių universitetas. Nė vienos tokio pajėgumo kaip Lietuva valstybės universiteto šimtuke nėra. Tačiau tikėkimės, kad Lietuva sparčiai eis į priekį.
Z.: Tai ką tie reitingai reiškia? Išpūsta fikcija? Kaip krepšinyje ar futbole: superkami geriausi sportininkai ir štai geriausia komanda Europoje ar pasaulyje.
Pociūtė-Abukevičienė: Iš dalies – fikcija, nes rodikliai tiesiogiai siejasi su valstybės pajėgumu, pragyvenimo lygiu. Matau, kaip dirba VU mokslininkai. Kai kurie tikrai daugiau už Skandinavijos ir kitų šalių universitetų kolegas, kurie reitinguojami aukščiau. Todėl įsikinkyti į lenktynes ir tikėtis geresnių rodiklių, negu vertinama valstybė, nėra teisinga. Dabartinę VU mokslo ir mokslininkų padėtį vertinčiau kaip labai gerą, ypač biotechnologijų, lazerinių technologijų ir gamtos mokslų. Neapeičiau ir humanitarinių mokslų, kadangi istorinių ir kultūrinių tyrimų padaryta tokių, apie kuriuos anksčiau net svajoti negalėjome. Tvirtinti, kad stagnuojame ar neturime savo srities mokslo „žvaigždžių“ būtų neteisinga.
Padėtis įpareigoja
Pociūtė-Abukevičienė: Negaliu nepritarti. Visi VU bendruomenės nariai norėtų, kad jie būtų išties prestižinės universitetinės institucijos dalyviai. Tai būtų istoriškai ir visais kitais atžvilgiais teisinga, nes tai didžiausia ir pagal dėstytojų pajėgumą solidžiausia aukštoji mokykla, nuolat diktuojanti įvairius naujus mokslo sričių procesus.
Z.: Bet iš to kyla ir pavojai. Ne paslaptis, kad kai kurių VU lyderių prakalbose nuskambėdavo ir savigyros gaidos, net užgaunančios kitus šalies universitetus.
Pociūtė-Abukevičienė: Apie universiteto įvaizdį reikia nuolat galvoti, todėl svarbūs universiteto prisistatymai, pagrindinių vadovų kalbėjimai, jų mąstysena. Teigiami pavyzdžiai įkvepia ir kitus bendruomenės narius. Realiai mūsų universitetas turi labai daug potencijos. Svarbiausia jo intelektinė jėga – puikūs mokslininkai, kuriems jų Alma Mater yra brangiausia, jie nori čia dirbti. Nepamirškime, kad Vilniaus universiteto absolventai sudaro nemenką visuomenės dalį. Negalima nuvertinti ir tokios sąvokos, kaip jų meilė savo universitetui, akademinei aplinkai ir jos formuojamai viešajai erdvei. Todėl svarbu, kad seniausia ša
Z.: Visuomenė Vilniaus universitetui kelia ypatingus reikalavimus, nes istorinė šio universiteto raida uždeda ir atsakomybės naštą. Padėtis įpareigoja, „noblesse oblige“, kaip sakė senieji prancūzai. VU turėtų būti mokslo ir studijų organizavimo geros patirties savotiškas poligonas, visų Lietuvos aukštųjų mokyklų vedlys.
lyje Alma Mater atlieptų visuomenės lūkesčiams. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukos:
VU Senato pirmininkė prof. D. Pociūtė-Abukevičienė
Vilniaus universiteto istorinio architektūrinio ansamblio vaizdai
Nuotraukų autorius – G. Zemlickas