Prof. Jonas GRIGAS
Filosofija yra mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus. Todėl filosofai yra labai plačios erudicijos žmonės. Tačiau mokslininkai visada mėgo švelniai pakritikuoti to mokslo atstovus. O žymus šių dienų amerikiečių astrofizikas, kosmologas ir mokslo populiarintojas Neilas Taisonas (Neil deGrasse Tyson) neseniai filosofiją pavadino visuomenei nenaudingu verslu. Kitas vienas žymiausių fizikų Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) mano, kad „filosofija yra mirusi“. Neigiamai filosofiją vertino ir garsusis XX amžiaus fizikas Ričardas Feimanas (Richard Feynman). Kodėl?
Fizika padarė milžinišką šuolį, aiškindama pasaulio reiškinius, bet yra ir pakankamai daug dar neatsakytų klausimų apie Visatą, žmogų, sąmonę. Todėl filosofas Deividas Albertas (David Albert) kritikuoja fizikus, teigiančius, kad fizika jau davė galimus atsakymus į fundamentinį mūsų egzistencijos klausimą. Kai kurios mąstymo sistemos yra glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais, su teologija. Yra manančių, kad mokslas ir teologija papildo vienas kitą. Tačiau religinė žmonių patirtis niekada neįrodė esanti žinių šaltiniu. Priešingai, gausu pavyzdžių, kai tokia patirtis nuvedė žmones klaidingu keliu.
Kodėl fizikai ir filosofai skirtingai žvelgia į pasaulį? Juk tūkstančiai fizikų pasaulyje (ir Lietuvoje) kasmet gina filosofijos daktaro (PhD − Doctor of Philosophy) disertacijas. Jie yra tikrieji gamtos, arba supančio pasaulio filosofai. Fizikai mano, kad filosofijos mokslus baigusieji filosofai nerenka duomenų apie pasaulį, netikrina jų jokiais eksperimentais ar modeliais, pernelyg susikoncentruoja į nestebimus dalykus, o pastarieji priekaištauja fizikams, kad šie savo darbe nesinaudoja filosofija. Ar tikrai?
Kodėl tokie garsūs fizikai, kaip Taisonas ar Hokingas ignoruoja turtingą fizikos ir filosofijos sąveikos istoriją, o taip pat faktą, kad kurdami mokslo žinias jie kuria ir filosofiją. Garsioje paskaitų serijoje „Fizikos dėsnių charakteris“ (The Character of Physical Law) Feimanas kalba apie mokslo žinių svarbą, apie jo metodologiją, apie netobulą mokslo kelią tiesos link. Bet juk jis nagrinėja mokslo filosofijos temas. Taisonas, kalbėdamas apie multivisatą ir kitus paslaptingus kosmoso reiškinius, taip pat filosofuoja.
Priešprieša tarp mokslo (mokslą vadinu anglosaksų science prasme) ir filosofijos, matyt, kyla iš semantikos. Filosofai, kalbėdami apie bendriausius principus ir dėsningumus, privalo gerai suprasti mokslą. Tačiau to nepasakysi apie kai kuriuos lietuvių filosofus, kurie nesiremia mokslo žiniomis, skleidžia skepticizmą, nevertina to, kaip mokslas ir technologijos pakeitė pasaulį, ir ragina ignoruoti ar net naikinti mokslo vaisius − technologijas, anot Arvydo Šliogerio, „sunaikinti Ekraną“ („Nerimas“, 2012). Tokia filosofija atitinka Taisono ir Neimano apibūdinimą.
Atrodo, kad filosofija ir fizika susijusios paprastai: filosofija prasideda ten, kur baigiasi fizika, o fizika prasideda ten, kur baigiasi filosofija. Tai tinka visam mokslui. Mokslo istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kurie patvirtina šį požiūrį. Kai mokslas atsirado, beveik visi jo apmąstymai atėjo iš graikų filosofų, o vėliau iš Azijos, arabų ir Europos mąstytojų, kurie buvo vadinami „gamtos filosofais“. Kiekvienas, kuris svarstė apie gamtos jėgų prigimtį, norėjo žinoti, kaip veikia gamta, iš ko sudarytos žvaigždės, mąstė apie tai, ar gyvieji padarai keičiasi, ar yra gyvenimas po mirties − jie buvo filosofai. Bet jie taip pat rėmėsi mokslu, kadangi tik mokslas per pastaruosius kelis šimtus metų stengėsi atsakyti į šiuos filosofinius klausimus. Todėl filosofija žengė ten, kur mokslo priešaušrio era baigėsi, o mokslas vėl žengė pirmyn, kai jis įgijo galimybes atsakyti į šiuos filosofinius klausimus.
Kita vertus, gilius filosofinius klausimus svarstė kvantinės fizikos kūrėjai Nilsas Boras ir Verneris Heizenbergas. Jie buvo puikūs mokslininkai ir tikri filosofai. Heizenbergas net parašė knygą „Fizika ir filosofija“ (Physics and Philosophy). Priežastis, kodėl šie mokslininkai buvo ir filosofai, slypi tame, kad jie suprato, jog kvantinė fizika vertė permąstyti pačią pasaulio tikrovę, kuri metė iššūkį ne tik mikropasaulio dalelių – elektronų ir fotonų, bet taip pat nežemiškų dalykų, kaip sąmonė, objektyvumas ar suvokimas, supratimui. Boras ir Heizenbergas suprato, kad jie negali kalbėti apie šiuos iš fizikos išplaukiančius reiškinius ne filosofiškai. Vėliau kai kurie šių filosofinių dalykų buvo patvirtinti moksliniais eksperimentais. Todėl tik jų filosofiniai argumentai padėjo išlaikyti šiuos dalykus gyvais mokslo dėmesio centre. Net tarp pokario fizikų kartos buvo iškilių filosofų, kaip amerikiečių fizikas Džonas Vyleris (John Wheeler) ir fizikas Deividas Bomas (David Bohm) iš Londono universiteto, kurie suprato filosofijos vertę kaip mąstymo vadovą apie miglotas mokslo ir pažinimo ribas. Gerai, jei mokslininkai kalba filosofiškai. Tai reiškia, kad jie kalba apie aštrias mokslo ribas.
Mokslas dabar greičiausiai plėtojasi skirtingų mokslo sričių sandūrose, kur yra daug netikrumo ir abejonių, ir kur sunku padaryti aiškias išvadas. Būtent ten lengviausia įsiterpti filosofijai. Gera filosofija yra tarsi dubleris, kuris nagrinėja mokslinio mąstymo pasiekimus, kai mokslas bręsta ir persitvarko pasaulio tikrovės suvokimui. Tokia prasme Taisonas, Hokingas, Feimanas ir visi mes esame filosofai ir dėl to turime jaustis išmintingesni. Taip norėtųsi pasiklausyti geros filosofijos paskaitos arba paskaityti rimtą filosofijos straipsnį ir Lietuvos žiniasklaidoje.